/kino studijoje su Arūnu Mateliu/
Kino režisierius Arūnas Matelis savo profesinio kelio paieškas kadaise pradėjo Vilniaus universiteto Matematikos fakultete, kur 1979-1983 krimto tiksliuosius mokslus ir tik po šių studijų jo kelias pakrypo režisūron. „Matematika ir kinas yra čia pat, – sako režisierius, – apskritai viskas gyvenime yra čia pat. Gal sąlyginai kai kurie dalykai ir yra kiek tolėliau nuo manęs. Pavyzdžiui, turbūt sudėtinga būtų dainuoti, nes tam gi reikia turėti balsą. Bet matematika ir kinas – netgi labai artima. Turiu mintyje ne aritmetiką, ne elementariąją matematiką, bet tam tikrų struktūrų analizę, kūrimą. Kino pasakojimas yra ne kas kita kaip teoremos įrodymas, bandymas privesti prie kažkokios išvados, džiaugtis atrastais kampais. Kaip matematikoje po vienos išvados seka kita, trečia, ketvirta, taip ir filmo struktūroje, kino pasakojime viena seka iš kito, trečia kyla iš antro ir pan.“
Kitas dalykas, anot Arūno, yra tai, jog kinas, kaip darbas, profesija, kūryba yra labai tampriai susijęs su žmogiška, gyvenimiška patirtimi. Tai – ne ta profesija, kurios išmokstama, baigus menų mokyklą. Net ir baigus muzikos mokyklą nesugrosi to, ko savyje neturėsi, o kine tai dar ryškiau, nes kinas yra dar arčiau gyvenimo. Tiek kino pasakojimo būdas, tiek požiūrio kampas yra gilūs tiek, kiek gili tavo gyvenimiška patirtis. Šia prasme, pasak režisieriaus, yra visai nesvarbu, ko jis mokėsi ir ką yra baigęs, svarbu, kokią žmogišką patirtį yra sukaupęs. „Atėjimas į režisūrą niekada nėra vėlyvas,– sako režisierius,– priešingai, nei kituose menuose, kur reikalingi ilgai lavinti įgūdžiai, instrumento įvaldymas ir pan. Vėlyvumas kine yra privalumas, nes kuo vėliau tame atsirandi, tuo daugiau žmogiškos patirties tą akimirką būni sukaupęs.“
Režisierius teigia pats nežinantis, kurį momentą jau galintis laikyti savo, kaip režisieriaus, kūrybos pradžia ‒ juk nebuvo taip, kad kažką pamatė ir tą akimirksnį priėmė sprendimą. Tiesiog dėliojosi kažkokie dalykai, matyti filmai, rašymo bandymai… Net šiandien, sukūręs ne vieną filmą, pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą, Arūnas teigia nesantis užtikrintas, ar gali save vadinti režisieriumi. „Tai, kad tu kažką jau padarei anksčiau, iš esmės nieko nereiškia, nes kaskart reikia iš naujo tai sau įrodyti. Visai ne tam, kad save patvirtintum, o tam, kad įsitikintum, jog tai, ką tu gyvenime darai, tau vis dar atneša kažką naujo, vis dar tave augina kaip asmenybę. Ir šiandien aš visai negaliu pasakyti, ar rytoj dar būsiu režisierius, ar mane priims dviračių sporto komanda, ar apsigyvensiu kaime ir užsiimsiu šaltalankių auginimu. Dar niekas neprasidėjo ir niekas nesibaigia,“– sako A. Matelis.
Vidinė dokumentikos jėga
Arūnas sako nesirinkęs dokumentikos žanro, gal greičiau žanras pasirinkęs jį. Studijų metais A. Matelis kūrė viską. Pirmieji jo darbai turėjo būti vaidybiniai, bet aplinkybės susiklostė taip, kad tuo metu buvo pats nepriklausomybės priešaušris, Maskva nutraukė finansavimą, buvo daug sutapimų, kurie lėmė, kad režisierius atsidūrė dokumentikoje.
