Juodas, šlapias sapnas

Ankstesniais laikais RPG žanras nebuvo toks nuvalkiotas kaip dabar: prikimštas kodo klaidų, savyje talpinantis sugedusią kovos sistemą ir netvarkingai sudėliotus dialogus, tačiau visuomet su išskirtiniu siužetu ir ypatingais personažais, kurie transliuodavo Holivudo blackbasterių vertą turinį. Prisiminkime S.T.A.L.K.E.R. Arba patį pirmąjį The Witcher. Ne  kitoks  yra  ir  Vampire:  The  Masquerade –  Bloodlines  (toliau  –  tiesiog Bloodlines). Tačiau jis pasirodė dar ankščiau ir priklausė tai itin retai FPS/RPG kategorijai, kuriai priskirti buvo galima turbūt tik Deus  Ex, System  Shock  ir  Fallout.  O  ką  ir kalbėti  apie Bloodlines „setting‘ą“. Mmm… Tai tikrų tikriausia atgaiva sielai ir lyg angelų giesmė kiekvienam giliai širdyje save gotu laikančiam sutvėrimui, turinčiam sielą.

Viskas  prasideda  iškilmingai.  Jūs  itin vaizdžiai supažindinamas su Maskarado taisyklėmis,  o  prieš  jus  – egzekucijų salėje,   vietiniame   Downtowno kino  teatre,  milžinišku  kardu nupjaunama  vampyro,  išdavusio Maskaradą, galva. Maskaradas  –  visų  vampyrų  kodeksas, kuris draudžia atskleisti savo vampyrišką tapatybę visuomenei. Žiūrėk  –  tave  irgi  ištiks  toks pats  likimas,  jei  nesilaikysi  žaidimo  taisyklių!  O dabar, kai pamatei, gali sau keliauti. Princas tavęs pagaili  ir  tu  atsiduri Bloodlines įvykių  sūkuryje. Bloodlines   pasaulyje   egzistuoja   skirtingų klanų  vampyrai.  Tiek  elitas,  diktuojantis  savo doktrinas  visiems  vampyrams,  tiek  rezistentai (be  abejo,  pankai  ir  anarchistai)  priešinasi  tam. Taigi,  šiokia  tokia  opozicija  egzistuoja,  tačiau čia Troika paberia spalvotų akmenėlių į gotikine violetine  spalva  išdabintą  žaidimo  katilą, tankeriu  atplukdydami  senovinį  karstą-artefaktą, kurio  taip  nori  jau  minėtas  princas  LaCroix  iš elitinio  Ventrue  klano.  O  ką  jau  bekalbėti  apie asocialius Nosferatus arba mano mėgstamiausius, išskirtinai    haliucinogeninį    pasąmoninio srauto  turinį  generuojančius  Malkavianus. Žaidime  mus  pasitinka  ir  maloniai  priima  keturi skirtingi,  tačiau  išlaikantys  bendrą  temą  Los Andželo  (angelų  miesto)  rajonai:  Santa  Monika, Downtown  (liet. Centras),  Holivudas  ir  Kinų kvartalas.

Visi  jie  nuolatos  paskendę  amžinojoje naktyje,  kurioje  knibžda  vampyrai,  prostitutės, naktiniai klubai, bomžai, paprasti mirtingieji civiliai ir policija. Apžvelgęs vampyriškus klanus ir pernelyg daug  nesvarstęs,  iškart  pasirinkau  antisocialiai šizofrenišką Malkavianę. Pavadinau ją Aurelija, taip galutinai  paversdamas  savo  kelionę  Los  Andžele vingiuotu  vieškeliu  į  beprotnamį  ir  ceremonialia beprotyste. Šio klano nelaimėliams juodieji magai iš Troika  Games  užrašė  kitokias  dialogų  opcijas, nei likusiems klanams. Jos tokios, kad po ilgesnių žaidimo sesijų jau dėliodavau savo paties susikurta abėcėlės tvarka psichotropinius vaistus, peilius ir barzdaskutes. Tais laikais, kai pasirodė Bloodlines, žaidimuose karaliavo naciai, viešnamių lakštingalos ir  elgetos.  Todėl  šis  žaidimas  niekaip  negalėjo atsispirti pagundai mums transliuoti patį žemiausią visuomenės  sluoksnį.  Kiekvienoje  tarpuvartėje jūsų  laukia  galimybė – pigių,  aptemptų  lateksinių skarmalų ir tinklelių pavidalu. Tik, kitaip nei GTA, čia tokios galimybės naudojamos ne pagal paskirtį, o  norint  gauti  kraujo.  Tik  šiukštu,  kad  niekas nepamatytų  tokio  šventvagiško  seanso!

