Suskaldyta Korėja

Norėčiau rašyti apie Azijos kraštus, kuriuose taikiai sugyvena žmonės, kūrybiškais atradimais turtina  savo būtį ir buitį, tačiau pasirinkusi kelionę į Pietų Korėją,  turiu pasakoti apie kinų, mongolų, japonų kruvinus antpuolius prieš Korėjos pusiasalio valstybes, Korėjos karą (1950–1953), dirbtinį korėjiečių tautos suskaldymą į Šiaurės ir Pietų Korėją ir politiškai tendencingai formuojamą šiaurės ir pietų korėjiečių tautinį tapatumą.

Išvyka į Pietų Korėją man atvėrė akis į nežinomą žemę, kurios istorija ir dabartis praplėtė supratimą, kas yra korėjiečiai. Populiarėjantys Pietų Korėjos kino filmai, mokslinė, dokumentinė, meninė informacija apie šalį padėjo man šį kraštą išsamiau pažinti.

Šiuolaikiniai korėjiečiai pasipuošę spalvingais tautiniais apdarais

Atvykę su grupe į Seulą, autobusu  važiavome į Paju miestą, kad patektume į demilitarizuotą zoną, kuri skiria komunistinę totalitarinę Šiaurės Korėją ir amerikiečių įtaką patiriančią, JAV kariškių saugomą, sparčiai ekonomiškai besivystančią Pietų Korėją. Tam, kad suvokčiau dviejų valstybių skirtumus, pirma aptarsiu Šiaurės Korėją, nors joje nebuvau, tačiau skaičiau pabėgėlės iš Šiaurės Korėjos Yeonmi Park  parašytą autobiografinį romaną „Išgyventi. Iš Šiaurės Korėjos į laisvę“ (Vilnius, 2023). 1948 metais Šiaurėje įkūrus Korėjos „demokratinę liaudies“ respubliką, gyventojams buvo pradėtos plauti smegenys „teisingo“ gyvenimo propaganda. Melu, šmeižtu, skundais, tardymais, priverstinio darbo stovyklomis, viešomis egzekucijomis, badu ir skurdu buvo skiepijami paklusnumas ir baimė, taip nužmoginant žmogų, atimant iš jo asmeninę nuomonę, individualios laisvės skonį, ištrinant iš šiaurės korėjiečių sąmonės gyvenimo džiaugsmo pojūtį.

Demilitarizuotoje zonoje užtvertu tiltu sustabdytas judėjimas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos

Lojalumas valdžiai ir valdžios šlovinimas, gyvenimas pagal dirbtinai formuojamų socialinių grupių diskriminacinius reikalavimus – kur ir kaip gyventi, kur dirbti, niekada neabejojant totalitarinio režimo autoritetu ir valdžios teise kontroliuoti asmens gyvenimą; juodosios rinkos kaip išgyvenimo šaltinio išplėtojimas, korupcija, kyšininkavimas, vagystės, prekyba žmonėmis, padedant jiems iš šalies pabėgti į Kiniją, buvo ir yra Šiaurės Korėjos tikrovės dalys. Knygoje „Išgyventi“ autorė pabrėžia pažemintos ir išnaudojamos moters likimą: prekeiviai žmonėmis pabėgusias į Kiniją moteris prievartaudavo, parduodavo į sekso vergiją ar pirkdavo kaip žmonas-d­arbininkes žemės ūkio darbams.

