Kelionė Dunojaus upe
tekstas: Marija Aušrinė Pavilionienė
Šis pasakojimas apie kelionę Dunojaus upe naujutėlaičiu laivu „Amadėjaus žvaigždė“. Apie Dunojaus ištakas ir ramią tėkmę per Vokietijos, Austrijos, Slovakijos, Vengrijos, Kroatijos, Serbijos, Bulgarijos žemes. Apie mano idealizuotą kruizą, kurį įsivaizdavau kaip nuostabios gamtos ir architektūros statinių vienovę, kaip Europos kultūros ir istorijos gilesnį suvokimą. Mano vaizduotę skatino vaikystėje pamėgtas Johano Štrauso jaunesniojo valsas „Žydrasis Dunojus“. Laukiau intelektualios kelionės, nes JAV kelionių agentūra „Smithsonian journeys“ žadėjo ne tik įdomų geografinį pažinimą, bet ir profesionalų paskaitas apie Europos valstybių istoriją ir kultūrą. Laive tikėjausi sutikti intelektualią publiką, tačiau patekau į gausų amerikiečių būrį, iš kurio vos keli, turintys lietuviškų ar litvakiškų šaknų, žinojo, kas ir kur yra Lietuva. Laivo turistai buvo pagyvenę žmonės su savo rūpesčiais ir džiaugsmais, kuriems labiau rūpėjo kasdienis maistas ir keliavimo patogumai nei kasdien pateikiama Dunojaus valstybių praeitis ir dabartis.
Mūsų Amadėjus Melko prieplaukoje (Austrija)
Norėjau vaizduojamojo meno, muzikos, architektūros istorijos žinių, o gavau pasakojimus apie Europos užkariavimus ir karus, nacionalinius išsivaduojamus judėjimus, dramatišką politinių sistemų kaitą. Kelionėje po Dunojaus šalis lektoriai ir gidai pabrėždavo kruvinąją europiečių istoriją, religines, etnines skerdynes, politines kovas dėl valdžios ir socialinę nelygybę. Laivo keleiviai patys matė gana skurdžią naujai besiklostančių valstybių ekonominę dabartį. Pažinta tikrovė patvirtino tai, kad Vidurio Europos valstybių dabartis ir šiuolaikinis žmonių gyvenimas buvo kuriami ir klostomi ant tolimos ar artimos istorinės praeities griuvėsių, ant nužudytųjų žmonių kaulų. Ant išėjusių iš gyvenimo žmonių kultūrinio palikimo, jų savito indėlio į europietiškosios kultūros raidą.
Šiandien, kai pasaulis gyvena pandemijos sąlygomis, uždarytų valstybių sienų ir karantino atmosferoje, skaudžiai suvokiu, kad kritiškai vertindama 2019 m. vasaros Dunojaus kelionę, buvau išpaikinta laisvo pasirinkimo galimybių, kad nepakankamai branginau judėjimo laisvę ir naujo pažinimo įvairovę, kad visada vengusi minios, jau ilgiuosi žmonių artumo. Šiandien kelionė upe man atrodo kaip patirta didžiulė vertybė, nes dar kartą suvokiau, kad viskas gyvenime yra sąlygiški dalykai, kad būtina išmokti džiaugtis tuo, ką dabartyje iš tikrovės sugebi paimti.
Mugės saviveiklininkės. Bulgarijos miestelis Belogradčikas
Kelionė Dunojaus upe buvo nuostabi patirtis: žavėjo srauni ar rami, graži bet kuriuo paros metu upės tėkmė. Kerėjo upę supantys slėniai, Karpatų kalnagūbriai. Akį traukė upės krantuose išsibarstę gotikiniai, barokiniai pastatai, gynybos įtvirtinimais apsuptos senosios bažnyčios. Dunojus buvo ypač gražus brėkštant rytui ar leidžiantis saulei. Upė skleidė ramybę, vertė mąstyti apie žmogaus gyvenimo ribotumą ir gamtos ilgaamžiškumą, apie gamtą kaip žmonių gyvenimiško absurdo liudininkę.
