Pianistas

tekstas: Agnė Zėringytė

Lietaus lašų barbenimas į stogą priminė senelio seno laikrodžio tiksėjimą paskutiniais metais, iki kol sugedo. Tiksėjimas buvo garsesnis už dūžius naujai valandai išaušus. Angelė pramerkė dideles mėlynas akis, apipintas juodų blakstienų vainikais, ir tingiai sumirksėjo lygiai keturis kartus, įsispoksodama į lubas. Nudažytos vimdančia garstyčių spalva jos buvo nusėtos pilkšvomis dėmėmis, pro kurias sunkėsi vanduo. Kapt, kapt, kapt.

Taip pat kapnojo ir vanduo iš čiaupo. Šaltais lašeliais žemyn į vonią, iš kurios kilo karšti garai. Vandenyje tyvuliavo jaunos merginos atvaizdas. Angelė iškėlė liekną, grakščią ranką ir rodomuoju pirštu perbraukė per baltą vonios kraštą, apsitraukusį slidžia drėgme. Galiausiai ji priglaudė minkštą skruostą prie vėsaus paviršiaus. Merginos veidas švelniai raustelėjo nuo netikėtos meilės scenos su šiluma. Dažniausiai ji vaikščiojo nubalusi, nes nuolat giminiavosi su šalčiu ir drėgme. Karšta vonia buvo vienintelis būdas sušilti.

Chopin Ballade No. 4 in F Minor, Op. 52 Angelė užmerkė akis ir panardino veidą į plikantį vandenį, leisdama plaukams plūduriuoti tarsi besiraitančioms gyvatėms. Grakščios, lieknos rankos atleido vonios kraštus ir ji paniro visu kūnu. Iš mažos nosies vandeniu pakilo ir pokštelėjo keli burbuliukai.

Chopin Ballade No. 4 in F Minor, Op. 52 Frederiko tamsios akys su juodų blakstienų sparnais spoksojo pro langą, nuo kurio sklido tamsa. Lietaus lašų trinksėjimas neužgožė muzikos. Frederikas net nežvilgtelėjo į seno pianino pageltusius lyg senio dantys klavišus. Tik ilgi, grakštūs pianisto pirštai judėjo klaviatūra. Jis priminė akląjį skaitantį Brailio raštu. Nuo bevardžio dešiniosios rankos piršto smuko vestuvinis žiedas. Frederiko juodos akys sublizgo nuo ašarų. Jo skruostai įsitempė, ties dešiniuoju plonų lūpų kampu ir kaktos viduriu susimetė raukšlės. Užuot baigęs kūrinį, jis trenkė kumščiu į klavišus ir užsigulė pianiną lyg girtas lokys.

Angelės ausis pasiekė balsas iš po žemių. Vyriška rauda, taip retai girdima. Lyg mirusiojo, pabėgusio iš Hado karalystės ir suvokusio, jog pas demonus ir tamsą buvo geriau. Vyriška rauda, kuri randa kelią į visų kaimynų ausis net pro menkiausius plyšius, drėgnas dėmes lubose ar langų rėmų ertmes.

Jolita Lubienė. MIŠKO LIETUS. 2020. 100×80. Akrilas, drobė.

Angelė lėtai pakilo iš vandens ir grakščiai, net nenusišluosčiusi žengė medinėmis grindimis. Vonioje stovėjo Veneros gimimo motyvas, tik Veneros garbanos prilipo prie paraudusio kūno, aplink neskraidė angelai, o ją supo tik pelėsiais apaugusios seno namo sienos, nutepliotos šleikščia garstyčių spalva. Net nenusišluosčiusi, ji nuo klozeto paėmė cigarečių pakelį, degtukus, prisidegė cigaretę ir plačiai pravėrė duris.

Ant medinių grindų tamsiame kambaryje nugulė ryškus šviesos kvadratas su jame įrėmintu moters siluetu. Toji blanki šviesa taip ir neprisilietė prie kniūbsčio ir raudančio vyro silueto priešais langą. Net lietaus barbenimas sustojo. Dabar vanduo leidosi žemyn lyg duše. Turbūt bus nurimęs vėjas. Bent jau taip mąstė Angelė, atsiremdama šonu į duris.

