Nedorėlių valdžia ir postmodernizmo degradacija
Nenorėdami trumparegiškai teigti, kad lėbavimas ir kūrybinis ištvirkimas savaime yra blogi dalykai, grįžkime prie žmogiškosios pykčio dimensijos, prie vadinamosios Marso dvasios, kuri pažadina mumyse karį. Dar Marsilio Ficino (renesanso laikų Florencijos pažiba) tvirtino, kad pyktis ne tik suteikia jėgos bei tvirtumo, bet ir atlieka katarsinį vaidmenį, leisdamas išsilieti dirbtinai užtvenktai gyvenimo energijai, kurios vienpusiškas slopinimas gali tapti susinaikinimo priežastimi.
Vadinasi, tikroji ramybė ir dvasinė pusiausvyra nėra pasyvumas arba tolerantiška impotencija (pataikavimas neteisybei, išsigimimui ir bjaurasčiai). Tikroji ramybė pranoksta dichotomijas, transcenduodama jas aukštesniu išminties lygmeniu, tačiau priešpriešų sklaidos pasaulyje (Kurukšetros lauke, pasak Mahabharatos epo) nori nenori tenka būti kariu. Suprantama, modernistui ir postmodernistui tai labai nepatinka. Jis bijo (nors tokia galimybė neatrodo pakankamai reali), kad nesusivienytų kryžiuotis ir mudžahidas, nes tada nekrofilų ir zoofilų partijos vargu ar įstengtų pabėgti nuo „šventojo kalašnikovo“ rūstybės.
Jaučiu, kaip šiaušiasi skaitytojo plaukai prieš tokį primityvų „smurtavimą“, todėl skubu pasiteisinti ir išsisukti nuo apkaltos. Nemalonių asociacijų turintį šiuolaikinį ginklą galima pakeisti tradiciniu kalavijo įvaizdžiu, kuris yra ne tik karališkojo teisingumo, bet ir žinijos (gnosis) simbolis. Kryžiuotis ir mudžahidas tėra spalvingos metaforos, išreiškiančios tradicinį „riterišką“ krikščionybės ir islamo aspektą. Nūdien šie nuvalkioti žodžiai dažniausiai vartojami ne dvasine, o lėkšta politine prasme, tarsi kokie keiksmažodžiai. Deja, nedaug vilties, kad su fundamentalizmu nieko bendra neturintis tradicinis islamas ir savo metafizinį turinį neatsakingai išbarsčiusi krikščionybė nustotų svaidytis abipusiais įžeidimais ir sugebėtų tikrovę suvokti transcendentinės pradų vienybės požiūriu, t. y. suprasti, kas yra jų bendras tikrasis priešas.
Tačiau yra taip, kaip yra, ir ambicingo išskirtinumo mitologija dažniausiai paima viršų, nes tokio sprendimo reikalauja žmogiškoji troškulio ir vaizdo dialektika. Pasak antikos filosofo Plotino, nedorėliai valdo todėl, kad jų pavaldiniai silpni arba sugedę, ir tai yra teisinga. Prisimindamas šiuos Plotino žodžius, G. Eatonas sako: „Politinėje srityje laisvė yra stipriojo ir budriojo privilegija. Stabiliais periodais silpnumas gali likti nepastebėtas, bet pokyčių metu, kai viskas susimaišo, negalima vaikštinėti neginkluotam, būti neatidžiam ar nepakankamai subrendusiam. Taika yra kažkur kitur. Šioje vietoje ir šiuo metu mes esame pasienio žmonės.“ (1)
Būti „pasienio žmogumi“ anaiptol nereiškia kilti į moralinį „kryžiaus žygį“, kaip pamanytų tamsos pasaulio ir sielos šešėlio nesuvokiantys puritonai, kurių nuolatos afišuojamas bei peršamas pavyzdinis (sakytume, pernelyg išpūstas) „gerumas“ dažnai tėra išvirkštinė piktųjų galių kaukė, manipuliuojanti dalinėmis tiesomis ir infantiliškais idealais. Tokie „teisuoliai“ niekada adekvačiai nesuvokia tikrovės, bet visada kovoja su rūkymu ir propaguoja absoliučią materialistinę higieną, demitologizuotus demonus keisdami mikrobais. Jie nebijo nei Dievo, nei imanentinio būties teisingumo, bet paniškai bijo paukščių gripo. Siekia panaikinti mirties bausmę ir bet kokia kaina pratęsti merdinčio nedorėlio kūno gyvybę. Pasaulis jiems baigiasi kartu su kūniškojo lygmens malonumais, tad jiems veiksmingos tik kūniškos bausmės (visa kita – nerealu, todėl anything goes). Dėl šios priežasties jie karštligiškai stengiasi uždrausti kūno bausmes – beždžionę primenančio vaikigalio negalima sudrausminti rykšte, bet visos mentalinio ir psichinio ištvirkimo formos yra leistinos bei toleruotinos. Šitaip degradavęs humanizmas įžengia į postmodernistinę stadiją („po etikos“, kaip mėgsta sakyti gudruoliai) ir panaikina save patį.
