Paryžius, Rilkės mitas ir jo paveikti žmonių gyvenimai

Jei dabar R. M. Rilkę (Rainer Maria Rilke) skaito dvasingumo ieškantys vienetai, tai 1926 m., kai poetas mirė, Rilkę skaitė visi. Bet taip pat tada dar buvo laikas, kai „žmonės gimdavo gyvi ir begyvendami iš lėto mirdavo. Dabar gi gimstame mirę, ir, jei kam pasiseka, kažkiek dar atgyja begyvendami. Dvasia nebėra duotybė, tai daugiau yra, ką žmogus pats sugeba ta kryptimi nuveikti.“ (Roberto Bazlen)

Kai jau Nepriklausomoj Lietuvoj buvo išleisti Rilkės „Laiškai jaunajam poetui“, daug kam ta  knygelė buvo tarsi kelrodė žvaigždė. Ir tik kai kurie iš mūsų (ir žymiai vėliau) sužinojom, jog šiuos patarimų, kaip gyventi ir kurti, laiškus Rilkė rašė, būdamas ypač pasimetęs savo gyvenime:  tampė už skvernų Lu Salomę (Lou Andreas-Salomé) ir kitus – girdi, kaip gyventi, ką daryti?  Čia jau artėjame prie realaus Rilkės, atpažįstame jo manierą, kai aklas šlubam kelią mėgsta rodyti…

Iš kur tada radosi dvasinio išminčiaus Rilkės mitas? Nors… Jo biografijoje yra ir daugiau momentų, kurie yra pasekmės, o priežasčių reikia ieškoti kultūros istorijoje. Mat Rilkė savimi užbaigė XIX amžių, buvo dendis (pvz., tikrai nevilkėjo bet kuo), bohemos atstovas (kūrė iš seksualinės įtampos, bet ilgalaikių santykių su suviliotosiomis neplanavo – Bodlero laikais poetai eidavo į bordelius, bet Rilkė jau tik talentingoms ir kūrybingoms galvas suko), nenuilsdamas ieškojo turtingų mecenatų, kurie jį išlaikytų ir jo epistoliarinis palikimas savo apimtimi tūkstantį kartų viršija jo poeziją.

R. M. Rilkės „Valandų knyga“. Leidykla: Insel- Verlag (Leipcigas), 1905.

Titulinio puslapio dizainą sukūrė Valteris Tymanas (Walter Tiemann)

„Apie dendizmo ir bohemos fenomeną mums labai aiškiai išdėsto Ž. P. Sartras (Jean-Paul Sartre) knygoje apie Bodlerą (Charles Baudelaire), raktinę XIX a. figūrą:

Nekenksmingą visuomenei Dendžio tipą (su jo ekstravagancija ir menu dėl meno) tam tikru metu pakeitė revoliucionieriaus su idėjiškai angažuota kūryba tipas. Prancūzų Revoliucija išnaikino ne tik aristokratiją, bet ir palaužė tikėjimą tikėjimu – iš žmonių gyvenimo išbraukė religiją, bet dvasinio anstato poreikis žmonėse tai liko!“

Dendizmo reiškinys buvo reakcija į menininko socialinio statuso problemą.

Tarnaudamas aristokratams patronams, karaliui ar Bažnyčios kunigaikščiams, menininkas išeidavo iš savo gimtosios buržuazinės klasės įtakos zonos, likdavo kaip ir be šaknų, bet už tai į visuomenę galėjo žiūrėti iš aukšto, jai nepriklausydamas. Kilmingieji buržua akyse buvo parazitai ir dykaduoniai, bet menininkams „dykaduoniauti“ ir tarnauti tik savo menui jie netrukdė. Po Revoliucijos, įsigalėjus buržuazijai, menininkas liko našlaitis – per pastaruosius 200 metų įpratęs ją niekinti, į buržua glėbį grįžti jis negalėjo ir nenorėjo. Susikūrė nauji elitai ir jų hierarchija, bet ji rėmėsi naudingumu visuomenei, o menininkas tokioje sistemoje niekada nebūtų kotiruojamas aukštai – prarastų ir nepriklausomybę, ir išdidumą.

