Literatūrinis Taro velnias: šventumas ir buduaras
tekstas: Gintautas Mažeikis
( tęsinys)
XX amžiaus antroji pusė dar labiau išlaisvina Taro vaizduotę. Ir nors pagrindinės figūros ir tendencijos išlieka, esmiškai skiriasi interpretacinis horizontas ir kai kurios reikšmės. Tradiciškai Taro yra susijęs ne tik su kortomis, bet ir tekstu, į kurį jos nurodo, kurio pagrindu interpretuoja pasaulį. Pirmiausiai buvo manoma, kad tai yra įsivaizduojamas Corpus Hermeticum, hermetinių tekstų sąvadas, ir jo išplėstinis aiškinimas. Vėliau, spaudžiant bažnyčiai, XVI-XVII amžiais formuojasi krikščioniškas hermetizmas, krikščioniškoji kabala ir atitinkamai krikščioniškas hermetinis-kabalistinis Taro aiškinimas. Tokiu būdu į Taro aplinką buvo įtaukiami ne tik gnostiniai, bet ir krikščioniški tekstai, Biblija. Okultizmo plėtra XIX amžiuje šiuo požiūriu nepadarė revoliucijos: atraminiai tekstai ir toliau liko okultiniai-krikščioniški, labiausiai artimi masoniškosioms tradicijoms. Tačiau literatūrinis Taro yra revoliucija Taro interpretacijų žaidimuose. Pirmiausiai esmingai pasikeičia atraminiai tekstai, vietoje hermetinių-okultinių pasiūlant Dantės, Bokačio, Šekspyro, Servanteso ir kitas knygas bei mitologijas (keltų, hinduizmo). Antra, pasikeičia pats interpretavimo būdas, vietoje okultinio ir transcenduojančio siūlant įvairias psichologines, psichoanalitines, socialinės kritikos ir kitas praktikas, atsisakant religinio diskurso ar pakeičiant jį modernia filosofija ar kokiu nors maginiu realizmu. Tokiu būdu Taro interpretavimas virsta įvairovės daugiabalsiškumu – heteroglosija, kuri nebepriklauso jokiam hegemoniniam diskursui.
Dantės Taro siūlo pakalbėti apie Didžiąją Kekšę, kuri pasirodo ne Pragare, o 32 Skaistyklos knygoje, kaip opozicija palaimintos Beatričės eisenai. Iš pirmo žvilgsnio – tai labai keista: Velnias Skaistykloje? Įvaizdis priskiriamas ne Pragaro poetikai, o Rojaus prieangiui? Priminsiu. Dantei prie Rojaus vartų sutikus Beatričę, žemė skyla ir iš jos pragarmės pasirodo slibinas:
„Šventovėj atsimainiusioj iškilo
Septynios galvos: keturios kampuos,
Trys – grąžule ir nė viena nedilo.“
…
Ir ten tarp šių galvų:
„Kaip tvyro bokštas ant uolos, taip, regis,
Viršuj sėdėjo kekšė, ir mačiau,
Kaip klaidžioja jos žvilgsnis, užsidegęs.“
Lauros Vansevičienės nuotr.
Paprastai Didžiąja kekše vadinama biblijinė Babelė. Apreiškime Jonui (Apr 17) sakoma:
„Ten aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų. Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir škarlatu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną ištvirkimo šlykštybių ir nešvarumų. Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas, paslaptis: „Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“.
Dantės vaizdas nurodo į Jono Apreiškimą. Didžioji Babelė ir yra Didžioji Kekšė. Kodėl ji atjoja prie Rojaus? Egzegetai aiškino: kad žvėris, ant kurio sėdi Babelė, yra Romos imperija, ji šėtono įsikūnijimas. O Dantei skiriami komentarai jau aiškina kitaip: kad žvėris yra Romos Katalikų Bažnyčia su savo Trejybės ir keturių apaštalų tikėjimu (septynios galvos), o Kekšė – pati Bažnyčia. Jai nepridera būti Rojuje, kaip ir Popiežiui; jiems pažadėtas aukščiausias Skaistyklos ratas. Kodėl? Nes Bažnyčia yra šventa, bet joje Šėtonas. Suprask: tavo siela yra išgelbėta ir tikra, bet tavyje dar yra Velnias. Babelė/Kekšė yra ir tikratikė, ir kartu parsidavėlė už pinigus, už garbę, už politinę įtaką.
Kodėl feministinis Velnio aiškinimas? Juk tradiciškai jis yra vaizduojamas palaidūno Pano, ožiaragio pavidalu? Turėtų būti palaidūnas vyras, ne moteris? Tai ir vėl paliekama mūsų kortų kaladės pasirinkimui: ar mes laukiame Velnio-vyro ar Babelės? Šis niuansas smarkiai atskiria Dantės Taro kortas nuo, pavyzdžiui, Džoiso „Uliso“.
