Idėjos gyvena per žmones*

Viskas gyvena per žmones. Retas kuris gyvenam pats.

Vakarų pasaulio žmonės yra sudaryti iš keleto pagrindinių idėjų, pvz.: asmenybe negimstama, ja reikia tapti; laisvės siekti yra gerai; progreso idėja – reikia vystytis, siekti tikslo, tobulinti pasaulį… Tik retas sustoja pagalvoti, jog kažkas mums tas idėjas sukomplektavo, pateikė ir į galveles sudėjo. Ir kad nei viena iš jų nėra Tiesa, amžina ir savaime suprantama.

Priešingai. Daugelio madingų ir įtakingų idėjų pradžios yra smulkios, abejotinos ir net kvailos ar klaidingos – galime suprasti, kodėl neskatinama išmanyti (jų) istorijos. O dabar išsikerojusios, jos gyvena savą gyvenimą ir mus terorizuoja, ir džino atgal į butelį nebesukiši… Iš klaidingos pradžios negali išaugti nieko teisingo ar teisėto – nuo seno žmonijos istorijoje buvo svarbu „žinoti pradžias“.

Taip pat reikia bijoti „abstrakčių žmonių“, mechaniškai kartojančių madingos ideologijos idėjas: jie linkę pagal jas veikti, nė sekundės nesustoję susimąstyti apie pasekmes ir nežinantys, kas yra atsakomybė… Teorijas, sistemas galima kurti iki begalybės, protas linkęs sisteminti viską. Klausaisi labai nesigilindamas, atrodo, taip – viskas taip ir yra. O imi žiūrėti konkrečiai ir pasirodo, kad sujungta į vieną „lietus“ ir „už aštuonis rublius“ – prikalbėta nesąmonių. Rimtu veidu ir rimtoj vietoj. Ir visi pagarbiai klausosi…

Christopheris Laschas, rašydamas Amerikos radikalizmo istoriją, pradėjo nuo socialinio aktyvizmo pradininkės Jane Addams (1860–1935). Iš ilgos kvakerių tradicijos: kvakeriai pradžioje lyg ir pacifizmą akcentavo ir todėl Pasaulinių karų metu teikė pagalbą visoms kariaujančioms pusėms; XX a. antroje pusėje ši tradicija išvirto į tokias bekompromisines organizacijas kaip Amnesity International, Oxfam, Greenpeace. Bet tai nuspėjama ir tipiška – viskas galiausiai perimama fanatizmo, ne tik Prancūzijos revoliucija.

Jane Addams iš tėvo buvo perėmusi stoiškumą ir nepriklausomybę kaip siektinus religinius idealus – nuolat tirti savo sąžinę, niekada (sau) nemeluoti.

Religingumas protestantizme (kurio viena šakų yra kvakeriai) buvo daugiau savęs disciplinavimas, asmeninio elgesio idealas – gyvename, kad darytume gerus darbus, nors gerais darbais dangaus nenusipelnysime. Dangų gali suteikti tik Dievo malonė (Liuteris)… Bet XIX a. pabaigoje teologija jau nieko nedomino – dogmų atsisakoma, jų vietą užima socialumas. Logiškai buvo išmąstyta, jog universitetuose vietoje teologijos dabar sekuliarių žinių įgyjantys absolventai turi pereiti nuo pastangų išgelbėti sielas prie pastangų padėti žmonėms prisitaikyti gyvenime.

Todėl Jane Addams jau nesvajojo tapti nei misioniere, nei slauge ar netgi gydytoja – ją domino „socialinė tarnystė“ ir vargingai gyvenančių žmonių gyvenimo pagerinimas (iš ko gimė socialiniai mokslai). Vien studijuoti, kaupti žinias yra blogai, reikia jas tuoj pat taikyti praktikoje. J. Addams pati neišmanė teorijos, todėl įsivaizdavo, jog taip visais laikais ir buvo – ji nestabtelėjo pagalvoti, kad protestantizmas yra skirtas „padėti suprasti vidinę žmogaus tamsą“… (tuomet būtų visų pirma pažinusi savus vidinius šešėlius, prieš puldama taisyti kitų).