Tądien amžiams buvo atimtas jųdviejų kūdikis. Jo širdies varomas kraujas – rašalas, o kūnas kažkada gimė medžio pavidalu. Jo blakstienos – penklinės, o mintys ir pirmieji žodžiai pasaulį pasiekdavo natų pavidalu. Jo balsas – pianino klavišo spustelėjimas.

Juoda katė, liguistai liesa ir su dviem tamsoje šviečiančiomis akimis, dabar gulėjo įsitaisiusi ant Angelės rašomo eilėraščių rinkinio. Gyvūnas pramerkė supratingumu dvelkiančias akis ir įsispoksojo į tarpduryje stovinčią šeimininkę tik tada, kai durys sugirgždėjo. Net įplyšusi ausis nekrustelėjo, kai Frederikas pasiuto raudoti. Panašiai ji reaguodavo į naktį pradedančius skalyti laukinius šunis.

Kaimynas mėsininkas už sienos garsiai suriko ir kaukštelėjo plaktuku lyg Toras kūju. Galbūt vėl užmušė savo šunį. Jau trečią šiais metais. Taip pat kaukštelėjo ir teisėjas. Frederikui ir Angelei per galvas. Nuosprendis buvo paskelbtas ir jų kūdikis amžiams pakliuvo į Frederiko vaikystės draugo rankas. Frederikas griuvo ant kelių ir pasiuto raudoti tiesiog teismo salėje. Prisiekusieji žiūrėjo į jį su pasidygėjimu, policininkai tylėjo, teisėjas nusklendė laipteliais žemyn, po pažastimi pasikišdamas dar vieną sėkmingai išspręstą bylą. Tuo metu Angelė sėdėjo suole ir rūkė, tuščiomis akimis žiūrėdama pro langą. Dabar ji negalėjo prisiminti ar švietė saulė, ar lijo lietus, o gal jau buvo prasidėjusi šlapdriba.

Frederikas atsilošė. Jis ilgais, drebančiais pirštais pasiėmė cigarečių pakelį nuo pianino viršaus. Tamsoje žybtelėjo blausi, keistai negyva ugnelė. Sužibo raudonas cigaretės galiukas. Angelė negalėjo matyti jo veido išraiškos. Katė ištiesė kojeles į priekį ir tingiai nusižiovavo. Angelė užgesino šviesą vonioje ir jie trise liko visiškoje tamsoje.

– Jaučiuosi lyg nėščioji, kuriai iš įsčių išplėšė kūdikį, – burbtelėjo Frederikas. Jo veidą apsupo pilkų dūmų debesis.

– Vanduo vonioje dar karštas, gali atsigulti, šiek tiek nervai atvės, kai kūnas įkais, – Angelė paėmė nuo kėdės padėtus vyro marškinius ir susisupo į juos.

– Jei būtų išnešę šį pianiną, – Frederikas smiliumi perbraukė per klavišus. – Galėtume nusipirkti naują. Jei ne dabar, tai kada nors. Jei iš mūsų būtų atėmę vaiką, galėtume turėti kitą. Bet jei iš manęs pavogė mano gyvenimo kūrinį… Tokio daugiau nebus.

– Fredi, – Angelė priėjo ir švelniai lūpomis prigludo prie jo ausies, dešiniąja ranka suimdama jo petį. – Prašau, eik, atsigulk į vonią, o aš tau paruošiu mėtų arbatos.

– Aš dabar skambinu Šopeną ir… Aš negaliu jo skambinti, – jis suėmė ilgais pirštais savo vešlias garbanas. – Aš nebegaliu skambinti… Kaip… Kaip aš galiu skambinti jų… Tokių didžių kūrinius, kai iš manęs atėmė mano vaiką… Mano kūdikį… Mano kūną ir kraują…

Angelė šyptelėjo puse lūpų. Jis net visiškoje isterijoje skambina Šopeną, Debiusi ar Rachmaninovą. Greičiau Frederikui rankos nukris, nei jis nustos skambinti tuos… Didžiuosius. Angelė pasilenkė ir pabučiavo apžėlusį vyro skruostą. Po teismo jis nustojo skustis. Frederikas pakilo nuo kėdės ir nužingsniavo net nežvilgtelėjęs į žmoną. Angelė tik girdėjo kaip spragtelėjo šviesos jungiklis vonioje ir trinktelėjo durys.

