Kai užsižiebė Saros Bernard (pranc. Sarah Bernhardt) žvaigždė, ji nebuvo vargšė, vieniša ar visų apleista. Nors, tiesą sakant, taip dažnai nutinka didžioms moterims, kurios bėgant laikui netenka Dievo ar gamtos joms duoto grožio: grožį tokiu atveju dažnai pakeičia nepatraukli, bet marga puokštė ligų, žyminčių senatvinį silpnėjimą. Tikriausiai pastarasis likimas neištiko Saros dėl to, kad jos pasaulinis aktorės talentas buvo nelygintinas su kitu turimu režisierės talentu. Taigi gyvenimo pabaigoje nuostabiai sukurtas spektaklis „Ma vie“ kaip visada baigėsi Saros pergale.
1844 metų spalį olandų kilmės gražuolei žydaitei Judith‘ai Hardt gimė mergaitė, kurią pavadino Henriette Rosine. Mamą finansiškai rėmė įvairūs vyrai, tad nieko nenustebino, kad gimęs kūdikis buvo nesantuokinis. Po kelių mėnesių mažylė iškrito iš aukštos vaikiškos vaikštynės tiesiai ant žioruojančios krosnies anglių. Nelaimingąją tuojau pat įstatė į didžiulį dubenį su neseniai atvėsusiu pienu ir po to ilgai dėjo aliejinius kompresus. Vis dėlto aktorė pasakodama apie šį kraupų įvykį abejingai bylodavo: „Nieko tokio, jokių pėdsakų, išskyrus ypač rožinę odos spalvą.“[1] Tikėtina, kad ji jau gimė gebėdama ištverti gyvenimo smūgius, kad ir kokie jie būtų.
[1] Sarah Bernhardt, “ Ma double vie: mémoires de Sarah Bernhardt. – Paris: Librairie Charpentier et Fasquelle, 1907. P.2.
Būdama septynerių Henriette nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, nei skaičiuoti. Šio fakto esminė priežastis buvo motinos, kuriai labai patiko keliauti, ir ne vienai, trūkumas. Mergytės tėvas Eduard‘as Bernhardt‘as nereiškė nei menkiausio susidomėjimo ar dukra apskritai gyva. Mama, taip pat su tetulėmis, nors ir žinojo, kad Henriette serga džiova, nelepino mažylės dėmesiu. Galiausiai ją atidavė į ponios Fraser pensioną, o po to perkėlė į kitą pensioną Versalyje. Viena iš priežasčių, kodėl artimieji taip nusprendė, buvo įžūlus mergaitės būdas. Jie manė, kad vienuolės sugebės suvaldyti sudėtingą charakterį. Vis dėlto ir šioje įstaigoje bandymai įpratinti mergaitę prie padoraus elgesio papročių bei padėti jai mokytis buvo bergždi.
Keturis kartus vienuolės išvarinėjo savo auklėtinę už poelgius, kuriuos būtų galima pavadinti neatleistinomis nuodėmėmis, o taip pat visus tuos keturis kartus mergaitę vėl priimdavo, nes nepajėgė atsispirti mažosios nusidėjėlės prašymams, atgailavimui ir bet kokį širdies kietumą nuvainikuojančiam žavesiui, kuriuo Sara buvo apdovanota gamtos.[2] Vargu ar gailestingosios seserys galėjo net numanyti, kad jos tapo aukomis tų kerų, kurie bėgant laikui užburs žiūrovus, ateisiančius į jos spektaklius tiek Europoje, tiek Amerikoje. Nors, jeigu spręstume pagal vienuolių įrašus apie savo auklėtinius, jos nebuvo numačiusios šiai mergaitei įprasto žemiško gyvenimo kelio: „Ji bus arba ryškus Dievo malonės šviesulys, arba kraštutinio vyliaus pamatas, siaubinga nusidėjėlė.“[3]
[2] Ten pat. P.34.
