Sukrumpu pamačiusi šitaip pasikeitusius savo klasiokus.
Jų atsiųstas nuotraukas apipaišau gėlytėmis, juodais katiliukais, katino ūsais,
ten, kur jau jų raukšlėtos šypsenos, kur lūpos, dengiančios ištrupėjusius dantis –
„suvalgyti dantukai“, šitaip sakydavo mūsų miestelio (storuliukė) dantistė,
visada gražiai užglaistydama net ir seniausiųjų burnų ertmes.
Kaip kokia skulptorė, užtėkšdama baltos kreidos ant žmogaus nužiaumotų juodymų –
„Viskas tampa tamsa, kai pasenstama“, – skaudžiai šmaikštaudavo ji.
Vartau tas nuotraukas – ten klasiokų akys, burnos,
jos juokiasi, šaiposi iš pasaulio, taip ir nesužinojusio jų svarbiausios paslapties –
baimės likti užmirštam, nereikšmingam, nepastebėtam,
išnykusiam – neužlipusiam net ir ant pačių nereikšmingiausių scenų.
Burnos kvatoja – „Jos panardintos po vandeniu taptų tik vandeniu“, –
keistai sumąstau, bandydama įminti fotografijos kūrimo menus,
bet ne – paišau ir toliau gėlytes ant klasiokų veidų,
jie staiga patampa lėlėmis, netaisyklingais katinais, namų kaminais,
kaip ir vaikystėje prieš apsikeičiant meilės laiškučiais,
kur pasižadama „visam išlikti geriausiomis draugėmis“.
Per amžius draugai, likimo draugai – lapeliai išnykę,
bet pasižadėjimai išlikę – tai Dievo dovana ar bausmė –
visi staiga patapę kaip vienas, mat ta vilties šypsena mus gražiai suvienija.
Juodvarniai broliai – turbūt reikėtų padauginti iš dvidešimties,
kad sužinotum tikslų galvų skaičių, atmetus jau tuos iškeliavusius.
JIE NEMYLĖS NIUJORKO
Jie nemylės Niujorko vien tik dėl jo – ten ilgai gyvenusio,
išdavusio įtikėjusius jo prigimtimi –
apvylusio atsargumus ir mergiškus naivumus –
žmogus kartais pavirsta į „subway“ tunelio gyvastį (žiurkę?) –
kur tamsa, bejėgiškumas, neviltis ir troškis išgyventi vaikšto greta –
tai pusseserės juodomis suknytėmis –
jų prijuostės nusmukusios, jų jau nebelikę – išpūsti pilveliai ilgisi maisto…
Jis pragyveno ten ilgai, tame Niujorke,
„kur tik gražūs ponai gyvena“ – anot senolių numirėlių,
dar ir tų – nelaisvės prietemose troškusių skrydžių.
Tas miestas – jų idealas arba dar ir bažnyčios varpų skambėjimai,
kai staiga atkeliami rojaus vartai ir ten suguža išvargėlių kūnai…
Bet jis jau išėjo, užmiršęs kitų skurdumus, kurtumus,
išdavęs kiekvieną jų dėl to savojo troškio būti savimi –
dėl svaigios išlaisvėjimo nuodėmės.
O tuneliai kaip niekur nieko ir toliau sau tamsėja,
procesai lyg ir tie patys, bet jau kitokie
kaip ir žmonių veidai, jų siekiai –
šviesos, paduokite šviesos(!), kad jie pagaliau išnyktų,
kaip ir nelaisvės, spyglių sienos.
Žemuogių pievelės ir laimingas žmogus.
Bet ar gali jis būti tikrai laimingas?