Jei aristokratijai meninkas tarnavo (mainais už globą, stipendiją ar pensijas), tai buržua reikalavo būti patarnaujamas. Pastebėkit, jog net ir dabar žmonės mieliau emigruoja ir tarnauja svetimiems (pvz., Londone), nei lieka Lietuvoje ir patarnauja (nugarą lenkia) naujalietuviams – instinktyviai pasireiškia tas pats senas nepriklausomybės ir savigarbos fenomenas.

Menininkui, gyvenančiam viduriniosios klasės gyvenimą, bet nenorinčiam tapatintis su tuo, ką niekina, liko tapti bohema ir susipažinti su skurdu (bei siekti pripažinimo, atnešančio finansinę nepriklausomybę).

Su liumpenų proletariatu ir ubagais lygiuotis nenorintiems menininkams teliko susikurti savotišką, mitinę, iš senos tradicijos – kūrybinio kanono, klasikos – ateinančią savą aristokratiją. Nieko bendra neturinčią su kapitalizmu, produkcija ir gaminimu-vartojimu: rašytojai nerašė tam, kad taptų rašytojais. Jie rašė, nes rašytojais buvo gimę. Pvz., Bodleras teigė esąs labai ekskliuzyvios aristokratijos narys – tokios, kurios neįmanoma išnaikinti – ji ateina iš talento ir Dievo dovanos, ir šito nenusipirksi nei už pinigus, nei užsidirbsi darbu ar būdamas naudingas visuomenei… Meninkas kaip profesija dar irgi yra per daug utilitariška – menininkas toliau turi įvairius savo ritualus, ceremonialumą, aprangą, grožio kultą, meilę elegancijai – žodžiu, kas ypatinga ir neapčiuopiama, ne visiems duota ir ne visų  suprantama… Tokiu būdu ir dvasingumas liko meno ir kultūros teritorijoje: nori prie jo prisiliesti, kreipkis į meną, domėkis juo, globok, puoselėk menininkus. Taip menas tapo artimiausias dalykas religijai, o menininkai – dvasingumo žyniais. Rilkė irgi dar iš to laiko, todėl automatiškai dvasingumo adeptas, o aukštoji literatūra iki šiol parodo, jog egzistuoja daug daugiau, nei tik duona mūsų kasdieninė.

R. M. Rilkė savo darbo kabinete Worpswede (XX a. pradžia)

Mėgėjas žongliruoti didingais ir skambiais žodžiais Rilkė, dar studentas būdamas, publikavo daugiau nei kiti per visą savo gyvenimą – jis intensyviai dirbo, plėsdamas kontaktų tinklą ir didindamas savo populiarumą: jaunystėje jis buvo priešingybė vos vos ką išspausdinančiam atsiskyrėliui, kokiu patapo, kai atėjo pripažinimas. O kokių nors įsitikinimų ar principų jis neturėjo niekada. Tik nenorą dirbti ir gyventi gyvenimą kaip visi. Gimęs Prahoje, vėliau ją iškeitė į Miuncheną, Berlyną, Paryžių – draugysčių nepalaikydavo, naujoje vietoje pradėdavo viską iš naujo, kadangi realiai bendrauti su žmonėmis nemokėjo (visada tik susikoncentravęs į save), tai mieliausiai rašydavo laiškus. Ir rašydavo juos be galo be krašto, po dešimt ir daugiau per dieną, kai kuriuos po dvidešimt puslapių – tarsi kokia logorėja (žodžių tryda) jį būtų griebus.

Pastarąjį reiškinį – modernių laikų tendenciją bendrauti per atstumą ir kada tau patogu – paaiškina amerikiečių filosofas Kristoferis Lešas (Christopher Lasch): inteligentija, kaip užgimstantis atskiras sluoksnis visuomenėje, menininkų grupuotės, dažna akademinė bendruomenė – visur rasit tą patį intensyvų epistoliarinį bendravimą grupės viduje.

Intensyvūs rašytiniai santykiai tarp žmonių išsivystė kaip nykstančio plataus socialinio gyvenimo  rezultatas: vienatvės apimti, niekur socialiai nebepriklausantys žmonės buvo priversti ieškoti intymumo net ir atsitiktinėse pažintyse – toks intymumo lygis seniau buvo tik tarp artimų draugų ir brangių žmonių, jei buvo iš viso.