Demilitarizuotos zonos Dorasan geležinkelio stotis – joje paminklas Korėjos karo priverstinės prostitucijos aukoms

1953 m. įsteigus  dviejų kilometrų demilitarizuotą zoną  ties 38 lygiagrete, Pietų Korėjos turistai „taikos“ gondolomis perkeliami virš Imjin upės. Po to jie nukreipiami į kalną Karo gatve, kuri  iš abiejų pusių aptverta vieline tvora,  prisagstyta įspėjimo ženklų, stebėjimo kamerų ir apraišiota įvairiaspalviais žmonių išreikštų norų kaspinėliais. Zona nuteikia niūriai, nes viskas, ką aprėpia akys, yra žmonių surėdyta: dviejų valstybių atskirtis, paminklai žuvusiems Korėjos kare; Dorasan geležinkelio stotis su nutrauktais bėgiais ir tiltais kaip dviejų valstybių suardytų santykių simboliais. Ir skulptūros, kuriose  įamžintos korėjietės, karo metu tapusios priverstinės prostitucijos aukomis.  Ir Dora kalno observatorija, iš kurios tolumoje galima matyti Šiaurės Korėjos gyvenvietes.

Demilitarizuotos zonos Dora observatorijos meno kūrinys: „trimitai“, kurie galėtų pažadinti dvi Korėjas vienybės susitarimui

Šiaurės Korėjoje žmogus yra nereikšminga minios dalelė. Pietų Korėjoje – žmogus raginamas Rytų išmintimi kurti save, stebėti save kaip atskirą pasaulį, suvokti savo gyvybinę energiją, kuri jungia Dangų ir Žemę, ir puoselėti didžiausią vertybę – gyvenimą (Algirdas Kumža „Kuksando. Nuo Korėjos kalnų“, Vilnius, 2024). Kuksando filosofija ir praktika, sukurta anksčiau už korėjiečių abėcėlę Hangul (1443 m.), laikoma korėjiečių dvasiniu paveldu, žmogaus „proto higiena“, priemone žmogaus gyvybingumui ir atsparumui stiprinti. Kuksando praktika vyksta gamtoje, gamta apmąstoma – kalnų skleidžiama energija padeda atverti žmogaus energetinius taškus – čakras, kurios skatina individo sveikatą ir gyvenimo gerovę. Kuksando praktika artima šamanizmui ir budizmui, kurie taip pat atskleidžia  korėjiečių tautinį savitumą.

Imperatorių rūmų fragmentas

Pastarąjį dešimtmetį Pietų Korėjoje atliekami tyrimai siekiant išsiaiškinti gyventojų nuomonę dėl Šiaurės ir Pietų Korėjos galimo susijungimo. Iki šiol nerandamas kelias į tautinę vienybę, nes tam trukdo abiejų valstybių politinių, socialinių, ekonominių, kultūrinių sistemų skirtumai ir neradimas valstybių susijungimo būdų: ar prie vienybės artėti derybomis, ar konkrečiais veiksmais; ar atkuriant vieną etninę tapatybę integruoti Šiaurės Korėją į Pietų Korėją, ar atvirkščiai („Still at War? Perspectives on Inter-Korean Peace and Reconcilation“, Ed. by Woo-Yang Lee and Sunghee Kim, 2021, Seul). Tyrimo rezultatai yra tokie: 48,4 proc. apklausos dalyvių teigė, kad reikia atkurti bendrą etninę tapatybę; 76,6 proc. pasisakė prieš  vienos politinės sistemos sukūrimą, siūlydami  ekonominį bendradarbiavimą – 47,1proc. 78,6 proc. apklaustųjų pabrėžė susivienijimo svarbą kaip karo grėsmės panaikinimo kelią. 52,6 proc. tvirtino, kad šalių susijungimas padarytų Korėją stipria valstybe. Šiame tyrime nebuvo klausimų „kultūriniams klajūnams“ (Yi Munyol „Lietuvaitė“, Mintis, 2014) arba „biologiniams mišrūnams“ – skirtingų rasių, tautų, etninių grupių sutuoktinių, partnerių vaikams, psichologiškai nepajėgiantiems pritapti Pietų Korėjos visuomenėje ar nesugebantiems išgryninti savivertės vaduojantis iš  Pietų Korėjos visuomenėje sukurtų individo stereotipų, tradicijų ir prietarų.

