Antoninas Artaud buvo duobkasys
mylėjęs ramumas ir pievas
aštuoniolikos regėjęs vaivorykštę
ant kurios sėdėdami apgirtę Buda ir Kristus
jam numetę sapną
apie nekaltą mergelę graikę
kuri pasirodė esanti rumunė
su paslėptais lydekos dantukais
ją bebučiuodamas liko be lūpų
kaip koks Maldororas
atrodė žiauriai, bet nenorėdamas elgtis
kaip tas baisūnas
nutarė sublimuotis ir įkūrė teatrą
kurio scena – duobė
iš kurios jo taip ir neiškrapštė
nei psichiatrai
nei tarahumarai
nei keturios jo motinos
