Atvirukas iš Velso (arba iš Cymru)

Mes dažnai girdime – Velso princas, Velso princesė, tačiau ką reiškia būti Velso princu ar piliečiu, kokia yra Velso (Wales) kaip valstybės ir kaip Didžiosios Britanijos dalies istorija, žinome  ne visi. Nežinojau ir aš, kol vieną dieną išsirengiau į 8 dienų kolektyvinę kelionę, kurią organizavo „Back-Roads“ turistinė kompanija. Kelionės tema – Velso stebuklai, kurie keliaujančiai grupei prasidėjo sostinėje Kardife (Cardiffe), nunešė mus į Šiaurę iki Konvis (Conwy) miesto, po to į pietinę Velso dalį Pembrukšyrą (Pembrokeshire), vėl grįžtant į Kardifą. Velso stebuklai, grįžus į  namus, privertė mane gilintis į Velso istorijos raidą, kol  suvokiau, kad tam, jog  perprasčiau  sudėtingus Velso praeities  vingius ir velsiečių  tautinę tapatybę, reikalingos  ilgos studijos,  todėl šiame tekste tik fragmentiškai sustosiu  ties Velso istorine praeitimi, kuri, mano manymu,  klostė  velsiečių  tautinį tapatumą.

Šiame atviruke keliu klausimą – ar  turime kalti į žmonių  galvas grynojo tautiškumo idėją, kai istoriškai ir  genetiškai esame įvairių pradų dariniai?  Ar turime kautis dėl tautinių vertybių skaidrumo, kai žemė, kurioje gyvename, tūkstantmečiais buvo  trypta svetimšalių, kurių dalis naujoje vietoje nusėdo ir asimiliavosi, „gerino“ genetinį kodą,  atvykėlių  tradicijomis pildė vietinių buitį?

Šis atvirukas yra mąstymas apie grynojo tautinio tapatumo santykinumą, nes, mano požiūriu, politikų deklaruojamas tautinis  „grynumas“  rodo jų siaurą mąstymą, kadangi asmens  savo ir tautos įvairialypės genetinės ir kultūrinės prigimties suvokimas plečia  pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą,  turtina asmenybės tapatumą.  Tokį požiūrį  patvirtino Velso istorija ir kelionė po Velsą, todėl teigiu, jog kiekvienas individas sudėtingoje savo šalies ir savo šeimos istorijoje turėtų pats suvokti ir sąmoningai formuoti savo priklausomybę konkrečiai tautai,  nelaukiant šalies „elito“ primetamų tautinio grynumo teorijų, arba rinktis būti pasaulio piliečiu.

Uolėti ir vingiuoti Velso pusiasalio krantai. M. Bukotos nuotr.

Kaip šiandien apibrėžti velsietį, jei jo genetinis žemėlapis yra toks  įvairus: priešistoriniame periode  į dabartinę Didžiosios Britanijos teritoriją iš Centrinės Europos kėlėsi keltų gentys kimrai. Juos užkariavo romėnai, anglosaksai, vikingai, normanai. 1284-1400 m. vyko gyvenančiųjų Velso teritorijoje  ir anglų-normanų asimiliacija.  1282-83 m. velsiečius  nukariavo Anglijos karalius Eduardas I. Nuo 1301 m. Velsas kaip lenas (valdoma žemė) buvo  perduodama Anglijos sosto įpėdiniui. Velso princas, princesė yra  paveldimi titulai.

1400 m.  Anglijos karaliui ribojant Velso didikų galią ir nepriklausomybę, šie  sukyla prieš Anglijos karūną. 1401-02 m. Anglijos parlamentas priima du Baudžiamuosius įstatymus, kurie draudžia velsiečiams  valdyti žemę, ginklu ginti saugomus miestus, nešioti ginklą, šaukti susirinkimus, o anglams draudžia  vesti velsų moteris. Velso didikas Owainas Glyndwras  tampa maišto vadovu ir  nacionaliniu didvyriu, sėkmingai priešindamasis anglų armijai 5 metus.  Jam nepavyksta suvienyti Velso, nes  prancūzai atsisako remti velsiečius, o Pietų Velsas paklūsta Henrikui IV.  1413 m. maištas numalšinamas ir  Velsas penkis šimtmečius tampa Didžiosios Britanijos politinės, ekonominės, kultūrinės realybės dalimi.

Įamžinta karalių didybė. M.A. Pavilionienės nuotr.

