Pankai dar nemirė

Tadas Medelis (1974–2023) – menininkas, kurio gyvenimas ir kūryba neatsiejami nuo pankiškos Londono dvasios. Į Jungtinės Karalystės sostinę jis atvyko jau turėdamas maištingos laikysenos užuomazgų, tačiau būtent čia pajuto, ką reiškia visiškai išsilaisvinti iš sistemos. Londonas jam tapo ne tik gyvenamąja vieta. Senos kapinės, miesto parkai, hipsterių kvartalai, gatvės menas, pankroko koncertai Camden Town’e, atsitiktiniai pokalbiai su benamiais – visa ši urbanistinė tekstūra jį veikė kaip kūrybinis katalizatorius.

Kaip ne vienas kūrybinio miesto koncepto teoretikas yra pastebėjęs, tokie miestai kaip Londonas pasižymi tolerancija kitoniškumui, socialinių pakraščių gyvybingumu bei kultūrine įvairove. T. Medelio atvejis patvirtina, kad miesto kūrybiškumas slypi ne oficialiose institucijose, o alternatyviose nišose – tarpuvartėse, požeminėse koncertų salėse, ant apipaišytų sienų ir nelegaliose viešosios erdvės intervencijose. Čia menas tampa gyvenimo būdu. T. Medeliui Londonas buvo kaip atvira scena: chaotiška, daugiasluoksnė, autentiška.

Tadas Medelis Londone prie Hampton Court rūmų. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Vis dėlto paskutiniais gyvenimo metais ši scena jam nebeatrodė tokia viliojanti. Jis vis dažniau kalbėdavo apie tai, kad Londonas tapo vitrina, kad jame nebeliko vietos alternatyvai. Paskutiniųjų savo gyvenimo metų Londoną jis vadino turistiniu fonu tiems, kurie atvyksta apsipirkti, o ne kurti ar maištauti. Miesto komercializacija, blizgantis paviršius ir kultūros industrijos sterilumas jį slėgė – jis ilgėjosi Londono, kuris provokuoja, o ne skatina vartoti. Tačiau net ir nusivylęs Londono paviršiumi, jis išliko ištikimas miesto paraštėms, kur vis dar buvo įmanoma būti ir veikti kitaip.

T. Medelis laikė save panku. Jis sąmoningai vengė autoritetų, elgesio taisyklių, nemėgo formalių rėmų ir kultūros industrijos filtrų. Platforma diskusijoms, ironijai, aštriems komentarams jam buvo socialiniai tinklai ir asmeninis blogas, kuriame dalinosi mintimis, atspindinčiomis jo gyvenimo filosofiją:

Parodyk savo silpnumą, kad išliktum stiprus.

Jeigu tave laiko nevykėliu, netikša, idiotu ar kvailiu, naivuoliu – tikrai p…., svarbu, kad pats savęs taip nevadintum.

Išmeskit religiją, pasilikit tikėjimą.

Norint suprasti mane, reik sugaut mano baubą.

Meilė yra ne tai, ką tu gali įsimylėti, o tai, ką gali išsaugot.

Net gražiai nupieštas šūdas gali būti menu.

Tiesiog aš per menkas jūsų neapykantai.

Gyvenk šiandien, mąstyk apie rytojų, pamiršk, kas buvo vakar… Žinok, kad nėra gyvenimo praeityje.

Kaskart ką pavadindamas kvailiu, tampi daugiau durnas.

Kai pameti gyvenimo prasmę, pameti gyvenimą.

Svajonės yra gyvenimo prasmės pamatas.

Neskanus maistas sotesnis.

Jei manai, kad esi bejėgis – esi bejėgis. Tai blogiausia, ką gali sau padaryt.

T. Medelio kūrybinis laikas Londone buvo neilgas, bet intensyvus. Jis suspėjo dalyvauti keliuose parodiniuose projektuose, o viena iš temų, prie kurios nuolat sugrįždavo, buvo moters kūnas. T. Medelio kurti moterų aktai kone brutaliai atviri, kaip ir pats tapymo gestas. Kūnai šiose drobėse – nelyginant šūksniai. Aktų potėpiai greiti, išdidūs, kartais grubūs – kaip DIY (do-it-yourself) plakatų estetika, kuri formavo ir pirmųjų pankų vizualinę kalbą. T. Medelio kūriniuose seksualumas nei gražus, nei patogus. Jis plėšomas, kraujuojantis, nuogas, nepriimtinas tradicinei estetikai – toks, koks buvo seksualinis pankų diskursas. Britų pankų subkultūroje seksualinis atvirumas buvo agresyvus ginklas prieš visuomenės moralės standartus. Provokuojantis, vulgarus, kartais net sąmoningai šokiruojantis seksualumo demonstravimas tapo maišto kalba.

