Aš pati renkuosi sau mūzas,
nes nieks neberašo
eilėraščių apie mane,
nes savo visus poetus
prieš gerą ketvirtį amžiaus
mėsiniais peiliais paskerdžiau
ir sukišus rankas į garuojančias žarnas
ieškojau tenai Išminčiaus.
Neradau.
Ir tada:
parvedžiau į savo namus
tinginį piemenį –
nei kilmės, nei dokumentų,
ganydamas mano bandą – pramiega,
avys mano sulyso, vilnai toli iki aukso.
Ir tada:
atvėriau savo duris
negrabiam muzikantui,
patikėjau jam savo brangiąją seną gitarą,
o jis tik tampo stygas po vieną,
jis tik valgo mano ėrieną,
ir melodijos neskamba, ir nekyla į dangų
mano Viešpačiui šlovinti muzika.
Na ir kam man tas dvaras,
kam gi kam tos papuvusios sijos?..
Vis klausiu savęs, lyg valstietė ravėdama
piktžoles.
Nesakau.
—————————————————————————————
Ir tu nukirtai savo galvą,
ir atnešei ją ant padėklo –
raudoną bijūno galvą
jauniausiojo gatvės poeto –
nuskynęs penkias aguonas,
supylęs upes į vazą
ant suskaldyto grindinio basas
rūkei mano plaukų tabaką.
Ir jei tu nukirstum man galvą,
iš manojo kaklo išaugtų
kvapni baltarankė vyšnia.
Ir žydėtų Dievui po langu,
ir žydėtų Velniui ant tako,
ir tavo bijūnų Ramybė
taptų mano vyšnių Viešnia.
—————————————————————————————
