Praradus Taro. Suradus Taro

Skirta atminti

 Gerdai Taro (1910.08.01–1937.07.26)

Anonimas

Kartais mėgindavau sulaikyti jos nykstantį veidą iš savo atminties, bet tai buvo labiau kova su vėjo malūnais. Vėjo malūnai – tai nykstantis mano sąžinės balsas. Vėjo malūnai –blunkantis krintančių žarnų vaizdinys, kuris vis labiau nupilkėdavo su kiekviena diena. Kaip sugadinta fotografija iš fotoaparato. Fotoaparato, kurį laikė jos pirštai.

Sunkiausia būdavo prieš užmingant ir išlipant iš lovos anksti ryte. Dažniausiai kiauras naktis prakiūtodavau, išsitiesęs ant nugaros. Įsmeigdavau žvilgsnį į skersvėjo klebenamą voratinklį, kurio gyvenimą stebėjau jau dvejus metus. Per daug baisu buvo jį nukabinti. Dar baisiau buvo atsistoti ir neišvemti viso tą naktį sugerto mėšlo. Todėl likdavau gulėti kiauras paras, stebėdamas plevėsuojantį tarsi vėliava voratinklį, iš kurio pabėgo vienintelis mano geras pažįstamas. Net voras neužsiliko šioje ašarų valtyje.

Ukrainos karys budi pozicijoje, įkurtoje daugiabučio kambaryje Peski gyvenvietėje,\

Donecko rajone, 2015 m. Artūro Morozovo nuotr.

Retkarčiais dar sugebu atsistoti. Kada labai užsinoriu valgyti ir jaučiu, kad žarna žarną ryja, prisiverčiu išeiti. Einu į apgailėtinas valgyklas, kuriose apgailėtiniems žmonėms kaip aš duoda apgailėtinai pavalgyti. Ir ten susitinku nuostabių žmonių. Daug nuostabesnių nei mokykloje, darbe ar ligoninėje.

Tomis buvo žemas ir kresnas jaunuolis, kuriam seniai pačiuožė stogas. Vargšas žmogus visą gyvenimą negalėjo apsispręsti. Iki dvyliktos klasės žadėjo būt aktoriumi, o tada užsimanė stoti į chemiją. Pasiėmė A lygiu, išprotėjo, nes suprato, kad atrado galingiausią pasaulio narkotiką. Bandė savo „išradimą“ parduoti vietiniams. Narkomanams davė kilogramą miltų, o šie jam labai gražiai paaiškino, kad tai ne koksas. Po dviejų savaičių komoje Tomis niekada neatgavo sveiko proto.

Henris jau buvo pliktelėjęs vyrukas su didžiuliais piloto akiniais nuo saulės. Jo šeima pasižymėjo neįtikėtinu talentu – visi greitai bėgo. Pirmiausia pabėgo Henrio žmona. Nubėgo su nauju vyru iki pat Barselonos. Tada pabėgo Henrio vaikai. Pirmiausia studijuoti, o tada – užmarštin. Kiek supratau, Henris iš pradžių buvo lėtapėdis, bet dabar irgi išmoko bėgti. Tik ne šeimos ieškoti. Išmoko bėgti nuo policijos.

Simonas dirbo krovėju. Daugiavaikis tėvas. Tuo jau viskas ir pasakyta. P. S. visada sušelpdavo cigaretėmis.