Jane Addams (1869–1935) jaunystėje

Vienas žmogus gali paveikti istoriją! Net ir atgaline data, kai vienai ar kitai ideologijai prisireikia šaknų praeityje ir ji tą žmogų iškelia kaip savą vėliavą.

Teorinių žinių reikšmės menkinimas ir praktikos svarbos iškėlimas visuomenės akyse prasideda šiuo laikotarpiu. XX a. pradžioje tapo netgi madinga maištauti prieš išsilavinimą – girdi, tai – buržuazinė kultūra, nuo gyvenimo reikmių atitrūkusi… Tačiau būtent toks ir yra buržuazijos požiūris į pasaulį, jog viskas turi būti kam nors tiesiogiai naudinga arba to nereikia. Universitetinis išsilavinimas formuoja tave kaip žmogų – „o kokia iš to nauda?! Tu turi išmokti profesijos ir eiti dirbti!“

Universitetas nuo seno yra skirtas žmonėms, kuriems dirbti nėra būtino reikalo, jie studijuoja savo įdomumui. Arba kad galėtų sėkmingai funkcionuoti visuomenės sluoksnyje – elite – kur nedirbama, bet vertinama kultūra, išprusimas, platus akiratis, talentai. Kylanti buržuazija, iš pradžių visame kame mėgdžiojusi aristokratus, irgi skverbėsi į universitetus, nors nežinojo, kam jai to reikia. Nuo tada ilgainiui universitetuose svarbiausia tapo įgyti profesiją, efektyvumas, praktiškumas, tikslingumas. Aristokratus gali mėgdžioti, bet jų pasaulio matymo niekada neperimsi – vidurinė klasė nesugeba galvoti, pasaulio suvokti aristokratiškai. Daryti karjerą ir pinigus, siekti iškilti yra vienas dalykas, o tapti tuo, kuo nesi gimęs – kitas (ir tai niekada nepavyks).

Addams nuėjo dar toliau. Pasak jos, išsilavinimas turi būti ne tik praktinis, bet ir progresyvus: universitetų absolventai turi tapti socialinės biblijos pamokslininkais!

Kas prasidėjo kaip socialinių pokyčių skatinimas, tapo edukacija, auklėjančia „teisingus“ (progresyvius, žalius, kairius) piliečius, kuriems išsilavinimo jau nereikia. Jane Addams antiintelektualizmas ir antitradicionalizmas suformavo edukacijos modelį, nukreiptą prieš istoriją ir prieš kultūrą – „Gospel of American Way of Life“. Žymus amerikiečių prichoterapeutas Ericas Ericksonas teigė: „Kas gyvūnams yra instinktas, žmogui yra buvimas tradicijoje.“ Gerai, jeigu taip, tuomet vietoje senų suformuokime naują, progresyvią tradiciją ir joje žmonės vėl savaime žinos, kaip jiems (bet dabar jau progresyviai) gyventi.

Addams mama buvo tikra stoiška kvakerė, bet mirė, kai mergaitė dar buvo visai maža. Pamotė buvo visai kitokia – padėtį visuomenėje ir pinigus ji naudojo kultūriniam laisvalaikiui, sekė madas, vystė savo talentus. Kai Jane buvo 21 metai, mirė ir jos tėvas – tada ji įkrito į gilią depresiją ir jokia religija jai nepadėjo.

Likusi našle, pamotė norėjo ir Jane paruošti gyvenimui kultūringoje visuomenėje, išmokyti elgesio manierų, išvystyti jos skonį, polinkius. O Jane tai rodėsi ne tik beprasmiška, bet tarsi įžeidimas – depresijos apimtam žmogui sunku mylėti pasaulį… Subjuro ne tik psichinė, bet ir fizinė Jane sveikata. Jos brolis, tada jau chirurgas, operavo Jane stuburą ir ji žinojo, kad dėl tos operacijos vaikų turėti ji nebegalės – ryšys su moteryste didele dalimi buvo prarastas… Todėl ilgainiui ji sugalvojo užsiimti jaunų moterų lavinimu ir mokymu (?!) – dauguma jų, girdi, yra per daug intelektualios ir praradusios ryšį su mamų bei močiučių praktinėmis žiniomis (žodžiu, labiau panašesnės į Jane pamotę nei į mamą). Jos „tik renka žinias ir įspūdžius, o jau nesugeba atjausti kito (vargšo) žmogaus.“

Tai sutampa su laikotarpiu, kai feministės ima smerkti likusias (vidurinės klasės) išsilavinusias  moteris už „parazitavimą“ – moteris turi būti naudinga: socialiai ir politiškai aktyvi, įgyti profesiją, pageidautina vyrišką, dirbti ir užsidirbti. Jei vaikai tam trukdo, tada vaikų reikia atsisakyti ir t. t.