Žaidimas duoda penkias švarias Maskarado kaukes ir kaskart sulaužius Maskarado taisykles, viena jų pasidabina kruvinu  rėžiu,  o  susikruvinus  visoms  kaukėms  – neišvengiama žaidimo pabaiga (ang. Game over) įvykdant jūsų herojui egzekuciją. O jei turite daugiau kruvinų  kaukių,  tuomet  jus  rajonų  tarpuvartėse ir bromose puldinės vampyrų medžiotojai (ang. Hunters). Suktis kažkaip reikia, nes kraujo visuomet turi būti bent pusė stulpelio, antraip protagonistas visai išprotės ir pradės puldinėti nekaltus civilius. Berserk šitame žaidime išreikštas ypač vaizdingai. Kaip ir kiekvienam padoriam RPG čia už įvykdytus kvestus gaunama patirties taškų, kurie iškeičiami į veikėjo savybių patobulinimus. O ten visko daug – nuo kumščių stiprumo iki šaunamų ginklų didesnės pataikymo  tikimybės, žalos, sėlinimo,  hakerio  ir kitos,  kituose  žaidimuose  matytos  savybės,  taip pat tik Bloodlines būdingos vampyriškos juodosios 43 magijos  galios  (vadinamos  „disciplinomis“),  iš kurių įsimintiniausia – isterija (ang. Hysteria), aukai sukelianti  nenumaldomą,  panišką  juoką.  Tiesa, verta  paminėti,  kad   Bloodlines  turi  prasčiausiai sukurtą kovų mechaniką: kaunantis šaunamaisiais ginklais, kurie dažnu atveju išvis yra nenaudingi – nepataiko, atima per mažai sveikatos, yra labai lėti ir t. t. Ką jau ir kalbėti, kai kažkokia nupjauta, kruvina galūnė praverčia labiau nei revolveris… Ir vis tik aš daugiausiai naudojau šaltuosius ginklus, t. y. mačetę. Pagrindinė priežastis, kodėl  Bloodlines iki šių dienų (o juk praėjo jau 15 metų) turi labai daug pasekėjų ir  jam  pataisas  veltui  darančių  iki  pakvaišimo atsidavusių programuotojų – tai veikėjai ir dialogai su  jais. Bloodlines yra  sukurtas…  spėkit,  kokiu varikliu?  Ogi   Source   Engine,  kurį  tais  pačiais metais, tik vėlėliau, turėjo ir Half-Life 2, kurio šlovės spinduliuose Bloodlines nuskendo nelyg kažkokia  paskenduolė.  Bet  tiek  krovimosi  langai,  tiek konsolė, tiek veikėjų veidai čia labai primena Valvešedevrą. Veikėjų mimikos atrodo įtikinančiai, netgi žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, tuo metu tai turėjo prilygti Gagarino žygiui į platųjį kosmosą! Tačiau įdomiausia dalis , išsirangiusi lyg gyvatė, o gal lyg žaltys (?), slypi dialogų turinyje.

