Šešėlinė filosofija vienuolynų griuvėsiuose

Prasmė ir tikslas. Gyvenimas yra prasmingas tik tuo atveju, jeigu jis neturi tikslo. Tuo metu, kai klausiama, kokia yra gyvenimo prasmė, paprastai omenyje turimas klausimas, koks yra gyvenimo tikslas. Manoma, kad tikslas ir prasmė yra sinonimai. Taip yra tik tuo atveju, jeigu prasmę suvokiame funkciškai, t. y. kaip prasmę ką nors daryti kokio nors tikslo atžvilgiu. Jeigu turime tikslą, tuomet to tikslo atžvilgiu prasminga daryti tai, kas leidžia priartėti prie to tikslo, ir beprasmiška tai, kas nepriartina prie jo. Tačiau gyvenimo prasmės klausimas yra ne funkcinis, o egzistencinis. Tikslą suponuoja tik funkcinis prasmės supratimas, tuo tarpu egzistencinė jos traktuotė veikiau reikalauja atsisakyti bet kokio tikslingumo. Gyvenimas, kuris turi aiškų tikslą, yra beprasmis egzistenciniu požiūriu, nes tuomet gyvenimas yra tik priemonė tikslui pasiekti ir, vadinasi, pati iš savęs jokios prasmės neturi. Tuo metu gyvenimas gali būti prasmingas tik tuo atveju, jeigu jis pats sau yra tikslas ir, vadinasi, už savęs jokio kito tikslo neturi. Tad gyvenimas yra egzistenciškai prasmingas, jei, ir tik jei, jis yra beprasmis funkciškai. Bet koks išorinis tikslas gyvenimą paverčia funkciškai prasminga priemone tikslui pasiekti, kaip tik dėl to atimdamas iš jo egzistencinę prasmę. Tad kai įprastai klausiama, kokia yra gyvenimo prasmė, iš tiesų klausiama, kokia priežastis gyvenimą daro beprasmį. Jeigu šitaip suprastas klausimas keliamas religinėje šviesoje, gyvenimo beprasmybės kaltininkas tampa aiškus.

Romualdas Balinskas. STIGMOS. 2021. 110×100. Aliejus, drobė, koliažas.

Prasmės dialektika. Gyvenimo prasmės ir beprasmybės dialektika yra pernelyg supaprastinama. Per lengvai postuluojama, kad gyvenimo beprasmybės žmogus negali ištverti, kad jis griebiasi bet kokio prasmės krislo, tą jo siekimą perkeičiant procesu, dar vadinamu dievoieška. Įprasta manyti, kad yra dvi alternatyvos: pasiduoti beprasmio buvimo hedonistiniam svaiguliui arba ieškoti tos prasmės. Tačiau čia slypi kiti du momentai. Pirmiausia, jeigu ieškoma prasmės, nes beprasmio gyvenimo neįmanoma ištverti, tai dar nereiškia, kad toji prasmė iš tiesų yra, tai greičiau kaip tik liudija mūsų veikiausiai įgimto prasmės poreikio išugdytą savybę tą prasmę susikurti. Antra vertus, atsidavimas menkam buvimui, rezignuojant egzistencinėje beprasmybėje, nebūtinai yra hedonistinis ar mažiau vertingas už buvimą postuluojančiojo gyvenimo prasmę. Puikiai suvokdamas savo egzistencijos beprasmybę absoliučios tiesos ar prasmės požiūriu, žmogus gali savo gyvenimo prasmę atrasti ją steigdamas socialinėje sferoje. Be jokios abejonės, nėra beprasmis gyvenimas to, kuris paaukojo gyvenimą savo idealams ir idėjoms, kuris atidavė visą save tam, kas jam atrodė svarbu. Šiuo atveju, negalėdami nieko tikra žinoti apie absoliučią prasmę, galime susitelkti ties individualia, ne tiek būties, kiek egzistencijos (tai nėra tas pat!) prasme. Ir svarbiausiu dalyku tampa prasmės pojūtis, nepriklausomai nuo to, ar esama to metafizinio dirgiklio anapus ego ribų. Gyvenimo prasmė šiuo atveju yra veikiau pats tas ego kontūras, o ne tai, kas tą kontūrą transcenduoja ir iš išorės persmelkia šiapus kontūro esantį individą. Tad tokiu atveju religija negali turėti pretenzijos į absoliučią prasmę būtent absoliučios tiesos požiūriu, nes absoliuti tiesa, būdama absoliuti, negali būti siejama su jokia religine praktika ar tradicija. Aišku, šiapus tikėjimo steigiasi savitas supratimas apie pačią absoliučią tiesą, tačiau balansuojant tarp tikėjimų, neįsikabinant kurio nors vieno, absoliuti tiesa yra kažkas, kas esti anapus tikėjimo. Ir nežinodami, kokia ji yra ar net ar apskritai ji yra, būtent jos požiūriu, jeigu manome esant tiesą, absoliučią prasmę privalome paneigti kaip postulatą. Tiesą sakant, jeigu tikime absoliučia prasme, tai iš jos išvedame absoliučią tiesą, bet jeigu anapus tikėjimo mąstome apie absoliučią tiesą, kokia ji galėtų būti, tai panaikiname absoliučios prasmės sąvoką. Nebent abu šiuos dalykus sutapatintume, tačiau bet kuriuo atveju žmogiškoji perspektyva prasmės ir tiesos netapatina, nes prasmė grynai žmogiška prasme yra tai, kas teikia būties ar bent jau egzistencijos pilnatvę (iliuzinę ar tikrą), o tiesa gali būti tai, kas iš pamatų bet kokią harmoniją sugriauna, nes tiesa, jei ji yra, neįsipareigoja žmogui. Tai prasmė yra žmogiškas, vien tik žmogiškas reikmuo, o tiesa neturi nieko bendra su žmogumi, nebent tiek, kad ji gali jam atsiverti, tačiau tas atsivėrimas gali būti ne tiek išganingas, kiek pražūtingas.