Tadas Medelis. Aktas. 2023. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Moterų kūnai T. Medelio aktuose atviri, kartais netgi groteskiški. Kai kurie T. Medelio darbai, tokie kaip 2023-iaisiais sukurtas aktas, tampa vizualiniais manifestais, kuriuose kūniškumas atveriamas ne kaip estetizuota geismo projekcija, o kaip radikalios nepatogios tiesos aikštelė. Raudonos, kraują primenančios srovės, genitalijų asociacijos, išdarkytos proporcijos tarytum trina ribas tarp patrauklumo ir pasibjaurėjimo, tarp erotikos ir šoko terapijos. Tai – brutaliai atvira pankroko seksualumo kalba, kuri nebijo perkaitinti vaizdo iki absurdiškos, žiaurios atvirumo ribos. Tai vizualinė bomba prieš sterilizuotą, popkultūros suvirškintą kūno įvaizdį. T. Medeliui kūnas neturi būti gražus, kūnas turi būti laisvas – net jei ta laisvė verčia žiūrovą nusisukti.

Vienas radikaliausių T. Medelio kūrinių – 2023 m. piešinys „Moteris“ – kone vizualinė anarchijos apeiga, kurioje moters kūnas išsprogdinamas iš savo įprasto ikonografinio kalėjimo. Čia nėra jokio švelnumo, jokio kvietimo žavėtis – priešingai, žiūrovui į akis metamas chaotiškas, beveik agresyviai išpieštas kūnas. Moteris piešinyje išsprogdina patriarchalinį žvilgsnį ir geismo industrijos suformuotas normas. Aplink jos figūrą raizgosi falo, krūtų ir akies motyvai, tarytum stebėtų, vertintų, bet tuo pat metu patys būtų demaskuojami ir išjuokiami. Tai kūrinys, kuris priverčia susidurti su kūnu kaip su laukine, nesuvaldyta, socialinių rėmų nepripažįstančia jėga. Ši vizualinė ataka atspindi pankroko seksualumo filosofiją – kai kūnas demonstratyviai peržengia visus komforto ir padorumo riboženklius, kad galėtų pagaliau priklausyti pačiam sau.

Tadas Medelis. Moteris. 2023. Dariaus Kilinskio nuotr.

T. Medelio paveikslas „Nuomonės“ primena ejakuliacijos momentą: balta, tiršta srovė iš viršaus liejasi ant mėlynos sferos, kuri gali būti interpretuojama kaip pasaulis, gimda ar galva – geismo objektas ir jo taikinys. Apatinė sferos dalis kraujuoja – raudona srovė sprogdina vaizdą iš vidaus, tarytum orgazmas čia būtų ne malonumo, o skausmo, neišbaigtumo ar net sunaikinimo aktas.

Šis darbas gali būti suvokiamas kaip erotinio pertekliaus vaizdinys. Anot G. Bataille’io, erotika visada virsta transgresija – peržengimu, išėjimu už ribų, kūniškumo ir mirties sąjungos akimirka. Paveiksle „Nuomonės“ išsiliejimas tampa ne tik fiziniu, bet ir simboliniu veiksmu – tarsi metaforine „nuomonės“ forma. Tai nuomonė, išsiliejanti kūniškai, neargumentuota, nevaldomai išreikšta. Nuomonė šiame darbe – ne racionali pozicija, o fiziologinis išsiveržimas, brutali tiesos forma, kurioje nebelieka vietos mandagumui ar ideologiniams filtrams. Ji tampa kūnišku sprogimu, kuris išsitaško ant visko, ką tik paliečia. Tai, ką G. Bataille vadina nešvarumu, aukos ekstaze, čia pasireiškia kaip meno aktas.

Tokiu būdu paveikslas „Nuomonės“ provokuoja žiūrovą susimąstyti, ar įmanoma išsakyti poziciją, kuri neperžengtų, neįsiveržtų. Nuomonės kūrinyje įvaizdintos kaip sprogstanti geismo, baimės, pykčio ar traumos kulminacija.

Tado Medelio kūriniai „Grupė iš teatro“, „Ryšys“ ir „Nuomonės“ bei paties kurtos steampunk skrybėlės personalinės parodos

„Pankai dar nemirė“ ekspozicijoje A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje. Gustinos Keturakytės nuotr.