Jiedu gulėjo susikabinę į vieną žmonių kamuolį, mėgindami vienas kitą sušildyti. Namie būdavo taip šalta, kad tik susiglaudus pavykdavo išsaugoti nors dalelę šilumos. Malkų visai neliko, todėl kartais tekdavo kūrenti Angelės eilėraščių juodraščius ir Frederiko natas, kurias jis mokėjo mintinai. Vyras visada atsikeldavo pirmiau ir, pakūręs jų rūkstančią krosnelę, žmoną pažadindavo tyliomis pianino natomis. Tąryt Angelė nubudo nuo tylių vyro keiksmų. Prie pianino sėdėjo susigūžęs žmogysta, prie krūtinės glausdamas rankas. Angelė pašoko ir prisiartino prie Frederiko, kuris tyliai vaitojo, poza primindamas faraono sarkofagą. Gelsvi pianino dantys buvo nusidažę rudomis dėmėmis. Angelė užsimerkė, tačiau vaizdinys galvoje nepranyko. Nuo Frederiko gražiųjų pirštų pagalvėlių nuslinko oda.

– Aš… Aš tik pamėginau sugroti kelias natas ir… Viešpatie, – Frederikas vaitojo.

– Ar tau labai skauda? – sušnabždėjo Angelė.

– Pakeliamai, – sušnabždėjo Frederikas. – Einu susitvarkyti.

Kristina Maselskytė. 2020. Tempera, popierius.

Tą rytą Frederikas dar galėjo eiti mokyti vaikų, tačiau kitą dieną – nebe. Ir kuo labiau jam skaudėjo, tuo stipriau norėjosi groti. Frederikas beveik neteko pirštų, nuslinko delnų oda ir jam reikėdavo skambinti kažkokiomis keistomis ataugomis, apvyniotomis storu binto sluoksniu. Tačiau tada nubudo jo genijus ir net su tokiomis siaubingomis rankomis jis rengė rečitalius. Ryte nuspausti klavišą buvo skausminga, tačiau Frederikas žadino žmoną su muzika. Angelė negalėjo jo sustabdyti. Jai liko tik jaudintis, kaip vyras reaguos į pirmąjį jo geriausio draugo koncertą, kuriame skambės prarastojo kūdikio balsas. Jai teko dirbti už du: dienomis – kavinėse, vakarais – skalbyklose. Eilėraščiai tapo bevardžio katino guoliu. Kai vienas kūdikis buvo atimtas, kitas gulėjo visų pamirštas ant stalo.

Siaubingojo koncerto dieną nutiko keisčiausias dalykas – vidury žiemos, spaudžiant didžiausiam šalčiui, užsiliepsnojo miškas. Užsidegė milžiniški plotai ir šviesa nuo motinos gamtos pusės matėsi ir pro mažą Frederiko bei Angelės langą palėpėje. Jie trise sėdėjo ir žiūrėjo į milžinišką, sklendžiantį dūmų drakoną. Angelė stebėjo nuo stalo, Frederikas – nuo pianino, o katinas – nuo savo eilėraščių guolio. Vakare, prieš prasidedant lemtingajam įvykiui, Frederikas atsigulė, o Angelė ruošėsi keliauti į skalbyklą.

Miestą buvo užliejęs dvokas. Visi slėpė veidus tarp šalikų, stengdamiesi neįkvėpti smalkių. Angelė žingsniavo pro universitetą, iš kurio žengusi vieną rudenio vakarą susidūrė su Frederiku. Kojos pačios sustojo. Ji iškart atpažino tą pabaisą, kuris pasikišęs nešėsi judviejų kūdikį. Aukšta, pakumpusi figūra žirgliojo dideliais žingsniais, taip pat veidą slėpdama šaliko raukšlėse. Angelės kojos pačios nešė. Jųdviejų žingsniai suvienodėjo. Kai figūra atsisuko, Angelė aiškiai išvydo tas natas… TOS NATOS. Jis jos nepažino, nes mergina veidą kruopščiai paslėpė šaliko klostėse. Ji galėjo ranka pasiekti natas. Ir staiga ji sukniubo. Bumbtelėjimas buvo toks staigus, jog net pati nespėjo susivokti. Vyras su natomis apsisuko ir puolė jai padėti. Angelės akys sugavo plytą, gulinčią šalia. Tai už jos ji užkliuvo.