[3] Saros Bernard korespondencija ir su ja susiję kitų asmenų laiškai: https://gallica.bnf.fr/ark:/12148/btv1b52509059j.image
Vis dėlto vieną kartą ši „Dievo bausmė“, blogiausioji iš visų savo elgesiu, metėsi gelbėti savo draugės, skęstančios tvenkinyje. Ištraukusi nelaimingąją ir išsiropštusi į krantą pilna burna vandens augalų gelbėtoja nualpo nuo nervinio sukrėtimo. Šiek tiek vėliau nepaisant sunkios karštinės Sara išgirdo, kaip vienuolyno vyresnioji, budėjusi prie jos lovos, pasakė gydytojui: „Šita mergaitė – tai geriausia, ką mes turime… Ji būtų tikra tobulybė, jeigu pasišvęstų Švenčiausiajai Mergelei.“ Reikia pripažinti, kad jokia kita mintis nebuvo tokia patraukli Henriettei už manymą apie asmeninį išskirtinumą, kurį patvirtintų kiti. Dėl to ji nusprendė likti vienuolyne. Visam laikui. Deja, motina mąstė kitaip apie dukters ateitį. Gyventi iš paramos, gaunamos iki gyvenimo galo, nėra malonu, todėl buvo nutarta, kad mergaitei reikalinga profesija, iš kurios ji galėtų pelnytis duoną. Į šiuo klausimu sušauktą šeimos pasitarimą pasikvietė itin artimą motinos draugą Charles‘ą de Morny, Napoleono III giminaitį, kuris dėl savo giminystės ryšio tuo metu buvo pakankamai įtakingas. Netobula kampuota paaugliukės figūra Charles‘ui Auguste‘ui atskleidė, jog čia slypi būsimas ypatingo tipo grožis. Vyrai jos sieks rizikuodami netgi savo gyvybe. O jeigu taip, tai tegul ruošiasi scenai – keliauja, pavyzdžiui, į Paryžiaus konservatoriją.
Stojamajame egzamine šešiolikmetė pretendentė skaitė Lafontaine‘o pasakėčią „Du balandžiai“. Greitai jai pranešė, jog ją priėmė – tikėtina, kad tokio globėjo kaip de Morny norai ten buvo greitai įvykdomi. Dar po dvejų metų laimės paukštė, galimai pasiųsta to paties geradario, jai atsiuntė laiškutį, užantspauduotą valstybiniu laku, – „Comédie Francaise“. Ji įsignybo, kad įsitikintų, ar tai – ne sapnas. Ją kviečia į garsiausią ir seniausią Molliere‘o laikų teatrą! Kitą dieną ji jau pasirašinėjo drebančia nuo jaudulio ranka darbo sutartį. 1862 m. rugpjūtį naujokė išsiruošė į pirmąją savo gyvenime repeticiją. Jai buvo skirtas vaidmuo Jean‘o Racine‘o pjesėje „Ifigenija Aulidėje“. Tų pačių metų rugsėjo 1d. kunigaikščio de Morny globotinė stovėjo prie „Comédie Francaise“ pastato, ant kurio sienos puikavosi skelbimas:
„ Panelės Bernard debiutas“. Nuo tada šis ypatingas vardas pakliūva į istoriją.
Ji laukė savo išėjimo į sceną kalendama dantimis. O jeigu balsas iš baimės bus kimus – neganda, su kuria Sara tiek kovojo, tad jeigu nepavyks susiimti, nesėkmė garantuota. Atmintis grąžindavo Sarą į praeitį. Jai devyneri. Ji priima pusbrolio iššūkį pareikšdama, kad peršoks rąstą. Peršokti rąsto niekam nepavykdavo. Pasekmės: sumuštas veidas, sulaužytas rankos riešas, iki kraujo subraižyti keliukai. Kai ją nešė namo, nepaisydama skausmo ji atkakliai rėkė: „Aš vis tiek tai padarysiu, kad ir kas nutiktų, ir visą savo gyvenimą darysiu tai, ko noriu!“[4]
Vakare teta norėdama paguosti dukterėčią jos paklausė, ką šiai padovanoti.
– Norėčiau firminio popieriaus su savo devizu.
– Kas jame turėtų būti parašyta?
– „Kad ir kas nutiktų!“
Praslinko devyneri metai. Atėjo metas įrodyti, kad jos devizas nėra tuščias. Vieną rytą Paryžiaus laikraštis „Le monde“ rašė“: „Panelė Bernard, kurios pirmasis pasirodymas „Ifigenijoje“ buvo vakar, liekna miela mergina, ypač gražaus veido. Scenoje atrodo gerai ir pasižymi nepriekaištinga tarsena. Tai viskas, ką šiuo metu galima apie ją pasakyti.“
[4] Sarah Bernhardt, “ Ma double vie: mémoires de Sarah Bernhardt. P.51.
