Savęs kelionėje beieškant

Pasaulinės pandemijos sąlygomis priverstinai liekant namuose, internetinėje erdvėje galima lankytis įvairiose šalyse, įvairiuose muziejuose, vizualiai gilintis į tolimų kraštų istoriją ir dabartį, nerti į skirtingų menininkų paveikslų gelmes, klausytis meno analitikų komentarų. Visa tai tarsi naikina būtinybę keliauti į pasaulio kraštą tam, kad įgytum istorinių, geografinių žinių, iš naujo atrastum pamėgto dailininko kūrinius. Tačiau, manau, kad kiekvienoje fizinėje kelionėje glūdi asmens poreikis dar ir dar kartą patvirtinti savo gyvastį, autentiškoje tikrovėje įsitikinti savo pojūčių, jausmų, minčių gyvybingumu, patiriant naujų įspūdžių visumos sukeltą dvasinį džiaugsmą ar kartėlį ir nusivylimą žmogumi.

Kelionių atradimo pakylėtumą patyriau vaikščiodama po levandų laukus Prancūzijos Provanse, lankydamasi kukliame tapytojo postimpresionisto  Polio Sezano (Paul Cézanne) name Ekse, žavėdamasi universalia Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci) asmenybe  Klos Lusė (Clos Lucé) pilaitėje  Ambuazo mieste bei vaikščiodama po senatvės negalios pakirsto impresionisto Pjero Ogiusto Renuaro (Pierre-Auguste Renoir) vilą Rivjeros Kanio mieste.

Klos Lusė pilis /www.vinci-closluce.com/

Šiame pasakojime atkursiu savo išgyvenimus, patirtus Šiaurės ir Vakarų Prancūzijoje, ypač Normandijoje, susitelkdama į istorinę plotmę, kuri man yra įdomesnė nei Vakarų Europos dabartis, visur atrodanti  primityviai vienoda, kaip  valgymų, gėrimų ir apsipirkimų ritualas.

Kelionė į Normandiją  man atvėrė nežinomų šio krašto istorinių faktų, padėjo sudėlioti labiau vientisą kultūrinį Šiaurės Prancūzijos paveikslą. Kelionė prasidėjo nuo Viduramžių miestelių Lez Andeli (Les Andelys) ir tęsėsi iki Šantilji (Chantilly) miestelio, esančio netoli Paryžiaus. Pagrindinis kelionės tikslas – pabuvoti  prancūzų impresionisto Klodo Monė (Claude Monet, 1840–1926) sodyboje Živerni (Giverny) vietovėje. Šalia to – apžiūrėti  Ruaną (Rouen), Evrė (Evereux),  Dovilį  (Deauville) ir Onfliorą (Honfleure), Bajo (Bayeux) ir Aromanšą (Arromanche), užkopti į San Mišelio (Saint-Michel) kalno vienuolyną.

San Mišelio kalno vienuolynas /www.pixabay.com/

Keliaudama į Živerni, norėjau geriau suprasti, kodėl K. Monė tapybos maniera iki šiol užburia jo paveikslų gerbėjus. Kas lėmė K. Monė kūrybinės raiškos ypatumą – jo  dvasinė struktūra ir pasaulio matymas ar protestas prieš akademinę natūralistinę dailę, kuriant savitą tapymo techniką; ar asmeninis ir šeiminis  gyvenimas; ar įsikūrimas Živerni kaime, jo pasodinti gėlynai, įrengti tvenkiniai, teikę jam ne tik dvasinį prieglobstį, bet ir skatinę „siekti to, kas neįmanoma“ – tapyti tai, „kas neišlieka, kas išnyksta“. Gretinant K. Monė kūrybinį braižą, siekinį fiksuoti momentinius  įspūdžius,  su P. Gogeno (P. Gauguin), V. van Gogo (V.van Gogh), E. Munko (E. Munch), A. Matiso (H. Matisse) raiškos forma – energingai  brėžiamomis ryškiomis linijomis, geometrinėmis figūromis, griežtomis formomis, spalvų brūkšniais, spalvų sūkuriais, sluoksniuotomis spalvų juostomis, dar labiau matosi K. Monė paveikslų plastiškumas, vaizdų efemeriškumas, sulieti spalvų ir šviesos tonai,  šviesos ir šešėlių  kaita, išlydyti migloje gamtos objektai, objektų atspindžiai virpančiame vandens paviršiuje, tapyti skirtingais metų laikais ir skirtingais dienos tarpsniais.

Klodas Monė. VANDENS LELIJŲ TVENKINYS.

1899. 93×88. Aliejus, drobė. Nacionalinės galerijos (Londonas) nuosavybė.