Laiškas draugui Johanui (Johannes Graf von Kalckreuth), rašytas iš Šveicarijos miesto Lokarne,

kur Rilkė gyveno nuo 1919 m. gruodžio pradžios iki 1920 m. vasario mėnesio

Kad intymumas yra abipusis sielų apsinuoginimas, psychės analizavimas kartu – pati idėja yra gal tik poros šimtų metų senumo. Kylant kapitalizmui ir viską imant matuoti pinigais, nyksta bendruomenės, giminės, šeimos vientisumas – veikiant socialiniams liftams dažnas nenori priklausyti aplinkai, kurioje gimęs. Tada intymumas bendraujant ima pakeisti formalų bendravimo būdą tarp žmonių – nuo savo aplinkos nusisukęs individas elgtis sociume paprasčiausiai  neišmokdavo, neįgydavo tokios patirties – dėl ko bet kurį kontaktą tuoj pat stengdavosi padaryti asmeninį, įtraukti kitą į intymumo lauką… Dvasinis intymumas netgi grėsė pakeisti seksualumą. Nors į lytinius sąntykius irgi buvo kreipiamas vis didesnis dėmesys – jie taip pat tapo bendravimo būdu.

Senesnė tradicija, priešingai, mieliau ir asmeninius santykius formalizuodavo į socialinius (pvz., vaikai tėvams sakydavo „jūs“), viskam buvo etiketas ir taisyklės, kurias žinant, buvo lengviau judėt sociume nesuklystant. Kai šios dvi tradicijos susidurdavo asmeniniame kontakte, dažnas kratydavosi kito nereikalingų asmeniškumų, bandydavo priversti atstatyti socialinį atstumą…

Grįžtant prie Rilkės, jis, būdamas vaikas, galėjo elgtis kaip senas žmogus (kai kariniame internate vyresni mokiniai jį skriausdavo, jis nesigindavo, sakydavo, aš jums atleidžiu Kristaus pavyzdžiu), o būdamas suaugęs galėjo pradėti aikštytis kaip vaikas, trypti kojomis, reikalauti savo norų patenkinimo.

R. M. Rilkė vaikystėje (1884 m.)

Ne veltui Lu Salomė, iki gyvenimo galo jo surogatinė mama, jo mentorė ir mylimoji – kokių dar psichikos kringelių reikia? – jam nustatė asmenybės susidvejinimą (šizofreniją) ir jo psichinė būklė per gyvenima į gerą pusę taip ir nepakito. Kiek išmintingų laiškų jis berašė, viskas susivesdavo tik į patarimus kitiems. Moralumas ir etika pasibaigdavo, kai juos užrašydavo – iš viso to jis nieko nepritaikė sau, nei vieno patarimo neišbandė pats. Pagal Rilkę, gyvenimą keisti turėjo visi kiti, o jis pats gyveno kaip gyvenęs, koks gimė, toks ir numirė.

Pati Lu Salomė gana greitai pajuto, jog Rilkė jos gyvenimą per daug apsunkina, riboja jos laisvę, todėl santykius nutraukė (vėliau, Rilkės pastangomis, jie atsinaujino kaip epistoliariniai), o Rilkė tiesiu taikymu nukeliavo į Worpswede – menininkų koloniją netoli Bremeno, Vokietijoje, pakviestas pažįstamo menininko. Bet Rilkei ten didžiausią įspūdį padarė ne pagyvenę žinomi peizažistai, o Klara Vesthof (Clara Westhoff) ir Paula Beker (Paula Modersohn-Becker), jaunos menininkės, atsikrausčiusios į ten gyventi 1898 m. ir tapusios geriausiomis draugėmis. Rilkė tuoj pat pradeda rašyti joms eilėraščius ir vadinti jas „savo baltai vilkinčiomis mergaitėmis“. Jos jau buvo grįžusios iš Paryžiaus, kur Klara mokėsi skulptūros pas Rodeną (François Auguste René Rodin), o Paula tapė. Bet vieno iš Worpswede’s garbingų peizažistų, Moderzono (Otto Modersohn), numirė žmona, o Paula turėjo tiek ir tokį stiprų empatijos jausmą, jog atjauta šitam pagyvenusiam našliui labai greitai virto susižadėjimu. Dėl ko Rilkė labai įsižeidė ir ilgai nelaukęs pats susižadėjo su Klara.