Religija – tikėjimo protezas. Tikintis žmogus, negalėdamas atsiverti absoliučiai transcendencijai, bijodamas jos, nesuprasdamas jos ir norėdamas apčiuopiamo, konkretaus ir aiškaus dalyko, jį susikuria ir įtarpina transcendenciją, save užverdamas transcendencijos patirčiai ir atverdamas religinio disciplinuotumo, griežtumo ir struktūralizmo išbaigtumui, kuris šių formalizmų peržengimą laiko anomalija, kuri tiek, kiek dar siejasi su formulėmis, yra laikoma šventumu, o tiek, kiek tolsta nuo formulių, yra paskelbiama erezija. Religija institucine, ritualine ir formalistine prasme kaip žmogaus religingumo totalizatorius, indikatorius ir katalizatorius yra reikalinga tik neįgaliesiems, kurie nėra pajėgūs atsiverti pačiam tikriausiam tikrovės ir tiesos absoliutumui – transcendencijai. Religinis dogmatizmas su visa savo formalistine struktūra yra egzistencinių patirčių, atvirumo tiesai ir tikrovei bei transcendencijos patyrimo ir giliausio tikėjimo, pranokstančio bet kokį žinojimą, protezas. Daugybė žmonių be tokių protezų negali gyventi, todėl tai didžiausia nauda jiems. Tačiau didžiausia religijos niekšybė ir žala yra ta, kad daugybė žmonių, kurie iš principo galėtų vaikščioti patys per savo atvirumą transcendencijos slėpiniui, iš tiesų arba patys nusipjauna sau kojas, arba jas nupjauna kiti, ir jų vietoje įstatomi protezai, kurie tampa tikrųjų kojų pakaitalu, niekada negalėsiančiu joms prilygti.

Indrė Ercmonaitė. KŪRĖJAS. DA VINCI – TRON‘AS. Iš serijos „Pono Dažo nuotykiai“. 2014. 54×44. Aliejus, drobė.

