Pasaulis pagal Vilių Ksaverą Slavinską

Vilius Ksaveras Slavinskas − abstraktaus transfigūruoto ekspresionizmo ir siurrealaus simbolistinio figūratyvizmo meistras. „Automatinės“ tapybos būdo persmelktas abstraktusis ekspresionizmas, kaip ir siurrealizmas, pabrėžtai spontaniškai siekia išlaisvinti pasąmonę. V. K. Slavinsko perteikiami siužetai pulsuote pulsuoja kažkuo pirmapradžiu, archajišku, pasąmoniniu. Menininko nevaržo tradicijos ar įprastinis kompozicijos suvokimas. Jo matymo lauko transformacijos kuria kintančius, žiūrovo vaizduotę į kūrybos procesą įtraukiančius siužetus ir suteikia jiems nepavaldumo laikui dimensiją. Potėpiai krinta ant drobės spontaniškai laisva, ekspresionistine maniera. Spalvine gama V. K. Slavinsko kūriniai dažnai artimi fovistų paletei. Menininkui artimas ir japonų bei kinų darbams būdingas non finito principas. Intensyvūs, laisvai išlieti spalviniai virpesiai apsaugo nuo formų bei idėjų išbaigtumo ir lengvomis objektų užuominomis atveria gelmines patirtis, laisvę kūrybinėms stebėtojo interpretacijoms. Tiesa, kartais dailininkas mėgsta vaizdą konstruoti iš paryškintu kontūru apibrėžtų spalvinių plotmių, taip užfiksuodamas savo vizijų „gyventojus‟ tam tikroje virsmo akimirkoje. Kūrinių esmė kyla iš vidinio pasaulio, iš pasąmonės. Protėvių atminties sklidiname V. K. Slavinsko kūrybos pasaulyje nevaržomai liejasi energijos kupinos gyvos spalvos, sielas virpina keisčiausios jausenos ir būsenos, nyksta ribos tarp gamtinės jėgos ir žemiškojo prado. Besikeičianti metamorfinė tapyba hipnotizuoja jusles žadinančiomis spalvomis. Gyva dailininko spalvų paletė, laisvas, nesuvaržytas potėpis išjudina tradicines paveikslų ribas. Stebėtojai panardinami į absoliutų spalvų potyrį, kuriame glūdi raktas į žmogaus sielos, jo psichikos paslaptis. Kūrinių veiksmas vyksta siurrealioje erdvėje, supinančioje tikrovę su sapnais, vizijomis, atveriančioje naują regėjimų, mi(s)tinių pojūčių pasaulį.

FRAZĖ

Iš spalvų ir potėpių sūkurio drobėse užgimsta figūros, meistriškai dailininko „sučiuptos“ užgimimo arba virsmo, transformacijos eigoje. Fonas taip pat atlieka svarbų vaidmenį kūrinių naratyvuose. Jame simultaniškai išnyra ir vėl išsisklaido įvairiausios formos, pavidalai. Itin dažnas V. K. Slavinsko paveikslų personažas − paukštis bei įvairiausios jo transformacijos. Šis daugelio archajinių kultūrų tikėjimuose tarpininko tarp Dangaus ir Žemės vaidmenį atliekantis personažas atveria V. K. Slavinsko kūryboje prasmingą mitologinę gelmę. Paukštis menininko drobėse ne visai realus, tarsi išplaukiantis, bet visuomet akcentuotu snapu ir akimis. Prisiminus daugelio archajinių kultūrų, tarp jų – ir baltų, tikėjimą paukščio nežemiškumu, V. K. Slavinsko kūryboje atsiveria prasminga mitologinė gelmė: kosminio kiaušinio vaizdinys, įvairių kraštų mitinėse sakmėse paukščiais pasiverčiantys dievai, paukščio-pranašo, paukščio-sielos ir panašūs mitologiniai vaizdiniai. Menininko nutapyti paukščiai – jungtis su praeitimi, su protėvių gyvenimu, kuris tęsiasi mūsų pasąmonės vaizdiniuose.