XIX a. ryškėja  Velso patriotų mėginimai skatinti kultūrinį atgimimą – parašoma Velso istorija, leidžiamas laikraštis valų (velsiečių) kalba,  laikraštis moterims, išspausdinamas darbas apie velsiečių literatūrą, sukuriamas Velso nacionalinis himnas (1874), kuriame yra jaudinantys žodžiai apie Velso gamtos grožį, laisvą dvasią, kuri priešinasi išdavystei, nenutildytą arfos melodiją. Tačiau tik XX a. velsų etninė mažuma pradeda naujai  suvokti ir vertinti  istorines Velso kolonizavimo pasekmes. Du pasauliniai karai pažadina velsiečių politinį sąmoningumą – Kardifas (Cardiffe) pripažįstamas Velso sostine (1955), 1959 m. suplevėsuoja raudonu drakonu puošta nacionalinė Velso vėliava. Auga judėjimas už nacionalinę kalbą – 1953 m. Britų švietimo ministerija siūlo Velso mokyklose dėstyti anglų ir valų kalbas. Pasisakoma už dvikalbius kelio ženklus.  Nuo 1967 m. priimamas Velso kalbos įstatymas, įtvirtinantis valų kalbą oficialiuose dokumentuose. 1993 m. Bendruomenių rūmai  įstatymiškai pripažįsta valų ir anglų kalbų lygiavertį statusą.  1998 m. Velse sukuriama Nacionalinė Asamblėja.

Apie kelionę Velse galiu pasakoti įvairiai­: bėgdama paviršiumi minėti gerus ar prastus viešbučius, gerą ar prastą valgį,  nuobodų slankiojimą  niekuo neišsiskiriančių velsiečių ar turistų minioje, kelionės autobusu nuovargį, dulksnojantį  lietų, pabrėžti  ištuštėjusių  miestelių skurdžią gyventojų būtį.  Tačiau kelionės  vaizdai pakinta tuomet, kai imi gilintis į Velso praeitį ir praeities žmonių gyvavimo būdą, kai emocingai tapatiniesi  su praeities žmonių pastangomis išlikti, išgyventi, pritapti prie naujų atėjūnų tvarkos, mėginimų  gerinti savo buities sąlygas. Kaip kontrastas praeities Velso fermerių ir kalnakasių  skurdžiam  ir sunkiam gyvenimui  iškyla nuostabus  Snowdonijos nacionalinio gamtos parko  grožis.

Bažnytėlė. M.A. Pavilionienės nuotr.

Kardife (Cardiffe) apsistojome viešbutyje netoli sostinės centrinio parko ir Taffo upės. Kirtus parką atsivėrė didinga Kardifo pilis, viduramžių ir gotikos statinys, kuris simbolizuoja  ne velsiečių tautinę didybę, o atveria Velso  užkariavimų istoriją.   55-aisiais mūsų eros metais  pilies  vietoje buvo įkurtas romėnų gynybinis fortas  kaip Velso teritorijos užkariavimo pietinė riba ir įtvirtinimas prieš piratų antpuolius. XI a. normanų užkariautojai ant romėnų forto griuvėsių pastato viduramžių pilį. Pilis iki XVIII a. priklausė įvairioms anglų didikų dinastijoms ir šeimoms, kol 1776 m. tapo lordų Marquessų iš Butes nuosavybe. Keturios  Butes šeimos kartos restauravo ir perstatinėjo rūmus, kol  1947 m. penktosios kartos atstovas perdavė pilį Kardifo miestui.

Kardifo pilis. M. Bukotos nuotr.

Didžiosios Britanijos istorijos tyrėjai pripažįsta romėnų kultūros įtaką britams. Romėnų okupacija tęsėsi 200 metų. Mūsų kelionėje skyrėme vieną pusdienį Nacionalinio romėnų legionierių muziejaus, Pirties muziejaus ir Amfiteatro lankymui.  Pietvakarių Velse, netoli  Niuporto (Newport) miesto, Kaerleono (Caerleon) miestely, romėnų gyvenvietės ir forto griuvėsių teritorijoje, įkurtas muziejus, pasakojantis, kaip 100-aisiais mūsų eros metais romėnai įkūrė Isca Augusta (Kaerleono) fortą.  Tai  buvo  viena stipriausių tvirtovių romėnų Britanijoje. Legionieriai, profesionalūs kariai,  ne tik plėtė Romos imperijos teritoriją, bet ir diegė savo kultūrą. Muziejus yra unikalus tuo, jog rodomos karių barakų liekanos, demonstruojami rasti ginklai,  įrankiai, monetos, skeletų liekanos,  įkurto sodo ir daržo vieta. Romėnai Velso gyventojus supažindino su sodo planavimu, naujomis prieskoninėmis žolėmis. Ir, žinoma, su karinės mankštos ir pirties kultūra. Kaerleono amfiteatras, kuriame vyko pratybos, žaidimai ir t.t., yra  beveik užneštas žemių, tačiau išlikusiais pilno amfiteatro kontūrais, yra vienintelis Didžiojoje Britanijoje.