Taigi Sara ir toliau vaidino iki vieno skandalo. Pradedanti aštuoniolikmetė aktorė vieną kartą dėl užkulisiuose patirtos nuoskaudos skėlė antausį žymiai baleto primadonai Rachelei. Direktoriaus pastangos nuslopinti konflikto nepadėjo, todėl Sara turėjo palikti teatrą. Po to Sara vaidino kitame teatre, kuriame ji patyrė didžiulę nesėkmę vaidindama rusų princesę, dėl ko netgi mėgino nusižudyti. Tačiau tokiems gyvybingiems žmonėms greitai praeina silpnumas ir jie vėl jaučiasi žvalūs. Tąkart Sara išvyko į Ispaniją, kurioje susitiko su belgų princu Henry. Jis įsimylėjo Sarą, buvo pasiruošęs netgi ją vesti, bet troško, kad Sara liautųsi vaidinusi. Galiausiai princo artimieji sužinoję apie princo meilę nevykėlei aktorei žydei privertė jį atsisakyti šio meilės ryšio. Vis dėlto šis meilės ryšys nebuvo bergždžias. 1864m. gruodį Sarai gimė berniukas Maurice‘as, kuris jai tapo tikra gyvenimo meile. Laimei, ši meilė buvo abipusė.
Kai tik draugai Saraai pranešė, kad yra laisva vieta „Odeono“ teatre, ji sugrįžo į Prancūziją. Šiame teatre ji gavo vyro vaidmenį Francois Copier pjesėje „Praeivis“. Ateityje Sara turės daug mėgstamų vyriškų vaidmenų: Kerubino – „Figaro vedybose“, Hamleto – garsiojoje Shakespeare‘o tragedijoje, Napoleono sūnaus – Edmondo Rostando dramoje. Nenumaldomas troškimas vaidinti nekėlė abejonių, jog tai jos gyvenimo kelias. Vaidindama karalienę Victoro Hugo pjesėje „Rojus Blazas“ Bernard atskleidė dar vieną savo talento aspektą. Šioje pjesėje ji vaidino moterį, nepatyrusią meilės, – melancholišką, niūrią ir nelaimingą. Tačiau pasaulyje patyrusi, jog esama nuoširdžių žmonių, ji pasikeičia. „Ponia Bernard sukurta tam, kad perteiktų skausmo perkeistą žmogaus sielos didybę. Jos visi judesiai kilnūs ir darnūs“, – liaupses jai žeria teatro kritikai. – Atsistoja ar sėdi, eina ar pasisuka – didžiulės jos sidabru išaustos suknelės klostės aplinkinę erdvę pripildo poetinės gracijos.“
Romanas su princu, motinystė, nenumaldomas troškimas būti scenoje leido Bernard scenos mene perteikti naujų spalvų ir niuansų. Ji sugalvodavo dešimtis gudrybių, kad žiūrovai lyg suakmenėję sektų kiekvieną jos žingsnį scenoje. Rožė, prisegta prie suknelės korseto pirmajame veiksme, ketvirtajame netekdavo visų žiedlapių. Ši detalė buvo tobula ir daug reikšdavo jautrioms sieloms. Konservatorijoje Sarą kritikuodavo, kad scenoje ji atgręžia žiūrovams nugarą, o ši išmokė žiūrovus nugaros „kalbą“ suvokti iškalbingiau nei ilgą aktoriaus monologą scenoje. Daug žavesio Saros talentui suteikdavo jos balsas, kupinas ilgesio ir švelnumo. Buvo sakoma, kad jos gerklė atsiveria tarsi arfa. Konstantinas Stanislavskis Bernard vaidybą laikė pavyzdžiu tokios, kurioje tobulai reiškiasi aktoriaus dikcija ir kiekvieno gesto išraiškingumas.[5]
„Odeono“ teatras dėl Saros pasirodymų tapo itin populiarus. Siekdama jį išlaikyti Sara griebdavosi pačių netikėčiausių keistenybių. Vykdama į teatro gastroles Sara visur veždavosi puošnų karstą iš vidaus puoštą atlasu, kas neabejotinai tik gausino prieštaringas nuomones: vieni regėjo talentingą aktorę, o kiti – laisvo elgesio moterį, keistais triukais mėginančią pritraukti žiūrovus į teatrą.