Vampyrų ir angelų  miestas  yra  tiesiogine   prasme prikimštas žmonių: tikrų, su tikromis asmenybėmis ir  jų  problemomis.  Ir, žinoma,  tikrų  vampyrų. Nėra    šioje žemelėje,  šiame margame pasaulyje sukurta  įtikinamesnio  vampyro  simuliatoriaus  už Bloodlines. Matyt, jau ir nebus. Per amžius, amen. Meldžiuosi  ne  tik  tikroviškai  perteiktiems personažams  ir  jų  transliuojamam  nenuginčijamam įtikinamumui,  bet  ir  garso  takeliui.  Ypač keleto vietinių naktinių klubų grojamai gotikinės muzikos selekcijai. Tai kažkas tokio, ką žaidimuose išgirsti galima itin retai. Sunkiojo metalo, doom’o, gotikinio  roko  skambesys  tiesiog  padeda  dar labiau  įsijausti  į  tamsų,  niūrų  ir  bohemiškai romantišką Bloodlines pasaulį. Kalbant apie kompozitorių kurtas  muzikines  salves  taip  pat  galima  pridurti, kad jos įtraukiančios, įtikinančios ir „kabinančios”. Ypač džiugina Troika Games sukurto miesto ir jo rajonų lankstumas, skirtingų klanų išperų atžvilgiu. Su, tarkim, Nosferatų klanu iš viso yra draudžiama rodytis viešose gatvėse, tačiau jiems paliktos beribės, neišsenkamos  kanalizacijos.  Skamba  įdomiai, sutikite, tačiau aš turbūt nesiryžčiau bandyti žaisti už Nosferatus. Ypač dėl sulaužytos stealth mechanikos. Žaidime yra keletas kvestų, kurių metu reikia veikti tyliai, nesukeliant jokio triukšmo, ir, be abejo, nieko nenužudant, tačiau ši mechanika yra įgyvendinta ne iki galo. Neiškentęs išsitraukdavau savo mačetę ir kraujo  čiurkšle  padabinęs  Maskarado  kaukę, susikurdavau sau jaukią ir minkštą rezistenciją prieš Jos Didenybę Amžiną-Atilsį-Ilsėkis-Ramybėje Troika Games  ir  jų  gerai  neišsimiegojusius  koduotojus.

Be  vampyrų  ir  paprastų  mirtingųjų,  žaidime ganosi  zombiai    ir  įvairaus  plauko  šlykštynės. Pastarosios paprastai reziduoja požemių gelmėse (kanalizacijoje)  ir,  kaip  įprasta,  kuo  didesnė pabaisa,  tuo  jos  dirbtinis  intelektas  labiau skylėtas  ir  ypač  lengvai  manipuliuojamas  bei galiausiai  paverčiamas  pasityčiojimo  objektu. Pabaigai, labai svarbu pranešti, jog  Bloodlines  yra  skirtas  išskirtinai  vyresnei  žaidėjų  auditorijai  (ar yra dar nežaidusių Bloodlines?!) dėl ypač stipriai pabrėžiamo  seksualumo  ir  perdėto  žiaurumo. Kelionės  po  vampyriškąjį  Los  Andželą  metu sutiksite  labai  spalvotų  asmenybių:  nuo  ginklų prekeivių  ir  šarlatanų  iki  pornografiniais  filmais prekiaujančios parduotuvės savininkų. Vos ne visas Bloodlines vaizduojamas Los Andželas – lyg ištisas, makabriškas  raudonasis  kvartalas,  todėl  slėpkite šitą žaidimą nuo vaikų ir, jei dar nesate jo išbandę, kuo greičiau išbandykite. O jei žaidimo pavadinimas jums  kelia  malonius  prisiminimus,  nukeldamas jūsų visko mačiusią sąmonę 15 metų atgal, būtinai sužaiskite Bloodlines dar kartą. Jis tikrai to vertas. Arba sulaukite Vampire: The Masquerade – Bloodlines 2, pasirodysiančio 2020 metų pirmąjį ketvirtį.

Apie žaidimus plačiau: Pixelio Gadynė https://www.facebook.com/pixeliogadyne/