Nežinau, kodėl juos visus apibūdinau. Galbūt, kad suprastumėt, kokie žmonės mane supo. Gal dėl vienatvės jausmo. Nors turbūt tikėjausi, kad šalia jų atrodysiu tokia pat ryški asmenybė. Jie mane vadino Berankiu, bet tiesa buvo toli gražu ne tokia. Man trūko tik dešiniosios rankos trijų pirštų (rodomojo, bevardžio ir mažylio) ir tai tikrai nėra veterano sentimentai. Sakyti, kad randai kažką puošia, yra tas pats, kas guostis mintimi, jog sudaužyta lėkštė pagaliau padės laimėti loterijoje. Ir ne, tų pirštų aš nepraradau karo lauke. Tai nutiko tada, kai pradėjau lankytis tose apgailėtinose valgyklose. Tąkart pirmą kartą po visų įvykių man patiekė makaronų. Buvo žiema. Viena šalčiausių žiemų. Prisišniojau iki pergalės ir užmigau sniego pusnyje. Pirštai nušalo, nujuodavo. Maniau, patys nukris, bet vis dėlto reikėjo amputuoti.

Praėjo dvi paros po paskutinio valgymo. Kai prasimerkiau, nelabai supratau, kurie metai, koks paros laikas, kiek valandų ar kokia mano kojinių spalva. Man asmeniškai jau niekas neberūpėjo. Vis vien nirvanos niekada nepatirsiu. O galbūt maniškė nirvana ir buvo tas maskatuojantis, vienišas voratinklis be jokio gyventojo. Kaip maniškė siela. Be gyventojų.

Protestuotojo siluetas Maidano barikadose Gruševskio gatvėje, 2014 m. Artūro Morozovo nuotr.

Suurzgė pilvas. Reikėjo paprašyti Anos, savo vyresnėlės sesers, kuri jau sūpuoja anūką, pinigų. Reikėjo nueiti į vieną iš apgailėtinų valgyklų apgailėtinai graudžiai papietauti. Galbūt Simonas suvaišintų cigaretėmis. Arba Henris. Gal net Tomis, jei vėl neguli psichiatrinėj.

Atsisėdau tarsi laive. Nevėmiau ir tai jau šioks toks pasiekimas. Bent jau nereikės valyti rausvo kilimėlio, kurį paliko nežinia kuri mergina. Pratraukiau užuolaidas. Rytas. O tai reiškia, kad gausiu valgyti. Žiema. O tai reiškia, kad reikia šilčiau apsirengti. Mano kojinės skirtingos. O tai reiškia, kad laikas keisti garderobą.

Man patikdavo stebėti žiemos dangų. Dažniausiai jis būdavo kiek pilkesnis už sniegą, debesuotas ir niūrus. Dangus pasyviai rūkė miesto kaminų išspjaunamas išmatas. Man visai patiko tas kvapas. Jis man primindavo, kad vis dar žiema, nors sniego jau seniai nebematyti. Susikišau rankas į kišenes. Dešinioji buvo perplyšusi, bet, kai turi tik du pirštus, tai didelių problemų nesukelia. Nuo mano skleidžiamos smarvės žmonės būdavo priversti atsitraukti. Kai kurie skųsdavosi, kad jiems graužia akis. Niekada taip ir nepaklausiau: nuo mano išvaizdos ar kvapo. Kalbant atvirai, man niekada ir nerūpėjo, ką jiems po velnių graužia.

Tądien apgailėtinoje valgyklėlėje pamačiau ant lentynėlės sudėtą senų laikraščių krūvą. Niekada nežiūrėjau ir nesidomėjau. Spauda man asmeniškai – labai kvailas reikalas. Bet tądien paėmiau ir pažiūrėjau. Galbūt tai buvo viena iš daugybės tądien padarytų klaidų. Akis degino pirmojo puslapio antraštė:

MIRĖ GARSUS KARO FOTOGRAFAS R. CAPA

Nors laikraštis buvo senas ir niekuo dėtas, instinktyviai spjoviau į nuotrauką. Realiame gyvenime taip ir negavau progos spjauti. Žinau, jis nekaltas. Aš irgi nekaltas. Bet vis vien kartais norisi spjauti į veidą tiems, kuriems sekėsi labiau.