Į Monė Živerni sodybą kasmet plūsta tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Aš žmonių spūsties išvengiau, nes atvykau pirmuoju pandemijos etapu, tačiau  dėl karantino negalėjau patekti į Monė  „Vandens lelijų“ ciklo tapymo studiją.

Į  Monė sodybą atėjau registruotu laiku. Prisipažįstu, kad sodyba šiek tiek nuvylė: foto albumų nuotraukose Monė  namas, gėlynai, tvenkiniai atrodo įspūdingiau ir spalvingiau. Nedideli gyvenamo namo kambariai, kambarių sienos, gausiai nusagstytos tapytojo ir jo draugų paveikslų  ir japonų graviūrų kopijomis, nepaliko tikėto stulbinančio įspūdžio. Gėlynų ir vandens sodų spalvos rudenį buvo nublankusios, todėl gamtos  vaizdai  nestabdė manęs  susimąstymams, tuo labiau, kad buvau  verčiama  šalintis turistų grupių.

Klodo Monė sodyba. M. A. Pavilionienės nuotr.

Grįžusi iš kelionės  vėl panirau į Monė studijas ir, kai savo atmintyje į visumą sudėliojau Monė šeimos istoriją, kai labiau perpratau Monė asmenybę, suvokiau jo didžiules pastangas perstatant  įsigytą Živerni tamsų fermerio namą ir paverčiant jį spalvingu, šviesiu, patogiu išplėstinės šeimos būstu; kai sužinojau, koks brangus jam buvo  vietoje iškirstų sodo medžių įkurtas spalvingas gėlynas, kur žydėjo jo mylimos japoniškos  chrizantemos, tulpės, narcizai; kai perskaičiau, kiek daug jėgų jam kainavo japoniškų  tvenkinių įrengimas, atvedant į sodus Epto upės vandenį, japoniškų vandens lelijų įsigijimas ir tvenkinių rekonstrukcija po 1910 m. potvynio; kai pajutau  dailininko vienatvę, fizinę negalią; kai prisiminiau  jo kambaryje matytą mirties guolį (mirė nuo plaučių vėžio), tuomet  Monė  gyvenimą Živerni suvokiau  naujai  ir skausmingai. Dar kartą įsitikinau, kad konkretaus menininko, jo gyvenimiškos aplinkos, jo kūrinių supratimui reikia dviejų  – kūrėjo ir meno kūrinio stebėtojo, kuris artėdamas prie  kūrėjo pasaulio, turėtų į jį atvykti su žinių bagažu tam, kad pajėgtų kuo tiksliau „atrakinti“ talentingos asmenybės ir jos kūrybiškumo paslaptis. Monė Živerni sodybos lankytojai keičiasi ir išnyksta, o menininkas Monė lieka. Lieka laike kaip nepakartojama dvasingumo ir raiškos technikos naujovių  pakopa, nuo kurios į priekį žengia  vis nauji  kūrėjai ir meno gerbėjai.

Atvykusi į Živerni, apsistojau netoli Monė sodybos Rožių lietaus gatvėje pas mielą ir rūpestingą Lučianą. Pasivaikščiojau po kaimelį, kapines, kur palaidota visa Monė šeima, apsilankiau suvenyrų parduotuvėje, kurioje gausu  buities daiktų, papuoštų  Monė kūrinių fragmentais.

Živerni kaime Monė, su išvykomis į Europą, praleido 43 metus (1883–1926). Čia, sodininkų padedamas, sukūrė japonų sodų tradicijomis grįstą grožio kampelį sau ir savo šeimai.

Klodas Monė savajame sode

1879 m., anksti mirus jo mylėtai žmonai Kamilei, jo sielvartu  ir jo dviem vaikais ėmė rūpintis Alisa Ošedė (Alice Hoschedé), turėjusi 6 vaikus.  Jos vyras Ernestas Ošedė  buvo įsigijęs Monė paveikslą „Įspūdis. Saulėtekis“, 1872, iš kurio ir kilo impresionistų meno krypties pavadinimas. Mirus Ernestui, 1892 m. Monė vedė Alisą. Gausi šeima kasdien tiksliu laiku rinkdavosi pietų į geltonąjį valgomąjį, kur tvyrojo ramybė, nedrįstant sudrumsti tapytojo minčių. Visi vengė kartais prasiveržiančio Monė irzulio ir tūžmingų nuotaikų.  Visgi šeima teikė jam dvasinį stabilumą ir stiprybę, galimybes atsidėti tapybai. To neturėjo nei V. van Gogas, nei P. Gogenas.