SU PAUKŠČIAIS

Kitos V. K. Slavinsko vaizduojamos būtybės – dar nežemiškesnės. Intensyviomis spalvomis vibruojantys jų pavidalai išreiškia vidinius, esminius jausmus, galbūt net ne visuomet įsisąmonintus, veikiau kaip tik saugiai paslėptus pasąmonėje. Daugelyje kūrinių realiojo pasaulio užuominų apskritai beveik nebelikę – spalva čia jausmingai išsilieja iš įprastai V. K. Slavinskui būdingo ryškaus kontūro, pavidalai praranda savo formas. Profiliai, akys, lūpos sklando kažkur erdvėje. Svarbiausią reikšmę įgyja jausmai, judėjimas, atmosfera, užuominos į kūrinių suvokimo paslaptį, kurią kiekvienas lankytojas įmins savaip.

Dažnas ir žuvies motyvas. Jei paukštį siejame su dangiškąja, dausų sfera, tai žuvims priklauso mitinė požemio karalystė. Prisiminę daugiaprasmį mitinį Pasaulio medžio įvaizdį, išvysime, jog V. K. Slavinsko paveikslai knibždėte knibžda šio medžio gyventojų: paukščių iš medžio šakų, žmonių ir gyvūnų bei įvairiausių jų hibridų, besisukiojančių aplink medžio kamieną ir roplių bei žuvų, atstovaujančių šaknų, požemio karalystę.

TRISE

Personažus formuoja vienas kitą dengiantys dažų sluoksniai, kūriniuose tampantys užuominomis apie kiekvienos gyvos būtybės, tuo pačiu ir žmogaus, daugialypiškumą. Kartais kompozicijos ramios, o kartais nepažabojamos paslaptingos būtybės tiesiog šėlsta drobėje. Galbūt jos − mūsų atspindžiai, nežemiškomis išraiškomis perteikiantys amžinąją būties paslaptį. Tik ar įžvelgsime, įskaitysime? Drobėse jaučiamas pasaulio neapibrėžtumas. Per V. K. Slavinsko kūrinius tarsi praplevena pati Amžinybė, alsuojanti gyvųjų šaknų ilgesiu, nuolatiniu pirmykščių būvių atsikartojimu vis naujose ir niekuomet nenusistovinčiose formose.

V. K. Slavinskas teptuku gaudo patį buvimą, esmą. Perteikia jį su ekspresyviam abstrakcionistui būdingu spontaniškumu. Gyva ir pulsuojanti kūryba talpina neišsenkantį prasmių šaltinį, iš kurio kiekvienas žiūrovas laisvas semtis individualiai išjaustas personalizuotas patirtis, tapti kūrinių bendraautoriumi, savo pojūčiuose pratęsiančiu, savaip transformuojančiu paveikslų siužetus. Kiekviename dailininko kūrinyje palikta erdvės žiūrovo fantazijai. Su niekuo nesupainiojamas V. K. Slavinsko kūrybos stilius primena kaskart vis naujai įprasminamos būties apeigas, pirmykščius ritualus, ontologinius virsmus. Susidaro vientisas Pasaulio medžio erdvėlaikio vaizdas, atskleidžiantis regimojo fizinio pasaulio neregimąją sakralinę esmę. Tai paveikslai apie mus pasaulyje ir pasaulius mumyse.

ŽALIA NOSTALGIJA

V. K. Slavinskas parodose dalyvauja nuo 1978-ųjų. Yra puikiai įvaldęs akvarelės, akrilo, aliejinės tapybos, mišrią ir koliažo technikas. Jo kūrybinis kelias pažymėtas daugiau nei šimtu personalinių ir dar daugiau grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Kolegų tarpe dailininkas išsiskiria intuityvia, realizmo diktato nepaisančia tapyba, eksperimentine dvasia, kūrybine laisve, gyvu spalvos pojūčiu, žiūrovo interpretacijoms atvirais siužetais, didingu metamorfiškumu, sąlyginėmis formomis, ekspresyviu, įvairiakrypčiu, logikos nevaldomu veržliu potėpiu, iškraipyta perspektyva, iki elementarių pavidalų supaprastintomis figūromis, kurių stambūs, neretai tik numanomi, siluetai lengvai užpildo drobių paviršių.