Atsisėdau. Įkvėpti. Iškvėpti. Svarbiausia nepamiršti kvėpuoti. Atrodė lyg kambarys būtų pilnas keistų dujų. Gal dulkių. Tarsi žvelgčiau į atsiminimą pro šiurkščią, seną paklodę. Suspaudžiau dešinį kumštį, ar bent tai, kas iš jo liko. ŠŪVIS. Pašokau ant kojų, netikėtai kaire ranka užkliūdamas kėdę. Ši garsiai nukrito ant žemės, keliskart skaudžiai atsimušdama. Tai nebuvo šūvis, kažkas garsiai padėjo dubenėlį. Stovėjau, jausdamas badančius žvilgsnius sau į nugarą. Lėtai, lėtai pasilenkiau pakelti kėdės, stengdamasis išvengti to pykinančio siūbavimo. Ir tada miela mergaičiukė atnešė lėkštę.

Makaronai susisukę tarpusavyje. Ištepti raudoniu. Išmirkyti padaže. Su mėsgaliais, plaukiojančiais paviršiuje.

Pirmiausia aptemo akyse. Tada supykino. Atsibudau tik tada, kai jau klūpojau ant grindų, ranką įrėmęs į savo paties vėmalus. Įkvėpti. Iškvėpti. Svarbiausia nepamiršti kvėpuoti. Lėtai įsikabinau į stalą, mėgindamas atsargiai atsistoti. Nenorėjau padaryti dar žalos. Trylika metų nesustojamo žalos darymo. Mergaičiukė tiesė ranką man padėti, bet aš tik sugebėjau papurtyti galvą. Atsargiai dėliodamas kojas, tarsi vengdamas nematomų balų, išėjau į atšiaurią gatvę.

Ji tebebuvo čia, ant manęs. Ant mano rankų, kojų, veido, krūtinės. Kad ir kaip prausčiausi, trinkčiausi, lindėčiau vandenyne, požemyje ar palėpėje… Ji buvo ant manęs. Manyje. Kodėl aš tada nenusišoviau? Trylika metų neišbrendamos tamsumos, nepakeliamo kaltės jausmo. Mano kelionė į Narą jau seniai pasibaigė. Mano kelionė į Narą būtų prasidėjusi, jeigu tada būčiau nuspaudęs tą prakeiktą gaiduką.

Arba jeigu būčiau ją radęs. Gyvą.

Ir tada iš manęs išsiveržė trylika metų laikytas riksmas. Visai kaip tąnakt. Tąnakt, kai niekada neišdrįsau nuspausti prakeikto gaiduko.

Ukrainos kariuomenės snaiperis, pravarde Malyšas, eina karinėje pozicijoje

„Stalingrad“ Luhansko rajone, 2015 m. Artūro Morozovo nuotr.

Praradus

Kaip jūs įsivaizduojate aukojimą? Skambant maldoms? Giesmėms? Kažkam kalbant? Ar aukojimas vyksta tik kraupiose sektose?

Mane apėmė jausmas, kad mane ištikdavo kažkokia proto koma kas keletą minučių. Lyg būčiau girtas ir negalėčiau prisiminti kelių laiko tarpų. O gal aš tiesiog nualpdavau kartu su ja. Stengiausi nematyti. Permesti viską greitu žvilgsniu, kad galėčiau kuo greičiau pamiršti. Stengiausi nieko nejausti, kad vėliau nereikėtų prisiminti. Blogiausia, kad įsidėmėjau kiekvieną smulkmeną. Ir tas nesuskaičiuojamų smulkmenų gniutulas išliko manyje visus trylika metų.