Seulo senamiesčio atkurtas praeities didikų gyvenamasis Hanok kvartalas

Korėjos priešistorė yra įvairi ir sudėtinga. Manoma, kad korėjiečiai kilo iš Altajaus genčių, atklydusių į Korėjos pusiasalį iš Centrinio Sibiro. Ji turi ir legendinį pamatą. Legenda pasakoja, kad korėjiečių tauta yra dieviškos kilmės, Dangaus dievo Hvanino išrinktoji tauta. Nusileidęs į Žemę Dangaus dievo sūnus Hvanungas, lydimas lietaus, vėjo ir debesų, moko žmones įvairių darbų ir profesijų. Ir moralaus gyvenimo – kas teisinga ir neteisinga; kaip gydyti ligas ir išsaugoti ilgą gyvenimą. Jis veda moterį, kuri buvo meška, ir kuri pagimdo jam  sūnų Tanguną. Šis įkuria Kočosono karalystę su sostine Asadal (Šiaurės Korėja ir Pietų Mandžiūrija). Tanguno mitas buvo plėtojamas sunkiais korėjiečiams istoriniais tarpsniais, kai  korėjiečiai buvo mongolų pavergti ir žeminami, naikinamos korėjiečių kultūros vertybės ir tradicijos, kai ėmė grėsti korėjiečių tautos išnykimas. Mitas prikeliamas ir 1910 metais, kai  šalį okupuoja japonai, niekinę korėjiečius kaip žemesniąją kastą, – mitu išreiškiamas korėjiečių tautos pasipriešinimas japonams. Akcentuojant korėjiečių dievišką kilmę buvo stiprinamas tautinio tapatumo ypatingumo suvokimas. Teigiama, kad Tanguno mitą užrašė vienuolis Iryonas (1206–1289), atskleisdamas ne tik korėjiečių tautos kilmės pasakojimą, bet ir prikeldamas  Sibiro genčių šamanistines legendas bei Azijos tautų mitus.

Kjongdžu (Gyeongju) miesto Tumuli parko Dangiškojo žirgo pilkapio simbolis

Šamanizmas – tikėjimas, kad gamtos objektuose tūno dvasios, turinčios ryšį su žmonėmis. Šamanų būta ir Korėjos imperatorių rūmuose; ir jie taip pat vertėsi privačia praktika kaip gydytojai, ateities pranašai ar blogų dvasių,  blogų jėgų šalintojai. Korėjoje įsigalėjus Konfucijaus moraliniam mokymui Trijų karalysčių vienybės metu, šamanus išvydavo už miesto vartų ar vėl grąžindavo juos į rūmus kaip valdovų patarėjus. Pietų Korėjoje praktikavo ir praktikuoja šamanai ir šamanės. Teigiama, kad šiuolaikinėje Pietų Korėjoje yra apie 300 000 šamanų (Daniel Tudor „Korea. The Impossible Country“, Tuttle Publishing, 2018, p. 26).  Šamanų gebėjimas bendrauti su mirusiųjų vėlėmis, šamanų gydomosios galios, gebėjimas valia valdyti ir tikslingai naudoti vidinę energiją yra arba paveldimas šeimoje, arba ištobulinamas, meditacija pasiekiant  vidinį nušvytimą. Jų galios taip pat  didinamos mokantis šamanistinių ritualų, šokių ir dainų, groti muzikos instrumentais, vartojant žoles ar gėrimus, kurie stiprina šamano ekstazės būsenas. Sureikšminus Tanguno mitą, Tanguno kaip pagyvenusio žmogaus portretai, šventosios trijulės – Hvanino, Hvanungo ir Tanguno – atvaizdai pradėti  garbinti Pietų Korėjos šventyklose.