POKALBIS SU TIKINČIAIS

Paslaptingos būtybės iš V. K. Slavinsko paveikslų kartais primena primityvaus pasaulio vaizdinius − pirmykščius urvų piešinius, egzotinius kitų tautų ar tradicinius baltų mitologijos personažus. Paveiksluose svarbi ir faktūra, suteikianti kūriniams tiek dekoratyvumo, tiek emocinės įtampos ar paslapties nuojautos. Tapytojo tikslas − rasti tokias meninės išraiškos formas, kurios paskatintų žiūrovą mąstyti ir gilintis į savo būtį, intensyviu koloritu ir laisvu potėpiu pasiekti maksimalią jausmo išraišką. Ir jam tai puikiai sekasi. V. K. Slavinskas tiki paslaptinga vidine vizija ir joje atsiveriančia tiesa. Dailininkui būdinga spontaniška technika, kilusi iš jausmo, kurio logika dar nespėjo suturėti. Tokiu būdu sukurti pavidalai gali būti interpretuojami labai įvairiai, o paveikslo kokybė priklauso būtent nuo galios paskatinti kuo daugiau ir kuo įvairesnių analogijų.

LAUKIMAS

Tapybinėse kompozicijose autorius keičia savo nuolatinių tapybos personažų (paukščių, žuvų, žmonių, etc.) būvius ir formas, galbūt tikėdamasis tokiu būdu modifikuotoje formoje atsirasiant ir naują esmę, atsakymus į klausimus, lydinčius V. K. Slavinską visą jo kūrybinį kelią nuo pat XX a. 8 deš. Klausimus apie save visatoje ir visatas savyje. Siurrealioje erdvėje persipinantys tikrovės ir sapno vaizdiniai dvelkia skaidriu liūdesiu ir kartais kiek nerimastinga viltimi, o kartais – tiesiog didinga rimtimi.

Gyvai ir išskirtinai jautriai spalvą jaučiantis autorius ieško laisvų kompozicinių sprendimų, stebina jausmine ekspresija. Kūrybinis maksimalizmas nepaliauja vedžiojęs jau ganėtinai seniai kuriančio ir savo stipriąsias puses atradusio menininko vis naujais eksperimentiniais kelias. Tai jis pribloškia įspūdingomis faktūromis, kurių minkles parodose bando spręsti kolegos ir meno mylėtojai, diskutuodami, ar jos išgautos vien dažų, ar ir grunto pagalba. Tai aiktelėti priverčia netikėtai jo įprastai spalvingoje tapyboje užgimęs baltos spalvos dramatinis kodas.

PASITIKĖJIMAS

Bėgant metams V. K. Slavinsko kūryboje mažėja dekoratyvumo, daugėja tyčinio pasklidumo, drobių paviršiams gyvybės įkvepiančių atsitiktinių brūkštelėjimų, o kartais ir sodresnių potėpių. Tokia nevaržoma, impulsyvi stilistika leidžia vaizdiniams iškilti menininko sąmonėje, išsisklaidyti drobės paviršiuje ir vėl nugrimzti vaizduotėn, tik šįkart jau žiūrovo. V. K. Slavinsko kūriniai tampa šaltiniu juos stebinčiųjų minčių ir pojūčių žaismei.

Vizionistiniai V. K. Slavinsko paveikslai, nutapyti kaip aiški vidinių vaizdinių išraiška, artimi XX a. pr. absurdo ir pasąmonės vaidmens mene idėjoms. Vaizduojamų objektų interpretacijos prieštarauja nusistovėjusioms prasmėms, kuria naują regėjimų pasaulį, balansuojantį tarp realaus ir irealaus, atveriantį instinktų ir labiausiai neįsisąmonintų ryšių sluoksnius. Nežemiškos spalvos, tarsi atpažįstami, bet akiai neįprasti siluetai, akcentuoti būtybių žvilgsniai, mimikos, išraiškos atspindi pasąmonės vaizdinių sferą, kur dieviška ir velniška, žmogiška ir gyvūniška, klausimai ir atsakymai dar nėra išsiskyrę ir glūdi vienovėje, kur dar nėra nei laiko, nei erdvės kategorijų, kur viskas atvira stebėtojo potyriams, nuojautoms ir interpretacijoms. Tai pradžių pradžia, kur viskas dar tik ima rastis, dar tik išsirutulios, išsigrynins, veikiant stebėtojo sąmonei, o kol kas viskas čia yra viena, vientisa ir stebėtinai laisva. Ritmiškai pulsuojančiose spalvinėse dermėse, pirmiausia sukeliančiose estetinį pasigėrėjimą, pamažu ima vertis giluminiai kūrinių klodai. Kiekvienam vis kitokie ir kartu visiems tie patys. Ir kūrybos procesas, jau nepriklausomai nuo autoriaus, tęsiasi stebinčiųjų vaizduotėje.

RYTO ELEGIJA