Visuose šiuose darbuose svarbiausias ne seksualumas, ne nuogybė, net ne šokas – svarbiausias yra būties perrėžimas. T. Medelio kūriniai – ne pornografijos teritorija, o ontologinės drąsos erdvė: čia kūnas išgyvenamas kaip egzistencinė sąlyga. Tai kūnas, kuris byloja tikrumą, tą ribinę zoną, kurioje nyksta grožio, vulgarumo, estetikos ir pasibjaurėjimo skirtis. Kūniškumas čia tampa transgresija, leidžiančia prasiveržti pro socialinių normų, estetinių taisyklių ir net lingvistinio racionalumo rėmus. Geismas – tai egzistencinis šauksmas, kuriuo žmogus mėgina pasiekti tą, ko pasiekti negali: kitą, save, Dievą ar tiesą. Laikinas, trapus, iškrypstantis, kraujuojantis mūsų kūnas yra vienintelė vieta, kurioje patiriame pasaulį. T. Medelio kūniškumas – tai nuogumas prieš būtį, būtinybė jausti, neapsimesti, prisiliesti prie tikros, žiaurios ir neišfiltruotos egzistencijos.

Šis emocinis veržlumas rezonuoja su Londono dvasia, kur britų pankų subkultūra ženklino aktyvų pasipriešinimą nusistovėjusioms socialinėms normoms, ekonominiam neteisingumui ir elitiniam kultūros laukui. Britų pankų subkultūroje seksualumas buvo atvira, kartais tyčia atstumianti, vulgarumo ribas laužanti seksualinė laikysena, nukreipta prieš normatyvinę moralę. Londono pankai, įkvėpti tokių ikonų kaip „Sex Pistols“ ir Siouxsie Sioux, per seksualumą ne tiek ieškojo malonumo, kiek siekė sugriauti visuomenėje įtvirtintą kūno ir geismo kontrolės sistemą. Seksualinis atvirumas čia buvo tarsi performansas – sudraskyti drabužiai, perverti speneliai, lyčių vaidmenų maišymas ir tyčinis „purvinas“ seksualinis humoras tapo ginklu, skirtu išprovokuoti, išerzinti ir parodyti, kad kūnas nepriklauso niekam – nei religijai, nei valstybei, nei rinkos logikai.

Tado Medelio kūriniai „Siurprizas“ ir „Lūpdažis“ personalinėje parodoje „Mind the Gap“ BO bare Kaune. Vilmos Kilinskienės nuotr.

Kad suprastume šios subkultūros ištakas ir jos ideologinį užtaisą, svarbu pažvelgti į pankų kilmę. Pankai atsirado 1970-ųjų pabaigoje, Didžiojoje Britanijoje siaučiant ekonominei krizei. Augo nedarbas, ypač tarp jaunimo, mažėjo galimybės gauti išsilavinimą ar oriai įsitvirtinti visuomenėje. Darbo klasės jaunuoliai, stokojantys socialinės perspektyvos, reagavo maištu ir ironija, kurias išreiškė ne tik muzikoje (punk rock), bet ir išvaizdoje, elgesyje, meninėje kalboje.

Pankų estetika buvo sąmoningas pasityčiojimas iš mados industrijos ir viduriniosios klasės skonio. Ji veikė kaip priešprieša dominuojančiai kultūrai ir signalizavo apie socialinę atskirtį. Šiuo požiūriu pankų stilius buvo ne tik asmeninė raiška, bet ir politinis gestas.

Be to, pankai skatino „pasidaryk pats“ (DIY) kultūrą: jie kūrė savo muziką, siuvo ar perdirbinėjo drabužius – tai buvo atsakas į vartotojiškumą. Ši kultūrinė praktika leido darbo klasės jaunimui ne tik išreikšti protestą, bet ir kurti alternatyvią tapatybę, atsietą nuo oficialios kultūros institucijų ar rinkos.

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad T. Medelis atvyko į Didžiąją Britaniją jau turėdamas savitą pankų kultūros patirtį iš Lietuvos. Vakaruose pankai maištavo prieš vartotojiškumą ir socialinę vienodėjimo grėsmę, o Lietuvoje jie oponavo tarybinei sistemai, ideologiniam spaudimui ir kultūrinei cenzūrai. Pankų laikysena Lietuvoje nebuvo vien estetinė ar muzikinė: tai buvo pasirinkimas rizikuoti būti marginalizuotam, persekiojamam ar net fiziškai užpultam. Tokia pankų laikysena dažnai reiškė ir moralinę atsakomybę už savo buvimą kitokiam. Tai buvo tvirtas pasipriešinimas sistemai, paremtas idealizmu, o ne vartotojiška nuostata ar stiliaus kodais.