Šamanė Chong Wonhae prie Tanguno portreto

Kodėl šiuolaikinėje racionalioje, technokratinėje Pietų Korėjos visuomenėje grįžtama į dvasių pasaulį? Gal žmonės trokšta konkretumo ateities nežinomybėje, sprendžiant asmenines, šeimos ar darbo problemas? Matyt, žmonėms reikia šamano, kaip psichologo, dvasinio palaikymo ir paguodos, kad jie, įgyvendinami ateities planus, galėtų labiau pasitikėti savimi. Šamanų pagrindinis tikslas – padėti žmonėms, todėl šamanai, skatindami individo dvasinį augimą, derinasi ir prie Pietų Korėjos budistų, ir prie krikščionių.

Man tapo aišku, kad mėginimas nedideliame tekste aprėpti  istorines Korėjos karalystes, naujų istorinių šalies teritorijų pavadinimų kaitą, yra neįveikiamas uždavinys, todėl remdamasi Hyun-key Kim Hogarth knyga „Korean Shamanism and Cultural Nationalism“ (Seul, 1999, p. 381–386) tik paminėsiu autorės nurodytas „sėkmingas“, klestėjusias Korėjos valstybes. Tai – Kogūrija gyvavusi 705 metus, Pekčė – 678 metus, Šila – 992 metus, Korijo – 475 metus, Čosonas – 518 metų. Trijų karalysčių (Kogūrijos, Pekčės, Šilos) susivienijimas septintame  mūsų eros amžiuje laikomas pačiu sėkmingiausiu periodu Korėjos istorijoje. Šilos karalystės praeities didybę atskleidžia Pietų Korėjos pietryčių dvasinės ir kultūrinės sostinės  Kjongdžu archeologiniai radiniai.  Tumuli parke yra  kupolo formos piliakalniai, kuriuose palaidoti Korėjos valdovai.  Leidžiantis vakaro saulei lankėmės  VI–VII amžių pilkapyje – „Dangiškojo žirgo“ mauzoliejuje, kuriame ilsisi Šilos valdovės palaikai, demonstruojamos auksinės  žmogaus ir žirgo papuošalų replikos, nes originalai saugomi muziejuje.

VI–VII a. Šilos valdovės kapas „Dangiškojo žirgo“ mauzoliejuje

Kelionėje po Pietų Korėją lankėme imperatorių rūmus, budistų šventyklas, garbinamas vietas gamtoje, žavėjomės raštais ir spalvomis korėjiečių tautinių drabužių (Hanbok), kuriuos su pasididžiavimu dėvi ne tik  vietiniai žmonės, bet ir  turistai. Taip ne tik rodoma pagarba korėjiečių praeities tradicijoms, bet ir  suteikiamas iškilmingumas progai, dėl kurios dėvimi tautiniai drabužiai. Juos galima nuomotis arba miesto turguose įsigijus gražių audinių pasisiūdinti.

Seulo Gvangja turgaus tautinių rūbų siuvykla

Budizmas Korėjoje buvo ir yra svarbi religija, filosofija bei gyvenimo būdas. Budizmas į Korėją atėjo iš Kinijos trečiame mūsų eros amžiuje. Pradžioje šis tikėjimas paplito Kogūrijos karalystės (372 m.), po to Pekčės (384 m.) didikų rūmuose. Šilos valstybė buvo  priešiška budizmui. Tuomet budistų vienuolis išprovokavo savo nužudymą, tikėdamasis, kad jo pralietas kraujas paskatins valdančiuosius budizmą paskelbti valstybine religija. VII amžiuje susivienijus Kogūrijos, Pekčės ir Šilos karalystėms, budizmas tampa bendra vyraujanti šalių religija. Korėjoje imta statyti budistų šventoves ir vienuolynus, tikint, kad Budos garbinimas apsaugo Korėjos šalis, padeda tobulėti ne tik atskiram individui, bet ir valstybėms.