Tikiuosi, kad daugiau niekam neteko surinkti žmogaus. Lyg juokingos, beprasmiškos dėlionės. Ją nubloškė tankas ir pervažiavo visą apatinę dalį. Ačiū Dievui, ji neįsipainiojo savose žarnose. Tik bandė jas sulaikyti savo delnais. Mažais, smulkiais pirštais, kurie visur spausdavo vienintelę gyvenimo meilę – fotoaparatą. Iki šiol pamenu tą dailų veidelį, nuo kraujo sulipusius šviesius plaukus ir agonijos perkreiptas lūpas. Visą kelionę iki ligoninės ji atrodė tokia mažytė. Lyg miniatiūrinė, sudaužyta porcelianinė lėlė. Vieną akimirką jos kruvini, lipnūs pirštai įsikabino man į plaštaką. Ji bandė man kažką pasakyti, bet žodžiai kliuvo, buvo per sunkūs, kad galėtų juos ištarti. Tada ji nutilo ir toliau rankomis mėgino sulaikyti iš pilvo virstančią masę. O mes likome šios tragedijos stebėtojais.

Ligoninėje jai sudavė morfijaus. Tokią dozę, kurią galėtų atlaikyti arklys. Tuo metu aš sėdėjau ant laiptelio. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi toks mažytis, bereikšmis padarėlis susigūžęs per didelėje uniformoje. Per kelis mėnesius sulysau. Ištiesiau delnus į saulę ir žvelgiau į raudona mase išteptus pirštus, delnus, plaštakas. Ji buvo ant manęs: ant mano rankų, ant veido, ant krūtinės, ant kojų. Iš kišenės išsitraukiau paskutinę užsilikusią cigaretę ir prisidegiau. Pirštai virpėjo tarsi būčiau kratomas elektros.

Tada grįžau į palatą, jausdamasis nepadoriai gyvas. Ji kabinosi į gyvenimą, ji norėjo gyventi. Kaip ir mes visi. Tokį gyvenimo troškulį galėdavai pamatyti tik mirštančiųjų veiduose, net jei dar vakar jie troško mirti.

– Tokios baltos paklodės seniai nemačiau, – jos balsas buvo kimus ir žemas.

Pažvelgiau į baltą užtiesalą. Iš tiesų, tokio švaraus daikto nemačiau jau pusmetį. Ji ištiesė smulkius pirštus ir perbraukė per susidariusias raukšles, mažytes kalveles ir nuokalnes, o tada pakėlė akis į mane ir blankiai nusišypsojo. Lūpų kampučiu nuvilnijo kraujo srovelė, kuri susigėrė į tą baltą tarsi skaidrus pirmasis sniegas paklodę. Net tada, kai mirtis jau uostė mūsų visų užpakalius, jos veide nebuvo jokių kvailų sentimentų. Visą karą ji matė pro fotoaparato objektyvą. Jos nuotraukos neturėjo sukelti gailesčio ar kažkokių nepadorių užuojautos jausmų turtingiems šūdžiams, kurie iš savo auksinių krėslų galėtų nutraukti tą suknistą beprotybę. Jos nuotraukose galėjai rasti pasaulį tokį, koks jis ir yra. Be jokių vaikiškų sentimentų. Ir dabar jos veidas neprašė užuojautos ar gailesčio. Atrodė, kad yra atvirkščiai – ji iš paskutiniųjų bandė išlikti stipri.

– Taro, – išsižiojau, bet daugiau savo žodyne, kurie tiktų situacijai, neradau.

– Tu manęs niekada šitaip nevadinai, – Taro įsmeigė akis į lubas.

Taip. Visiems ji buvo „mažoji blondinė“, „blondinė“, „mažoji šviesiaplaukė“. Visur karstėsi užsitempusi vyrišką uniformą ir pačioje fronto grietinėlėje, kai visi tyliai svajojo grįžti namo, ji veržėsi padaryti kuo geresnį kadrą. Iš pradžių turėjo tokį balandėlį Capą, vėliau tas pradingo. Mėgdavau pabrėžti jos mažumą ir trapumą, o ši atkirsdavo, kad ji čia ir dar gyva, todėl skirtumo tarp jos ir manęs nėra. Galiausiai praminiau tą mergiotę „išprotėjusia merga“, nes koks sveiko proto žmogus veržtųsi į patį fronto pragarą pafotografuoti.