Dunojaus upė kaip svarbi laivybinė, žvejybinė arterija dalija Šiaurės ir Pietų Europą. Dunojus žymėjo šiaurinę Romos imperijos sieną ir šiaurinę Osmanų imperijos ribą. Upės panaudojimo svarbos išsaugojimui buvo sudaromi tarptautiniai susitarimai, reguliuojantys Dunojaus laivybą: Rusijos ir Turkijos (1774, 1818, 1821, 1829), Austrijos ir Didžiosios Britanijos bei Rusijos (1838, 1840). Taip pat tarptautinės konvencijos laivybai prižiūrėti (1856, 1921,1949). 1994 m. pasirašyta Dunojau upės apsaugos konvencija.
Dunojus išteka Vokietijoje iš Švarcvaldo miškingų kalnų, susiliejant Bregės ir Brigacho upeliams. Įteka į Juodąją jūrą. Upės ilgis yra 2850 kilometrų, o plotis įvairuoja nuo 20, 100, 350 metrų. Dunojus turi 300 intakų. Rumunijos ir Serbijos Geležinių vartų tarpeklis – vienas įspūdingiausių upės gamtovaizdžių.
Sutinkame kitus laivus
Dunojaus vardas kildinamas iš senovės indų literatūros, vedų religinių himnų, skirtų gamtos dievybėms šlovinti ir pasaulio sukūrimui apdainuoti. „Rigvedoje“ atkuriant arijų ir indoeuropiečių pasaulėvaizdį, pasakojama, kaip dievas Indra išlaisvina vandens versmes įveikdamas upių slibiną Vritrą, kuris rijo upes. Vritros motina buvo vardu Danu, kuri mitopoetiniame pasaulyje įkūnijo pirmykščius vandenis. Taip gimė Dunojaus, Dono, Dniepro, Dniestro upių vardai. Taip pat teigiama, kad žodis „danu“, reiškiantis „upę“, perimtas iš senovės skitų, kurie I tūkstantmetyje pr. Kr. buvo pasklidę nuo Karpatų iki Altajaus kalnų.
Vanduo, upės tėkmė pasaulio kultūrose, mituose, religiniuose ritualuose, papročiuose, tautosakoje turi simbolines prasmes. Priminsiu kelias reikšmes, kurios siejasi su patirta kelione ir Dunojaus žemių užkariavimais. Upė – tai begalinė laiko kaita; nuolatinis atsinaujinimas; jungtis tarp praeities ir dabarties. Dunojaus upė matė Romos ir Osmanų, Rusijos imperijų Dunojaus žemių užkariavimus, Habsburgų monarchijos iškilimą ir žlugimą, XX amžiaus karus, pokario Europos valstybių sienų perdalijimą, sovietinės Rusijos politikos įtaką, Dunojaus valstybių europietiškumo siekį ir tapsmą Europos Sąjungos narėmis.
Neįmanoma glaustai perteikti Dunojaus šalių istorijos ir kultūros, nes jos yra labai sudėtingos skirtingų tautų ir etninių grupių sugyvenimu ir prieštaringumu; labai įvairios kultūros atspalviais ir panašios dėl persipynusių tradicijų, todėl apsistosiu tik ties įsimintinais kelionės fragmentais ir įspūdžiais.
