KLASIOKŲ NUOTRAUKA

Sukrumpu pamačiusi  šitaip pasikeitusius  savo klasiokus.

Jų atsiųstas nuotraukas apipaišau gėlytėmis, juodais katiliukais,  katino ūsais,

ten, kur jau jų raukšlėtos šypsenos, kur lūpos, dengiančios ištrupėjusius dantis –

„suvalgyti dantukai“, šitaip sakydavo mūsų miestelio (storuliukė) dantistė,

visada gražiai  užglaistydama net ir seniausiųjų  burnų ertmes.

Kaip kokia skulptorė, užtėkšdama baltos kreidos ant žmogaus nužiaumotų juodymų –

„Viskas tampa tamsa, kai pasenstama“, – skaudžiai  šmaikštaudavo  ji.

Vartau tas nuotraukas  – ten klasiokų akys, burnos,

jos juokiasi, šaiposi iš pasaulio, taip ir nesužinojusio jų svarbiausios paslapties –

baimės  likti užmirštam, nereikšmingam, nepastebėtam,

išnykusiam –  neužlipusiam net ir ant pačių  nereikšmingiausių scenų.

Burnos kvatoja – „Jos panardintos po vandeniu taptų tik  vandeniu“, –

keistai  sumąstau, bandydama įminti  fotografijos  kūrimo menus,

bet ne – paišau ir  toliau  gėlytes ant klasiokų veidų,

jie staiga patampa lėlėmis, netaisyklingais katinais, namų kaminais,

kaip ir vaikystėje prieš apsikeičiant  meilės laiškučiais,

kur  pasižadama „visam išlikti geriausiomis draugėmis“.

Per amžius draugai, likimo draugai – lapeliai išnykę,

bet pasižadėjimai išlikę – tai Dievo dovana ar bausmė –

visi staiga patapę kaip vienas, mat ta vilties šypsena mus gražiai suvienija.

Juodvarniai broliai – turbūt reikėtų padauginti  iš dvidešimties,

kad sužinotum  tikslų  galvų skaičių, atmetus jau tuos iškeliavusius.

Saulius Mazijauskas. GIMTADIENIS. 2016. 50×70. Aliejus, drobė.

JIE NEMYLĖS NIUJORKO

Jie nemylės Niujorko vien tik dėl jo – ten ilgai gyvenusio,

išdavusio  įtikėjusius jo prigimtimi –

apvylusio  atsargumus ir mergiškus naivumus –

žmogus kartais pavirsta į „subway“ tunelio gyvastį (žiurkę?)  –

kur tamsa, bejėgiškumas, neviltis ir troškis išgyventi vaikšto greta –

tai  pusseserės juodomis suknytėmis –

jų prijuostės  nusmukusios, jų jau nebelikę –  išpūsti pilveliai ilgisi maisto…

Jis pragyveno ten ilgai, tame Niujorke,

„kur tik gražūs ponai gyvena“ –  anot senolių numirėlių,

dar ir tų – nelaisvės prietemose troškusių  skrydžių.

Tas miestas –  jų idealas arba dar ir bažnyčios varpų skambėjimai,

kai staiga atkeliami  rojaus vartai  ir ten suguža išvargėlių kūnai…

Bet jis jau išėjo, užmiršęs kitų skurdumus, kurtumus,

išdavęs  kiekvieną jų dėl to savojo troškio būti savimi –

dėl svaigios išlaisvėjimo nuodėmės.

O tuneliai kaip niekur nieko ir toliau sau tamsėja,

procesai lyg ir tie patys, bet jau kitokie

kaip ir  žmonių veidai, jų siekiai  –

šviesos, paduokite  šviesos(!), kad jie pagaliau  išnyktų,

kaip ir nelaisvės, spyglių sienos.

Žemuogių pievelės ir laimingas žmogus.

Bet ar gali jis būti tikrai laimingas?

Kamilė Kevėnaitė. „9“. Iš darbų ciklo GYVENIMO VORATINKLIS. 2018 02 23. 40×40. Akrilas, drobė.