Robert Capa. Gerda Taro Kordobos fronte. Ispanija. 1936. © Tarptautinis fotografijos centras.

www.magnumphotos.com

Pirmiausia jos privengiau, nes nepilno proto žmonės man niekada nekėlė daug pasitikėjimo. Tačiau, kuo labiau vengi, tuo dažniau susitinki. Galiausiai toji Išprotėjusi merga atsidūrė mano pašonėje, nes lįsdavau į pačią ugnį. Sakydavau, kada jai stotis, tūptis, slėptis ar palenkti galvą, kad skeveldra nepatrumpintų šviesių plaukų. Deja, Taro nebuvo iš tų, kurie klauso. Dažniausiai ištiesdavo fotoaparatą virš galvos ir pyškindavo. Duobes, apkasus, užtvaras, vielas perlipdavo pati, nepriimdavo jokios pagalbos.

Labiausiai man patikdavo ją stebėti laisvesnėmis valandomis. Kaitra būdavo nepakeliama, mūsų uniformos keisdavo spalvą nuo prakaito. Sėdėdavome ant savo kuprinių, dulkėmis nuklotais veidais ir purvo dėmėmis nusėtais rūbais, dvokiantys prakaitu. Ji stovėdavo su ta vyriška uniforma, sudėjusi rankas ant klubų, ir prisimerkusi stebėjo aplinką. Šviesias sruogas blaškydavo vėjas. Pamačiusi kažką įdomaus ji instinktyviai paliesdavo ant kaklo kabantį fotoaparatą.

Pabudau iš savo sentimentalios svajonės tada, kai ji sučiupo mano plaštaką ir pažvelgė tiesiai į akis.

–  Ar mano fotoaparatas saugiai paslėptas?

Instinktyviai linktelėjau, nors neturėjau nė žalio supratimo, kur galėtų būti Taro fotoaparatas. Po tų žodžių jos veidas persikreipė iš agonijos, o tada sukniubo. Taip ir likau sėdėti ant baltos paklodės krašto, apsuptas tokių pat bendražygių, kurie mylėjo Taro. Jos lūpų kampučiu vilnijo kraujo srovelė.

Pamenu, kaip išėjau į karštą saulę ir žingsniavau. Tiesiai. Stebėdamas savo perplyšusius aulinius ir nieko viduje nejausdamas. Tik po daugelio metų supratau.

Tą akimirką aš numiriau.

Ukrainos Dešiniojo sektoriaus karys, pravarde Jaška,

lenda pro daugiabučio namo stoge minos išsprogdintą skylę prasidėjus apšaudymui Peski gyvenvietėje,

Donecko rajone, 2015 m.  Žuvo 2022 m. kovo mėn. gindamas Izium miestą. Artūro Morozovo nuotr.

Suradus

Atrodė, kad mano smegenys išvarvės pro ausį. Galvos skausmas buvo tiesiog nepakeliamas, o akys siaubingai jautrios. Jeigu atsimerksiu, jos išsilydys ir iškris iš akiduobių. Pramerkiau kairiąją (jeigu ji iš tiesų būtų iškritusi, bent jau turėčiau dešiniąją), bet nieko nenutiko. Gulėjau ligoninės lovoje. Supratau, kad tai ne psichiatrinė, nes seselės turėjo pakankamai plaukų ant galvos. Jų neišrovė pacientai.

Gulėjau ligoninės lovoje mažas ir niekam nereikalingas. Lyg būčiau ne jausmus turintis, puikiai funkcionuojantis gamtos sutvėrimas, o kažkoks mėšlo gabalėlis, plaukiojantis vandens paviršiuje. Kūną apėmė spazmai, kratė šaltis ir nežmoniškas pykinimas. Galvą kažkas spaudė dviem nematomais delnais iš abiejų pusių. Kelias akimirkas atrodė, kad mirsiu, o tada dar kelias akimirkas po to mąsčiau, kas man yra. Atsakymas labai paprastas. Šis sugrįžimas namo iš tolimos pasąmoninės kelionės žmonių kalba vadinamas pagiriomis.

