/ ištrauka iš straipsnio ”Postmodernizmas ir mūsų dvasinės perspektyvos”. 2009m. Nr3 /

tekstas: Algis Uždavinys

Nedorėlių valdžia ir postmodernizmo degradacija

Nenorėdami trumparegiškai teigti, kad lėbavimas ir kūrybinis ištvirkimas savaime yra blogi dalykai, grįžkime prie žmogiškosios pykčio dimensijos, prie vadinamosios Marso dvasios, kuri pažadina mumyse karį. Dar Marsilio Ficino (renesanso laikų Florencijos pažiba) tvirtino, kad pyktis ne tik suteikia jėgos bei tvirtumo, bet ir atlieka katarsinį vaidmenį, leisdamas išsilieti dirbtinai užtvenktai gyvenimo energijai, kurios vienpusiškas slopinimas gali tapti susinaikinimo priežastimi.

Vadinasi, tikroji ramybė ir dvasinė pusiausvyra nėra pasyvumas arba tolerantiška impotencija (pataikavimas neteisybei, išsigimimui ir bjaurasčiai). Tikroji ramybė pranoksta dichotomijas, transcenduodama jas aukštesniu išminties lygmeniu, tačiau priešpriešų sklaidos pasaulyje (Kurukšetros lauke, pasak Mahabharatos epo) nori nenori tenka būti kariu. Suprantama, modernistui ir postmodernistui tai labai nepatinka. Jis bijo (nors tokia galimybė neatrodo pakankamai reali), kad nesusivienytų kryžiuotis ir mudžahidas, nes tada nekrofilų ir zoofilų partijos vargu ar įstengtų pabėgti nuo „šventojo kalašnikovo“ rūstybės.

Jaučiu, kaip šiaušiasi skaitytojo plaukai prieš tokį primityvų „smurtavimą“, todėl skubu pasiteisinti ir išsisukti nuo apkaltos. Nemalonių asociacijų turintį šiuolaikinį ginklą galima pakeisti tradiciniu kalavijo įvaizdžiu, kuris yra ne tik karališkojo teisingumo, bet ir žinijos (gnosis) simbolis. Kryžiuotis ir mudžahidas tėra spalvingos metaforos, išreiškiančios tradicinį „riterišką“ krikščionybės ir islamo aspektą. Nūdien šie nuvalkioti žodžiai dažniausiai vartojami ne dvasine, o lėkšta politine prasme, tarsi kokie keiksmažodžiai. Deja, nedaug vilties, kad su fundamentalizmu nieko bendra neturintis tradicinis islamas ir savo metafizinį turinį neatsakingai išbarsčiusi krikščionybė nustotų svaidytis abipusiais įžeidimais ir sugebėtų tikrovę suvokti transcendentinės pradų vienybės požiūriu, t. y. suprasti, kas yra jų bendras tikrasis priešas.

Tačiau yra taip, kaip yra, ir ambicingo išskirtinumo mitologija dažniausiai paima viršų, nes tokio sprendimo reikalauja žmogiškoji troškulio ir vaizdo dialektika. Pasak antikos filosofo Plotino, nedorėliai valdo todėl, kad jų pavaldiniai silpni arba sugedę, ir tai yra teisinga. Prisimindamas šiuos Plotino žodžius, G. Eatonas sako: „Politinėje srityje laisvė yra stipriojo ir budriojo privilegija. Stabiliais periodais silpnumas gali likti nepastebėtas, bet pokyčių metu, kai viskas susimaišo, negalima vaikštinėti neginkluotam, būti neatidžiam ar nepakankamai subrendusiam. Taika yra kažkur kitur. Šioje vietoje ir šiuo metu mes esame pasienio žmonės.“ (1)

Būti „pasienio žmogumi“ anaiptol nereiškia kilti į moralinį „kryžiaus žygį“, kaip pamanytų tamsos pasaulio ir sielos šešėlio nesuvokiantys puritonai, kurių nuolatos afišuojamas bei peršamas pavyzdinis (sakytume, pernelyg išpūstas) „gerumas“ dažnai tėra išvirkštinė piktųjų galių kaukė, manipuliuojanti dalinėmis tiesomis ir infantiliškais idealais. Tokie „teisuoliai“ niekada adekvačiai nesuvokia tikrovės, bet visada kovoja su rūkymu ir propaguoja absoliučią materialistinę higieną, demitologizuotus demonus keisdami mikrobais. Jie nebijo nei Dievo, nei imanentinio būties teisingumo, bet paniškai bijo paukščių gripo. Siekia panaikinti mirties bausmę ir bet kokia kaina pratęsti merdinčio nedorėlio kūno gyvybę. Pasaulis jiems baigiasi kartu su kūniškojo lygmens malonumais, tad jiems veiksmingos tik kūniškos bausmės (visa kita – nerealu, todėl anything goes). Dėl šios priežasties jie karštligiškai stengiasi uždrausti kūno bausmes – beždžionę primenančio vaikigalio negalima sudrausminti rykšte, bet visos mentalinio ir psichinio ištvirkimo formos yra leistinos bei toleruotinos. Šitaip degradavęs humanizmas įžengia į postmodernistinę stadiją („po etikos“, kaip mėgsta sakyti gudruoliai) ir panaikina save patį.