„Tuo metu kaip tik buvau laimėjęs konkursą tarp Lietuvos kino studijų režisierių ir turėjau kurti vaidybinį filmą, – pasakoja Arūnas,– bet iš tiesų visai nėra svarbu, kokį kiną kuri. Bet kokią istoriją bet kokioje formoje galima pasakoti tiek įdomiai, tiek neįdomiai, tiek įtraukiančiai, tiek ne. Neturi reikšmės, dokumentika tai ar vaidyba. Bet kuris mano filmas, kurį darau, iš esmės galėtų būti vaidybinis, bet dokumentika turi neginčijamą privalumą – istorijos, turinčios tikrą gyvenimišką pagrindą, yra žymiai įtaigesnės, paveikesnės.“
Režisieriaus manymu, galima sugalvoti ką nors labai įdomaus ir realizuoti savo sumanymą vaidybiniame filme, bet jei tai, ką tu filme pasakoji, iš tiesų įvyko ir tau pavyko tai užfiksuoti, žiūrovą tai paveiks žymiai stipriau nei išgalvoti dalykai. „Kuomet pagalvoju apie tuos filmus, kurie man padarė ypatingą poveikį ir kurių jau kokius 4-5 metus vis negaliu išmesti iš galvos, tai pastebiu, kad didžioji jų dalis yra būtent dokumentiniai. Žiūrėdamas dokumentiką, išgyvenu ir jaučiu viską labai stipriai. Vaidybinis filmas gali būti daugiau intelektualiai įdomus, bet tokio stipraus emocinio poveikio, kurį suteikia tas žinojimas, kad taip tikrai būna, kad taip ir yra, jis neturės, – kalba Arūnas.– Europoje tai dar nėra pakankamai išnaudojama, bet dokumentinės istorijos iš tiesų turi itin stiprią vidinę jėgą. Tiesos akimirkos dokumentikoje yra netikėtos. Regis, na, negali taip būti, bet buvo, yra ir viskas, kas užfiksuota, yra tikra, niekas nesuvaidinta.“
„Įsivaizduokite, jei filmas „Prieš parskrendant į žemę“ (2005) būtų vaidybinis, ‒ samprotauja Arūnas, ‒ niekas netikėtų tomis nuotraukomis, netikėtų tomis tiesos akimirkomis, jos nepaveiktų taip, kaip dabar, kuomet žinai, kad tai tikrai vyksta kasdien, nuolatos, kažkur visai šalia tavęs. Vaidybiniai filmai paprastai pasižymi ganėtinai standartinėmis formomis ir rezervuotu požiūriu į pasakojamą istoriją, o kiekvienas dokumentinis filmas yra unikali pasakojimo forma. Dokumentikoje nėra nė vieno identiško filmo. BBC standartinės serijos gal ir panašios, bet jei kalbėsime apie vadinamąją creative documentary (kūrybinę dokumentiką), tikrai kiekvienas filmas yra skirtingas ir unikalus. Kiekvieno dokumentinio filmo pasakojimo forma (nuo ko jis prasidės, kuo prasidės, kur pasibaigs, kaip pasakosis) yra netikėta ir vis kitokia. Net ir kino kalbos požiūriu, net jei įvyksta didžiosios inovacijos, idėjų ieškojimai ir atradimai, didžiąja dalimi tai pirmiausia vyksta būtent dokumentikoje. Vaidybiniame kine kinematografinių atradimų (kino kalbos, struktūros, dramaturgijos, pasakojimo būdo požiūriu) esti žymiai mažiau. Dokumentika šia prasme šiandien yra stipriai priekyje. Tai labai gyva forma. Aišku, dokumentinis kinas niekada nebus toks masinis reiškinys kaip „Žvaigždžių karai“, bet yra daugybė pavyzdžių, kuomet jis tikrai padaro stiprų poveikį. Aš, kaip dokumentikos režisierius, nesiorientuoju į dušimtatūkstantinę publiką, ko galima tikėtis, kuriant vaidybinį kiną. Bet jei į mano filmą ateina 20000-30000 žiūrovų, tai jau yra labai daug ir tuomet aš žinau, kad man pavyko tą sėklą pasėti, žinau, kad darbą padariau gerai. Pamenu, kaip mano dėstytojas Henrikas Šablevičius sakydavo, nėra nei vaidybinių, nei dokumentinių, nei animacinių filmų, tik geri arba blogi.“
Motyvacijos galia