Ir, jeigu vyšnaitės ant torto viršūnėlės dar negana, pasirodė mano vyresnioji sesuo Ana. Išvydęs jos persikreipusį veidą su plonomis tarsi siūlas lūpomis, nusprendžiau, kad geriau būčiau miręs, bet aukščiausiasis, matyt, manęs negailėjo. Jau vien jos žvilgsnis mane vertė pasijusti kaltam. Lyg aš būčiau kaltas, kad Capa mirė, o pietums patiekė makaronų. Lyg aš būčiau kaltas, kad būtent man taip nutiko.

– Kodėl aš tavimi turiu rūpintis kaip tavo motina? – ji nudrėbė savo paltą ant kėdės ir nervingai pradėjo vaikščioti po palatą iš vieno kampo į kitą. Pirmyn, atgal… Lyg hipnotizuojanti švytuoklė. Pirmyn, atgal.

Žinojau, kad, jeigu mesiu kažkokį sąmojį, ji pasius. Todėl tvirtai suspaudžiau lūpas ir pasirinkau tylėjimo „kaip už tėvynę“ taktiką.

– Tu esi beviltiškas, senas krienas! Viskas, nuo šiandien laikas pradėti tave gydyti. Važiuosime į bažnyčią.

– JĖZAU KRISTAU! Pradėsime gyventi kraštutinumais? – atsisėdau ant baltos ligoninės lovos ir man sugniaužė skrandį. Kairiąja ranka perbraukiau per susidariusius kalnelius ir nuokalnes. Keistai išsidėsčiusios upių vagos arba susipainiojusios žmogaus venos.

– Ko tu sėdi, kaip pabučiuota gražuolė? – Ana numetė ant kelnių mano perplyšusį paltą. – Renkis, važiuojam.

– Ką? Jau dabar? – lėtai išsiropščiau iš lovos.

– O ko tu tikėjaisi? Kurortinių atostogų su vaizdu į jūrą?

– Aš tikėjausi bent lašinės.

– KĄ?

– Nieko.

Ir toji moteris mane su labai rimtu ir susikaupusiu veidu nugabeno į bažnyčią. Lyg iš vieno dugno nusileisčiau į dar gilesnį dugną. Mano mylima sesuo pasodino mane priešais altorių ir įsakė melstis, nors aš buvau užmiršęs (o gal ir niekad nemokėjau) maldų. Vystyti pokalbį su Dievu nuo vaikystės sekėsi itin sunkiai. O štai mano sesuo nusprendė su manimi nepasilikti ir išvažiavo pasiimti savo jaunojo anūko iš darželio. Pažadėjo sugrįžti. O aš žinojau, kad negrįš.

Prasėdėjęs pusvalandį ir įsitikinęs, kad Ana manęs netykos prie bažnyčios slenksčio, išėjau. Galbūt kitąkart papasakosiu Kūrėjui, kas nutiko. Susigrūdęs rankas į kišenes, myniau suskeldėjusiomis plytelėmis tolyn. Ir pirmąkart po daugelio metų jaučiausi gyvas, psichologiškai sukrėstas. Gal netgi buvau daugiau nei žmogysta. Gal sugebėjau evoliucionuoti į kažkokį panašų padarą kaip žmogus. Vis vien Homo Sapiens vardo jau nebesugrąžinsiu.

Grįžau namo, užrakinau duris ir apžvelgiau dulkių karalystę. Priėjau prie lango, kuris taip ir liko praviras nuo ankstaus ryto. Kambaryje šalta kaip lauke. Užmečiau akį ir į savo seną draugą – plevėsuojantį tarsi perplyšusi pasidavimo vėliava voratinklį. Jo nebebuvo. Matyt, stiprus vėjas nuplėšė svarbiausią kambario dekoraciją.

