Žalia – mėlyna – aš

„Kai buvau maža, stengiausi suvokti, kas aš buvau, kai dar nebuvau gimusi. O dabar išmąsčiau, kad galėjau būti spalva ir turėti įvairias formas“, – pasakoja dailininkė Džiuljeta Raminta Čebatoraitė. Savosios sielos prigimtį ji išreiškia žalia ir mėlyna spalvomis, kurias laiko artimiausiomis sau – lyg spalvine savastimi iš laikų, kai kūnas dar nebuvo įgijęs formos. Ši meninė intuicija įkūnyta kūrinyje „Dar negimus…“, kuriame žalia ir mėlyna – ne tik spalvinės dominantės, bet ir savotiškas sielos autoportretas – liudijimas apie būtį anapus gimties ribos.

Spalvos kompozicijoje alsuoja vidine dinamika, pulsuojančiais perėjimais, sluoksnių gyliais. Kompozicijoje vengiama konkrečių figūrų, tačiau ryškios ovalo, verpeto ir centro link traukiančios sūkurinės formos perteikia archetipinę pradžios būseną, jau kupiną gyvybės potencialo. Švelnūs šviesos proveržiai, ypač paveikslo centre, veikia kaip vidinė šviesa, kurią galėtume sieti su sielos gimimu. Sklandūs, glotnūs, neagresyvūs tapybos gestai kuria tiek ramybės, tiek ir virsmo įspūdį. Kūrinį „Dar negimus…“ galima matyti kaip simbolinį grįžimą į priešsąmoningą erdvę, tą pirmapradę būseną, kai dar nesame susiformavę kaip asmenybės, bet jau esame kaip galimybė.

DAR NEGIMUS… 2008. 80×120. Aliejus, drobė.

R. Čebatoraitės darbas rezonuoja su XX a. II p. lyrinio abstrakcionizmo tradicija, tačiau perteikiama patirtis yra giliai individuali ir beveik mistinė. Čia svarbu ne modernistinės tapybos autonomija, o asmeninės metafizikos liudijimas. Tai kūrinys apie tapatybę be kontūrų, apie save – dar prieš save – spalvos pavidalu. Kartu spalva šiame darbe yra tarsi nuojauta, kad tapyba dailininkės gyvenime yra ne pasirinkimas, o lemtis, neišvengiamybė, pašaukimas.

Ši lemtis pasireiškia ir kaip ypatingas jautrumas nematomoms, pasąmoninėms srovėms – pasauliams, kuriuos autorė regi ne akimis, o išgyvena per sapnus, intuiciją, vidinius regėjimus. D. R. Čebatoraitei sapnai – ne pasąmonės kalba, o slenksčiai į paralelines tikroves, atveriančias dvasinės būties sandarą. Viena iš tokių patirčių įkvėpė dailininkę sukurti paveikslą „Paralelinis pasaulis“. Po stiprios audros susapnavusi, kaip išversto medžio šaknys virto gyvybės telkiniais, ji pajuto poreikį perkelti šią patirtį į drobę. Džiuljeta prisimena: „Sapne žemėje žiojėjo dauba su išverstu medžiu, kurio šaknys buvo gyvos. Kiekviena medžio šaknis skirtingos gyvybės – laputė, pilki katinėliai, žmogaus kūdikis. Visi jie buvo gilioje miego būsenoje. Pribėgo mažas šunelis prie žmogaus kūdikio šaknies ir numovė nuo jo rankutės pirštinaitę. Šaknis-kūdikis susiraukė, nepatenkinta, kas čia drįso ją trikdyti, aiškiai mačiau susiraukusį veiduką. Šalia stovėjo ir stebėjo, kas vyksta, nepažįstamas jaunuolis, kuris pasakė, kad tai yra paralelinis pasaulis. Aš kelis kartus su nuostaba tai pakartojau: paralelinis pasaulis, paralelinis pasaulis…“

Spalvinė gama ir čia žalsvai melsva, vietomis su šviesos proveržiais – vėlgi siejasi su autorės pamėgtomis „sielos spalvomis“, tačiau šįkart jos įgauna daugiau ekspresyvumo, dramatizmo, virsmo įtampos. Tapybos maniera išlieka lyriškai ekspresyvi – gestiška, bet valdoma, leidžianti susiformuoti organiškoms, sraunioms linijoms. Sluoksniuota faktūra sustiprina pojūtį, kad tai ne viena erdvė, o kelių pasaulių sankirta, kurioje kiekvienas teptuko potėpis tampa portalu į gilesnį būties sluoksnį. Kūrinio nuotaika – būsena tarp sapno ir budrumo, tikrovės ir vaizdinio. Ši drobė ne tik perteikia vieno sapno regėjimą – ji kviečia patį žiūrovą žengti į paralelinę erdvę.