Romėnų pirtis. M.A. Pavilionienės nuotr.

Sužavėjo restauruota romėnų pirtis, kurioje  čiurlenančio vandens garsai ir kintančios šviesos atkuria romėnų pirties grožį ir svarbą: tai buvo reikšminga  kūno priežiūros ir socialinio bendravimo vieta. Susižavėjimą keitė lengva ironija: šiuolaikiniai velsiečiai legionierių muziejuje rengia improvizuotus romėnų karių pasirodymus, romėnų švenčių, romėnų virtuvės  ir medicinos edukacines programas. Vietinėje Kaerleono kavinukėje radome kičinę  romėnų simbolių puošybą. Ironiją patyriau ir lankydamasi vienoje normanų viduramžių pilių, kurios teritorijoje susirinkę velsiečiai, pasipuošę  normanų „autentiškais“ rūbais, karių apranga,  ruošėsi praeities „apeigoms“ ir piknikui. Štai taip ir skleidžiasi velsiečių  tautinės tapatybės daugialypiškumas.

Velso vilnų verpiniai. M.A. Pavilionienės nuotr.

Pagarbą  Velso praeities puoselėjimui  sukėlė apsilankymas Šiaurės Pembrukšyro (Pembrokeshire)  nacionaliniame parke, Castell Henllys atvirame  muziejuje.  Po 20-ties kalvos kasinėjimo metų,  1981-aisiais, buvo atkurtas geležies amžiaus  keltų protėvių kalno fortas ir apvalios formos  genties  būstai:  iš medžių šakų pintomis sienomis, apdrėbtomis molio, šiaudų, gyvulių mėšlo mišiniu.  Kalkėmis išbalintas iš vidaus.  Nendrių stogu. Mus pasitiko keltų rūbais apsirėdžiusi  miela gidė, entuziastė  archeologė, kuri  paskyrė savo gyvenimą keltų praeičiai prikelti, telkti jaunimą  kalnų fortų kasinėjimams ir švietimo programoms. Mes klausėmės jos pasakojimo genties  vado būste – aiškinimų apie  centre ant akmenų deginamą laužą, maisto ruošimą, miegamojo  gultus, atskirtus išaustomis marškomis.

Castell Henllys gyvenvietėje galėjo telktis  apie 150 žmonių – kariai su šeimomis, kurių pagrindinis tikslas  buvo saugoti kalnų fortą nuo kitų fortų ar romėnų užpuolikų. Kalvos fortą juosė keli grioviai ir aukšti griovių krantai bei aukšta medinė tvora su vartais. Archeologiniai kasinėjimai atskleidė keltų gyvenimo ypatumus:  keltai medžiojo, nuo priešų gynėsi skydais, kardais, lankų strėlėmis, malė grūdus, verpė, audė, dažė audinius, pynė krepšius, meldėsi su druidų šventikais. Muziejaus  lankytojai gali dalyvauti švietėjiškose  programose.

Keltų kalnų forto gyvenvietė. M.A. Pavilionienės nuotr.

Didelį įspūdį paliko apsilankymai  keliuose Velso industrinio paveldo muziejuose: Šiaurės Velso Llanberio skalūninių plytelių, Pietų Velso Blaenavono  anglies giliosios kasyklos muziejuose bei  buvusioje granito skaldyklos gyvenvietėje Nant Gwrtheyrne, Šiaurės vakarų Velse.  Velsas XVIII-XIX  a. išgyveno industrinės revoliucijos pakilimus. Buvo pastatytas inžinerinis stebuklas – Pontcysylito  tiltas-kanalas, naudojamas susisiekimui, prekybai, gamtos iškasenų gabenimui; Elano slėnio užtvankos, Snowdonijos geležinkelis, kuriuos pamatė mūsų grupė. Velse buvo kasamas varis, sidabras, geležies rūda, anglis. Išnaudojamų žmonių dėka lobo turčiai kasyklų savininkai, augo miestai.  XIX a. pirmoje pusėje klestėjo plytelių gamybos verslas. Velso geležies rūdos iškasenos sudarė pusę Didžiosios Britanijos geležies eksporto, Europoje augo Velso anglies paklausa.  Tačiau XX a. pradžioje ir viduryje, nepaisant technologinių naujovių, sumenko plytelių gamyba, buvo uždaromos anglies šachtos.  Minėtuose muziejuose išgirdome pasakojimus apie   varganą velsiečių,  žemės darbininkų sveikatą alinantį triūsą.