Temos į Arūno Matelio filmus ateina įvairiai. Režisierius sako: „Temų pasirinkimui aplink tave visuomet esti daug. Bet man svarbu, kad man pačiam filmo tema būtų labai reikalinga. Jau vien todėl, kad dokumentinio filmo kūrimas – ilgas ir sudėtingas procesas (idėjos gryninimas, vystymas, rašymas, lėšų, finansavimo paieškos, filmo gamyba, montažas ir t.t.), trunkantis apie 4-5 metus nuo pasiruošimo kurti konkretų kūrinį. Visą šitą laiką ta istorija turi būti tau aktuali, tu turi su ja gyventi ir ji negali tau vieną dieną tiesiog imti ir pabosti, nes jei filmu nustos tikėti režisierius, tai jis praras visą savo įtaigumą. Pirminė filmo idėja turi būti tokia stipri ir reikalinga, kad pačiam režisieriui visą šį laiką išliktų svarbi. Režisieriams dažnai būna, kad jie kūrimo procese pavargsta, patys pameta susidomėjimą pirmine idėja. Galbūt pradeda kurti nesubrandinę sumanymo iki galo ar to ilgo kūrybinio proceso metu, tobulėdami kaip asmenybės, ima ir praauga savo sumanymą. Labai svarbu gebėti iš pat pradžių apsiskaičiuoti, kiek tau ta idėja aktuali ir reikšminga, reikalinga, kokio stiprumo tavo motyvacija. Jei nusprendei nuo Vilniaus iki Paryžiaus važiuoti dviračiu, – sako režisierius, – turi suvokti, kad tai truks 3-4 savaites. Turi važiuoti pasiruošęs įveikti visą distanciją iki galo, nes juk, sustojęs Varšuvoje, Paryžiaus ten dar nerasi.“ Filmą kuriančio režisieriaus motyvacija turi būti tokia stipri, kad jis tikrai jaustųsi kažką itin svarbaus prarasiąs, jei nekurs būtent to filmo. Ir visai nesvarbu, ar tą motyvaciją suteiktų filmo tema, ar kažkoks kinematografinis ieškojimas/atradimas.
Arūnas žavisi režisieriumi Verneriu Hercogu, kuris į savo kursą priimdavo tik tuos studentus, kurie pas jį ateidavo pėsčiomis nuo pat tos vietos, kur jie gyveno. Jis susijaudinęs pasakoja istoriją, kaip viena mergina pas Vernerį į Vokietiją ėjo pėsčiomis iš Latvijos. „Verneris Hercogas sakė, kad talentas kur kas mažiau svarbi dedamoji už motyvaciją. Taip yra ir kuriant filmą. Labai svarbu, kiek ir kaip tu esi pasiryžęs eiti iki savo istorijos, kiek ji tave „veža“, ‒ pabrėžia A. Matelis.
Stebuklingos akimirkos
„Didžiausias ir vienintelis mano tikslas, kuriant filmą, yra sukurti filmą, – sako Arūnas. – Tu tiesiog negali kelti kažkokių ypatingesnių tikslų, nei gerai padaryti savo darbą. Žmogus yra pernelyg mažas norėti padaryti daugiau, negu žmogus gali padaryti. Turiu minty, kad negalima siekti savo filmu išgelbėti pasaulio. Tai ne tavo valioje ir ne tau to siekti ir apie tai kalbėti. Tavo darbas yra gerai padaryti tai, ką tu ėmeisi daryti. Jei statai namą – pastatyti namą, jei kuri filmą – sukurti filmą. Aišku, kiekvienas darbas turi didesnę prasmę. Namo statymas taip pat nėra tik jo sienų pastatymas. Taip ir kuriant filmą apie vaikų onkologijos ligoninę („Prieš parskrendant į žemę“), aš sau neformulavau kažkokių pasaulį pakeisiančių tikslų. Aišku, nėra taip, kad visai neturėjau jokio scenarijaus, nes tas, kuris sako, jog neturi scenarijaus, iš tikrųjų turi tūkstančius scenarijų, tik nežino, kaip gyvenimas pasisuks ir kuris iš to tūkstančio variantų bus. Todėl visai sąžiningai jis sako, kad neturi scenarijaus, nes tuo metu dar nežino, ką`ir kada Dievas jam pasiūlys.“
Po filmo „Prieš parskrendant į žemę“ vienas vokiečių prodiuseris sakė, kad bijojo eiti į tą ligoninę, bet filmas visgi padrąsino jį ateiti. „Kaip aš džiaugčiausi, kad ir kiti atvertų tas duris arba padarytų dėl tų ligoniukų kažką gero! Bet juk filmo negali daryti dėl to, kad kažkas kažką padarytų, nes tavo darbas yra susitelkti ties tuo, kaip sukurti gerą filmą, o ne kaip paskatinti labdarą ar gerumo akciją, kol pats nesi paaukojęs savo aukos, savo filmo. Lygiai kaip negali tikėtis, kad žmonės tūkstančiais eis į tavo bažnyčią, kol jos dar nepastatei, nes pirma gi reikia ją pastatyti. Nereikia įsileisti savin tos puikybės, skatinančios anksčiau laiko gėrėtis, kaip bus puiku, gera, teisinga tai, ką padarysi. Reikia gerai atlikti tai, ką darai, o daug kalbėti apie tai, kas iš to bus, nėra labai rimta.“