PARALELINIS… 2021. 65×90. Aliejus, drobė.

Ryškia oranžine pulsuojantis „Šakniavarnis“ – tai vaizduotės ir gamtos įspūdžių sintezė, kurioje dailininkė D. R. Čebatoraitė praskleidžia užsklandą į savo dvasinį pasaulį. Ši drobė tęsia kūrybinę liniją, kurioje gamtos objektai – ypač medžių šaknys, išdžiūvę raisto stagarai ar jūros nugludinti pagalėliai – tampa metafizinės vaizduotės impulsais.

Autorė prisimena: „Mano mamos tėviškės Ukmergės apskrityje nuostabiame Ąžuolynės vienkiemyje praleisdavau vaikystės ir dabar, jau suaugusios, vasaras. O netoliese esantis Gerklinės raistas – tai vieta, kur gali būti ištisas valandas ir niekada neatsibosta. Štai čia ir pamatai įvairiausių stebuklų, kurie įkvepia kūrybai. Įvairios šaknys – medinės gyvatės, raistinukai, kuriuos susirenku ir vežuosi į mažą butelį Kaune. Taip tų išraiškingų pagalėlių kiekvieni metai vis daugėja, bet man kiekvienas jų brangus, jaučiu jų dvasią, jie suteikia man stiprybės. Keistai skamba, jaučiu dvasią? Taip, kiekviename pagalėlyje, šaknyje įžvelgiu tarsi sustingusią gyvybę, kuri norėtų išsilaisvinti iš kietos materijos formos. Taip gimė tapybos darbas ,,Šakniavarnis“, kai būdama prie jūros pamačiau išmestą didelį medžio gabalą, nugludintą saulės ir vėjo, kuris savo forma buvo panašus į varną.“

Šis junginys D. R. Čebatoraitės drobėje virsta beveik mitologine būtybe – varnos pavidalą primenančiu šaknų sutvėrimu, kuriame sustingusi organika įgyja judesio, intencijos, netgi sąmonės nuojautą. Tai – nebe gamtos objektas, o gamtoje slypintis subjektas.

Ryški oranžinė, kontrastuojanti su mėlyno dangaus fragmentais, kuria įkaitusios žemės, išdeginto peizažo nuotaiką, tarsi šis padaras gimtų iš ugninės būties gelmių. Galingi, ekspresyvūs potėpiai – ypač centrinėje kūrinio dalyje – sustiprina šaknų gyvastingumo įspūdį, suteikia joms judesio ir galios. Dailininkė nevengia palikti netolygaus dažų paviršiaus, faktūriškai artikuliuodama materijos „raumenis“ – tarsi šaknis įtemptų savo formą prieš pat išsiskleidžiant sparnams.

ŠAKNIAVARNIS. 2016. 100×60. Aliejus, drobė.

„Šakniavarnis“ tampa simboliniu motyvu. Jis nebėra iš jūros išmestas medis. Jis – dvasios pavidalas, įkūnijantis autorės ryšį su gimtaisiais peizažais, vaikystės vietomis, mįslingomis, belaikėmis erdvėmis, nematomais saitais susietomis su dabartimi ir amžinybe… Varnos figūra – šventa, archetipinė, siejama su žinojimu, tarpininkavimu tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Mirties pranašu dažnai vadinamos varnos kai kuriose kultūrose (ypač Šiaurės tautų) laikomos ir pasaulio kūrėjo, pirmojo protėvio, tam tikro mitinio pirmtako simboliu. D. R. Čebatoraitės paveiksle ši simbolika prasmingai susilieja su šaknies metafora: tuo, kas sena, įsiskverbę giliai į žemę, bet vis dar turi galios atgimti. Tokia sąjunga atspindi autorės kūrybinį procesą: dvasinė šaknis, prisigėrusi raisto kvapų ir vaikystės reginių, kuriančios moters rankose virsta nauju pavidalu.

„Šakniavarnis“ – tai kūrinys apie regėjimą anapus daiktų formos, apie gebėjimą įžvelgti dvasinę gyvastį net tose medžiagose, kurias dauguma palaikytų beverčiu medienos gabalu. Gyvastis, išsiliejanti D. R. Čebatoraitės drobėse, liudija gilią ekologinę autorės vaizduotę.