1883 m. pamotė išsivežė J. Addams į Europą pasisemti kultūros, bet neurastenikei, kokia Jane buvo, įspūdžių labai greitai tapo per daug. Kultūra ir istorija buvo nepraktiškos, todėl jos niekada ir nedomino – tokio tipo lavinimo ji nevertino. Rašydama autobiografiją, savo įspūdžius apibūdina, jau kalbėdama už visas (?!) savo klasės ir kartos moteris. Esą jų mamos sakė: „Jei aš būčiau turėjus tokias galimybes, kai buvau jauna…“ Taigi iš čia jų smalsumas žinioms ir kultūrai… O kas turi galimybių, pasirodo, smalsumo neišvysto. Netgi kenčia nuo per daug galimybių sukelto „pasirinkimo streso“.

Addams pamotė buvo išsilavinusi, gracinga, mėgo jodinėti, priimti svečius, kolekcionavo gražius daiktus ir išmanė apie juos. Jane, linkusi konkuruoti, matė, jog šiose srityse pamotės nei pavys, nei pralenks. Liko tik viską atmesti ir pradėti nuo balto lapo, vertybių skalę apvertus aukštyn kojom. Toks elgesys visais laikais pateisinamas „aukštais idealais“. Nevisavertiškumo komplekso slegiamai labai sunku pripažinti, jog esi niekuo neišsikirianti iš visų likusių aplink tave, tik viena iš daugelio, ir gyventi gyvenimą, kurį ta dauguma gyvena. Išeitis – griebtis „aukščiausių idealų“. Ir ne sau, atkreipkite dėmesį, o iš karto visam pasauliui, žmonijai pagerinti!.. Jane pamotės nebuvo galima apkaltinti „ryšio su gyvenimu neturėjimu“ – ji jo turėjo daugiau už pačią J. Addams. Su amžiumi Jane neišvengiamai ėmė į ją panašėti – skleidė savo pasaulėžiūrą visiems be išimties, nesuvokdama, jog ne visiems jos reikia. Tik tai darė savoje, socinžinerijos srityje.

Jane Addams pamotei noras būti naudingai buvo ypač nesuprantamas, o Jane tą norą apibūdino kaip „tipišką visai savo generacijai“ – lyg dauguma jaunų moterų nenorėjo tekėti, nenorėjo gražiai gyventi, o tik troško būti naudingos žmonijai ir gelbėti pasaulį. Lyg jos, kaip ir Jane, visą laiką gėdinosi, jog turi daugybę laiko ir neveikia nieko naudingo… 1887 m. Jane vėl buvo Europoje ir maždaug tada sugalvojo, kad „būtų gerai išsinuomuoti namą kur nors miesto pakraščiuose ir ten mokyti geros kilmės ir auklėjimo merginas (tokias kaip ji pati) praktinių gyvenimo įgūdžių“ – kad jos pamatytų, kaip gyvena kita (likusi) žmonijos pusė. Bet projektas gimė ne iš noro sujungti tiltu per prarają abi žmonijos puses (turtingą ir vargšę), bet iš maišto prieš vidurinės klasės buržua (jos pamotės) gyvenimo būdą.