Monė rašė, jog  jautėsi itin laimingas tapydamas  vienatvėje, apsuptas gamtos:  „Jaučiausi apdovanotas tapydamas  gamtoje, siekdamas perteikti kintančios akimirkos įspūdžius.“ Jis sekė savo mokytojo,  peizažisto Eženo Budeno (Eugene  Boudin) patarimu  tapyti atvirame ore. Teigė, jog jam tarsi „nuo veido  nukrito šydas, atvėręs akis kaip reikia tapyti“.

Gyvenimo pabaigoje Monė ryžosi naujiems pasiekimams – tapyti  Živerni sodo tvenkinių lelijas sukuriant 250 paveikslų. Tai – vandens peizažai  be užbaigtos kompozicijos, kuriuose  sustabdyta belaikė erdvė, amžino grožio gamtos pasaulis, kupinas susiliejančių spalvų derinių, perteikiančių kintančių metų laikų ir kintančios dienos šviesos nuotaikas. Monė rašė, jog tapydamas atspindžius vandenyje, buvo lyg apsėstas, norėjo perteikti tai, ką jautė tapydamas.  Jis siekė perteikti vandenyje  atsispindinčius, tvenkinį supančius objektus – medžius, japonišką  tiltelį, net debesis ir tarsi iš gelmės žvelgiančius  vandens dvasių, nimfų, veidus lelijų pavidalu.

Klodas Monė. MĖLYNOSIOS VANDENS LELIJOS.

1916–1919. 200×200. Aliejus, drobė. Orsė muziejaus (Paryžius) nuosavybė.

Prasidėjus I pasauliniam karui, Monė gauna vyriausybės leidimą statyti sodyboje didžiulę studiją metalinėmis konstrukcijomis, kurioje jis tapo 2 metrų  dydžio vandens lelijų paveikslus. Šioje meno laboratorijoje jis atsitveria nuo karo smurto, siekdamas užsimiršti darbe, kad „nemąstytų apie negailestingai vykdomus siaubingus nusikaltimus“. Jis nutaria dovanoti Prancūzijos vyriausybei  8 panoraminius lelijų paveikslus, kurie sudaryti iš sujungtų į visumą  atskirų vandens  lelijų paveikslų,  ir taip prisidėti prie karo nutraukimo  paliaubų.

Vykdydamas savo didįjį sumanymą,  Monė patiria sunkius dvasinius ir fizinius išgyvenimus: miršta žmona Alisa, sūnus Žanas (Jean Monet), nuo kataraktos temsta akys, progresuoja plaučių liga. Sodybos ir patėvio priežiūrą perima įdukra Blanša Ošedė, Žano žmona.  1947 m. jai mirus,  sodyba lieka apleista. Sūnus Mišelis Monė (Michel Monet) Živerni nesirūpina, ima  pardavinėti tėvo paveikslus, tačiau po jo mirties (1966) jo valia sodyba  perduodama  Prancūzijos menų akademijai. Tik 1976 m. žymus restauratorius Žeraldas Van der Kampas (Gerald Van der Kemp), kuriam Živerni pastatyta atminimo lenta, ima ieškoti mecenatų, mokslininkų, specialistų Monė sodybai prikelti. 1980 m. Monė namas, gėlynai ir vandens sodai atveriami lankytojams.  Šiandien Živerni Monė  muziejus yra puoselėjimas administracijos, entuziastų ir savanorių kaip meno kūrinys, skirtas dailininko atminimui.

Monė šeimynos valgomasis

Pabuvoję Monė dvasingoje erdvėje, leidomės į varginančią fizinę kelionę po Šiaurės  Prancūzijos vietoves, kurios labai skiriasi nuo saulėtų Pietų Prancūzijos pakrančių, garsių prabangiomis turtuolių vilomis. Normandijos gamta gana rūsti. Tai – lapuočių miškų, obelų sodų, plytinčių dirbamų žemių ir ganyklų regionas, išraizgytas sidro ir kalvadoso kelių. Tų kelių beieškodami, užklydome į  La Rok Benjaro bažnytkaimį, kuriame radome Nobelio literatūros premijos laureato Andrė Žido giminės šaknis. Būsimasis rašytojas  1896–1900 m. buvo  Normandijos bendruomenės  meras.  Atkeliavę į  Kalvadoso  departamento Bevron-on-Ož (Beuvron-en-Auge) miestelį, buvome  sužavėti namų  –  „margučių“, būdingų Normandijos architektūrai.