– Ar nesusižeidėte?

Vyras buvo taip arti, kad Angelė galėjo jausti jo kvėpavimą ir matyti iš burnos kylančius garus. Reikėjo tik pagriebti plytą ir vožtelėti, o tada čiupti natas ir bėgti, bėgti, bėgti. Tik vienas gestas ir visas šis ašarų liūnas būtų baigtas. Jiedu susidūrė užkampyje, netoli pavojingos smuklės. Niekas jo nematė, niekas jos nematė. Kaltų nebūtų. Kaltų nerastų. Reikėjo tik čiupti, vožti, čiupti, bėgti. Ir vėl viskas būtų gerai: grįžtų sveikas Frederikas, jo rankos sugytų ir jis taptų pasaulinio garso kompozitoriumi. O ji? Tiesa, o ji pati? Ji sėdėtų kalėjime, o ant jos eilėraščių gulėtų bevardis katinas?

– Man viskas gerai, – sušnabždėjo Angelė ir negrabiai atsistojo.

Virš jų galvų kaupėsi juodi dūmų debesys. Reikėjo paskubėti iki kol visai nesutemo, todėl Angelė apsisuko ant kulno ir nieko jam neištarusi nukulniavo gatve tolyn.

Dovydas Bou. KOMPROMISO DARINYS. 2019. 29.7×42. Technika: CGI  Ig:@kitadiena

Frederikas sėdėjo priešais švytintį langą. Tas milžiniškas, nestabdomas gaisras artėjo link miesto, grėsmingai žybsėdamas akimis. Frederikas pažvelgė į tarp marlėmis apibintuotų pirštų švytinčią cigaretę. Jos galiukas priminė gaisro spalvą. Bevardis katinas staiga bumbtelėjo ant žemės, išsklaidydamas nepabaigtus eilėraščius po visą kambarį. Poezija sklendžia oru. Frederikas pats šyptelėjo iš savo sąmojo. Jis atsilošė, užgesino cigaretę ir lėtai, grakščiai pradėjo vynioti marlę nuo rankų. Tai, kas iš jų liko, Frederikas elegantiškai priglaudė prie pageltusių pianino dantų. Tada didelėmis, tamsiomis akimis pažvelgė į laikrodį. Už minutės kažkur suskambės jo gyvenimo kūrinys. Dešimt. Frederikas giliai įkvėpė. Devynios. Nuleido akis. Aštuonios. Nuleido pečius. Septynios. Įkvėpė. Šešios. Pajuto plakančią savo širdį. Penkios. Kraujas srūvantis į pirštų liekanas. Keturios. Pro langą sklindanti ugnies šviesa nušvietė pianino klavišus. Trys. Frederikas regėjo, kaip jo geriausias draugas, beveik brolis sėda prie jo natų. Dvi. Padaro tokius pat veiksmus, kokius padarė Frederikas. Viena. Frederikas staiga nugriuvo nuo kėdės, nespėjus suskambėti nė vienai kūrinio natai. Kambaryje karaliavo tyla. Katinas užšoko ant pianino ir, susidėjęs letenėles priešais save, pažvelgė į suriestą šeimininko siluetą, nerodantį jokių gyvybės ženklų.

Jis baigė groti Frederiko kūrinį ir kukliai nuleido rankas ant kelių. Publika pasiuto ploti lyg niekad iki tol nebūtų girdėjusi muzikos garsų. Lyg kurtieji vėl atgavę klausą. Angelė stovėjo tarpduryje sunėrusi rankas ant krūtinės. Jos skruostais riedėjo skaisčios ašaros. Ji rankove nusibraukė nosį ir išėjo. Dangus juodavo nuo dūmų, tamsa apglėbė švytintį miestą, plaučiams stigo deguonies. Angelė prisidengė veidą šaliku. Pasaulio pabaiga. Miškas dega žiemą ir sniegas, šaltis, drėgmė, tvyranti ore, negali jo užgesinti. Net gaisrininkai buvo bejėgiai. Visi galiausiai nuleido rankas ir laukė vyro ugnies veidu, raudonu apsiaustu, pasirodančio mieste.

