Aš pati renkuosi sau mūzas

tekstas: Edita Skopič

Aš pati renkuosi sau mūzas,

nes nieks neberašo

eilėraščių apie mane,

nes savo visus poetus

prieš gerą ketvirtį amžiaus

mėsiniais peiliais paskerdžiau

ir sukišus rankas į garuojančias žarnas

ieškojau tenai Išminčiaus.

 

Neradau.

 

Ir tada:

parvedžiau į savo namus

tinginį piemenį –

nei kilmės, nei dokumentų,

ganydamas mano bandą – pramiega,

avys mano sulyso, vilnai toli iki aukso.

 

Ir tada:

atvėriau savo duris

negrabiam muzikantui,

patikėjau jam savo brangiąją seną gitarą,

o jis tik tampo stygas po vieną,

jis tik valgo mano ėrieną,

ir melodijos neskamba, ir nekyla į dangų

mano Viešpačiui šlovinti muzika.

 

Na ir kam man tas dvaras,

kam gi kam tos papuvusios sijos?..

Vis klausiu savęs, lyg valstietė ravėdama

piktžoles.

 

Nesakau.

—————————————————————————————

Ir tu nukirtai savo galvą,
ir atnešei ją ant padėklo –
raudoną bijūno galvą
jauniausiojo gatvės poeto –
nuskynęs penkias aguonas,

supylęs upes į vazą
ant suskaldyto grindinio basas
rūkei mano plaukų tabaką.

 

Ir jei tu nukirstum man galvą,
iš manojo kaklo išaugtų
kvapni baltarankė vyšnia.
Ir žydėtų Dievui po langu,
ir žydėtų Velniui ant tako,

ir  tavo bijūnų Ramybė

taptų mano vyšnių Viešnia.

—————————————————————————————

Donatos Dee nuotr.