Ribotumo klystkeliai link absoliutumo. Pažintiniu požiūriu, žmogaus proto ribotumas yra tuo pačiu metu ir raktas į religiją, ir spyna nuo jos. Kai susiduriame su situacija, kurioje protas prieštarauja Bažnyčios pozicijai kokiu nors klausimu, turime tris išeitis: arba pripažinti, kad protas klysta, arba pripažinti, kad Bažnyčia klysta, arba pripažinti, kad abu klysta ir tiesa yra kažkur kitur. Protas, kuris pripažįsta, kad pats klysta, iš esmės neigia pats save, o tai jau savaime prieštaringa. Protas, kuris pripažįsta, kad klysta Bažnyčia, nemaža dalimi ima neigti savo ribotumą, nes iškelia save aukščiau tūkstantmetės išminties. O štai protas, kuris pripažįsta, kad klysta abu, iš esmės pakimba tuštumoje ir eina link iracionalumo. Visi trys aspektai savaime yra religiniai ir gali tiek vesti į religiją, tiek tolinti nuo jos. Svarbiausia, kad protas, kuris neigia pats save vardan Bažnyčios teisumo pripažinimo, tiek, kiek neigia save, tiek kompromituoja savo sprendimo dėl Bažnyčios teisingumo legitimumą. Ar taip suksim, ar kitaip, galiausiai žmogaus protas vertina ir tik jei protas leidžia priimti tikėjimo tiesas, mes jas priimame, o jei neleidžia, atmetame. Neįmanoma išeiti anapus savo proto, net ir kalbant apie absoliučiai viršracionalius dalykus. Mūsų negebėjimas išeiti anapus proto mus kalina šioje dilemoje: jei prieštaraujame Bažnyčiai, kliaujamės protu, o jei priimame Bažnyčią ir atmetame savo protą (jei jie prieštarauja vienas kitam), tada iš esmės atmetame tą patį protą, kuriuo priimame Bažnyčią, o tai reiškia, kad teigiame savo proto sprendimo teisingumą per jo sprendimo klaidingumo pripažinimą – tai absoliutus prieštaravimas, kurio gali išvengti nebent koks nors Hegelis ar Deleuze’as. Gal todėl vertėtų retkarčiais privengti ir jų?..

Krikščioniška visuotinybė ir individas. Dar viena priežastis, kodėl krikščioniška Dievo koncepcija abejotina, yra ta, kad tai, kaip sako Arvydas Šliogeris, maksimaliai nuindividualintas, absoliučią visuotinybę reiškiantis Žodis. Teologinis išvedimas galėtų būti toks: Dievas kaip visuotinybė glūdi kiekviename žmoguje, todėl, be jokios abejonės, ir yra visuotinas. Tačiau tai yra minios Dievas, arba, kaip dabar būtų tiksliau sakyti, – žvaigždė. Todėl visokie Summa Theologiæ, paversti populiariau suprantamomis religinėmis formomis, nuo kurių nudirtas filosofinis kailis, tėra paprasčiausias žurnalo Žmonės provaizdis. Individualumo aspektas yra aiški skirtis tarp kūrėjo ir gamintojo: pirmasis negali nebūti individualistas, antrasis negali nebūti visuotinybė. Į visuotinybę tarsi nurodo ir Visatos pavadinimas, tačiau kaip tik ji ir yra individuali, nes yra bekalbė, ir tik kalbos fantomuose suvisuotinama. Jeigu kūrėjas sukūrė tai, kas nėra visuotina ir pagaminama, tai jis neabejotinai yra maksimalaus individualumo įsikūnijimas, vadinasi, absoliučiai priešinga visuotinybei, todėl ir krikščionių Dievui.

Romualdas Balinskas. NUIMTAS. 2020. 100×80. Aliejus, drobė, koliažas.

Kad laimėtum tiesą, turi pralaimėti diskusiją. Tiesos pažinimas priklauso nuo charakterio. Jeigu diskutuojantys žmonės nelinkę keisti savo pozicijos, faktams ir argumentams ją nusveriant, tai jie neatras tiesos ir nurungs visus, kurie linkę keistis ir mato pozityvius dalykus oponentų argumentacijoje. Tuo tarpu tiesą atrasti diskusijoje įmanoma tik tuo atveju, jeigu abi diskutuojančiųjų pusės linkusios keistis argumentams ir faktams nusveriant jų poziciją. Tas, kuris linkęs keistis, pažinti ir atrasti tiesą, visada pralaimės diskusiją prieš tokį, kuris to daryti nelinkęs. Tačiau pralaimėtojas tokiu būdu tik praturtės. Tuo metu tas, kuris nėra linkęs keistis ir mano turįs tikrą ir teisingą žinojimą, už kurio nebėra ko naujo siekti šiuo klausimu, visada diskusiją laimės prieš tokį, kuris linkęs keistis, tačiau toks laimėtojas niekada nepraturtės ir visuomet liks prie savo pažiūros, net jei ši ir būtų klaidinga. Tokio charakterio žmogus – turi tiesą ar neturi – jos atrasti diskusijoje negali, o tas, kuris linkęs keistis – turi tiesą ar neturi – iš principo diskusijoje ją atrasti gali.