T. Medeliui ši lietuviška patirtis suformavo jautrumą laisvei, atsparumą ideologijai ir nepriklausomybės siekį, kurie Londone susiliejo su vakarietišku, bet jau istoriškai transformuotu pankų gyvenimo būdu. Todėl galima sakyti, kad jo, kaip menininko, identitetas formavosi iš dviejų susijusių, bet skirtingų patirčių – iš Lietuvos pankų kultūros, kuri tarybinėje epochoje įgijo alternatyviosios saviraiškos ir net kultūrinės rezistencijos bruožų, ir vakarietiško Britanijos socialinio protesto kultūros.

Nėriaus Pečiūros dokumentinio-muzikinio filmo „Londone su Varvekliu ir Medeliu“ kino seansas parodoje

„Pankai dar nemirė“ A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje. Gustinos Keturakytės nuotr.

Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje praleidęs menininkas T. Medelis čia susidūrė ne tik su pankų kultūros paveldu, bet ir su dar gyvu, nors marginalizuotu jos tęstinumu. Britanijoje jis išvydo, kaip pankų laikysena tampa kolektyvine jėga, socialine pozicija, kurios neįmanoma išskaidyti į madą, muziką ar specifinį elgesį. Tai paskatino jį įsitraukti į pankų judėjimą ne tik kaip stebėtoją, bet ir kaip aktyvų dalyvį – menininką, kuris pankų idėjas gali pratęsti per kūrybą: mažus, bet nuoseklius gestus viešojoje erdvėje.

Pankų kultūroje jis atrado aiškiai artikuliuotą socialinį protestą, kuris nebuvo deklaratyvus ar performatyvus – tai buvo autentiška, iš gyvenimo patirties kylanti laikysena. T. Medelį ypač paveikė DIY principas, kuris skatino kurti be išorinio leidimo, institucionalizacijos ar rinkodaros logikos.

Visgi 2013-aisiais Didžiojoje Britanijoje pankų kultūra jau buvo ir komercinės mados objektas, tačiau T. Medeliui tai liko gyvas socialinio atsako ir alternatyvios kūrybos šaltinis. Jam pankų kultūra buvo ne praeities reiškinys, o tebeaktuali dvasinė laikysena – atvira, kritiška, neprisitaikėliška ir vis dar reikalinga meno bei gyvenimo santykyje. Jis sąmoningai kūrė savo įvaizdį: važinėjo dviračiu, vilkėdamas netikėtus drabužių deriniuss, nešiojo steampunkiško stiliaus skrybėles, o svarbiausia – laikėsi nuostatos, kad svarbiau yra stilius, o ne mada.

Tadas Medelis Kaune prie Neries ir Nemuno santakos. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Londone T. Medelis susidūrė ne tik su pankų subkultūra, bet ir su gatvės menu. Šis miestas, kaip globalus metropolis, buvo perpildytas grafičių ir gatvės menininkų žinučių. Tokioje vizualiai tankioje aplinkoje T. Medelis rado terpę, kurioje galėjo išreikšti savo idėjas greitai, tiesiogiai ir be institucinių filtrų. Vienas jo pasirinktų raiškos būdų buvo lipdukai – nedidelio formato, bet stipraus poveikio ženklai, kuriuos jis klijuodavo ant sienų, stulpų, vitrinų ar kitų miesto paviršių. Lipdukai buvo ne tik estetiniai objektai, bet ir trumpi pareiškimai, savotiški šūksniai viešojoje erdvėje. Jie funkcionavo kaip partizaninė komunikacija – neiššaukianti atviro konflikto, bet kvestionuojanti miesto simbolinę tvarką, vartotojišką estetiką ir dominuojančius naratyvus.

T. Medelio lipdukų klijavimas išreiškė jo norą dalyvauti miesto gyvenime iš pakraščio, nelegaliai, tačiau kūrybiškai. Ši taktika glaudžiai siejosi su pankų kultūros dvasia – provokacija, nepriklausomybe, pasipriešinimu. Gatvė, kaip ekspozicinė erdvė, jam suteikė galimybę apeiti galerijų sistemą ir kalbėtis tiesiogiai su praeiviu, o pats klijavimas įgavo ritualinį pobūdį. Gatvės menas buvo tarsi pratęstas pankų protestas, išreikštas per lipdukų kūrimą, klijavimo gestą ir miesto audinio pokytį.