Jungtį tarp natūros ir vaizduotės menininkė dar ryškiau artikuliuoja kūrinyje „Dvasios koloritas“. Tiltu į nematerialią, dvasinę erdvę čia tampa balandis. „Karštą vasaros dieną sėdėdama darbe prie atviro lango mąsčiau, kaip galėčiau nutapyti dvasią, koks turėtų būti jos koloritas. Ir taip bemąstant atskrido ant palangės plytos spalvos balandis. Ilgai tupėjo, kol jį stebėjau ir nagrinėjau, kokie gi ten atspalviai. Taip jis padiktavo „Dvasios koloritą“, – prisimena D. R. Čebatoraitė. Švelnūs, šilti, rusvai rausvi tonai, subtilūs niuansai ir išskydusios formos perteikia vidinę dvasinę būseną. Kūriniui būdingas dialektinis spontaniškumo ir apmąstymo santykis.

DVASIOS KOLORITAS. 2007. 120×80. Aliejus, drobė.

Potėpiai laisvi, atviri, sluoksniuojami spontaniškai, bet neatsitiktinai. Forma išskaidoma spalvinių dėmių ritmu, dėl to vaizdas įgyja sapnišką, beveik efemerišką pobūdį. Koloritas prislopintas, tačiau turtingas. Kūrinyje juntama tyli vidinė įtampa tarp konkretaus (atpažįstamo paukščio silueto) ir apibendrinto (beveik abstraktaus) piešinio. Šis dvilypumas sukuria erdvę interpretacijai – žiūrovas ne tik stebi, bet tarytum net ir panyra į tylų, meditatyvų spalvinį lauką.

Dailininkė teigia, jog prieš kurdama ilgai brandina idėją, „išnešioja“ ją savyje, tačiau palieka vietos atsitiktinumui, netikėtai detalei, kuri gali tapti visos kompozicijos ašimi. Tokie atsitiktinumai – kaip raudonas laumžirgis, nutūpęs ant drobės plenere Suvalkų krašte, ar netikėtai pasirodantis paukštis – D. R. Čebatoraitės kūryboje nėra vien epizodai. Tai prasminiai impulsai, kylantys iš vidinio regėjimo sferos, kuriuos menininkė transformuoja į tapybinę išraišką.

Autorės santykis su gamta – ir estetinis, ir etinis. Ji pabrėžia būtinybę saugoti visas gyvybės formas, gebėti jas regėti ne tik biologinėje ar ekologinėje, bet ir dvasinėje plotmėje. Jos jautrumas kiekvienai gyvai būtybei kyla iš vaikystės patirčių, kuriose gamtos pasaulis nuolat atsiskleisdavo kaip gyvas, trapus ir prasmingas. „Vaikystėje pas močiutę sode radusi gimusius peliukus, dar visai plikus, susidėjusi juos į delną nešiau parodyti ir pasidalinti džiaugsmu su visais. Bet mano džiaugsmo niekas nesuprato“, – prisimena Džiuljeta. Tas pats gyvybės trapumo pajautimas atsiskleidžia ir vienoje įsiminusioje voveriuko gelbėjimo istorijoje: su mama miške pastebėjusi varną, pačiupusią voveriuką, Džiuljeta ėmėsi jį gelbėti, rizikuodama pati – lipo per tvorą, kovojo su tvenkinyje gyvenančiomis įpykusiomis gulbėmis, kol galiausiai parsinešė silpną gyvūnėlį namo. Nors voveriukas neišgyveno, ši patirtis įsirėžė į atmintį kaip liudijimas, kad net trumpalaikė globa yra svarbi ir prasminga.

PASVEIKINIMAS SUVALKŲ ŽEMĖJE. 2009. 100×70. Aliejus, drobė.

Tokie nutikimai formavo D. R. Čebatoraitės pasaulėjautą, kurioje kiekviena gyvybė yra vertinga. Pliki, dar akli peliukai delne ar voveriuko gelbėjimas nebuvo atsitiktiniai epizodai.  Tai tapo mažomis egzistencinėmis pamokomis apie bendrą gyvybės tinklą. Empatinis santykis su gyvūnais suformavo dailininkės žvilgsnį į kūrinijos pilnatvę, kur kiekviena gyvybės forma, net ir pati pažeidžiamiausia, nusipelno dėmesio, globos ir išraiškos meno kalba. Ši empatija neatsiejama nuo dailininkės meninės tapatybės – tai ne estetizuotas humanizmas, bet giliai įsišaknijusi etinė nuostata, artima ekokritinės vaizduotės paradigmoms. D. R. Čebatoraitės kūryboje gamta kalba savo balsu kaip subjektas, kaip partneris, kaip tarpininkas tarp materialaus ir nematerialaus pasaulio. Ši pozicija artima šiuolaikiniam posthumanistiniam mąstymui, kuriame menas tampa terpe atkurti nutrūkusius ryšius su gamta ir įkūnyti daugiasluoksnes buvimo formas, netelpančias į antropocentrinio žvilgsnio rėmus.