Tokios ir panašios mintys netrukdė Jane su malonumu visą dieną stebėti koridą Madride – kaip visada žmonijos gelbėtojus ypač traukia kraujas, kančios ir mirtys (kitų) – tik tokia yra iš pasąmonės kylanti jų altruistinio elgesio motyvacija… Vėliau Jane sugalvojo teoriją, jog ją „kraujas patraukė, nes ji gyveno gyvenimą, pilną grožio“. Nors tuomet tiems, kurie kruvinai dirba, kad išgyventų, reikėtų grožio, o ne ideologinių lozungų… Bet Jane savo teoriją pasuko kitaip – tai „grožis, kuris iš seno supa europiečius, yra sukurtas kažkieno krauju ir prakaitu“. Žodžiu, grožis kaltas ir jo nereikia… Ir tokia, girdi, yra visa iš senovės ateinanti žmonijos kultūra – reikia tiesiog atsisakyti viso Senojo pasaulio! Amerika neturėtų mokėti tokios kainos už savos kultūros sukūrimą, todėl Amerikai kultūros ir nereikės. Amerikiečiams pavyzdys bus ankstyvoji krikščionybė, kadaise atmetusi Romos imperijos kultūrą, – J. Addams, kaip ir daugybė visuomenės reformatorių iki jos, labai apsidžiaugė, atradusi ankstyvą primityviąją krikščionybę.

Jane Addams autobiografija išleista 1910 m. Bet ten aprašyta jos dvasinė kova ir kančios netapo populiarios tarp skaitytojų. Daugiausia buvo žavimasi jos drąsa – pasekėjai Addams vardą užsirašė ant savo vėliavos, o iš jos gyvenimo aprašymo susikūrė sau ideologiškai tinkamą, propagandai naudotiną versiją, aktyvistišką – nuo vaikystės žinojo, ko siekia, niekada neabejojo, visada buvo teisi, principinga, idėjų ir idealų vedama. Žodžiu, taip kaip

Komunistų partija apie Leniną pasakodavo, jei kas dar atsimenate.

Įdomu, kodėl viduriniosios klasės dukros ir sūnūs staiga apsižiūrėjo, kad pasaulyje yra vargšų, ir užsidegė noru juos išgelbėti? D. Hofstadteris iškėlė versiją, jog viduriniosios klasės intelektualai patys nebuvo prileisti prie Amerikos visuomenės valdymo svertų (ir neturėjo autoriteto, kurį troško turėti) ir tada ėmė geriau suprasti padėtį tų, kurie niekada neturėjo jokios galios ar įtakos. Žodžiu, projektavo save į aplinką. Eiti konstituciniu keliu reikia ilgo pasiruošimo, žinių, patirties – pagal istorinę  tradiciją valdantieji ne tik priima sprendimus, bet ir yra atsakingi už jų pasekmes, o intelektualai mėgsta šūkauti įvairias nuomones, kurias įgyvendinus, naujas pasaulinis karas prasidėtų per pusę valandos…

Tačiau gilintis į progresyviųjų motyvus tada (kaip ir dabar) buvo tolygu neigti vargano gyvenimo baisumus, su kuriais jie kovojo, – ir ta kova buvo savaime aiškus gėris!

Amerikoje intelektualai maištavo prieš buržua viduriniąją klasę, o Europoje – ir prieš inteligentus (Č. Milošas „Pavergtas protas“): inteligentija su savo kaklaraiščiais ir papročiais buvo aristokratiškumo paveldėtoja ir charakteringi jos bruožai intelektualams nebuvo patrauklūs  – girdi, jie atitrūkę nuo masių… O ko jiems nebūti atitrūkusiems? Kiekvienoje visuomenėje socialinai sluoksniai bendrauja savo viduje, su tokiais pačiais kaip ir jie patys. Ir tik tie, kurie nori iškilti į valdžią, praturtėti, naudojasi socialiniais liftais ir paskui skundžiasi esą naujosios aplinkos nepriimami. Ir tik tokie individai turi interesą visuomenės klases sunaikinti, visus sumaišyti (geriausia pasitelkiant revoliuciją) ir drumstame vandenyje užimti norimas vietas viršuje be pasipriešinimo.

Buvo laikas, kai norintys iškilti gyvenime mėgdžiojo aukštesnes klases, aristokratus, ir taip buvo priversti lavintis, studijuoti, laikytis gero skonio ir elgesio taisyklių. O maždaug nuo 1930-ųjų komunistinė ideologija jau tiek apkrėtė protus, kad net geriausių šeimų vaikai mėgdžiojo prastą elgesį, neišprusimą, vartojo šiurkščią primityvią kalbą – kas iš kaltės jausmo, o kas siekdamas su liaudimi susilieti, nes ji, o ne šliejimasis prie aristokratijos tapo kelialapiu į viršų. Maištaujantys prieš gimtąją socialinę aplinką nenori būti tuo, kuo yra gimę. Jie nori tapti kuo kitu – pabėgti nuo savęs. Inteligentija, girdi, orientuota į praeitį (kultūrą, istoriją, tradicijas), o intelektualai norėjo orientuotis į ateitį – šviesų žmonijos rytojų, sekti progresu, eiti su masėmis, būnant jų dalimi (suprask, vadovaujančia).

