Klausyk!
tekstas: Pelkių Būtybė
Mieli Baltojo kambario lankytojai,
Ant šios sienos noriu palikti jums vieną gautą linkėjimą. Jį man davė viena ypatinga miškinė, keliavusi klampiais pakraščiais ir susidūrusi su sielas graužiančiom pabaisom, bet atpažinusi savo širdies dainą ir gyva išbridusi iš klampynės. Dabar jos širdis plaka ritmą gyvenimo giesmei, o pati miškinė žydi gyvąja galia. Galbūt šie žodžiai daugeliui jūsų nebus vertingi, bet gal kada nors į kambarį užeis ir tas, kuriam jie padės, kaip padėjo man. Linkėjimą užrašysiu lygiai tokį, kokį ir gavau.
Klausyk! Pakrašty turi žengt atsargiai,
Bet svarbiausia tvirtai turi eiti pirmyn.
Jei pažvelgsi žemyn, jei širdis nedrąsi –
Tave parklupdys, įklampins ir kankins.
Ten šaižūs aidai skrodžia šaligatviais,
Veda į tankmę, ten kur aklavietės,
O kai jau nebėra kur koją statyti –
Apstoja ir žiūri, kaip grimsi į pelkę.
Žemyn! Nes aidai tai pakilti negali,
Negali, nes patys kilę iš baimės,
Iš skausmo vienatvės jie trokšta kalbėtis,
Bet lenda pro gerklę ir širdį sudarko.
Be jos liksi silpnas ir klimpsi gilyn.
Mačiau tūkstančius – galvos tik kyšo…
Pro jų burnas lekia tokie pat aidai,
Kol nuo gaĩlių būtybė apsvaigusi nyksta.
Tai yra veltui aukojama siela.
Atnaša velniavai nuo kaltės aido.
Būtybę išgelbėti ne tavo rankoms,
Tai gali tik burtas – stipriausias – meilės.
Tad visad klausykis plakimo širdies.
Jei skamba balsas ne pagal jos ritmą,
Jei sukelia nerimą, jei užrakina –
Balsas tik aidas: negyvas ir silpnas.
Įstrigus kaltė žūtbūtiniam riksme
Grasins artimųjų širdis atimt,
Bet visad atmink – kaltė netikra.
Su ja nekalbėk ir jos neklausyk.
Tik pačiam atpažint savo sąžinės balsą,
Sąžinė tai – ką tik pats sau žinai.
Ji niekada nepils druskos į žaizdą
Ir nesidaužys galvoj kaip aidai.
Sąžinės balsas neskamba šaižiai,
Nerėks, negrasins, nežemins, nežeis.
Sąžinės balsas tegali būt daĩnos!
Kur suteikia galios ir įkvepia veikt.
Eik su daina ir išeisi į laisvę,
Pasitikėk ir Dievai tau padės!
Kad ir kaip giliai būtum klimpęs į pelkę,
Išeitis pasirodo kai veda širdis.
Šis žydinčios miškinės linkėjimas man padėjo neuždusti paklydus šabakštynuose, kai juodos riebios musės lindo į akis ir mano nevilties dejonės aidas apsigręžęs brovėsi atgal pro gerklę suvalgyti sielos, o gailus balsas iš pakrūmės kvietė prigulti ir tyliai neskausmingai nugrimzti. Negirdėjau tada plakimo širdies, nei sąžinės balso, tik nevilties aidus. Ir nieko daugiau. Bet šis linkėjimas man neleido pamiršti, jog aidai netikri ir jie patys negali praryti mano sielos. Ir neleido galutinai užmigti krūmynuose atsiduodant šabakštynų šmėkloms. Ir štai aš vis dar stoviu su plakančia širdimi. Už tai esu dėkingas žydinčiai miškinei ir tikiuosi, kad jos linkėjimas pasieks ir kitus likimo brolius bei seses, kurių kelias taip pat veda pro tą be galo keistą savigraužos klampynę. Arba joje tik prasideda. Manasis ten tik prasidėjo.
