Žmogaus dvasia nemari. Ji nepaskęsta ašarų jūroje, neapkursta nuo prisiminimų klyksmų, nesutraiškoma svajonių rūmų griuvėsių. Ji gali blykstelėti net po juodžiausios nakties apakindama visus. Dvasia yra burtininkė, kuri išdegintos sielos pelenus paverčia spalvomis. Tokiomis  ryškiomis, vaiskiomis spalvomis režisierė, teatro pedagogė Angelė Šakalienė ir ”išrėkė” savo sielvartą. Prieš keletą metų palaidojusi nužudytąjį sūnų (unikalųjį garso menininką Tomą Dobrovolskį), 2017 metų kovo mėnesį  režisierė pakvietė draugus ir bičiulius į savo pirmąją tapybos parodą “Sustojęs laikas”. Paroda, skirta Tomui atminti, surengta gan simbolinėje erdvėje – ten, kur vieniems prasideda, o kitiems baigiasi kelionė – virš šimtų šurmuliuojančių žmonių, Vilniaus geležinkelio stotyje įkurtame Geležinkelių muziejuje. Visą gyvenimą paskyrusi menui ir grožiui (dar ir dabar Angelė vadovauja  vaikų teatro studijai ”Fėja“), pastarieji lemtingu momentu atsidėkojo už ištikimybę – tik talentas skausmą gali paversti gyvybe pulsuojančiu virpuliu.