Tai statiniai, suręsti iš įvairiaspalvių rąstų, sujungtų moliu ir akmenimis. Aiškinama, kad tokius namus buvo lengviau „surinkti“ po antpuolių ir karų, kurie griovė gyvenvietes ir miestus. IX a. vikingai sudegino Ruaną ir Evrė. Per Anglijos ir Prancūzijos Šimtametį karą (1337–1453) Normandija buvo užgrobimų ir išlaisvinimų kovų arena.  Ruano ir Onflioro senamiestyje taip pat grožėjomės tokiais namais.

Bevron-on-Ož miestelis

Atvykę į Kambremero sidro fermą, teoriškai susipažinome su sidro ir kalvadoso gamyba, degustavome fermos gaminius. Pastebėjome, kaip išradingai  Normandijos žmonės  transformuoja praeities statinius ir žemes, esančias prie turistų traukos objektų.  Šalia sidro fermos  1994 m. Armelė ir Žakas Nopai atkūrė senąją fermą,  išmoningai pertvarkė  fermos teritoriją, sukurdami retų medžių, krūmų ir gėlių romantiškas poilsio zonas. Tolimesnėje kelionėje  dvasinio poilsio neturėjome, nes sąmonę dirgino Normandijos užkariavimų ir karų istorija.

Étretat skardis. Sauliaus Druskinio nuotr.

Nuo IX a. Šiaurės frankų karalystę puldinėjo ir plėšė vikingai  – „žmonės iš Šiaurės“(norsemen), gyvenę dabartinėse Švedijos, Norvegijos, Danijos, Airijos žemėse, Frankų imperijoje vadinti normanais. Pagonys vikingai buvo puikūs navigatoriai ir jūrininkai, savo flotilėmis gebėję skrosti vandenynus, jūras ir upes.    Senos upe jie pasiekė net Paryžių. Iš miesto pasitraukė  tik gavę didžiulę piniginę išpirką iš frankų valdovo. Vikingai  grobė  bažnyčių ir vienuolynų turtus, žudė dvasininkus ir gyventojus.  911 m. frankų karalius Karolis III Naivusis  pasiūlė vikingų vadui  Rolui pasirašyti  Sen Kler siur Epto sutartį, pagal kurią normanams vasalų teisėmis atiteko šiaurės vakarų žemės. Kolonistai įsipareigojo ginti frankus nuo vikingų antpuolių, atsisakyti  etninės kalbos, perimti galų-frankų kalbą ir priimti krikščionybę. Taip gimė Normandijos hercogystė.

Normanai

Karingų  normanų pėdsakus, nepaisant jų asimiliacijos, mačiau daugely lankytų vietų: San Mišelio kalno vienuolyne-tvirtovėje, kuri  1066 m. padėjo  Normandijos kunigaikščiui Vilhelmui I persikelti per Lamanšą ir laimėti  Heistingso mūšį nukariaujant Angliją. San Mišelio kalno romaninės ir gotikinės architektūros tvirtovės Šimtamečio karo metu nepajėgė įveikti anglai.  Normandijos kunigaikščio Vilhelmo I Užkariautojo šlovinimą stebėjau Bajo miesto muziejuje demonstruojamame 70 metrų ilgio ir 50 cm pločio lino gobelene, kuriame vilnos siūlais išsiuvinėtos  58 normanų kelionės į Angliją, pergalingo Heistingso mūšio scenos ir mitologiniai vaizdai. Įdomu, kad  audinius siuvinėjo ir į visumą sudurstė  anglosaksų aukštuomenės damos, taip išreikšdamos savo nuolankumą naujajam Anglijos  karaliui.

Anglijos ir Prancūzijos istorija pažymėta tarpusavio karų.  Karalių paveldimumo teise Normandija  priklausė Anglijos valdovams. Prancūzijos karalius Pilypas II, tikras politikos intrigantas (1165–1223), karais apkarpė Normandijos kunigaikštystės  žemes, siekė išstumti iš prancūzų žemių  anglų-normanų didikus.

Gajaro pilies griuvėsiai

Mažajame Andeli (Petit Andely) miestely per smarkų lietų  kopiau į 90 metrų kalną Gajaro (Gaillard) pilies griuvėsių žiūrėti. Tuomet dar nesuvokiau, kad ši 1196–1198 m. Anglijos karaliaus ir Normandijos kunigaikščio Ričardo Liūtaširdžio statyta tvirtovė prancūzų antpuoliams atremti, o karaliaus Pilypo II karių Gajaro tvirtovės  apgultis (1202–1204), kuri baigėsi prancūzų pergale prieš Angliją, užbaigė Normandijos nepriklausomybę. Anglų-normanų  didikai prarado Normandijos pilis ir sostinę Ruaną.