Pešto turgaus gražuolės (Vengrija)
Kruizo dalyviams Praha tapo susitikimo vieta. Mums buvo suteikta galimybė per kelias dienas pamatyti gražuolės Prahos senamiesčio įžymybes, turistiniu laivu plaukti Vltavos upe, išgirsti legendinius pasakojimus apie seniausią Čekijoje Karlo tiltą (1357) bei paskaitą apie čekų nacionalinį tapatumą. 1198 m. įkuriama Čekijos kunigaikštystė, kuriai 1212 m. Romos imperija suteikia karalystės statusą. 1867 m. įkūrus Austrijos-Vengrijos imperiją, Čekija priklauso Austrijos Habsburgams. Nuo XIV a. į Čekijos teritoriją kėlėsi žydai, kurie dėl išlikimo galimybių asimiliavosi čekų visuomenėje. Dunojaus šalių žydų gyvenvietės, sinagogos, kapinės buvo pasirinktinų lankymo vietų sąraše. Po I pasaulinio karo susikuria Čekoslovakija. Po II pasaulinio karo šalis patenka į sovietų Rusijos įtaką. Po komunistinio režimo žlugimo 1993 m. gimsta Čekija ir Slovakija. Naujų Europos valstybių gimimo ir žlugimo istoriją, tautinių ir kultūrinių tradicijų mišinį stebėjome ir patyrėme visose lankytose Dunojaus šalyse. Tai ir buvo įspūdinga mūsų kelionės esmė.
Šv. Vito katedra (Čekija)
https://commons.wikimedia.org/
Iš Prahos įspūdžių dalies man labiausiai įsiminė apsilankymas Prahos pilies teritorijoje: Šv. Vito katedroje, čekų didikų Lobkowiczų rūmuose ir pilies meistrų mažų namelių Auksinėje gatvelėje. Čia 1916 m. trumpam buvo apsistojęs austrų prozininkas Franzas Kafka, nepakartojamas Austrijos-Vengrijos daugialypės kultūros reiškinys.
Iš Prahos autobusais pajudėjome į Vokietijos miestą Pasau, iš kur turėjo prasidėti vandens kelionė. Atvykome į „trijų upių miestą“, nes ties Pasau į Dunojų įteka Ilzas ir Inas, paversdami upės srautą akivaizdžiai matomomis žalio ir rudo vandens juostomis. Miestas turi gilią praeitį: 400 metų ši vieta buvo Romos imperijos dalis. Čia 600 m. nepriklausomi viešpatavo katalikų vyskupai, kol 1803 m. iš bažnyčios buvo atimtos privilegijos bei žemės, turtai ir perduoti Bavarijos pasauliečių reikmėms. Miestą niokojo potvyniai ir gaisrai. Šiandien Pasau garsus ne vien kaip kruizinių laivų uostas, bet ir gotikos bei baroko pastatų grožiu. Ypač Šv. Stepono katedra, kurioje yra didžiausi pasaulyje vargonai. Na ir, žinoma, tuo, jog 1892–1893 m. čia gyveno A. Hitleris.
Pasau senamiestis (Vokietija)
Šeštą valandą vakaro, įsikūrę jaukiose laivo kajutėse, palikome Pasau, kad nakties metu pasiektume Austriją. Austrijos žemėje pirmiausia nuvykome į Melko benediktinų vienuolyną, pastatytą ant aukštos kalvos, nuo kurios galima matyti toli besidriekiančius Vachau slėnio vaizdus. XI a. karalius Leopoldas II savo gotikinius rūmus dovanojo vienuoliams, kurie pavertė juos švietimo ir mokslo šventove. XVIII a. rūmai buvo perstatyti baroko stiliumi. Rūmų bibliotekos puošyba, kurioje saugojami seni rankraščiai, ir auksu tviskanti bažnyčia ilgam įstrigo atmintyje. Įsiminė ir išpuoselėtas rūmų sodas. Į laivą grįžome pėsčiomis judriomis Melko miestelio kavinių gatvelėmis.
Melko vienuolyno bažnyčia (Austrija)
Po pietų atplaukę į Vachau slėnio miestelį Diurnšteiną nužygiavome į vietinę vyninę, kurioje mus pasitiko besišypsantis šeimininkas su žmona, kurie patiekė mums ragauti savo gamybos vyno, aiškino vyno rūšių ypatumus. Vachau slėniuose vyno gamyba kultivuojama nuo romėnų laikų. Ankstyvas pavasaris ir švelnus klimatas sudaro sąlygas gaminti įvairiarūšį vyną.