[5] Konstantin Stanislavski, An actor’s work: A student’s diary. – New-York: Routledge, 2008. P.230.
Buvo prieita netgi iki to, kad kilus gaisrui aktorė buvo kaltinama „ugninio spektaklio“ organizavimu. Panašių kalbų sukėlė jos skrydis oro balionu, itin nesaugia tais laikais oro susisiekimo priemone. Epigramoms, karikatūroms nebuvo galo. Žinoma, pačioms kalboms peno duodavo Saros asmeninis gyvenimas, jos nesibaigiantys meilės romanai. Aktorės gerbėjai buvo Anglijos karalius Edvardas VII, Austrijos imperatorius Francas Jozefas I, Ispanijos karalius Alfonsas, Italijos karalius Umbertas, Danijos monarchas Kristianas IX. Jie ne tik žavėjosi Saros talentu, bet taip pat apipildavo ją brangiomis dovanomis. Be karalių Sara turėjo daug gerbėjų tarp pačių aktorių, daugelis jų tapdavo jos ištikimais draugais.
Vieno susitikimo su skulptoriumi Matthieu Menier metu Sara užsidegė aistra lipdyti skulptūras. Iš pradžių jai nesisekė. Jos neįgudusius pirštus tiesiog laužydavo kietėjanti masė. Vis dėlto atkaklus darbas, žmogaus anatomijos studijos Sarai padėjo. 1873m. Paryžiaus Salonas pirmąkart eksponavo marmurinį biustą, sukurtą Saros Bernard. Sara tris kartus mėgino nulipdyti savo autoportretą, bet jai vis nepavykdavo. Tada ji tiesiog sudaužydavo nenusisekusius darbus. Dvidešimt metų Bernard eksponavo savo darbus įvairiose Paryžiaus parodose. Nors, pasak Rodino, žmonės ateidavo daugiau pasižiūrėti vien tik dėl to, kad juos sukūrė Sara Bernard.[6] Vis dėlto 1876 m. už vieną skulptūrinę grupę Sara buvo apdovanota premija – kuo ji visą gyvenimą labai didžiavosi.
[6] Rainer Maria Rilke, Lettres a Rodin. – Paris: La Bartavelle, 1998. P. 98.
Kita jos aistra – aliejinė tapyba, kurią ji dovanodavo draugams. Matę jos darbus itin žavėjosi Saros peizažais, atskleidžiančiais Bretanės gamtovaizdžius, mitologinės tematikos persmelkta siužetine drobe „Medėja žudanti savo vaikus“. 1880 m. Paryžiaus Salone eksponuojamas jos paveikslas „Mergaitė ir mirtis“ atkreipė visų dėmesį.
Tenkindama susižavėjimą skulptūra ir daile specialioje dirbtuvėje Sara atitrūkdavo nuo trečiojo savo talento – literatūrinio rašymo. Sara rašė lengvai, rafinuotai, itin savitai. Kad tuo įsitikintume, tiesiog verta perskaityti jos prisiminimų knygą. „Mane daug kas perspėja, – vieną kartą Bernard rašė laikraščio „Le Figaro“ korespondentui Albertui Millier, – kad aš trokštu ir vaidinti, ir piešti, ir kurti skulptūras. Bet aš juk tokiu būdu uždirbu pinigus…“ Tai buvo tikra tiesa. Sara buvo moteris, pratusi prie savarankiškumo, anksti supratusi, kad iš kitur pagalbos nesulauks, todėl pirmiausiai turėjo kliautis sveiku protu, užuot rėmusis vien tik jausmais.
