Dažnai yra manoma, jog magijos draudimas yra inkvizicijos pramanas. Tačiau toks reiškinys egzistavo dar gerokai iki inkvizicijos institucijos atsiradimo. Štai šumerai magiją buvo uždraudę valstybiniu lygmeniu, o įvairūs Romos imperatoriai leisdavo ediktus, kuriais visiškai buvo draudžiama vienokia ar kitokia magijos forma (pavyzdžiui, visuotinis nekromantų pasmerkimas myriop).
Dionas Kasijus mini, jog 721 metais nuo Romos įkūrimo Oktavijaus, Antonijaus ir Lepido triumveratas visus kerėtojus ir astrologus išvarė iš šalies. Imperatorius Augustas išleido ediktą kuriuo visi magai buvo pasmerkti mirties bausmei; tame pačiame edikte buvo teigiama, jog asmenys užsiimantys magija akivaizdžiai menkina visus dievus.
Kartą Romoje buvo aptikta biblioteka, kurioje buvo virš 2000 knygų, lotynų ir graikų kalbomis, skirtų magijai. Visos šios knygos nedelsiant buvo sudegintos.
Tiberijaus valdymo metais, specialiu dekretu, asmenys praktikuojantys maginius menus vėl buvo išvaryti iš šalies; garsus to meto magas Liucijus Pituanas buvo numestas nuo olos, o kitas, vardu Publijus Marcijus, buvo nuteistas mirties bausme. Tacitas mini, jog senatą valdant Klaudijui, burtininkai vėlgi buvo varomi iš miestų. Net neilgai valdęs imperatorius Vitelijus spėjo susidoroti su ne vienu aiškiaregiu pranašavusiu būrimais. Negana to, šis imperatorius net neleisdavo vykti normaliam juridiniam teismui, tad su teisiamaisiais būdavo susidorojama praktiškai be nuosprendžio. Imperatorius Vespasianas būrėjams draudė būti Italijoje – svetimšaliams būrėjams į šalį buvo draudžiama įvažiuoti, o vietiniai būdavo išvaromi.
Net ir inkvizicijos laikotarpiu religinis teismas raganas ir burtininkus teisė labai trumpą laiko tarpą. Tokie teismai greitai perėjo civilinės valdžios žinion ir burtininkai būdavo teisiami kaip kriminaliniai nusikaltėliai.
Negana to ir mūsų laikais žiniasklaidoje vis atsiranda pranešimų, kaip kokioje nors gentyje buvo susidorota su burtininkais.
Taigi, susidorojimas su kerėtojais yra pasklidęs po visą pasaulį ir egzistuoja nuo neatmenamų laikų.
Raganų laužų pelenuose: nuo inkvizicijos iki šabašo
tekstas: Gabrielius E. Klimenka
Shaltmira. DEVOTED. 2012
Na, o tie, kas domisi inkvizicijos laikotarpiu ar raganavimo fenomenu kaip tokiu, yra girdėję ne tik apie inkvizicijos, bet ir apie pasilinksminų laužus per raganų puotas ir susirinkimus, vadinamus Šabašu. Aptarkime šio pavadinimo kilmę. Iškart noriu atkreipti dėmesį į tai, jog kolkas kaip ir nėra aiški Šabašo pavadinimo kilmė. Nors yra kelios teorijos.
Yra manančių, jog pavadinimas gali kilti ir iš iškraipyto žodžio bakchanalija, senovės romėnų šventės, skirtos vyno ir linksmybės dievui Bakchui. Bakchanalijose iš pradžių galėjo dalyvauti tik moterys. Vėliau į jas buvo įleidžiami ir vyrai. Dėl jose vykusių masinių orgijų 186 m. pr. Kr. Romos senato sprendimu jos buvo uždraustos.
Taip pat Šabašo pavadinimas kildinamas ir iš Frigijos dievo vardo Sabazijus. Įdomu tai, jog ši kilmė taip pat nurodo į orgijas ir visokias paleistuvystes, nes dievas Sabazijus buvo laikomas ištvirkėlių ir pasileidusių žmonių globėju.
Tvirčiausia Šabašo pavadinimo kilmės teorija teigia, jog šis pavadinimas konkrečiai susijęs su žydiškuoju sabath t.y. septintąja ir šventa šabo diena. Bet ši sąsaja greičiausiai tėra etimologinė, nes Šabašai nebuvo švenčiami šeštadieniais, tai galėjo būti bet kokia diena, taip pat buvo kelios Šabašų rengimo dienos metuose, kurias šventė visos raganos.
Ir pabaigai norisi trumpam stabtelėti prie wicca judėjimo pavadinimo, tiksliau prie to, kaip jis tariamas. Wicca yra anglosaksiškas žodis reiškiantis tą, kuris sako užkeikimus. Tai vienas iš šiuolaikinėje visuomenėje paplitusių raganavimo sinonimų. Pats terminas wicca paprastai tariamas kaip vika, tačiau nors tokia jo tarimo forma ir egzistuoja dabartinėje vartosenoje, jis turėtų būti tariamas šiek tiek kitaip. Žodis wicca yra vyriškos giminės daiktavardis, tad kalbant apie moteris reikėtų vartoti kiek kitokią jo formą, o būtent wicce. Nepaisant skirtingos galūnės abu žodžius saksai tarė vienodai: viča.
Detalė iš tiesų nėra esminė, tiesiog kalbinis pasismaginimas, nes vičanai (taip turėtume juos vadinti), dažnai aiškina, kad vika yra be galo sena ir nepakitusi, o čia štai net ir pavadinimas pasirodo pasikeitęs, ką jau bekalbėti apie Džeraldo Gardnerio kūrinį apie senovės raganavimo iliuzinį perdavimą.