Diuršteino vynininkas pasakoja apie vyno gamybą (Austrija)
Diurnšteino vardas minimas nuo 1192 m., kai Kueringo pilyje buvo neteisėtai įkalintas Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis. Miestelį siaubė vengrai (1477), švedai (1645). Diurnšteine 1683 m. imperatorius Leopoldas I gavo žinią, kad Viena išvaduota nuo turkų.
Kitą rytą pasiekėme sostinę Vieną. Iš 3 galimybių išsirinkau Habsburgų vasaros rezidencijos – Šionbruno baroko rūmų lankymą. Prasidėjo klaidžiojimas turistų minioje: išlipus iš autobuso – eilės prie saugos patikros, eilės prie įėjimo į rūmų sales, prie tualetų, suvenyrų, užkandžių kioskų. Tačiau fizinę kančią išsklaidė rūmų parko ir salių grožis bei dėmesys eksponuojamiems praeities didikų portretams. Patraukė paskutiniosios Austrijos Habsburgų paveldėtojos Marijos Teresės gyvenimo istorija, kurią galima perskaityti rūmų paveiksluose. Habsburgų dinastija valdė Europą 600 metų. Marija Terezė „pragmatinės sankcijos“ (1713) įgaliota, nesant vyriškojo giminės tęsėjo, tapo pirmąja moterimi valdove, kuri pratęsė Habsburgų dinastiją ištekėdama už Lotaringijos kunigaikščio Pranciškaus Stepono. Pagimdė 16 vaikų, iš kurių 6 mirė. 1740–80 m. ji buvo tikroji Habsburgų Lotaringų teritorijų valdovė, mėginusi reformuoti šalies feodalinę sistemą: sumažino lažą iki 3 privalomų savaitės darbo dienų, įvedė privalomąjį pradinį vaikų švietimą, mokesčius didikams ir bažnyčioms, plėtė armiją, sukūrė valstybinę tarnybą, įkūrė Vienos ligoninę, sustiprino universitete teisės studijas, skatino mokslininkus ieškoti vaikų mirtingumo priežasčių. Tačiau nors ir įgyvendino Apšvietos amžiaus reformas, ji nebuvo tolerantiška asmenybė: trėmė protestantus ir žydus; už prostituciją, homoseksualius ar amoralius santykius baudė mirtimi ar fizinėmis bausmėmis. Po vyro mirties prarado troškimą gyventi, nešiojo gedulą. Austrai gerbia Mariją Terezę kaip valstybės reformatorę, sustiprinusią valstybę.
Paskutinioji Austrijos Habsburgų monarchijos paveldėtoja Marija Terezė. Martin van Meytens. 1745
https://www.habsburger.net/
Šionbruno rūmai (Austrija)
https://commons.wikimedia.org/
Kitą rytą pasitikome Slovakijos sostinėje Bratislavoje, kuri Habsburgų monarchijoje turėjo kitus pavadinimus: Presburgas, Prešporekas, Požonė. Nuo 1536 m. miestas buvo Vengrijos sostinė. Šv. Mykolo katedroje buvo karūnuojami Vengrijos karaliai. Bratislava negali varžytis nei su Praha, nei Viena, tačiau joje glūdi daug Dunojaus krašto istorinių kultūrinių ištakų. Miestas mena gyvenimą ir muzikinę veiklą žymių Austrijos-Vengrijos imperijos asmenybių: Mocarto, Bethoveno, Humelio, Listo. Bratislava buvo ir Europos žydų švietimo centras. Senamiestyje yra paminklinės lentos, pasakojančios apie talentingų asmenybių dramatišką likimą II pasaulinio karo metu, nacių vykdytą genocidą, pvz., spaustuvininko ir knygyno savininko Hermano Steinerio ir jo šeimos gyvenimas, dailininko Adolfo Franklio, konclagerio kalinio, paveikslų košmariškos vizijos. Tą rytą klausėmės slovakų jaunųjų muzikų koncerto.