Angelė pravėrė duris. Ją pasitiko dvi auksinės, tamsoje šviečiančios akys ir ant žemės išsiplaikstę poezijos puslapiai. Tuo pat metu ugnis paėmė pirmuosius priemiestyje esančius namus. Į vieną namo kiemą išbėgo didelis elnias, liepsnojančiais ragais. Gyvulys šoko į purvą ir padegė daržinę. Tada jis sukniubo ir susigūžė. Angelė ant grindų išvydo sukniubusį ir susigūžusį Frederiką, nukritusiais delnais. Ji suėmė nualpusį vyrą už pečių ir nutempė iki baldo, kuris turėjo atstoti lovą. Suskambo visi miesto bažnyčių varpai, pranašaujantys apie artėjančią ugnį. Angelė iš vonios atnešė drėgną medžiagos skiautę ir nubraukė pageltusį Frederiko veidą. Katinas užšoko ant palangės ir pažvelgė į ugnimi klykiantį miestą. Apokaliptinė pasaulio pabaigos pradžia.

– Kažin ar jis gerai skambėjo, – sušnabždėjo Frederikas, užvertęs akis.

– Tavo kūrinys? – Angelė priglaudė iš jo rankos likusį mėsgalį prie veido. – Dieve, Frederikai, tai buvo gražiausia, ką žmonija galėjo girdėti.

– Mano… Jiems patiko, – Frederikas nusišypsojo.

Jo veidas buvo barokinio paveikslo motyvas. Ant geltonos odos šoko žaižaruojanti ugnies šviesa, o patalų raukšlėse nugulė viso pasaulio tamsa. Akys užverstos matė dangiškąją apraišką, o lūpose suspindo nelabojo šypsena. Tamsios garbanos prilipo prie kaktos. Dešiniajame lūpų kampe susimetė raukšlė.

Tuo metu krito katedros bokštas su vis dar skambančiu varpu.

– Jis visada bus mano… Kad ir koks vardas ant jo užrašytas. Visas šis karnavalas tik garbės troškuliui patenkinti. Jei nebūčiau pūtęs į tuštybės ragą, galbūt viso to nebūtų nutikę… Dabar tik ašaros gali tai nuplauti.

Kažkas pabeldė į duris. Kas gali lankytis, kai už lango siaučia pasaulio pabaiga? Angelė atleido Frederiko ranką ir nuėjo jų atidaryti. Priešais stovėjo jų kaimynas mėsininkas su pajuodusiu nuo mieste siautėjančių dūmų veidu. Jis burbtelėjo, kad Frederikas privalantis atsiliepti telefonu. Angelė nusileido laiptais žemyn ir sugriebė kabantį ragelį. Kas galėjo skambinti, kai siaučia pasaulio pabaiga?

– Klausau.

– Teiravausi Frederiko…

– Čia kalba jo žmona.

– Šiandien girdėjau rečitalį. To paties kūrinio mane išmokė Frederikas. Žinau, kad byla jau užbaigta, nes pritrūko įrodymų, bet galiu pabūti liudininku.

Angelei iš rankų iškrito ragelis. Ji, nieko negirdėdama ir nematydama, užlipo laiptais aukštyn, tyliai uždarė duris ir pažvelgė pro langą. Liepsna pasiekė kaimynų namų stogus. Štai, kokia ta pasaulio pabaiga. Katinas ramiai žiūrėjo į priešais lūžtančias ir krentančias lentas. Angelė prisėdo ant lovos krašto, suimdama numestą vyro ranką.

– Atsirado liudininkas, patvirtinantis tavo autorystę, – sušnabždėjo Angelė.

– Nejaugi?– išlemeno Frederikas, vos galėdamas pakrutinti lūpas.

– Taip.

Iš dangaus nusileido vienas sniego gniutulas. Tada antras. Trečias, ketvirtas. Prasidėjo didžiausia pūga per visą žmonijos istoriją. Sniegas užklojo ugnį. Dabar trijulė žiūrėjo pro langą į blankstančią šviesą ir artėjančią nakties tamsą.

Dainiaus Dirgėlos nuotr. (daryta HTC mobiliuoju telefonu 2015 m.)