Šekspyro Taro. Velnias. Veikiausiai manysime, kad galbūt jis yra Jagas iš tragedijos „Otelas“ ar kitas panašus herojus. Ir tai taip lengva, nes poetas parodo mums, koks yra Jagas niekšas, slapta surezgęs planą, kaip pražudyti Otelą, pažadinant jo nirtulingą pavydą dėl Dezdemonos. Ir tada praleisime svarbiausia: Otelas yra Kitas (the Other): jis mauras iš Šiaurės Afrikos, kurį visuomenė priima tik kaip funkciją: narsų generolą karo metu ir ne kitaip. Jis yra niekas kaip Lacano moteris, tik tuščias signifikatas, o kitu požiūriu – beteisis, neintegruotas. Tušti signifikatai – tai žodžiai be turinio, o turinį įdedame kokį norime, ir dažnai neapykantos ir pavydo, arba propagandinį. Kitas yra mūsų šėtonas, nes šėtonais laikome tuščius signifikatus: žydus, moteris, neįgaliuosius, musulmonus… Iš jų kildiname absoliutų blogį.
Priešingai, tragedija vaizduoja Jagą kaip tą, kuris ir gali paaiškinti visuomenei, kas yra velnias ir kaip jis veikia, ką su juo daryti. Pasak Jago, Otelas – mauras – yra velnias gundytojas, kuris apžavi ir paskui numeta. Toks blogas likimas lauks ir Dezdemonos. Jagas:
„Jos akys pasiges sau maisto; o koks malonumas bus jai žiūrėti į velnią? […] Tai apsukrus, gudrus šelmis, gerų progų gaudytojas, kuris prireikus suvaidins jums tokius nuopelnus, kokių jis nė nesapnavo. Velniškas šelmis!”.
Laimio Urbono fotografija. FB: @laimisurbonasphotography / Instagram: @l_imaging
Jagas ieško būdo suvaldyti velniui ir neranda, pasak jo, geresnio nei elgtis panašiai –suvedžiojant, tik jau ne šelmiškai, o tikslingai:
„O jėgos pragarinės! Ką velniai įstumti nori nuodėmėn juodžiausion, tą jie iš pradžių dangiškais paveikslais sugundo: lygiai taip ir aš elgiuos”.
O Otelas visą velniavą priskiria Dezdemonai, kaip ir visai moterų giminei:
„O, velnias, velnias! Jei galėtų žemė nuo moters ašarų apsivaisinti, ji pagimdytų iš kievieno lašo po krokodilą“.
Ir jau žinoma pati baisiausia tarp moterų yra jo mylimoji Dezdemona, nes apgavo jo nuoširdžiausią ir gryniausią meilę:
„Prisiek, prisiek — ir pražudyki sielą, kad nepabūgtų griebt tavęs velniai, išvydę tavo angelišką veidą! Tad nusidėki dvigubai: prisiek, jog tu man tebesi ištikima“.
Tačiau rūmų dvariškiai po Dezdemonos nužudymo yra linkę velniu laikyti Otelą būtent pabrėžiant jo juodumą, karštakošiškumą. Tik pačioje pabaigoje išaiškėja Jago klasta, kas bendrajam vertinimų srautui nebeturi reikšmės: velniai yra Kiti: maurai ir moterys, ir tik po mirties, paaiškėjus aplinkybėms, galima jų pasigailėti.
Velnias yra tada, kai visi, kas ne su mumis (kolektyvu, tauta), – komunistai, fašistai? Velnias yra Kitas, kurio tu nekenti, ir esi pasiryžęs būti jo Jago, t. y. niekšu, kuriam visa galima, kad tik išmestų šį Velnią. Labai pamokanti Velnio korta: susilaikyk nuo Kito niekinimo ir jo pavertimo funkcija.
Gabija Korsakaitė (Glass Of B33r). DEPTHS OF HELL. 2020. 28×35,6. CAD.
Džeimso Džoiso (James Joyce) „Ulisas“: Bakas Maligenas (Buck Mulligan) – Velnias-triksteris
Kitokia yra triksteriška arba karnavališka velnio interpretacija, kuri paplinta liaudies kultūroje įsigalėjus krikščionybei ir atitinka veikiau pasakos nei mito žanrą, kaip tai teigia Gintaras Beresnevičius. Vis dėlto šioje vietoje iš dalies su Beresnevičiumi nesutiksiu, nurodydamas, kad mitas nėra rimtumo ar liūdesio kultūra ir neimplikuoja susikaupimo scenų. Priešingai, daugelis ritualinių apeigų, kuriomis išreiškiamas mitas, yra linksmos arba prieštaringos: Dievo atėjimas ir jo išlydėtuvės skiriasi savo mažorinėmis ir minorinėmis intonacijomis. Todėl triksteris yra vienodai būdingas ir mitui, ir pasakai. Triksteriškas velnias yra ir apgavikas, ir sukčius gundytojas, ir apgautasis, ujamas, vejamas. Jis priklauso ne dievų, o demonų ar pusdievių sferai, todėl yra palyginus silpnas, gana lengvai nuvejamas žegnojantis, kryžiumi, šventintu ar tiesiog vandeniu.