Velso miestuose žengi kalnų uolienų grindiniu, stebi  namus ir tvoras, suręstus iš uolienų, grožiesi dailiais skalūninių plytelių stogais bei išradingais namų apyvokos daiktais ir dirbiniais – stalviršiais, padėklais, puošimo detalėmis.  Llanbergo  Dinorwigo uolų skaldykla buvo įkurta 1787 m., kuri trejų kilometrų plote išsiplėtė iki 20 galerijų. Joje dirbo apie 3000 žmonių.  Vagonėlius traukiančius arklius keitė garvežiai, buvo naudojama moderni akmens skaldymo technika, tačiau 1962 m. skaldykla buvo uždaryta. Jos vietoje 1972 m. atsidarė plytelių muziejus, o skaldyklą supantys kalnai paskelbti alpinizmo ir požeminių ežerų nardymo vieta.  Mums buvo rodomas filmas apie skaldyklos raidą. Dalyvavome plytelių skaldymo meistriškumo pamokoje.  Įsitikinome, kad jautrios žmogaus rankos  ir akys – geriausi plytelės gaminimo instrumentai.

Skalūno plytelių skaldykla. M.A. Pavilionienės nuotr.

Labiausiai į atmintį įstrigo nusileidimas į Blaenavono giliąją šachtą Nacionaliniame anglies muziejuje.  Šachta ėmė veikti 1860 m., buvo uždaryta 1980 m., muziejus atsidarė 1983 m.  Blaenavono industrinis peizažas 2000 m.  tapo UNESCO pasauliniu paveldu.

Mus suskirstė į 10 žmonių grupes. Nusisegėme laikrodžius, palikome telefonus, kad nebūtų jokių gaisro priežasčių. Užsivožėme plastiko šalmus su lempomis, išklausėme vadovo, 40 m. dirbusio šachtoje,  nurodymų, kaip elgtis po žeme, ir liftu nusileidome į 90 m. gylį, kur praleidome 50 min. eidami drėgnais, slidžiais, siaurais koridoriais,  stebėdami kasybos ir anglies transportavimo įrenginius, kasyklos įtvirtinimus. Nustebino žemaūgių arklių gardas, arklių, kurie pakeitė vaikus ir moteris, tempiančius anglies prikrautus krepšius, stumiančius ar traukiančius anglies vagonėlius. Už darbo dieną moterys gaudavo 3-8 pensus. 1842 m. moterų darbas po žeme buvo uždraustas, o vaikus buvo galima įdarbinti jiems sulaukus 10 metų.

Blaenavono industrinis kraštovaizdis – vienas iš Pasaulio paveldo objektų. Albertine Slodboom nuotr.

Aplankėme kalnakasių ir pramonės darbininkų gyvenamus dviaukščius namelius Šv. Faganso nacionaliniame istoriniame muziejuje, kuris yra  į vakarus nuo Cardiffo. Nameliai pagražinti turistų apžiūrai: apačioje vienas kambarys su židiniu ir virykle, mediniai baldai ir būtinai graži indauja su lėkštėmis. Viršuje – vienos lovos miegamasis. Skaitant apie darbdavių ir darbininkų santykius sužinai, kad jie visada buvo įtempti. Šeimininkai nepatenkintus atlyginimais žmones iš būsto su šeima išmesdavo lauk, kartais atlygį mokėdavo talonais, kad šie negalėtų išvykti ir privalėtų apsipirkti vietinėje parduotuvėje. Industrinio bumo laikais buvo atidaromi barai  darbininkų sąmonei slopinti.