R. M. Rilkė su žmona Klara

Rilkė ir Klara buvo kaip reta nelygi pora. Amžininkų prisiminimuose ji – aukšta ir išdidi jauna moteris, primenanti žydinčią vyšnią visame mergystės brandos meilume. O Rilkė buvo jos priešingybė – niekuo neišsiskiriantis  ir mažo ūgio ne tik nuotraukose. Šituo periodu jis buvo nusprendęs tapti meno kritiku ir parodų organizatoriumi, todėl mielai pasižadėjo parašyti knygą apie Worpswede’s menininkus, iš kurių – laiko perspektyvoje – Paula Beker buvo pati talentingiausia (net ir tragiškai trumpai gyvenus), o meno žinovas Rilkė jos nepaprašė nei vieno darbo parodyti (Klaros vieną biustą pažiūrėjo) ir savo „mergaičių“ Worpswede’s knygoje net nepaminėjo – viskas gražu ir gerai, bet menininkais tada galėjo būti tik vyrai.

Nors Rilkė mėgo kalbėti apie idealią santuoką, kai partneriai yra „vienas kito vienatvės saugotojai“ – po vestuvių jis, girdi, rašys, o Klara užsiims skulptūra… Bet Klara tapo nėščia praktiškai tuoj pat, o dukrai Rutai (Ruth) gimus Rilkė tuoj pat išlėkė į Paryžių pagal naują užsakymą rašyti knygą apie Rodeną. Klara galėjo sau žinotis: jei irgi norėjo į Paryžių, tai turėjo atsakyti namo nuomą, išparduoti  baldus ir kitus rykus, palikti kūdikį savo tėvams, ir tada jie gyvens Paryžiuje – abu, bet atskirai.

Vėliau Rilkė įvairiems adresatams laiškuose rašė, jog „geriausia būtų buvę, kad vedybos niekada nebūtų įvykusios“, bet turėjo omenyje nepatogumus sau kaip poetui ir savo menininko įvaizdžiui. Dėl pasekmių Klarai jis nei kiek nesijaudino. Nes jos, kaip minėta, tikra menininke ir nelaikė – Rilkės biografai ilgą laiką irgi skelbė tokią pat nuomonę, girdi, pas Rodeną pasimokius ir tiek.

Kaip dabar matom, Klara Rilkė-Vesthof buvo gera, talentinga skulptorė, iš savo meno pragyvenusi, daug dirbusi pagal užsakymus mecenatams už stipendijas ar kuriam laikui suteiktas ateljė patalpas. Jos darbų esama gal ne tiek muziejuose, kiek privačiose kolekcijose, bet pvz., jos sukurtas Paulos Beker biustas stovi priešais Bremeno meno muziejaus fasadą.

Klaros Vesthof sukurtas tapytojos, grafikės Paulos Beker biustas (Bremenas, Vokietija)

Rilkės kova su Paryžiumi bei, galiausiai, savęs į jį įauginimas ir padarė iš jo pasaulinio masto autorių. Jis visada ir viską gyvenime pradėdavo su entuziazmu, aukščiausia gaida. Tik nuo savęs gi nepabėgsi – tuoj vėl prasidėdavo depresijos, baimės, tamsios fantazijos, nusivylimas… Likdavo tik viena išeitis – viską mesti ir važiuoti kitur.

Pirmasis Rilkės Paryžiaus adresas, 11 Rue Toullier, tapo ir jo romano „Malte Laurids Brigge“ adresu. Pradžioje miesto triukšmas, tempas, skuba poetui rodėsi vertingo gyvenimo priešingybė – girdi, gyvenimas turi būti ramus, lėtas ir paprastas. O Paryžiuje visi skuba gyventi, kažką vejasi… Ir todėl yra taip arti mirties. Bet greitai jo realybė ėmė išsisluoksniuoti: menas, Rodenas – pozityvu, o kasdienybė (ligų, skurdo baimė, Kairijo kranto žmonės gatvėse) jam rodėsi bjaurūs, jis pats jautėsi vienišas, izoliuotas, skurdžius – žodžiu, negatyvas.