R. Čebatoraitės darbuose nėra formalios konceptualizacijos ar šaltos analizės. Čia veikia dvasinis instinktas, tapybinė intuicija, leidžianti per formą išreikšti neapčiuopiamą laiko, erdvės ir tapatybės trapumą. Jos kūryba grindžiama įsitikinimu, kad dailė gali būti ir pažinimo forma, ir gydymo priemonė, ir dialogas su tuo, kas yra už regimybės slenksčio. Tai savotiška vizualinė meditacija, kur potėpis tampa kvėpavimu, spalva – pojūčių atmintimi, o drobė – vidinių kraštovaizdžių ekranu. Džiuljetos tapyboje nėra hierarchinės skirties tarp žmogaus ir gyvūno, tarp medžio šaknies ir dvasios pavidalo. Menas tampa erdve ir estetiniam išgyvenimui, ir etiniam liudijimui – jautrumo, globos ir susisaistymo su visais gyvybės pavidalais išraiška.

Tapybos darbe „Sugauta saulė“ susitinka gyvūnas ir Dangaus kūnas, o gal – būtybė ir idėja. D. R. Čebatoraitė šiame kūrinyje remiasi mamos matytu ir papasakotu reginiu – prieš saulutę besišildančia lapute kopose. Sapniškas koloritas, fragmentuotos formos, regis, kyla ne iš natūros, bet iš ilgai brandintos vidinės būtinybės.

SUGAUTA SAULĖ. 2013. 100×80. Aliejus, drobė.

Dailininkė pabrėžia, kad tapyba jai niekada nebūna spontaniškas „pasitaškymas“. Idėja turi subręsti, įgyti svorį, būti „išnešiota“, lyg vidinė būsena. Tik tada, kai jaučia, kad tema turi emocinį pagrindą, galintį virsti paveikslu, ji atsisėda prie drobės. Gyvūnai jos darbuose dažnai yra ne pasyvūs objektai, bet aktyvūs dalyviai, sąmoningi subjektai, kurie stebi mus ir kviečia susitikti. Lapės žvilgsnis „Sugautoje saulėje“ byloja apie atpažinimą ir ryšį, kuriame gyvūnas yra ne „kitas“, o lygiavertis.

Tapybinė kalba šiame kūrinyje dinamiška, pulsuojanti spalviniais virpesiais: oranžinės, mėlynos, geltonos. Kompozicija drąsiai balansuoja tarp figūratyvumo ir sapniškos abstrakcijos – taip nutiesiama jungtis tarp regimo pasaulio ir vidinio matymo. Saulė, kurią viena iš lapių ridena letenėle, virsta nebe astronominiu objektu, bet gyvybės šerdimi, energijos sfera, emociniu branduoliu.

Paveikslas „Iš kitos dimensijos“ – tai vartai į nežinomą erdvę. Tapybos struktūra čia beveik kosminė – verpeto pavidalu išsiskleidžianti kompozicija sugeria žvilgsnį į tamsią gyvą akį. Tarp spalvinių sūkurių atsiranda figūra, primenanti gyvastingą driežiuką. Driežas – archetipinė būtybė, siejama su senove, atmintimi, regeneracija. Kai kuriose kultūrose jis laikomas praeities ir sapnų pasaulio sergėtoju, o jo gebėjimas atsiauginti uodegą tampa atgimimo metafora. Autorei svarbus vidinis regėjimas, todėl „Iš kitos dimensijos“ nėra atsitiktinių potėpių rezultatas – tai vidinio poreikio artikuliuoti nematomą tikrovę išraiška. Ši drobė liudija apie vaizduotę kaip dvasinį kanalą, kuriuo į mūsų regimą tikrovę prasiskverbia kita – metafizinė – esatis. Driežiukas tampa ženklu, kuris jungia žemę ir orą, vandenį ir ugnį.

IŠ KITOS DIMENSIJOS. 2015. 100×120. Aliejus, drobė.

R. Čebatoraitės kūryba išryškina šiuolaikiniame mene retą jungtį tarp ekologinio jautrumo, dvasinės vaizduotės, spalvinės ekspresijos, asmeninės patirties, sapnų, regėjimų ir gamtos formų. Ši jungtis – tarsi trinarė struktūra: žalia – mėlyna – aš. Žalia, simbolizuojanti žemę ir gyvybę, mėlyna, kurią siejame su dangaus ir vandens erdvėmis, ir aš – tapytojos vidinė erdvė, kuri viską sujungia. Tokia tapyba – tai jautrus vidinio pasaulio veidrodis, kuriame emocija dažnai dominuoja prieš formą. Čia svarbus ne tiek vaizduojamas objektas, kiek būsena. Šis požiūris artimas lietuvių ekspresionistinės tapybos tradicijai, kuriai autorė, regis, jaučia sąmoningą artumą – tiek spalvų dramatizmu, tiek emocine vaizdo įkrova.