Busano uosto šventyklos Buda

Budizmas moko, kad gyvenimas yra kančia, kurią sukelia individo troškimai, iliuzijos, neviltis, įtraukiantys žmogų į negatyvios karmos ratą. Siekiant ištrūkti iš karmos rato, būtina eiti aštuonių etapų kelią, atliekant teisingus veiksmus, puoselėjant teisingas mintis ir ketinimus, disciplinuojant save ir buriant tikinčiųjų budistų bendruomenę, taip gerinant ne vien savo, bet ir kitų žmonių  būtį. Iki šių dienų siekis tobulėti, reikliai kopti į gyvenimo aukštumas yra ir budizmo, ir konfucianizmo dvasiniai pėdsakai šiuolaikinės Pietų Korėjos visuomenėje. Tuo metu Šiaurės Korėjoje atmetama bet kokia religija, garbinamas diktatorius kaip vienintelis dievas, o militarizmas aukštinamas kaip svarbiausias totalitarinės valstybės saugumo ir išlikimo garantas.

Imperatorių rūmų poilsinė

Mes nuvykome į Kjongdžu nacionalinį parką, kuriame yra Bulguksa – Budos žemės šventovė. Gražiai suplanuotame parke su tvenkiniu ir Mėlynojo debesies tiltu yra išsidėsčiusios  ypatingo grožio šventyklos su įspūdingomis paauksuotų Budų skulptūromis, kurios įkūnija skirtingas malones – taikos, užuojautos,  globos, sveikatos ir t. t.  Bulguksos šventyklai priklauso ir Tohamsano kalno šlaite VIII a. išrausta Seokguramo grota, kurioje pastatyta didžiulė Budos skulptūra. Ji apsupta rotonda. Visas statinys vadinamas Akmens Budos šventykla, kurią  774 m. baigė statyti Šilos imperatoriaus dvaras. Tuomet skulptūra žvelgė į jūrą; ją nušviesdavo kylančios saulės spinduliai. Dabar jūros vaizdą užgožia giria, o suręstos  rotondos vidus skendi prieblandoje. Budos skulptūros neleidžiama fotografuoti. Jos fone – sunkiai įžiūrimos įvairių Indijos dievybių ir dievų figūros. Aiškinama, kad grota – tai simbolinis dvasinės kelionės į nirvaną pavaizdavimas. 1995 m. Bulguksos šventyklų ansamblis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čia pat įsteigtoje parduotuvėlėje pirkau šios Budos skulptūros, Tolimųjų Rytų meno šedevro, nuotrauką.

Pietų korėjiečiai mėgsta grįžti į praeitį: tautiniais rūbais pasipuošę vaikštinėti po imperatorių rūmų teritoriją

Šilos galybei kritus ir 918 metais įsigalėjus Korijo dinastijai, vėliau – 1392 m. Džoseono dinastijai, Korėjos budizmo garbinimas baigėsi. Pradėtas demaskuoti korumpuotas budistų gyvenimas – vienuolynų žemių plėtra, atsisakymas mokėti mokesčius, privilegijų troškimas, budistų gynybinių armijų steigimas, kuris, beje, pasiteisino atmušant japonų okupacinius antpuolius.  Padarius istorinio laiko šuolį į priekį, dera priminti, kad, 1910 m. Japonijai užėmus Korėją, budizmas, kaip japonų skleidžiama  religija, vėl pradėtas plačiai praktikuoti Korėjoje. Ir vėl buvo statomos budistų šventyklos.

Vienas man įsimintiniausių įvykių, kurį patyriau Pietų Korėjoje, buvo mūsų grupės apsilankymas Sinheungsos budistų vienuolyne. Aprengti budistų praktikantų drabužiais dalyvavome maloniame pokalbyje su šventyklos vyresniąja. Taip pat dalyvavome vakarinėse ir rytinėse dvasinės praktikos maldose; kartu valgėme su kitais budistų mokiniais, miegojome turistams skirtuose nameliuose su šiltomis  grindimis, tačiau, deja, šventosios erdvės ir maldų ritualai man nesukėlė jokių ypatingų dvasinių būsenų. Atmintin įstrigo šventyklų interjero grožis: sienos, ištapytos religiniais paveikslais, labai emocingi dievybių veidai. Įsiminė  ir budisto atliekamas religinis maldų ritualas, jo skaitomas ir dainuojamas, tačiau mums nesuprantamas tekstas, tiksliai kartojami tie patys ritualo veiksmai.