Slovakijos sostinė Bratislava. Pagrindinė senamiesčio gatvė
Viena diena buvo skirta Vengrijos sostinės Budapešto fragmentiškai pažinčiai. Dunojus dalina miestą į Budą ir Peštą. Pasirinkau pažinti pastarąjį, kad su grupe nukeliaučiau į XIX a. įkurtą miesto turgų. Trijų aukštų pastatas buvo gausiai pripildytas maisto prekių ir suvenyrų. Mus vaišino saliamiu ir vietine degtine Palinka. Po to nuėjome į kavinę, kurioje stebėjome, kaip gaminamas tradicinis pyragas štrudelis.
Pešto kavinės štrudelio paruošime dalyvauja grupės turistai (Vengrija)
Maloni buvo ne vien diena, bet ir naktis – iš Budapešto išplaukėme vakaro tamsoje. Elektros šviesomis žėrėjo Parlamento rūmai, Budos pilis, senoviniai pastatai ir tiltai. Maži turistiniai laivai upe plukdė besilinksminančius keleivius. Dunojaus vanduo raibuliavo nuo miesto šviesų.
Budapešto tiltas (Vengrija)
Šią kelionės dalį vadinčiau Vidurio Europos praeities imperinės didybės pažintimi. Mūsų laukė tragiška Kroatijos, Serbijos ir Bulgarijos praeitis ir akivaizdus dabarties ekonominis skurdas. Gidai menkai pasakojo apie Jugoslavijos subyrėjimą, Jugoslavijos tautų nacionalizmo ir separatizmo apraiškas, etninius valymus ir žvėriškumą žudant vyrus, moteris, vaikus dėl teritorijų ir religinių įsitikinimų; moterų prievartavimą; masines kapavietes; NATO įsikišimą reguliuojant buvusios Jugoslavijos tautinius konfliktus, stabdant nekaltų žmonių kraujo praliejimą. Šiame regione nuo 1991 iki 1999 metų šimtmečiais sugyvenusios tautos vykdė žiaurias žudynes. Serbai, kroatai, bosniai – musulmonai, stačiatikiai, katalikai – dalyvavo nacionaliniame kare. Atvirų karo žaizdų mes nematėme, tik pravažiavome autobusu žudynių vietas, tokias kaip Vukovaras Kroatijoje, kur 1991 m. serbai žudė vietinius gyventojus kroatus.
Pėčo osmanų mečetė (Vengrija)
Prieš palikdami Vengriją dar spėjome pamatyti senovinį miestelį Pėčą, kuriame yra romėnų pastatų liekanų ir osmanų mečetė, įspūdingas senamiestis, universitetas. Po to autobusu pasukome į Kroatijos kaimą Kopačevo, Slavonijos regione, kur vietinis ūkininkas surengė mums priėmimą – pasakojo apie vietinius žvejus, vyno gamybą, vaišino mėsos gaminiais ir namų gamybos brendžiu šljivovica. Aplankėme ir labai skurdų Kroatijos Osijeko miestelį, kurio apšiurę barokiniai pastatai, skurdi bažnyčia, tuščios akmenimis grįstos aikštės ir gatvės priminė Jugoslavijos krizę ir kontrastavo su matyta restauruota imperine didybe. Vakare pasiekėme savo laivą, kuriame atgavome dvasinę ramybę, kad plauktume į Serbijos sostinę Belgradą, „baltąjį miestą“.