Justina Skučaitė. Brolio Ito Sesuo 2016, fotomontažas, skaitmena

Informacinės visuomenės prievarta ir vergija

Postmodernizmas (ir kiti nūdien populiarūs burtažodžiai su priešdėliu post) skelbia modernistinio racionalizmo pabaigą, bet yra neatsiejamas nuo diskursyviu protu grindžiamų technologijų, kurios ima tarnauti iracionaliai „estetinei beprotybei“. Šis iš pažiūros keistas fantastinių technologijų, liberalios demokratijos ir tiesą neigiančio reliatyvizmo bei beždžioniškos stilizacijos scenarijus iš tikrųjų yra rašomas vieno kolektyvinio režisieriaus.

Bedievyste ir išnaudojimu grindžiamai „ekonominės patvaldystės“ hidrai (kuri anaiptol neatsisako pragmatinės logikos, gudraus išskaičiavimo ir kipšui būdingo racionalumo) patogu turėti aistrų kurstomą besmegenių vartotojų bandą. Privalomas tampa toks gyvenimo būdas, kurį diktuoja pantechnologinio scientizmo ir absurdą propaguojančio postmodernizmo jungtuvės. Iš šios nelegalios santuokos gimstanti tikrovė jau neskiria gėrio ir blogio, grožio ir bjaurasties, teisumo ir nuodėmės.

Iš modernisto tėvo ji paveldi naudos ir išskaičiavimo pradą (cinišką kodavimo, modeliavimo, psichinės manipuliacijos, klonavimo, globalinės spekuliacijos, kūno ir sąmonės pavergimo praktiką), iš pakvėšusios motinos – estetinę laisvę būti pamišėliu. Šios apgaulingos karnavalinės tikrovės herojai yra visagalis magas technokratas su kolboje spurdančiu golemu, menamos skaistybės įžadus deklaruojantis šventasis politikos šviesulys (kurį užhipnotizuoti debilai renka pagal pavyzdinės demokratijos taisykles) ir prie kompiuterio sėdintis onanistas, kuriam internetas suteikia virtualios masturbacijos galimybę ir žada stebuklingą visažinystę. Žinia apie įvykį jam svarbesnė už patį įvykį – paties įvykio gali ir nebūti, nes informacijos Kulto bažnyčia pasisako prieš bet kokį realizmą, ar jis būtų metafizinis (noetinių realijų, pradų, dieviškųjų paradigmų lygmeniu), ar fizinis (mat technologijų kuriamas simuliakras svarbiau už gyvą žmogų).

Šitaip sąmonė perkelia save į elektros (nors niekas nežino, kas tai yra) galių palaikomą „antgamtinę“ mašiną, manydama, kad šis kažkokių nelabųjų (tarsi arabų mitologijos džinų) pakištas kito lygmens tikrovės fragmentas yra genialus jos pačios „išradimas“. Vienintele instinktyvia dieviškojo pradmens prisiminimo priemone dar lieka pseudoekstazę palaikantys narkotikai ir genitalijos, kurios eksploatuojamos visais įmanomais būdais. Todėl, kaip sako V. Kutyrevas, homosexuality is seen as more promising  (2). Pasak ironiško autoriaus, „toliau pažengusieji“ praktikuoja „kompiuterinę masturbaciją“: „Atsirado ištisa industrija, savotiška „masturbacijos kultūra“ šiems save masturbuojantiems vienišiems individams aptarnauti. menkstant kūniškumo svarbai, mažėja ir lyties skirtumų vaidmuo.“ (3)

Iškyla naujas dirbtinis padaras – homiuteris (homo + kompiuteris). Žodžiai „gėris“, „grožis“, „dievybė“, „tiesa“ jam tolygūs keiksmažodžiams. Jam mažiausiai rūpi V. Kutyrevo kvietimas „konservatyviai revoliucijai“, kovai už tradiciją iš didžiosios raidės. Tačiau šios dirbtinės tikrovės režisieriai akylai stebi, kas nepasiduoda jų „informacinės visuomenės“ projekto prievartai, ir skuba už akių paskelbti fundamentalistais, anachronistais, atsilikėliais, pažangos priešais, mitografais bei retrogradais. Tokiems ne vieta Antikristo karalystę primenančioje technokratų utopijoje, kuri ne tik konstruoja demoniškai racionalią politinės visagalybės, biurokratijos ir turgaus demokratija maskuojamos vergijos piramidę, bet ir mielai palaiko visuotinę paleistuvystę (ekonominio spaudimo, uzurpuotos edukacijos, suklaidinto ir kitus klaidinančio meno, televizijos, reklamos priemonėmis). Suprantama, kad ji negali pakęsti tikros ir efektyvios dvasinės tradicijos, galinčios demaskuoti „informacinio“ spektaklio tuštybę. Todėl globalinei technokratijai parankus postmodernizmas.

  1. Gai Eaton. King of the Castle and Responsibility in the Modern World. – The Islamic Text Society, Cambridge, 1990, p. 87.
  2. Vladimir Kutyrev. Progress or Return to the Eternal? // Temenos Academy Review, 3, spring 2000, p. 123.
  3. Ten pat.
Justina Skučaitė. Saulė 2014, aliejus, drobė 80×121