Sinheungsos šventykla, kurioje meldėmės

Nepamiršiu  ir mums, naujokams, neįveikiamų sėdėjimo pozų. Nebuvo lengva grakščiai sėdėti jogo poza, atsistoti, pulti klupsčiomis. Po ilgos kelionės autobusu buvo sunku patogiai įsitaisyti ant maldos kilimėlio, todėl tyliai išėjome, viltingai laukdami karšto dušo maudynių savo nameliuose. Įsiminė ir šventyklos tvarkos nurodymai: tiksliu laiku ateiti valgyti, saikingai įsidėti maisto į dubenėlį, nes palikti nesuvalgytą maistą ar jį išmesti – amoralu. Prisimenu ir ankstyvą išvykimo iš vienuolyno rytą – prieblandoje vaikštinėjome po šventyklos teritoriją; pasisveikindavome su pro šalį praeinančiais vienuoliais. Tuomet pagalvojau: matyt gera gyventi gamtos tyloje ir melstis už savistabą, o gal ir už visą žmonių pasaulį, kai šis pasaulis yra taip toli nuo tavęs.

Budistų Sinheungsa vienuolyno vyresnioji

Ne vien gyvenimą  įspūdingoje, spalvas keičiančioje Pietų Korėjos gamtoje norisi aptarinėti. Reikia paminėti ir didmiesčių dangoraižių akmenines  džiungles, kurių apžvalga iš miesto bokštų terasų buvo mūsų kelionės programoje. Ir Seulo Namsan kalno bokštas, ir Busano uosto bokštas turėjo mus priblokšti betoninių rajonų skruzdėlynais, išsiplėtusio miesto ribomis. Gal iš paukščio skrydžio regimi didmiesčių knibždėlynai stebina azijiečius ar pietų korėjiečius, jiems primindami, kad po Antrojo pasaulinio karo jų šalis buvo skurdi ir ekonomiškai atsilikusi, tačiau man regėti miestų vaizdai sukėlė priešingą efektą – aš pasijutau esanti maža skruzdėlė, slegiama bokštus vizituojančių žmonių minios ir neigiamai paveikta bokšto parduotuvių gausos bei jose  parduodamo niekalo.

Seulas naktį – vaizdas iš Seulo Namsan kalno bokšto

Korėjiečiams aukštis – tai tarsi tarpusavio varžybų pasiekiamo pranašumo įrodymas. Štai, Šiaurės Korėjos nacionalinės vėliavos stiebas siekia 160 metrus, o Pietų Korėjos – 100 metrų aukščio. Busano bokštas – 120 metrų, o  Seulo – 239 metrai. Korėjiečių stiebimosi aukštyn demonstravimas mano galvoje prikėlė Tanguno mitą: Žemės moteris susijungia su Dangaus dievu ir pagimdo Žmogų. Arba kitaip – šamanizmo ir budizmo tradicijose žmogus tiki, kad meditacija ir gyvenimo būdas įgalina pasiekti dvasios aukštumas.