Belgradas. Kunigaikščio Michailo gatvė (Serbija)
Belgrado istorija tai – Balkanų šalių užkariavimų kondensatas, atskleidžiantis centralizuotus imperinius valdymus ir jų dezintegraciją nuo I a. pr. Kr. iki XXI a. Miesto vietovę valdė romėnai, turkai, slavų gentys, serbai, bulgarai, vengrai; miestas priklausė ir Habsburgams. Nuo 1806 m. miestas buvo Serbijos kunigaikštystės, o nuo 1882 m. Serbijos karalystės sostinė. 1814–30 m. Serbija buvo Osmanų imperijos dalis. 1918–2003 m. Belgradas tapo socialistinės Jugoslavijos sostine, 2003–2006 m. – Serbijos ir Juodkalnijos. Nuo 2006 m. – Serbijos respublikos sostine. Per amžius miestas buvo griaunamas ir atstatomas. Aplankėme dvi svarbiausias vietas – Kalemegdaną, Belgrado tvirtovę ir parką bei Kunigaikščio Michailo – įdomių statinių, modernių parduotuvių ir kavinių – pėsčiųjų gatvę. Žvalgydamiesi nuo tvirtovės kalvos matėme vaizdingą Dunojaus ir Savos upių santaką, kuri bėgant amžiams buvo naudojama miesto tvirtovės užkariavimui. Žvelgėme ir į nykius, betoninius buvusios socialistinės Jugoslavijos statinių vaizdus. Nykiai nuteikė ir tvirtovės XX a. karinės technikos eksponatai.
Belgrado tvirtovė (Serbija)
Kitą dieną mūsų laukė kelionės kulminacija: artėjome prie įspūdingo grožio Geležinių vartų tarpeklio. Geležinių vartų užtvanka buvo pastatyta 1971 m. Ją sudaro dvi hidroelektrinės ir po šliuzą Serbijos ir Rumunijos pusėje. Tai suteikia galimybę reguliuoti Dunojaus vandens lygį plaukiant pro Karpatų ir Balkanų kalnų sąsiaurius. Vienas iš sąsiaurių yra 150 m. ilgio ir 80 m. gylio. Mes buvome apstulbę nuo vietovės vaizdų grožio.
Sąsiauris
Mūsų kelionė laivu baigėsi atplaukus į šiaurės vakarų Bulgarijos uostamiestį Vidiną. Čia prasidėjo pažintis su sudėtinga istorija šalies, dėl kurios žemių varžėsi Romos, Bizantijos imperijos, Turkija, Austrija ir Rusija. Trakai, romėnai, tiurkai, slavai kūrė Bulgarijos valstybės pamatus. Egzistavo trys istorinės Bulgarijos valstybės, kurios kariavo su išorės ir vidaus priešais.
Vidino XII a. turkų tvirtovė Baba Vida, kurioje buvo kariami bulgarai (Bulgarija)
Nuo 2007 m. Bulgarija yra viena skurdžiausių Europos Sąjungos narių. Vidino mieste ir sostinėje Sofijoje klausėmės panašių aiškinimų: apie turkų žiaurumą naikinant bulgarus, grobiant jų teritorijas; apie religinę nesantaiką, griaunant šventoves ir perstatant jas pagal nugalėtojų tikėjimą, apie tiurkiško, slaviško, bizantiško paveldo derinių naujausius tyrinėjimus.
Sofijos bažnyčia (Bulgarija)
Mūsų viešbutis Sofijoje stovėjo ant Romos Trakijos sostinės Serdikos griuvėsių, atvertų turistų apžvalgai. Taigi, kelionė Dunojaus upe buvo ir kelionė žmonių pralieto kraujo upėmis, kurios supurtė žiaurumu ir pasiektų tariamų pergalių beprasmybe. Kam gvieštis turtų, žemių ir valdžios, žudyti tautas ir žmones, jei kiekvieną žmogų anksčiau ar vėliau pakerta mirtis? Ne smurtas, ne tuštybė, ne valdžios didybė daro žmogų žmogumi.
