Knygų serijos „Juodoji lelija“ penktoji knyga:
Gintauto Mažeikio LILIMŲ KNYGA
I dalis „Akmentakiai“

„Pasak Lilimų knygos, nors Evestroje viskas gimsta iš Vajaus, lilimai negali to padaryti be žmonių sėklos, todėl neša ją į Didžiąją alsą (kitas Vajaus vardas), kur sėklos pasikeičia, atgyja ir bando prisikelti iš pradžių neaiškių pelkinių pliurzų, primenančių lervas, vėliau – įvairių augalų ar gyvūnų formomis, kol pagaliau pasirodo labiau antropomorfiniais pavidalais. Tačiau lilimai priversti apsėsti žmones, nes be aistros sėklos – nesidaugina. O tai padaryti nėra paprasta, nes, pasak legendos, jie – astralinės, tai yra šešėlio, būtybės ir gali apsėsti tik sau artimas arba kaip nors emociškai susijusias būtybes. O tie iš pranašų, magų, kurie nuolatos kreipiasi į Evestrą, gali būti ir patys įtraukti į ją, ypač tie, kurie save susieja su apeigomis, kurių metu praktikuojama simpatinė magija, nukreipta į lilimus (arba sukubus ir inkubus).“

„Ateis laikas ir Lilimų knygos puslapiai pasieks Žemės skaitytojus, o jau iš ten su vėjais ir gandais grįš į Evestrą. Tokia yra mūsų – Babilono žynių – misija: leisti tekstams suktis Pasaulio Ratuose. Juose juda niekieno nepradėtos ir niekieno neužbaigtos išminties ciklai. Jie juda savaime, o mes užtikriname jų išlikimą, kaip lilimai seka ir užtikrina Vajaus šėlą, o žmonės – Žemės vaisingumą. Kai tik kurie nors nustosime dirbti savo darbą – ateis Chaoso laikmetis. Tačiau mes nesame tikros, ar žmonės ir lilimai ištikimai vykdo savo paskirtį. Taip pat nėra suvokiama, ką veikia Traramės grautai, kurie gráuja ir taip saugo visatos garsus, krankimus, kaukimus ir galiausi visą muziką. Nežinau, kaip jie gyvena, nes Babilonas yra tylos gaivalas.“