Užkopusi į tvirtovės griuvėsių stebėjimo aikštelę, praradau žadą:  prieš mane driekėsi  miglota, rami Senos  upė, kurią iš pilies bokštų sergėjo  anglai-normanai kontroliuodami upės laivybą ir prekybą. Permerkta  lietaus, prislėgta kalno viršūnėje perskaitytos  informacijos apie tragišką  Andeli gyventojų, apgulties metu  išvarytų iš pilies, žūtį, leidausi žemyn tvirtovės akmenų nuolaužomis. Kalno papėdėje sustojau prie  kažkada galingos, Ričardo Liūtaširdžio pamėgtos, tvirtovės maketo nuotraukos.  Apėmė beprasmybės jausmas: ar  žmonės gyvena tam, kad žudytų kitus, klasta kovotų dėl valdžios, godulio apimti  grobtų turtus ir žemes? Ši mintis lydėjo mane į Ruaną, kur Šimtamečio karo istorija ir karo herojės Žanos d‘Ark, savo drąsa įkvėpusios prancūzus įveikti anglus, mirtis pagilino mano pasibjaurėjimą  ydinga žmogaus prigimtimi.

BELSTIS KUR ATVIRA. Ruano katedra. 2019. Vaidoto Mikšio nuotr.

Ruanas yra nuostabus gotikos  bažnyčiomis, didingo grožio Dievo Motinos katedra, kurią K. Monė tapė 28 kartus, įamžindamas pastatą kintančioje dienos šviesoje. Šiame mieste, kuris Šimtamečio karo metu vėl priklausė anglams,  žmogaus kūrybos grožį man nustelbė bažnytininkų religinis fanatizmas, veidmainystė, Dievo vardu vykdyti nusikaltimai. 1431 m. devyniolikmetė  Žana inkvizicijos  nuosprendžiu sudeginama Ruano aikštėje. 1456 m. Vatikanas skelbia ją  nekalta kankine, o 1920 m. –  šventąja.  Ruano Žanos d‘Ark muziejuje  prancūzų  herojės  gyvenimas  ir mirtis atkurti natūralistiškai: iki šiol nepamirštu  imituoto mirštančios Žanos klyksmo.

Normandijos vardas XX a. Prancūzijos ir pasaulio istorijoje įrašytas krauju ir paženklintas tūkstančių žmonių mirties. Apie Vakarų  fronto atidarymą ir sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimą Normandijos pakrantėse 1944 m. birželio 6 d. ir Prancūzijos išlaisvinimą nuo nacių rugpjūčio 30 d. sukurti grožiniai kūriniai, filmai, tačiau niekas taip nesukrečia kaip Aromanšo miestelio Malberi prieplaukos ir Bajo karo muziejų dokumentinė medžiaga.

1944 m. birželio 6 d.

Aromanšo pakrantė buvo tik viena išsilaipinimo vietų, kurioje buvo pastatytos laikinos Malberi prieplaukos iš Anglijos naktį atplukdytų ir sujungtų tilto blokų karinei technikai, kurui,  kariams, aprangai, maistui pristatyti. Lamanšo sąsiaurį kirto 2 milijonai kariškių. Tai buvo unikali karinė ir inžinerinė operacija, įrodžiusi žmonių išradingumą ir pasiaukojimą. Muziejuose žiūrėjau karo vaizdų  nuotraukas, dokumentinius filmus, kuriuose  istorinės figūros  –  karo vadai,  kariai, lakūnai iš 15 valstybių,  civiliai gyventojai, moterys, vaikai, žuvę žmonės ir sugriauti miestai. Normandiją vadavę  žuvusieji palaidoti 27 Normandijos kapinėse.

Sąjungininkų išsilaipinimas

Vaikščiojau  vėjyje betonine Aromanšo pakrante, stebėjau šniokščiančią jūrą ir jos smėlyje įstrigusius kelis  buvusio tilto blokus. Mano  galvoje nebuvo  jokių europietės patriotizmo minčių, tik gilus žmogaus prieštaringos prigimties, jo kuriamo blogio suvokimas: ar moterys vaikus gimdo tam, kad šie taptų riboto proto politikų ir karo ideologų  patrankų mėsa? Ar ne teisingiau žmonėms skiepyti taikų sugyvenimą, lavinti ir  šviesti  žmogaus protą, kad žmonės jaunystėje nemirtų nuo karo smurto, nuo neapykantos žmogui,  o išeitų  ramioje senatvėje? Štai kodėl pasirinkau meno grožio ir harmonijos pasaulį,  Klodo Monė pasaulį.

Garsusis japoniškas tiltelis K. Monė sodyboje. M. A. Pavilionienės nuotr.