Vėl noriu pabrėžti, kad šiuolaikiniai  velsiečiai klosto ir puoselėja tautinį tapatumą, išradingai naudodami savo šalies praeitį. Tuo dar kartą įsitikinau, kai lankėme  vaizdingą, ant Airių jūros kranto išsidėsčiusį  Nant Gwrtheyrn  kaimą. 1860 m. Nante buvo atidarytos 3 granito skaldyklos, pastatytas gražus valdytojo namas, bažnyčia, parduotuvė, darbininkų nameliai. XX a. sumažėjus granito poreikiui, kaimelis ištuštėjo ir apmirė. 1970 m. Carlas Clowesas,  surinkęs labdarą, prikėlė kaimelį – 1982 m. valdytojo name atsidarė Nacionalinis velsų kalbos centras, kuriame ir mūsų grupė mokėsi velsų kalbos subtilybių.  Buvusiuose darbininkų nameliuose įrengti viešbučiai studijuojantiems.  Šią vietą man primena ir mums papasakota graudulinga meilės istorija, kurią simbolizuoja dviejų jaunuolių metalo skulptūra. 1750 m. turėjo įvykti fermerių vaikų vestuvės. Pagal paprotį jaunikiui reikėjo rasti pasislėpusią nuotaką ir lydėti ją į bažnyčią. Nei vestuvių dieną, nei po savaitės jis nuotakos nerado. Malda kreipėsi į dievą – žaibas trenkė į seną medį, kurio drevėje buvo rasta įstrigusi negyva mergina. Jaunuoliui  iš skausmo plyšo širdis.

Nant Gwrtheyrno meilės legenda. M.A. Pavilionienės nuotr.

Dar vienas velsiečių tautinio tapatumo puoselėjimo įrodymas yra Snowdonijos nacionalinio parko, įkurto 1951 m., priežiūra. Tai – trečiasis nacionalinis parkas Didžioje Britanijoje, kuriame yra aukščiausias Anglijoje ir Velse Snowdono kalnas. 1967 m. įsikūrė Snowdonijos draugija, kuri patriotiškai telkia savanorius, rėmėjus parko gamtos grožio ir bioįvairovės saugojimui ir tvarkymui.  1894-98 m. buvo nutiesti Snowdonijos geležinkeliai, kurie suteikia galimybę turistams aplankyti kalnų virtinės kalnagūbrius, iš viršaus gėrėtis upėmis,  ežerais ir nuostabiais slėniais. Senoviniu traukinuku ir mes dardėjome viena geležinkelio atšaka. Kelionė dar kartą privertė mąstyti apie tai, kad atkaklūs žmonės geba įsikurti  atokiose, sunkiai pasiekiamose  vietose ir išgyventi su šeima. Manau, tai paaiškinama  kerinčiu gamtos grožiu ir žmogaus trauka būti tos gamtos dalimi.

Snowdonijos slėnis. M.A. Pavilionienės nuotr.

Gamtos grožis skleidėsi ir mūsų lankytoje Plas Tan y Bwlch teritorijoje, kuri  nuo 1962 m. priklauso Snowdonijos parkui.  Gėlynai, kiniškų, japoniškų, Š. Amerikos medžių alėjos, tvenkiniai, žolynai kviečia turistus poilsiui ir pažintinei ekskursijai. Įžengėme ir į namą, priklausiusį  akmens skaldyklų savininkams velsiečiams, Oakeley dinastijos atstovams, kuriame į mus žvelgė nuotraukos kelių kartų išnykusių  žmonių, bylojančios apie  buvusią didybę, iššvaistytus turtus, privačios nuosavybės praradimą. Apsilankėme name veikiančioje kavinėje, kuri gamina saldumynus ir ledus pagal buvusių savininkų receptus. Reikia pripažinti, kad velsiečiai moka vilioti turistus.

Poeto krėslas. M.A. Pavilionienės nuotr.

Materialūs dalykai griūva ir nyksta kaip mūsų aplankyta  Tinterno abatija, įkurta 1131 m.  vieno anglo-normanų lordo. Dvasios dalykai, perduodami iš kartos į kartą, išlieka kaip tautos bardo Heddo Wyno eilės, kuris žuvo I pasauliniame kare Flandrijoje.  2012 m. Snowdonijos parko direkcija įsigijo Yr Ysgwrno fermos namą, kuriame gyveno poetas ir kuriame stovi juodasis krėslas, simbolizuojantis  poeto romantiko neblėstantį atminimą. Savamokslis poetas rašė apie Velso gamtos grožį, žmogaus gyvenimo trapumą, tikėjimą gėriu. Eilėraštyje „Karas“ teigė, kad brolis žudo brolį tuomet, kai pamirštamas tikėjimas, kai nutildomos senosios dainos ir pasakojimai. Tik žilvyčių šakos glosto arfas, kai žmonių kraujas maišosi su lietumi.

Apie Velsą galima pasakoti ilgai, nes yra daug tautinio tapatumo įžvalgos pusių, kurias kiekvienas atvykėlis į Velsą turėtų atrasti savaip, mąstydamas ir jausdamas širdimi.

St Davids katedra. M. Bukotos nuotr.