Protesto dvasia, kurią T. Medelis puoselėjo Londono paribiuose, Lietuvoje buvo įvertinta jau po jo mirties. 2024 m. jo dailės darbų paroda „Matymo kampas“ buvo pristatyta Vilniuje, Lvovo gastro pub‘e – vietoje, kurioje T. Medelis būtų jautęsis savas: neformalioje, gyvoje, atviroje neinstitucinei meninei raiškai.  2025-uosius T. Medelio kūriniai pasitiko parodoje legendinėje Kauno „Boškėje“ (BO bare) – alternatyvios kultūros lopšyje, kur daug metų telkėsi Kauno pankai ir pogrindžio menininkai.[1] Na o 2025-aisiais T. Medelio kūrybos paroda „Pankai dar nemirė“ surengta A. ir P. Galaunių namuose Kaune. Tai taip pat simboliška, nes ši institucija, kurioje saugomas profesionalios muziejininkystės pradininko Pauliaus Galaunės palikimas, mena ne tik tautinio meno kanoną, bet ir modernizmo eksperimentus, kuriuos anuometinis „Ars“ avangardas siūlė kaip kultūrinį lūžį. T. Medelio kūryba šiandien skamba kaip kita, bet gimininga alternatyva. Jo tapybos, grafikos, steampunko objektų eksponavimas muziejinėje erdvėje – tai ne pankiškos dvasios išsekimas, o tylus įrodymas, kad tikra meninė nepriklausomybė anksčiau ar vėliau tampa matoma net ir institucijose.

[1] Šiandien BO baras yra persikėlęs iš Muitinės g. į Gedimino g.

Tadas Medelis. Berniukas, katė ir chaosas. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Pankai dar nemirė. Ši laikysena – tai gyva atmintis ir kūrybinė jėga, kuri, nepaisant laiko ir pokyčių, išlieka kaip aktualus balsas prieš homogenizaciją, vartotojiškumą ir socialinę nelygybę. T. Medelis – tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties pankų kultūros, įrodantis, kad ši subkultūra nėra tik praeities fenomenas, o gyva, kintanti ir svarbi meno bei socialinės kritikos forma. Jo kūryba ir gyvenimo pavyzdys primena, kad pankai vis dar čia, kaip meninė ir socialinė jėga, pasirengusi atakuoti status quo ir kurti naujas alternatyvas.

Ši dvasia ypač ryškiai atspindėta paskutinėje parodoje „Pankai dar nemirė“, kurios atidaryme susirinko gausi Kauno pankų bendruomenė – žmonės, kurie ne tik prisimena subkultūros ištakas, bet ir gyvai puoselėja jos principus šiandien. Lydimajame parodos renginyje dalyvavo ir vienas iš Lietuvos pankų kultūros tėvų – Nėrius Pečiūra, kurio žodžiai bei demonstruotas dokumentinis filmas „Londone su Varvekliu ir Medeliu“ įkvėpė tiek senbuvius, tiek naująją kartą.

Parodoje eksponuota T. Medelio tapyba nepretenduoja į grynąją formą – greičiau į prisilietimą. Tai tapyba, kuri atsisako glotnumo. Tiek turinio, tiek atlikimo technikos prasme.

Tadas Medelis. Saulėtekis kalnuose. Gustinos Keturakytės nuotr.

Peizažai iškrenta iš klasikinės peizažo logikos. Kalnai – tai ne horizontas, o sulankstyta, raukšlėta raudonos spalvos masė („Saulėtekis kalnuose“). Kūrinyje „Berniukas, katė ir chaosas“ T. Medelis eina dar toliau – kompozicija praranda kryptį, įgyja grumstą. Veidai ir žvilgsniai primena piešinius ant mokyklinių sąsiuvinių viršelių, tačiau šis infantilumas ne naivus – jis įsismelkęs, gal net apsimestinis. Tapoma iš vidaus, be aiškios distancijos. Kaip sapne, kuriame negalioja įprasta tvarka. Bene tyliausias parodos kūrinys „Lėlė“. Potėpis čia lėtas, storas, dvelkiantis vienatve.

Tadas Medelis. Lėlė. 2019. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Tado Medelio tapyboje ryškus pankiškumas, bet ne kaip stilius ar poza, o kaip vidinė laikysena. Jo tapyboje nėra noro įtikti formai –  pabaigti, nugludinti, apibendrinti. Tai kūryba, kuri rizikuoja būti nesuprasta, bet išlaiko stuburą. Čia svarbu ne technika, o buvimas, ne rezultatas, o prisilietimas. Tai menas, kuris nebando tapti meno istorijos dalimi – jis ją brauko, perrašo, kartais – visai ignoruoja, tačiau būtent todėl čia gimsta tai, kas tikra: ne sterilizuotas grožis, o nepagražinta būsena.

Tado Medelio kūriniai „Londonas“ ir „Brolio mirtis“ Lvovo Gastro Pub‘e Vilniuje.

Vilmos Kilinskienės nuotr.