Paklaustas apie 2005-aisiais už humanistinių vertybių įprasminimą gautą Lietuvos nacionalinę premiją, režisierius samprotauja: „Na, štai ir pavyzdys, juk kurdamas „Prieš parskrendant į žemę“ aš neformulavau sau tikslo puoselėti humanistines vertybes, aš siekiau sukurti filmą. O tame filme jau yra lygiai tiek, kiek tu į jį įdedi. Žinau, kad žmonės verkia jį žiūrėdami. Bet žmonės neverktų, jei aš pats nebūčiau verkęs, jį kurdamas. Kiek tu savęs atiduodi, tiek žiūrovas jame ir išskaito. Niekas neišskaitys toje istorijoje kažko daugiau, nei tu įdėjai, o tu neįdėsi į ją daugiau, nei savyje turi,“– filosofuoja režisierius.
„Kita vertus, aš labai džiaugiuosi, kad šis filmas sukėlė tiek labdaros akcijų, taip teigiamai paveikė visuomenę, pasiekė net tolimiausius pasaulio kampelius, pavyzdžiui, atkreipė japonų dėmesį. Pats imperatorius kvietė mus pietų, surengė japonų orkestro koncertą mažiesiems ligoniukams ir pan. Na ir, žinoma, kad kurdamas filmą tu to nori. Bet tai artikuliuoti ir formuluoti kaip kūrybos tikslą būtų ganėtinai paika. Kitą paveikti žmogus gali tik savo malda, savo gyvenimo pavyzdžiu, o ne pamokymais. Todėl, jei nori, kad kiti ką nors darytų, reikia pačiam tai daryti. Todėl ir iš savo kūrinio tikėtis, kad jis pagerins pasaulį, nederėtų. Pačiam reikia būti tuo geresniu ir vengti puikybės manant, kad tavo valioje pakeisti pasaulį. Gali nebent svajoti, kad tavo filmas galbūt padės tam sergančiam, bet turbūt negalima apie tai garsiai kalbėti, nes tas įžodinimas išsklaido stebuklą. Tai gali būti tik tylus pamąstymas, kuris tave palaiko ir motyvuoja daryti tą darbą,“– sako Arūnas.
Filmas „Prieš parskrendant į žemę“ gimė iš režisieriaus asmeninės patirties, susirgus jo dukrai. Be šios patirties, Arūno teigimu, jis būtų nesupratęs daugybės dalykų ir niekad nebūtų nusprendęs grįžti į tą ligoninę daryti filmo. Arūnas dėkingas likimui už šią laimingai pasibaigusią patirtį kaip už įkvėpimo šaltinį jo vienam reikšmingiausių filmų, kur jis galėjo remtis autentiškais, paties išgyventais potyriais, matytais ir patirtais stebuklais. Tik tokiame filme, anot Arūno, negali būti užtikrintas, ar tikrai sugebėsi tai perteikti, negali susiplanuoti, ar filmavimo metu įvyks ir į kinematografinę kalbą suguls kažkokie stebuklai, ar galbūt kaip tik paklius liūdnos patirtys. Čia reikalinga ne tik tavo gyvenimiška patirtis. Kinas yra ir meno kūrinys, kuris priklauso ne tik nuo tavęs. Kažkokia dalis priklauso nuo tavęs. Scenarijus šiuo atveju labai didele dalimi priklauso nuo To, kuris sėdi viršuje ir organizuoja gyvenimą toje vietoje, kur tu jį dokumentuoji ir nežinai, ar atsiųs tau malonę, ar tu gebėsi pamatyti ir perskaityti siunčiamus ženklus. Tai, apie ką yra filmas, gimsta pakeliui. Reikia žiūrėti patį gyvenimą ‒ ar jis patikrina tavo idėją. „Ėmiausi filmo „Prieš parskrendant į žemę“, nes ši gyvenimo patirtis man buvo labai svarbi ir atrodė prasminga apie tai pasakoti. Kad ir kaip keistai beskambėtų, filmas yra apie viltį, apie šviesą. Prodiuseris yra gražiai pasakęs, kad tai kūrinys apie magic moments, apie tas stebuklingas akimirkas, kurios daro žmones laimingus ligoninėje. Man pasirodė, kad šis jo kodas iš tikrųjų yra tinkamas. Koks devyniadešimt procentų filmo istorijų yra apie laimės akimirkas ligoninėje ir dėl to filmas įgijo tą dvigubą gylį, kuomet nelaimėje randasi laimė, pralaimėjime glūdi pergalė, tamsoje užsidega šviesa ir esamomis aplinkybės tai yra žymiai stipriau nei tame įprastame gyvenime už ligoninės sienų,“– sako Arūnas.