Laisvės ir individualizmo priešprieša. Laisvė ir individualizmas yra sunkiai suderinami, nors tam tikrų išlygų rasti ir galima, tačiau nei laisvės, nei individualizmo neįmanoma suderinti su lygybės idėja. Jeigu esi lygus, tai nesi laisvas, nes laisvu veiksmu arba tobulėji, arba degraduoji, bet visada išsiskiri iš minios, taigi iš plyno lauko, todėl jau nebesi lygus. Jeigu esi priverstas likti lygus, tuomet nesi laisvas. Ir net jeigu kalbame apie lygybę startinių pozicijų atžvilgiu, o ne ko kito, tai privilegijų teikimas neturintiems įgimtų gabumų nėra jokia lygybė, – tai teisingumas, tačiau ne paskirstomasis, o atitaisomasis. Galimybės tampa ne lygios, o išlygintos, sulygintos, suvienodintos. Tačiau – kaip paradoksalu! – būtent šitas sulyginimas – nesvarbu, startinėse ar dabartinėse pozicijose, – naikina bet kokią individualizmo galimybę. Juk individualistu gali būti tik tas, kuris nėra vienodas, kuris nėra toks pat, kuris išsiskiria ir yra kažkas daugiau nei paskiras masės elementas, lengvai pakeičiamas kitu. Lygus todėl ir lygus, kad jį gali pakeisti bet kas kitas iš lygiųjų armijos. Štai kodėl nėra ir niekada nebus savo vardo verto liberalizmo!

Nubanalinta. Politika yra ne tiek kompromisų menas, kiek kompromitavimo menas.

Politinis kancerogenas. Vakarų pasaulyje vis labiau įsigalintis leftizmas man atrodė kaip smegenų vėžys, nuo kurio veiksmingas vaistas rodėsi esantis nacionalizmas ir tradicionalizmas. Tačiau, susidėjus su šituo vaistu, man pamažu išaiškėjo, jog tai visai ne vaistas, o tik plaučių vėžys, kuris savaip kovoja su smegenų vėžiu, taip palaikydamas pusiausvyrą, neleidžiančią kuriam nors vėžiui galutinai pražudyti sergančio organizmo. Deja, kartais pusiausvyra neišlaikoma, ir kuris nors iš vėžių ima dominuoti, sukeldamas gausybę problemų. Kartais tai būna būtent plaučių vėžys (nacionalizmas ir tradicionalizmas). Bet kurio iš šių vėžių išplitimas, nurungiant kitą vėžį, reikštų absoliučią mirtį. Tai nereiškia, kad turime siekti, jog pusiausvyra išliktų, nors tai, žinoma, geriau nei kurio nors vėžio išplitimas. Pagrindinis uždavinys turėtų būti abiejų vėžių išsigydymas. Tik tada galėsime sveikai gyventi.

Totalitarizmo ištakos. Tiesa negali būti netotalitarinė. Tuo tiesų totalitarizmas ar veikiau totalitarizmo tiesa negali būti pateisinta. Kiekviena moralė privalo būti totalitarinė, tačiau ten, kur totalitarizmo daugiau nei moralės, kur egzistuoja moralės totalitarizmas, o ne totalitarinė moralė, yra totalitarizmo tiesos kalėjimas, nė iš tolo nepanašus į tiesos totalitarinį rūmą, kurio skliautus palaiko moralės kolonos, o sienojų tvirtybė glūdi moralės total(itarin)ume.

Šlapias skuduras vietoj taikos. Viskas iš vandens – toks yra Talio ontologinis principas. Jį galima suvokti ir graikų mitologijos šviesoje. Antai titanas Okeanas nedalyvavo didžiojoje titanomachijoje, kur senieji titanai grūmėsi su Olimpo dievais. Okeanas, užuot griebęsis smurto, bandė sutaikyti Dzeusą ir Prometėją bei tokiu būdu sukurti tvarką vyraujant dvipolei tikrovės konstitucijai, kurią užsklendžia titanai vienoje pusėje ir olimpiečiai kitoje. Šiuo požiūriu viskas iš vandens reiškia taika iš vandens. Taika (kosmos) nutraukia chaosą (karą). Talio principas yra ne tik ontologinis, bet ir normatyvinis. Deja, vanduo į krantą išplovė tik pralaimėjusius titanus, o taika taip ir neiškilo iš vandens. Nuo kranto galima stebėti jūrą, kaskart vis tikintis, kad bangos išplaus ką nors netikėto, ką nors, kuo jau seniai niekas nebetiki. Išskyrus sėdintįjį ant kranto.

Indrė Ercmonaitė. JUODŲ DAŽŲ POTVYNIS. 2016. 130×110. Aliejus, drobė.