Regėdama minias žmonių, dovanodavusių aktorei glėbius gėlių, Sara ilgainiui suprato, kad jos šlovė jau peržengė Prancūzijos ribas. Nė kiek nedvejodama ji nutraukė kontraktą su teatru „Comédie Francaise“ ir, nepaisydama didžiulės sumos, kurią turėjo sumokėti už sutarties netesybas, bei ne vieno jos talentą menkinusio straipsnio spaudoje, Bernard pradėjo gastroliuoti po Jungtines Valstijas, Austriją, Vengriją, Švediją, Daniją, Olandiją…
1881 m. lankydamasi Rusijoje ji vienintelį kartą gyvenime ištekėjo už 11 metų jaunesnio vienos ambasados diplomatinio darbuotojo graiko Aristides‘o Jacques‘o Damalo. Vis dėlto jų santuoka buvo nesėkminga, nes Aristides‘ą traukė dar jaunesnės moterys nei buvo jis pats. Be to, jis daug gėrė ir vartojo narkotikus. Greitai sutuoktinis neteko diplomatinės tarnybos. Pastebėjusi tam tikrus vyro aktorinius gebėjimus Sara mėgino jį įtaisyti į teatrą, bet jai nepavyko. Greitai pora išsiskyrė. Neilgai trukus sužinojusi apie tai, kad jos vyras serga nepagydoma liga, Sara stengėsi bent šiek tiek pagražinti jo gyvenimo pabaigą. Damalas mirė perdozavęs narkotikų būdamas 35 metų.
Nutraukusi sutartį su „Comédie Francaise“ Sara pasinėrė į kitus tų laikų pjesių autorių sukurtų personažų charakterių padiktuotus vaidmenis. Genialus Saros vaidmuo – Margaritos Gotje drama Alexandre‘o Dumas sūnaus pjesėje „Dama su kamelijomis“. Žinoma, dabar jau niekas autentiškai neperteiks ano spektaklio dvasios. Taigi ir nepadės teatro kritikų apibūdinimai: „pirmųjų aktų moteriškumas ir grakštumas“, aktorės „visiškai išskirtinis raudančių rankų išraiškingumas“ arba anas „didis sielvartas“, kurio Bernard pripildydavo ištisą salę priversdama tiek vyrus, tiek moteris kūkčioti nuo upeliais srūvančių ašarų.[7]
[7] Sarah Bernhardt, “ Ma double vie: mémoires de Sarah Bernhardt. P. 87.
1893 m. Sara įsigijo „Renesanso“, o dar po penkerių metų „Chatelet“ teatrus. Jos dešiniąja ranka teatro reikaluose tapo sūnus Maurice‘as. Prasidėjo dar didesnė aktorės darbų pasiutpolkė. Ryte, kaip rašė Edmondas Rostandas, aktorės draugas dramaturgas, dedikavęs jai tris pjeses, „daug valandų repeticijų, po to spektaklis, kuriame ji vaidina iki beprotiško išsekimo, toliau – bendravimas su kolegomis, einamųjų reikalų aptarimas, lankytojų priėmimas, atsakinėjimas į begalinius laiškus, kol galiausiai tik gūdžią naktį Sara ruošiasi naujai pjesei.“ [8] Tokia buvo Saros sėkmės kaina.
1915 m. buvo itin sunkūs Sarai. Aktorė įžengė į aštuntą savo gyvenimo dešimtį. Ji tapo liūdnesnė, įžūlus jos akių žvilgsnis sušvelnėjo (ką galima pastebėti iš nuotraukų), jai pradėjo atrodyti, kad iš tiesų prasidėjo senatvė, nors Saros širdis vis dar buvo jauna. Ir štai netikėtai prasidėjo liga bei su tuo susijusi gydytojų griežta rekomendacija: jeigu nori gyventi, Bernard turi pritarti kojos amputacijai. Kol gydytojai dar nebuvo pridėję prie Saros veido kaukės su chloroformu, Maurice‘as tyliai aimanuodamas laikė jos ranką savojoje, o ji, kol dar galėjo, sūnų guodė: „Liaukis, mano vaikeli, viskas bus gerai. Kad ir kas nutiktų.“ Nujausdama savo gyvenimo pabaigą Bernard šmaikščiai pasiteiravo, ar jos sceninis karstas nenusidėvėjo, ir tuojau pat „paskyrė“ konkrečius jaunus aktorius, kurie jos kūną nuneš į kapines. 1923 m. kovo 26 d. Sara Bernard mirė. Taip pasaulis neteko didžios aktorės. Devizas „Kad ir kas nutiktų…“ tapo ne tik jos gyvenimo kelrode žvaigžde, bet pirmiausia kertiniu jos gyvenimo principu.
[8] Edmond Rostand, Theatre. – Paris: Omnibus, 2006. P.23.