„Prieš parskrendant į žemę“ nebuvo pirmasis režisieriaus filmas ligoninės tema. Savotiška įžanga į šią temą buvo jo 2003-iųjų „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“ apie ligoninės liftininką. „Nė vienas mano filmas nėra apvažiavęs tiek pasaulio, kiek šis. Aš ir pats nežinau ar šiame filme yra ir ar apskritai filmai visuomet turi turėti kažkokį labai stiprų moralinį imperatyvą. Tai gali būti ir kinematografinis, estetinis ar filosofinis žaidimas, esė. Filmas gi yra ir meninė forma. „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“ ‒ tai filmas apie paradoksą, apie žmogų, gyvenantį rūsyje, apie žmogų, kurio darbas yra paspausti mygtuką, kad važiuotų liftas. Ir nežinia, kiek čia absurdo, o kiek gyvenimo ir koks yra pasaulis, kuriame tas žmogus gyvena. Ar tikrai tai tamsa? Ar išėjus iš Alberto rūsio į vadinamą šviesą tarp dulkių, gatvės purvo, mašinų gaudesio ir saulėtą dieną netikėtai užtemstančios saulės būtų šviesiau?“ Patį režisierių sužavėjo nesuvokiama Alberto ramybė ir gebėjimas ligoninės lifte kantriai laukti iškvietimo skambučio. Laukti pasišventusiai, tarsi S. Beketo Godo atėjimo. Pro Alberto liftą „praeina“ ligonių maistas, lankytojai, gydytojai, kartais netgi pati mirtis. O Albertas ramus ir vis laukia… kol ir vėl bus reikalingas.
Apskritai Arūnas nėra linkęs daugžodžiauti apie savo kūrybą. Jis mano, kad filmai apie jų autorių pasako daugiau, nei autorius gali pasakyti apie filmus.
Kita planeta
Naujausias režisieriaus filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ (2018 m., premjera kino teatruose vasario 9 d.) pasakoja apie nematomą dviračių sporto pusę ir gregorius – dviratininkus, kurie pralaimi tam, kad laimėtų jų komandos draugas.
„Nežinau, ar lietuviams šis filmas bus artimas, nes mes gyvename tokioje šalyje, kur lenktynės nėra labai įprasta ir natūralu, nėra mūsų savastis. Bet, pavyzdžiui, Italijoje, kur 6 mln. žmonių susirenka ir skiria visą dieną tam, kad 3 min. pažiūrėtų į pravažiuojančius dviračius, tai yra įprasta. Kiek žmonių buvo Baltijos kelyje? Tikrai kur kas mažiau nei 6 mln., nors tai buvo išsilaisvinimas po 50-ties metų! Italijoje kelyje kasmet stovi po 6 mln. dėl jiems natūralių, o mums galbūt sunkiau suvokiamų priežasčių. Todėl sąlyginai šis filmas yra tarsi antrasis mano „Baltijos kelias“ (1990 drauge su režisieriumi Audriu Stoniu Arūnas režisavo filmą „Baltijos kelias).