Svajonių dalia. Perskaitęs Francis’o Scotto Fitzgeraldo „Didįjį Getsbį“ supratau viena: svajojimas ir jo vaisių mintinis puoselėjimas paprastai teikia kur kas – tarpais net nepalyginamai – daugiau laimės nei tų svajonių išsipildymas. Anas iliuzijų pasaulis gali pranokti šį, gali būti ir atvirkščiai, bet tiek tikrovėje pražydusi fantazija, tiek fantazija virtusi tikrovė dažnai sutelkia tik sopulingos širdgėlos rezginį, primenantį gimdymo spazmus, susispietusius sąmonės koridoriuose, nebeduodančius ramiai, nevaržomai jais praeiti, jau nekalbant apie bet kokią anksčiau puoselėtą svajingo malonumo kibirkštį. Tačiau tai – mirties spazmai.

Mirties apgaulė. Žmogus pirmiau tampa negyvas, o tik po to numiršta. Taip veikia alkoholis. Panašiai kaip radiacija, tik tiek, kad šioji nepasirenkama ir neatšaukiama. Alkoholiko mirtis yra tartum antspaudas, pavėluotai žymintis, kad žmogus nebetinkamas gyventi. Mirtis irgi – nuolatos – vėluoja. Ji tik garsiai pasako tai, kas visiems seniai buvo aišku, tik niekas nedrįso to pagarsinti. Kuo anksčiau žmogus miršta, tuo tikresnė jo mirtis, nes atimama tai, ko turima daugiausiai – gyvybė. Žinoma, ne visuomet tai priklauso nuo fizinio amžiaus. Mirtis yra beprasmė kaip tik tada, kai užklumpa žmogų, jau seniai netekusį valios gyventi. Ji atsėlina tartum iš jo norėdama atimti kažką svarbaus, o tas tik pakelia tuščią butelį, ironiškai atkirsdamas: tau neliko! Tuomet ji įsiutusi puola. Tarsi keršytų. Ir jai nepavyksta. Ji tik patvirtina: iš tiesų jau seniai jai nieko čia neliko… Pabėgti nuo mirties neįmanoma, tačiau aplenkti ją – vienas juokas. Mirtį tuoj teks atleisti dėl etatų mažinimo. Gyvenimą, deja, irgi.

Mados reikalas. „Madingumas – tai baimė pasirodyti originaliam; vadinasi, stokojama išdidumo, bet nebūtinai originalumo“, – rašė Friedrichas Nietzsche. Iš tikrųjų: mada – kalėjimas, į kurį uždaroma individualybė. Individualus gali būti tik tas, kas diktuoja madą, bet jokiu būdu ne tas, kuris ja seka. Madingumas yra individualumo perdirbimo aparatas, masinių jėgų telkimo vieno žmogaus rankose procesas. Sekantieji mada ne tik praranda ar bent nukenksmina savo originalumą, bet šitaip didina jį tame pirmapradžiame asmenyje, davusiame startą. Mada, kaip socialinis artefaktas, yra neišvengiama, tačiau tai niekaip neišteisina jos destrukcinio poveikio, nors visuomenės monolitiškumui tai gali būti naudinga, bet skirtingos mados ją gali ir skaldyti. Madingieji – tai maži ančiukai, tursenantys vandens paviršiumi įsikibę anties užpakalio.

Pranciškoniška higiena. Ockhamo skustuvas, reikalaujantis supaprastinti teorinį mąstymą, nesunkiai gali tapti tikrovę supaprastinančia priemone. Paprasta ar nepaprasta, tačiau tikrovę supaprastinanti teorija yra prasta. Prastas yra skustuvas, kuris veide nuolatos palieka įpjovas. Supaprastinta tikrovė yra prasta tikrovės versija. Viešumoje įsitvirtinęs mokslas tampa ideologiniu konstruktu – pačia netikroviškiausia santykio su tikrove forma. Bet ar tam, kad prisimintume tokios mokslo iškamšos užmirštą tikrovę, turime užmiršti patį mokslą? Net politika nuo valstybės valdymo meno nusirito iki tiesos prievartavimo mokslo. Valdymui reikia meno. Žaginimui užtenka mokslo. Čia pat tinka ir Goethe’s teiginys, kad mokslas savo metodą perėmė iš inkvizicijos. Ir vis dėlto ne mokslo kaltė, kad nemokšos ­– pirmi tarp mokslo dievintojų.

Nepateptoji. Tiesa, net jei apie purvą, – pernelyg švari, kad ją tariančios lūpos galėtų ją sutepti.

Romualdas Balinskas. PAŠAUKTIEJI. 2020. 150×120. Aliejus, drobė, koliažas. M. Rotho meno centro nuosavybė.