Rilkė pinigų neturėjo – juos traukė iš kitų, bandė gauti už savo kūrybą, kaulijo (kai jo tėvas numirė, palikimą sudarė tik skolos – Rilkė jau buvo viską išnaudojęs). Tačiau poetas niekada nepriklausė žemiausiems visuomenės sluoksniams – žmonės  iš tų sluoksnių žino, kaip apsieiti su skurdu. O Rilkės siaubas buvo tai, jog jis į skurdą nuslys ir niekada nebepakils atgal. Nors nei jo skurdas buvo beviltiškas, nei baisėjimasis ligomis ir mirtimi buvo daugiau nei literatūrinė poza, sekant Bodleru ar Melarmė…

Neilgai trukus Rodeno kūrybos įtakoje Rilkei menas jau visas judėjime, veiksme – „pavykęs meno kūrinys demonstruoja nerimą, kuris yra gamtos esmė“… Ir abiem atvejais Rilkė išlieka mimetiškas – realybė turi būti atvaizduota tokia, kokia ji yra. Tik ta realybė abiem atvejais – Worpswede ir Paryžius – radikaliai kita… Galiausiai Paryžius Rilkei tapo „femme fatale, mirtinu priešu, mūza, vėlyva meile, senu pažįstamu ir širdies drauge“.

Lu Salomė nebuvo vienintelė psichoanalitikė froidistė Rilkės aplinkoje. Reikia paminėti ir sociologę Eleną Kei (Ellen Key), kuri Rilkei – snobui – nepatiko nei savo išore, nei tuo, jog skaitė jo kūrybą per psichologinę ir jo asmeninės istorijos prizmę. Bet ji davė poetui pinigų (kaip pasirodė, lemiamu momentu jo gyvenime) nuvažiuoti pagyventi į brangią sanatoriją, kur Rilkė pagaliau užmezgė taip ilgai ieškotus kontaktus, per kuriuos visam laikui išėjo į turtingų ir kilmingų pasaulį – poetu susidomėjo Šverino kunigaikštienė. Mat Rilkė buvo gerai apsirengęs (tėvo pinigais finansuotas naujas kostiumas), žinojo kaip elgtis ir stengėsi elegantiškai laikytis, demonstravo manieras ir buvo talentingas pašnekovas, su kuriuo nenuobodu – kunigaikštienė pakvietė jį į savo pilį Hesene.

R. M. Rilkė ant suoliuko „juodajame miške“ (Schwarzwald) Vokietijoje

Ten jis toliau susipažino su baroniene Julija fon Nordek cu Rabenau (Julia von Nordeck zu Rabenau), aristokratu bankininku Karlu fon der Heidtu (Karl von der Heydt), kunigaikštienės žentu Jakobu fon Uekskiuliu (Jacob von Uexküll) ir kitais. 1905 m. Paryžiuje trisdešimtmetis Rilkė jau kitas žmogus ir Paryžius jam jau ne vargo kloaka, bet menų metropolis – Rodenas paprašo jį padirbėti sekretoriumi porą valandų per dieną ir Rilkė sutinka.

Kai Šverino kunigaikštienė mirė, jos vietą Rilkės pasaulyje jau buvo užėmusi princesė Turn und Taksis (Thurn und Taxis) – jos automobiliu (su vairuotoju) 1911 m. Rilkė išvažiuoja į dešimties dienų kelionę į Duino pilį, kur jis parašys pirmąją iš Duino elegijų (ir ilgam nutils)… Iš visų baronienių, kunigaikštienių, pilių savininkių, hercogienių ir princesių poeto pažinčių (ir patronažo) rate, princesė Marija fon Turn und Taksis (Marie von Thurn und Taxis), (gimusi 1855 m. Venecijoje kaip princesė Marie Elisabeth Karoline zu Hohenlohe-Waldenburg-Schillingsfürst) po vestuvių priklausė vienai turtingiausių Europos kilmingųjų šeimų.

Princesė Marija fon Turn und Taksis (1855– 1934)

Ji mokėjo užsienio kalbų ir susirašinėjo su menininkais iš visos Europos, kvietėsi juos pagyventi savo pilyse pagal geriausias mecenatiškas aristokratijos tradicijas. Nuo 1909 m. ji kvietė ir Rilkę, „bjaurios išvaizdos, bet simpatišką kaip poetą“ – jie susirašinėjo iki pat Rilkės mirties.