Patį režisierių kurti filmą paskatino dviračių, lenktynių grožis iš to kampo, kuris galbūt nėra visų matomas ir lūzerio / winerio dilema. Ką reiškia lenktynėse būti lūzeriu? Galbūt iš kitos pusės tai reiškia tapti wineriu? Ką reiškia gebėti būti paskutiniu tam, kad tavo artimas būtų pirmas? Anot režisieriaus, mūsų geografinėje platumoje ryškus to pavyzdys yra kokių devyniasdešimties procentų moterų pasirinkimas, kuomet jos aukoja savo karjerą, savo svajones dėl motinystės, dėl vaiko ar vyro interesų ir tai yra priimta kaip visiškai natūralus suvokimas. Ar šeimos moteris kažko sieks, ar nesieks ir kiek ji bepasieks profesinėje srityje, vis tiek ji visuomet jaus tą ribą, kels sau klausimą, kiek gali sau leisti eiti tolyn, neatimdama gerovės iš savo šeimos, iš vaikų. Taip, galbūt ji dalinasi buities darbais, šeimyninėmis pareigomis, vaikų priežiūra su sutuoktiniu, bet vis tiek būtent moteris neša galutinę atsakomybę už savo vaikus. Ji yra ta galutinė stotelė, už kurios jau nėra kito, už ją atsakingesnio.
Taigi filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ nėra filmas tik dviračių sporto mėgėjams. Dviračiai čia tėra daugiau metafora. Filmas yra tai auditorijai, kuri aukojasi, toms moterims, kurios gyvena dėl savo vaikų ir tiems vaikams, dėl kurių jos gyvena. Ir visiems, kurie sąmoningai lieka užnugaryje tam, kad jų artimas pasiektų savo svajonę. Filmas atsirado dėl to, kad šie žmonės ateitų, pažiūrėtų ir jame atpažintų save, kad suprastų kažką…
„Man šis filmas yra apie galimybę arba teisę nelaimėti. Juk devyniasdešimt devyniais procentais tu neturi teisės laimėti. Ką tai reiškia, kuomet tu, pavyzdžiui, nuo dvylikos metų treniruojiesi ir supranti, kad kuo aukščiau sieki, tuo mažiau turi teisės laimėti? Juk sporto esmė yra laimėti, o ne būti antram ar paskutiniam. Darbe tu nebūtinai turi būti viršininku ar lyderiu. Mene tau taipogi visai nebūtina būti pirmu, pakanka tiesiog gerai parašyti knygą, sukurti muziką ar nutapyti paveikslą. O štai sporte visa fizika, visas mentalitetas yra nugalėtojo mentalitetas. Čia nėra prasmės nebūti geriausiu. Dviračių sporte net nėra antros vietos, yra tik pirma vieta. Jei pažiūrėsite, pavyzdžiui, daugiadienes „Tour de France“ lenktynes, pamatysite, kad jose apdovanojamas tik vienas žmogus. Kaip reikia jaustis žmonėms, kurie visą savo gyvenimą nėjo į pasimatymus, prastai mokėsi, nes turėjo be saiko treniruotis, viską aukoti, važiuoti bet kokiom sąlygom, per lietų, per vėją ar šaltį, griūti, keltis ir vėl važiuoti dėl to, kad… nelaimėtų? Tai yra didžiulis paradoksas – kame tuomet viso to prasmė? Net jei tu suvoki savo ribas, kad štai šiandien yra gerenis kitas, bet juk kiekvienam iš mūsų būtų sunku suprasti, ko tu ateini į sportą, jei ne būti pirmam? Savo malonumui galima sportuoti sporto klubuose, o kam eiti į profesionalų sportą, jei ne būti geriausiam?“
Tad kas yra tas gregoris? Filmo plakate ‒ vienas iš kovingiausių pasaulio gregorių ‒ danas Krisas Ankeris Sorensenas, kuris ilgus metus buvo gregoriu Albertui Kontadorui, prestižinių lenktynių „Giro d’Italia“, „Vuelta a España“ ir „Tour de France“ čempionui. Nepaisydamas nei kraujuojančių pirštų, nei atvirų žaizdų ar geliančio skausmo, Krisas išsunkdavo priešininkų jėgas, taip paruošdamas kelią lemiamai Alberto atakai. A. Matelis atvirauja: „Epizodas su iki kraujo susižeidusiu, purvinu K. A. Sorensenu, kuris jau nebepamena, kad griuvo, bet vardija savo vaikų vardus, yra paskutinis filme ir nors tą epizodą peržiūrėjau jau daug kartų, jis mane kaskart iš naujo pribloškia. Nufilmavus šią sceną, pasakiau: „Viskas, filmas tikrai bus“. Tai iš tiesų nukelia į kitą planetą, kur asmenybės tvirtumo ribos bandomos ir aukojamasi ne dėl savęs, o dėl savo artimo.“