1915 metai

Rogeris Scrutonas rašė: „Kairė sukūrė modernaus pasaulio mitopoetinį naratyvą, kuriame karai ir genocidai užrašyti tiems, kas priešinosi kovai už socialinį teisingumą. Istorija parašyta kaip gėrio (kairės) ir blogio (visų kitų) kova, kova tarp šviesos ir tamsos. Ir šita manichėjinė vizija mums pateikiama mokyklose ir per visus kitus informacinius kanalus (kaip vienintelis ir absoliutus istorijos variantas; riba tarp jo ir tiesiog propagandos seniai nusitrynusi).“

Lenkų-žydų kilmės prancūzų filososfas Alainas Finkelkrautas buvo Milano Kunderos studentas ir sekėjas, dėkingas čekų rašytojui už visuomenės procesų supratimą, galimą tik sugebant pažvelgti iš abiejų pusių – Rytų Europos ir vakarietiškosios (ideologija, kurią Kundera rado, pasitraukęs į Vakarus, apstulbino jį savo kairuolišku naivumu!). Knygoje „Nedėkingumas“ A. Finkelkrautas  rašo apie dabartinių vakariečių nedėkingumą praėjusioms kartoms, sukūrusioms mums pasaulį, kupiną meno ir kultūros, grožio ir tradicijų, su kuriuo mes, kairiųjų progresyvistų vedami, elgiamės abejingai, nesuprasdami jo vertės ir visai nebijodami jį prarasti.

E.Burke’as: „Žmogus pirmiausia yra paveldėtojas.“

Thomas Paine’as: „Žmogus yra pirmiausia individas.“

Hana Arendt: „Niekas negali būti individas, jei nėra paveldėjęs praeities.“

Rogeris Scrutonas: „Individualūs žmonės yra pagrindiniai realybės atstovai. O taip pat ir kliūtis, kurią visos revoliucinės sistemos turi nugalėti ir visos ideologijos turi sunaikinti.“

Iš čia poreikis kalbėti apie politiką taip lyg individui ten nebūtų vietos – apie jėgas, klases, istorijos maršą… Intelektualus natūraliai traukia suplanuotos visuomenės idėja – savaime aišku, kad jie ją planuos.

Socialiniai inžinieriai tiek pakeitė kultūros kaip reiškinio prasmę, jog sakant „viskas yra kultūra“ turima omenyje ne civilizacijos paveldą, bet tai, jog „viskas yra padaryta ir todėl perdaroma; viską įmanoma pakeisti pagal kitus planus“.

Renesanso požiuriu, pedagogo uždavinys buvo įvesti vaiką į pasaulį, kuris yra daug senesnis už jį, o dabar elgiamasi taip, tarsi pasaulis iki vaiko atėjimo yra nesvarbus, viskas prasideda dabar – į istorines epochas reikia ne įsigyventi ir jas suprasti, bet, priešingai, iš jų išsilaisvinti. Nes praeities struktūros mus slegia! Trejetukininkų revoliucijos – 1968-ųjų gegužės  – šūkiai dabar yra vyriausybinės direktyvos (nes jie dabar sėdi vyriausybėje); permainos ir progresas dabar yra privalomi – jie patys tapo tradicija.

Prahos pavasaris. 1968 m.