Ir tada mano kantrybė trūko. Jaučiausi kaip sudaužytas alaus butelis, kurio šukes trypia gatvėje, iki kol kažkas susipjausto bato padą, o blogiausiu atveju – koją. Aš buvau sudaužytas alaus butelis kokakolos buteliukų visuomenėje. Niekam nereikalingas ir nereikšmingas daiktas, kuriuo turėjo būti atsikratyta jau prieš trylika metų.

Gerda Taro Gvadalacharos fronte.  1937. Autorius nežinomas.

wikimedia.org

Vėl mačiau ją. Tyrą, šviesiaplaukę merginą, kuri buvo gyva. Kvėpavo, raukėsi nuo aštrių saulės spindulių ir prakaitavo. Tądien atsilikome nuo viso būrio ir keliauti reikėjo kalvota vietove. Ji prakaitu dvokė turbūt taip pat stipriai kaip aš, bet dėl to nė truputėlio nesijaudino. Tarp mudviejų tvyrojo visiška lygybė. Abu šaudėme: aš ginklu, ji fotoaparatu. Dabar kopėme akmenuotu paviršiumi ir ji lengvai risnojo priekyje, o aš slinkau iš apačios.

– Gavau atostogų, – sustojau atsikvėpti sekundei.

Ji atsisuko. Rudi rūbai drėgni nuo prakaito, plaukai prilipę prie galvos, kepuraitė jau nusmukusi, o ant veido mirgėjo lašeliai. Jos akys blizgėjo, atrodė pavargusios su tamsiais paakiais, bet vis vien gražios. Ne veltui pusė kareivių buvo ją įsižiūrėję. Capai pasisekė.

– Man tavęs trūks, – ji šyptelėjo puse lūpų.

– Aš irgi tavęs pasiilgsiu, Taro.

Ištariau tai garsiai, perlipęs per balkoną ir žiūrėdamas į kaminų dūmuose panirstantį miestą. Tūkstančiai mažyčių žiburėlių. Tūkstančiai mažų gyvenimų, kurie turėtų būti reikšmingi. Bet nėra. Ir man nušokus, niekas manęs nepasiges. Tik keletas močiučių pakraipys galvas, nes pasirinkau labai nešvarų savižudybės būdą.

Aš jos ilgėjausi. Jaučiau nenugalimą kaltės jausmą, nes aš buvau kaltas. Kaltas, nes tada palinkčiojau net nenutuokdamas, kur jos fotoaparatas. Jei nebūčiau palinkčiojęs, gal ji būtų gyvenusi ilgiau. Gal mes būtume spėję ją išgelbėti. Bet dabar liko tik žodis „gal“. Ir nebepanešamas kaltės jausmas, kad ją pražudžiau.

Ir aš pasiryžęs ištaškyti savo pragertas smegenis, nes man nieko daugiau neliko. Tik nepakeliamas kaltės jausmas: ant mano kojų, rankų, krūtinės, veido. Mano plaučiuose, stubure, skrandyje ir mintyse. Tik ji mano kūne: ant mano kojų, rankų, krūtinės, veido. Mano plaučiuose, stubure, skrandyje ir mintyse.

Mano Babelis sugriuvo, o Dievas mirė. Ir aš labai bijau mirti.

Ir tada

aš pajutau jos ranką. Šiltą, gyvą, su krauju, tekančiu kraujagyslėmis ir pulsuojančiu ritmu.

Man tavęs trūksta, Taro.

Robert Capa (1913–1954). Teruelio mūšis. Respublikonų kariai Gubernatoriaus rūmuose. Ispanija. Aragonas. 1938.

Atvirukas iš Magnum Photos kolekcijos rinkinio. Luanos Masienės nuotr.