Džoisas seka triksteriška tradicija rašydamas pirmą „Uliso“ dalį „Telemachas“. Ten vaizduojamas Bako Maligeno linksmas piktžodžiavimas, kuris rodo jame esantį Velnią. Maligenas ironizuoja pokalbyje su Heinsu ir Stivenu. Maligenas sako:
„Nuolankus jis oriai praėjo iškilmingai, bemaž su sielvartu tardamas:
– Ir išėjęs laukan jis glaudes merkė“.
Tradiciškai komentaruose nurodoma: „Ir išėjęs laukan jis glaudes merkė – ironiškai parafrazuoti Naujojo Testamento žodžiai (apie Kristaus išsižadėjusį Petrą), pvz. Evangelija pagal Matą 26, 75: „Ir išėjęs laukan jis graudžiai verkė“.
Ir vėliau Bakas ima dainuoti „linksmu kvailio balsu“:
Esu pats keisčiausias jaunas bernelis.
Mama mano žydė, o paukštis – tėvelis.
Su tuo stalium Juozu sutart negaliu,
Apaštalų pulkas ir kryžius – man šituo keliu“.
Taigi velnias – dar vienas pretendentas į triksterystę, ne tik kvailys. Tada kam Taro kortoms prisireikė kvailio ir ilgainiui Džokerio, 0 arba XXIII kortos? Velnias visados yra juokdarys, karnavališkas. Ir čia yra paaiškinimas: Velnias pagal Taro žaidimo taisykles nesikeičia, o Džokeris visada yra kas tik nori. Džokeris gali būti labai piktas kaip aitvaras ir sudeginti namus bei vaikus. Toks ir yra triksteris. O Velnias – yra kvailas ir linksmas burnotojas, šelmis palaidūnas, suvedžiotojas-pašlemėkas, šventės dvasia, kuris visus tampo už jų didesnių ar mažesnių gaidžiukų. Toks yra Džoiso velnias.
Laimio Urbono fotografija. FB: @laimisurbonasphotography / Instagram: @l_imaging
Pabaigai: šventumo heterotopijos ir heteroglosijos
Panašių literatūrinių Taro interpretacijų gali būti labai daug. Kuo turtingesnis kūrinys ir autoriaus kūryba, tuo lengviau ji perkeliama į Taro pasaulį. Vis dėlto surikiuoti 22 pagrindines kortas ir 56 pagalbines pagal charakterius ir atvejus – nėra lengva. Kūriniai turi būti išsamūs. Tačiau didžiosios mitologijos ir didžioji literatūra tam tinka. Pavyzdžiui, Taro gali būti siejamos su lietuviškais mitais ir pasakomis arba tam tinka R. Gavelio ar J. Skablauskaitės romanai ir apsakymai. Tačiau ką reiškia tokia intensyvi Taro tekstų, interpretacinių galimybių, variacijų plėtra šventumo patyrimui? Ar tai reiškia, kad jis išnyko, neteko prasmės, hierarchijos buvo panaikintas, visa tėra žaidimas? Ar kad mes įteisiname ne vieną visiems šventumo pasaulį, o dauginame jo įvairovę, daugiakryptiškumą, nieko bendra neturinčius šventumo atvejus, svetimą šventumą, kitokios kalbos (heteroglosijos) sakralumą? Mano teiginys būtų: susiduriame su vaizduotės, kalbos, kultūrų ir jų sąlygojamo šventumo įvairove, kurią galima interpretuoti Taro būdu.
Ar tai reikštų, kad Taro nebegalėtų pretenduoti aiškinti ir įgalinti ateitį? O kodėl ne? Mūsų ateitis taip pat nepriklauso vienai tvarkai, vienai valdžiai, vienai kalbai. Taro gali įveikti savyje paslėptą totalumą ir totalitarizmą ir tai šiai simbolinei kalbai kur kas lengviau padaryti nei didžiosioms bažnyčios: krikščionybei ar islamui, kurie vis dar turi totalitarizmo polinkį vien jau pasakymu „neturėk kitų dievų…“.
Akivaizdu, kad didžiosios ideologinės sistemos, kurioms neretai tarnauja humanitariniai ir socialiniai mokslai, ignoruos tokią Taro literatūros heteroglosiją ir heterotopiją, juo labiau sietiną su sakralumo atmainomis. Tokia yra įvairovės ir Kitumo kaina. Būti ignoruojamam kartais yra svarbus pranašumas.
