Romanas kaip arkada

tekstas: Mindaugas Briedis

/ iš  2008 metų “Naujosios Romuvos” Nr.1 /

Arkada – nauja filosofijos daktaro ir beletristo Tomo Kačerausko knyga. Nors, užuot sakę knyga, turėtume sakyti romanas, tačiau autorius romanui teikia platesnę – ne vien literatūrinio žanro – prasmę. Kita vertus, „nauja“ knygą pavadinti galime tik atsižvelgę į tai, kad ji yra dešimties metų darbo vaisius, brandintas greta akademinių tekstų, tačiau – ir tai džiugina – neperkrautas nereikalingu intelektualumu, o kaip tik nusistovėjęs, savitas kūrinys. Tokių kruopščių tekstų atžvilgiu nėra prasmės kalbėti apie apimtį. Kiekvienas sakinys turi emocinį ir prasminį krūvį, kiekviena mintis yra verta pauzės. Taigi smagu, kad grožinė literatūra šio filosofo rankose virsta ne poilsiu nuo „akademijos“, o savitu įsižiūrėjimu į tai, kam išgyventi paprastai nepakanka akademinių formuluočių. Kaip teigia pats autorius, romanas – jo kūrybinė provokacija, tačiau drįstu patikinti – visai kita prasme nei šiandien suprantamas reality show provokatyvumas, prasimušantis net kai kuriuose beletristiniuose kolegų filosofų darbuose. Savo filosofiniuose tyrinėjimuose Tomas Kačerauskas remiasi fenomenologiniu metodu – reflektyvia analize, kurioje dėmesys labiau sutelkiamas į asmeninę patirtį, o ne į argumentacijos preciziškumą. Fenomenologija šia prasme yra metodas, leidžiantis ne vien formaliai atsigręžti į savo patirtį, bei ir ją analizuoti. tokiai analizei nėra lengva jaukiai gravituoti tarp filosofijos ir poezijos, tačiau filosofijoje nėra „legalizuota“ jokia vienatinė kalbėjimo maniera (tai priešinga filosofijos prigimčiai), o romanas turi savo intelektualinę tradiciją (įkūnytą M. Prousto, V. Nabokovo, M. Bulgakovo, H. Hesse’s ir kitų autorių).

Romanas. „Vidinis“ knygos veiksmas, kuris autoriui rūpi pirmiausia ir labiausiai, sutelktas ties tvarkos paieškomis. Taip iš naujo keliama „amžina“ ontologinė tikrumo problema, kuri čia svarstoma per meninės kūrybos prizmę, aprėpiančią likimo, atminties, vaizduotės, pramano, kūrybos temas. Romano protagonistas – dramų statytojas Benediktas ir struktūruoja, ir drauge bėga nuo jį supančios tikrovės, nepasitikėdamas naiviu antikos išminčiaus mokytojo kvietimu kuo greičiau subalansuoti vidinius ir išorinius to paties pavidalus. Todėl tekstą galime vadinti ir kelio knyga, kuriame ištinkantys įvykiai ir trikdo, ir įprasmina veikėjo pastangas struktūruoti tikrovę. Ši kelionė, pasak paties herojaus, yra „drama, kurios planas – plaukimas“. Pasak kitos veikėjos, „romanas yra trys veikėjai ir išdavystė“. Čia išdavystė turi daug pavidalų – išduoti save, kūrybą, erotiką. Bendrųjų klausimų nagrinėjimas leidžia autoriui lyginti romaną su pasaulio meilės istorija.

Arkada. Tokio romano struktūra yra arkada. Šis architektūrinis terminas (inžinerija yra dar viena užpildyta autoriaus išsilavinimo spraga) autoriaus perkeliamas į visas prasmines romano sankaupas – susieja jausmus ir žmones, prisiminimus ir įvykius. Tai minties apie mintį forma: at-minties, kuri grįžta meno pavidalais. Arkada jungia ir epochas, ir jose įpintus žmones. Arkos lankas negali būti tiesus, kitaip ši struktūra nebūtų patikima. Todėl knygos herojų saviprata ir savižina (kaip pamatinė tvarkos prielaida) juda įvairiausiais aplinkiniais keliais, o ne įgyjama mistinės intuicijos būdu. Tai leidžia autoriui nuolat pabrėžti kitą poetinio mąstymo aspektą – dėmesingumą detalėms, iš kurių galų gale ir susideda šie aplinkiniai keliai. Taigi pasirinkta romano struktūra leidžia iki svaigulio pinti įvairių prasminių konotacijų, skaičių, vardų, aprangos detalių audinius, sudaro erdvę vaizduotei aptikti patikimų ir netikėčiausių tikrovės pavidalų – vaizdo, žodžio, mineralinio vandens buteliuko, moters silueto antikinių pirčių garuose, šeimyninių pietų nenuoširdumo šiuolaikiniame Vilniuje, jo gatvių pakampių paguodos – konvergenciją.

Atmintis. Tvarkos persekiotojo atmintis kaupia istoriją, bet maino rūbą, o dabartis pasirodo absurdiškai chaotiška, todėl tvarkos sergėtojui priimtinesnė pasaulio kontempliavimo būklė. Būtent todėl nėra paprasta pagrindinius romano uždavinius suderinti su politinio detektyvo fabula. Dėl to mąslumo ir veržlumo dilemą išgyvenantis herojus (ir autorius?) gana nerangiai atrodo detektyviniuose romano epizoduose, kurių, atrodo, galėjo ir nebūti.

Erotika. Pats autorius patvirtina, kad romanas yra labai erotiškas, tačiau erotika čia glaudžiai susijusi su kūryba. Tai kitokio – ne racionalaus – santykio su tikrove modelis, tačiau rizikingas ir galų gale „platoniškai tragiškas“ individui: nors erotinis neracionalumas neobjektyvuoja žmonių ir daiktų (meilė kaip dar viena fenomenologinę užduotį „grįžti prie pačių daiktų“ išreiškianti programa), tačiau dėl kūrybiškumo, kuris nuolat tarpsta, verčia žiūrėti ne į daiktą ar žmogų, o pro jį. Romanas persmelktas šios kūrybinės vienatvės ir erotinės kaltės motyvų. Tikros teksto puošmenos yra sumaniai įpintos filosofijos istorijos detalės. Vizualių šuolių gausiose iliustracijose ar apgalvotuose dialoguose pasigirsta Platono, Boecijaus, Wittgensteino, Augustino, Prousto intonacijos. Taip pat romane dera tokie literatūriniai žanrai kaip drama, poezija ir proza, tarsi atkartojantys, bet naujai parodantys lyg ir pažįstamus patirties dėmenis. Puikus autoriaus kalbos stilius jau tampa skiriamuoju bruožu. Pagrindinis herojus Benediktas, kurio rašymo išlavinti pirštai vis susidura su kitokiomis tikrovės faktūromis, desperatiškai senkant laikui, žodžiais, jausmais, veiksmais net schemomis meta tinklus ant Kito. Brėžiniai (puikus sumanymas) teikia laisvę interpretuoti, tačiau galų gale, kaip absurdo teatro dramoje, neaišku nei ką daryti, nei kiek laiko liko, nei kur brėžiniai. Todėl, manau, finalinė romano transformacija kulminuoja perkeliant dėmesio centrą nuo kūrėjo pareigų ir vertės prie fatalaus pačios kūrybos poveikio jos „autoriui“.

Nutrauka: Edvard Blaževič /alfa.lt