Duino pilyje gerokai prieš Rilkę lankėsi ir Petrarka, ir Dantė… Turn und Taksis nuosavybe pilis tapo nuo 1875 metų: ten svečiavosi ir Gabrielis d’Anuncijus (Gabriele d’Annunzio), ir Polis Valeri (Paul Valéry), Hugo fon Hofmanstalis (Hugo von Hofmansthal)… taip pat čia buvo sustojęs ir erchercogas Francas Ferdinandas pakeliui į Sarajevą, kur jį nušovė anarchistas, ir tai buvo I Pasaulinio karo pradžia… Nuo 2003 m. pilis ir parkas yra atviri publikai.

Duino pilis, Italija

… Kai Rilkė su Rodenu susipyko ir tas jį atleido, Rilkė paliko Paryžių ilgesniam laikui – svečiavosi pilyse, gyveno Venecijoje, atostogavo Belgijoje. Įdomu tai, kad jis vaikščiojo po Viareggio (Florencijos aukštuomenės iš seno mėgiamas kurortas) paplūdimį ir nežinojo, jog ten, netoliese, 1822 m. paskendo poetas Šelis (Shelley) ir jo kūnas, ant kranto išplautas, pagal karantino taisykles buvo ten pat ant smėlio ir sudegintas.

Rilkė skaitė paskaitas apie Rodeną Vokietijoje su dideliu pasisekimu, nes buvo tapęs geriausiu jo kūrybos žinovu vokiškai kalbančioje Europos dalyje. Kai jis grįžo į Paryžių po trejų metų pertraukos, paskelbė, jog „tie metai praėjo kaip viena diena“. Klara tuo metu buvo išsinuomojusi studiją Hotel Biron – XVIII a. buvusiame vienuolyne su apleistu parku, 77 Rue de Varenne, bet turėjo skubiai grįžt į Vokietiją, todėl Rilkė perėmė patalpos nuomą ir įsikraustė. Patalpas ten tada nuomodavosi įvairūs menininkai: Kokto (Jean Cocteau), Matisas (Henri Matisse), Aizedora Dankan (Isadora Duncan)… O Rilkė pakvietė į svečius Rodeną, kuriam tai padarė tokį įspūdį, jog neilgai trukus jis išsinuomavo  visą pirmą aukštą ir susikraustė su visomis savo skulptūromis (1911 m. Rodenas jau užėmė visą pastatą ir, pažadėjęs valstybei palikti savo kūrinius su sąlyga, jog ten bus jo muziejus, išgelbėjo pastatą nuo nugriovimo). Po remonto, 1919 m., ten jau buvo atidarytas Rodeno muziejus, kurį galime aplankyti iki šiol.

Rodeno Muziejus, Paryžius (77 Rue de Varenne)

Kai Rilkei Paryžiaus ėmė nebe taip reikėti, jis pradėjo jį ir mažiau mylėti – Paryžiaus kambarių dydis jam tampa per mažas, prireikia jūros horizontų –  paskutinį kartą ilgiau Paryžiuje jis dar kūrė 1913–1914 metais. Prasidėjus karui, Rilkė buvo priverstas išvažiuoti ir visą karo laiką prabuvo Miunchene: uždarytas, apribotas, negalintis keliauti… Paskui pokario sumaištis, kairieji ir dešinieji –  Rilkė trumpam flirtavo su kairiaisiais, todėl nepaprastai džiaugėsi, kai jam pavyko gauti leidimą įvažiuot į Šveicariją skaityti paskaitų ciklo. Jis visada neigė, jog iš Vokietijos išvažiuot buvo priverstas, bet atgal į ją iš esmės ir nebegrįžo… Poetas pradėjo paskutinį savo gyvenimo etapą ir, jei kur ir grįžo, tai į Paryžių, prancūzų kalbą ir kultūrą. Ir už tai buvo atsakinga paskutinė jo gyvenimo moteris, su kuria jis galų gale ilgiausiai išbuvo kartu, nors pats jos reikšmę (ypač laiškuose kitoms moterims) sistemingai menkino, –  Baladine Klosovska (Klossowska), Rilkės vadinta Merline (nuo Merlino burtininko iš karaliaus Artūro legendų)…

(bus daugiau) 

R. M. Rilkė su Baladine Klosovska ir jos sūnumi Baltazaru (Balthus)