Walteris Benjaminas rašė: „Revoliucija gali būti vadinama tik einamojo proceso pertraukimas. Tai – vienkartinis aktas; revoliucija negali būti tęstinės formos ar procesas be pabaigos.“ Kas nutrauks įsisenėjusį aktyvizmo įprotį?.. Nes dabar, kas nuolat vadinama revoliucija, – panašu, aktyvistai šį žodį užsipatentavo – reiškia plaukti pasroviui, eiti su minia (demonstrantų), „taip, kaip yra dabar, taip turi būti ir toliau“, sekti propagandos šūkiais ir reklama. Ir besąlygiškai keliaklupsčiauti prieš tuos, kurie dabar yra valdžioje – progresą jie pasisavino irgi visam laikui, kitos revoliucijos jau nebus. Istorija baigėsi. Nesvarbu, kas vyksta, svarbu, kaip tai vadinama. Progresyvūs judėjimai visada kovojo už kalbą ir sėkmingai – pakeisdami žodžius, jie keitė realybę. Pavyzdžiui, 1904 m. Socialistų demokratų darbo partijos kongresas, menševikų dauguma, bolševikų mažuma… Svarbu patiems teisingai pasivadinti ir pavadinti kitus.

Tai, kad Jane Addams gyveno „prieš buržuaziją“, „prieš kultūrą“, „prieš istoriją“ ir kitus „prieš“, jos požiūris į pasaulį ir jo pagerinimo teorijos buvo grynai nulemti reagavimo į situacijas – būtų gyvenimas vienu ar kitu momentu susiklostęs kitaip, ir nebūtų buvę jokios Jane Addams bei jos pasekėjų, ir socialinės inžinerijos judėjimo.

Pavyzdžiui, Janet Flanner irgi gimė kvakerių idealistų šeimoje (Indianopolyje, JAV), bet prie jokios jų labdaros organizacijos neprigijo ir socialiniai judėjimai jos nedomino. Būdama 12 metų su tėvais metus laiko praleido Europoje ir tai visam laikui jai liko vieta, kur buvo galima jaustis romantiškai, „įsimylėti gyvenimą“. Maištaudama prieš aplinką, išvažiavo gyventi į Paryžių pirma pasitaikiusia proga, Walterio Paterio estetizmą pasitelkė kaip formuojančią įtaką, greitai ėmė save profiliuoti jau kaip meno žinovę bei vertintoją ir labiausiai nekentė „vidutinės klasės, reikalaujančios, kad mene bananai atrodytų kaip bananai“…

Janet Flanner (1892–1978)

Ji troško grožio didžiąja raide. Nuo pat žurnalo The NewYorker įsteigimo 1925 metais ji rašė dvisavaitinius laiškus apie kultūrą iš Paryžiaus… ir tai darė 50 metų! – visai kita kryptimi nuėjęs maištas (iš to paties laiko, vietos ir aplinkos!).

O kaipgi atrodo taip retai pasitaikantis gyvenimas, kuris yra nugyventas žmogaus, ne reaguojant į situacijas ar dirgiklius, bet kurtas pats iš savęs?

Simone Weil mirė 1943 metų rugpjūčio 24 d. tuberkuliozės sanatorijoje (palaidota Ašfordo miestelio kapinėse, į kurias piligrimai jau pramynė platų taką). Jai pritrūko vienų metų iki jos gimtojo Paryžiaus išlaisvinimo, Londone kurį laiką buvo asocijuota su Laikinąja Prancūzijos vyriausybe, tačiau būdama be galo empatiška vis sunkiau pakėlė žmonijos kančias karo metu, atsisakė gydytis, badavo – nes „kodėl ji turėtų gyventi geriau nei kiti“? Toks Dievo paukštelis ji buvo: kaip gyveno, tokia sąžininga mirtimi ir mirė – jai buvo 35 metai.

Simone Weil gyvenimas nemėtė, neskriaudė ir išbandymų nesiuntė – ji pati aktyviai jį kreipė, kūrė sau situacijas ir jas gyveno, stebėdama save ir kaip ji paveikia pasaulį. Ji buvo tokia, kokia buvo – negalėjo būti kitokia ar gyventi kitaip – nuostabus žmogus, pamišęs žmogus (ją taip vadino generolas de Gaulle’is, kuris ir pats savo personos lankstumu negarsėjo). Jokio judėjimo S. Weil nesukūrė, pasekėjų neturėjo, bet kiekvienas, kuris yra daugmaž individualiu savimi, randa kelią į jos rašytinį palikimą, susipažįsta su jos gyvenimu.

Iris Murdoch rašė: „Skaityti Simone Weil reiškia prisiminti, į kokio aukščio standartą gyvenime reikia lygiuotis“.