Imperatoriaus sostas

Šiandien man lengviau atsakyti, kas yra suskaldyta Korėja. Militaristinė Šiaurės Korėja siunčia savo karius kaip patrankų mėsą į militaristinę Rusiją, kad atvežti, karo sąlygoms neparuošti ir neturintys orientacijos svetimoje šalyje atvykėliai, kartu su Rusijos kariais ir samdiniais, tūkstančiais žūtų grobikiškame Ukrainos kare.  Šiaurės korėjiečiai – tai nemąstančios, gerai išmuštruotos karo mašinos, pasiruošusios  beprasmiškai  mirti už karo vadą – šalies diktatorių. Azijos karinis traktatas Sun Tzu „Karo menas“ ( UAB Lectio Divina, 2019), parašytas anksčiau už Bibliją,  buvo privaloma studijų knyga kinams, japonams ir korėjiečiams karinių konfliktų epochose. Knygoje teigiama, kad vadui paklusnių  karių paruošimas –  mobilizavimas, aklo paklusnumo išugdymas, pasiaukojantis pergalės siekis ar pasirengimas mirti už karvedį  – turi vykti tam tikromis sąlygomis: liaudis turi klestėti ir būti patenkinta (p.19), kad savanoriškai ryžtųsi aklai vykdyti karvedžio įsakymus. Skurdžios Šiaurės Korėjos piliečiai gyvena teroro baimėje ir ant badmečio slenksčio, patiria gamtos stichijų niokojančią žalą. Šalyje pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, už individo nusikaltimą baudžiamos ir šeimos.

Vaizdas nuo demilitarizuotos zonos kalvos – Han upė atskiria Šiaurės ir Pietų Korėją.

Pietų Korėjoje yra konstitucinė demokratija su įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja valdžiomis. Šią visuomenę pažinau iš keletą metų žiūrėtų Netfix filmų, skaitytos įvairios literatūros ir viešnagės Pietų Korėjoje metu stebėdama miestų bei provincijos gatvių minias, kuriose žmonės man pasirodė naivūs, infantilūs, kosmetinių operacijų ir procedūrų „nulaižytais“ veidais. Jie aklai paklūsta ir žeminasi prieš  tam tikro rango asmenis, prieš aukštą padėtį visuomenėje turintį turtuolį, prieš  žinomos pinigingos šeimos vyriausiąjį, prieš garbaus amžiaus žinomą žmogų. Nuo Konfucijaus laikų kinai, japonai  ir korėjiečiai buvo mokomi pagarbiai ir baimingai savo socialiniame sluoksnyje paklusti hierarchinės struktūros reikalavimams ir kartu kelti sau maksimalius asmeninius reikalavimus kuriant bei saugant savo reputaciją, akylai stebint artimą aplinką, kintančius darbo ar asmeninio gyvenimo santykius, kad tuos pakitimus būtų galima pragmatiškai taikyti savo padėčiai gerinti.

XIV a. Gyeongbokgung karališkųjų rūmų kiemas: pietų korėjiečiai džiaugiasi tautiniais rūbais Hanbok.

Pietų korėjiečiai yra išprusę, darbštūs, talentingi žmonės, mokantys nustebinti kitus savo laimėjimais. Džiaugiuosi, kad pirmą kartą Lietuvos ir Pietų Korėjos istorijoje jau atidarytos abiejų šalių ambasados, kad mūsų valstybės yra artimos tuo, jog abi egzistuoja fronto linijoje, kurią bet kada gali pažeisti godus agresorius. Mane taip pat nudžiugino pietų korėjiečių audringi protestai gatvėse prieš prezidento Yoon Suk-yeolo antikonstitucinį bandymą savavališkai šalyje įvesti karinę padėtį, tarsi apsaugant Pietų Korėją  nuo Šiaurės Korėjos karinės grėsmės. Azijos valstybių žmonėms Konfucijaus įskiepytas atkaklumas siekti užsibrėžto tikslo buvo akivaizdus protestuotojų elgsenoje: nepasitraukti iš aikščių ir gatvių tol, kol autoritarinis prezidentas, pažeidęs demokratinės valstybės principus, bus atstatydintas. Pajutau didelę pagarbą Pietų Korėjos žmonėms, kurių šalies istorija yra baisi ir žiauri, kurie buvo  svetimšalių pavergti ir  išnaudojami, pažeminti kaip tauta, todėl gerai išmoko gerbti, branginti ir saugoti  žmogaus teises bei laisves ir visos tautos reiškiamą valią.

Demilitarizuotos zonos Dora kalno simbolinis Korėjų atskirties pavaizdavimas

M. A. Pavilionienės nuotraukos