Jane Addams „tėvas ir protestantų tikėjimas mokė tirti save ir nemeluoti“. Simone Weil niekas to nemokė – ateistų tėvų vaikas, užaugo be religijos prancūziškoje Apšvietos tradicijoje – bet ji tyrė save kasdien, kas vakarą savo dienoraštyje, kas akimirką savo gyvenime. Ji niekam to daryt neprivalėjo, galėjo gyventi ilgai ramiai ir laimingai – bet ji privalėjo sau. Gimė ji Paryžiuje, turtingoje ir kultūringoje žydų šeimoje 1909 metais ir nuo pat mažens labiau priminė nevaldomą gamtos jėgą nei mažą mergaitę. Vyresnysis brolis – matematikos genijus.Jį lygino su Blaise’u Pascaliu (o Simone dabar gretinama su Micheliu de Montaigne’iu!). Ji irgi mokėsi labai gerai, bet jau pradinėje mokykloje ją vaikai apšaukė komuniste, o ji gynėsi sakydama, jog esanti bolševikė.

Šeima gyveno prabangiame bute Sent Mišelio bulvare – juo dažnai žygiuodavo streikuojančių darbininkų demonstracijos, giedodamos „Internacionalą“. Dešimtmetė  mergaitė išsmukdavo iš namų ir žengdavo su demonstrantais kartu… Tėvai net nebandė jai ko nors drausti: mylima dukra galėjo vystyti bet kuriuos savo talentus, bet ją traukė politika.

Simone studijavo pagrindinėje Prancūzijos aukštojoje mokykloje – Ecole Nationale Superieure (ENS), ten visi studentai būdavo tik gabūs ir talentingi, bet vis tiek Simone stulbindavo aplinkinius savo „kantišku filosofiniu aršumu“. Ji gadino kraują direktoriui ir dėstytojams, organizuodama protestus, bandydama įkurti profsąjungą, platindama anarchistinę literatūrą. Buvo vadinama „Raudonąja mergele“.

Simone Weil (1909–1943)

Pabaigusi mokslus, ji buvo paskirta į Le Puy – mažą miestelį tolimoje Auverne provincijoje. Ten licėjuje ji 15 mergaičių mokė apie Descartes’ą ir Kantą bei savo karingą veiklą tęsė toliau. Pavyzdžiui, organizavo vietinių akmenskaldžių, dirbančių beveik už dyką, streiką – kilo skandalas, ją norėta atleisti. Bet tada visas licėjus bei visas miestelis sukilo jos ginti ir ją paliko ramybėje. Ir akmenskaldžiai laimėjo, jų algos buvo padidintos. Ilgiau nei metų Simone vis tiek ten neišbuvo, jai buvo per mažai erdvės – ji veržėsi dirbti žvejų laivuose, pas ūkininkus (ten likusiu nuo darbo metu jiems aiškino, kaip šie blogai, sunkiai gyvena, kai jie patys didžiavosi tuo, ką turi ir tuo, ką uždirba. Galiausiai ją išvarė – „merginai nuo per daug skaitymo pasimaišė galvoje“ – tai tiek apie kontaktus su liaudimi). Fabrikuose, netoli Paryžiaus, ji, dirbdama petys petin su  darbininkais, mechanizmų ritmu ir pati kaip mašina, suprato, jog taip dirbant galvoti bent kokią mintį, jau nekalbant apie mąstymą, yra neįmanoma – tokia buvo jos atrasta tiesa.

Simone Weil neįsivaizdavo savęs negalvojančios. Ji ir buvo galvojimas. Visada su cigarete, didžiulės akys iš už apvalų vielinių akinių rėmelių, diena iš dienos ta pati suknelė – „jei nustosi galvoti apie tai, kas vyksta pasaulyje, tai automatiškai tapsi viso to bendrininku ir tau lygiai taip pat kris už tai kaltė“… Jos idėja buvo: „Rask sau vietą tame, kas vyksta, ir daryk ką nors, kad tą vyksmą paveiktum“. 1936 metais ji jau Ispanijos pilietiniame kare, fronte, su ginklu – ko beveik neįmanoma įsivaizduoti. Teko gana greitai grįžti į Paryžių gydytis sužalotą koją, bet Simone pasaulio matymas po šios patirties pasikeitė visam. Radosi supratimas, jog politinėmis priemonėmis pasaulio pataisyti nepavyks, tad ji ėmėsi religijos (krikščionybės, ne judaizmo) ir mitologijos, norėdama suprasti, kokie mechanizmai suka pasaulį iš mums nematomos pusės.

Ji tapo įsitikinusia pacifiste ir tokia liko iki pat Miuncheno susitarimų 1939 metais. Kai vokiečiai užėmė Prahą, tik tada įžiūrėjo, jog humanizmo principas yra neadekvatus karo situacijai. Kad didelės šalys, palikdamos likimo valiai mažas, pasirašo nuosprendį ir pačios sau.

Prancūzų Apšvieta kadaise taip gražiai mokė: Prancūzija pamažu, bet neišvengiamai pereis į žmoniją ir taps tokia didelė kaip visas Žemės rutulys, Paryžius bus jos sostinė. Ir praeities paveldo nereikės, viskas bus universalu…

Tik kai Vokietija okupavo Prancūziją, radosi supratimas, jog išnykti nesinori nei kaip šaliai, nei kaip tautai, nei kaip kalbai – tęsiant humanizmo logiką, nacistinė Vokietija buvo progresas (techninis progresas, su Prancūzija palyginus, tai tikrai) ir ji vykdo Istorijos valią – prancūzams reikia išnykti nesipriešinant?!. bet tai jau kolaboracionizmas!

Vokiečiams užėmus Paryžių, Simone Weil su tėvais saugiai ir laiku evakavosi į JAV, iš kur,  radusi pirmąją galimybę, vėl išplaukė atgal – kuo arčiau prie nuo karo kenčiančios Europos – į Londoną. Ten ji daug rašė apie šaknų reikšmę – kai šaknų netenki, tada žinai, ką šaknys žmogui reiškia! Tradicija motyvuoja žmones priešintis okupantams – kiekviena šalis tą jėgą semia iš savo istorijos, gyvenimo būdo, kultūros šaltinio.

Simone Weil dienoraštyje sau labai priekaištavo, kaip ji galėjo būti tokia akla ir viso šito nematyti. Kaip ji galėjo tikėti pacifizmu, humanizmu, kai tie principai nuginkluoja žmones pavojaus akivaizdoje?!

Bet tokių sąžiningų ir gyvenimą stebinčių (ir sugebančių prisipažinti, jog klydo) žmonių yra labai mažai. Simone Weil negyveno tiek ilgai, kad tai pamatytų, bet po Antrojo pasaulinio karo humanistai (ir progresyvistai) pasirodė dar esą ir antisemitai – gerus dešimt metų jie nekalbėjo apie Holokaustą, nes tai, kas atsitiko žydams, atsitiko jiems todėl, kad jie žydai. O humanistai mieliau liko prie vieningos žmonijos (ateities) iliuzijų. Tragiška yra tai, jog daugelis žydų, kaip ir Simone Weil, savęs žydais visai nelaikė – jie jautėsi europiečiai, kosmopolitai. Bet nepaisant to, ką manome apie save, dar egzistuoja ir realus pasaulis, kuris linkęs iliuzijas sunaikinti labai žiauriai (šiuo atveju Hitlerio pavidalu)… Bet žmogus daugiausia sudarytas iš iliuzijų, kurias laiko Tiesa ir teisingomis idėjom. Karai progreso idėją irgi vis iš naujo sudaužo į šipulius, o praeina kiek laiko ir kita karta vėl už progresą stoja mūru – istorijos mokykloje nebemoko, užtai suformuoja kovingus piliečius. Ir vėl viskas prasideda iš pradžių…

Iliuzijas gyventi yra lengviau, nei ieškoti Tiesos.

* Idėjos yra kaip graikų dievai – jei jie nori pasireikšti šiame pasaulyje, tai turi daryti per žmones. Bet patys žmonės nei dievams, nei idėjoms nerūpi. Ir visai nesvarbu, kokios pasekmės žmonėms, per kuriuos gyvenama…

M. C. Esher (1898–1972). DIENA IR  NAKTIS. 1938 m. Escher rūmų muziejus, Haga