Kritiką ištinka nervinis priepuolis, jis meta plytą ir pasako visą tiesą apie save

Jis nuoširdžiai nusijuokė ir nukratė cigaretės pelenus į peleninę. Autorė švelniai nusišypsojo, nes kažkur giliai viduje kažkas virptelėjo. Visai taip, kaip tada, labai labai seniai. Ji nervingai pasukiojo kiek per didelį vestuvinį žiedą ant bevardžio piršto, negalėdama pakelti akių. Švelnios auksinės šviesos nutviekstame kambaryje lėtai dirbo patefonas, grodamas mėgstamiausias jos vyro plokšteles, kai ji sėdėjo ištiesusi kojas judviejų lovoje su kažkada buvusiu mylimuoju, kurį netikėtai susitiko viename iš tų audringų vakarėlių. Turbūt nei vienas, nei kitas negalėjo tiksliai pasakyti, kaip visa tai susiklostė. Ir čia nereikia romantizuoti, nenutiko absoliučiai nieko. Jie grįžo, nusikratė sniegą nuo batų ir išsitiesė lovoje, tingiai rūkydami cigaretes. Ji net palto kurį laiką nenusivilko.

– Tai toks bus pavadinimas? – jis prisimerkė ir ilgų blakstienų šešėlis nukrito ant jo skruostų.

– Taip, būtent toks, – ji blankiai nusišypsojo, akimis sekdama jo rankų pirštus. Vis dar nevedęs, taip nieko ir nesugebėjo susirasti.

– Ir kodėl turėčiau skaityti toliau? – jis įtraukė dūmą, suraukdamas šviesius antakius. – Pavadinime jau viskas pasakyta.

– Negi tau neįdomu, kokį kritiką ir kodėl ištiko nervinis priepuolis? Kodėl jis meta plytą ir pasako visą tiesą apie save? – prieblandoje sublizgo jos dantys. – Iš tavęs prastas skaitytojas, jei niekur neveda smalsumas.

– Tikiuosi, tai niekaip nesusiję su manimi. Jau pakankamai apie save prisiskaičiau po to, kai… – jis nutilo ir pakėlė akis.

Ir išties, autorė pagavo save mąstant, jog nė viename tekste neužsiminė apie savo vyrą, tačiau prirašė kalną pasakojimų apie žmogų, kuris savu laiku elgėsi kaip tikra subinė. Galbūt čia ir slypėjo visas jo žavesys.

– Ne, tai nutiko vienam mano artimam draugui, o visą istoriją papasakojo kitas mano artimas draugas.

Dalius. Sigito Daščioro nuotr.

***

Galbūt turėčiau prisistatyti, o gal ir ne. Veidrodyje mano atspindys kiek niūrokas – turiu baisiai, ir kai sakau baisiai – aš nejuokauju, ilgas rankas, o pats vyras nei iš stuomens, nei iš liemens. Liesas kaip XIX amžiaus džiovininkas. Mane ištiko ir kita vyriškoji tragedija – žilstu ir plinku vienu metu, kas papildomo žavesio man tikrai neprideda. Aukštas ir rengiuosi juodai, todėl didžiąją laiko dalį plaukioju miesto gatvėmis kaip vaiduoklis. Asmenybė mano irgi tokia pati – liesa ir blanki, pajuodusi, kaip mano paakiai. Tikras ratilų valdovas.

Su karjera man irgi nepakeliui – bandžiau tapti teatro kritiku, bet į mano vietą tuoj pat atsisėsdavo žavingesnis, charizmatiškesnis, su baltesniais ir lygesniais dantimis nei mano. Kai šiaip ne taip įtrindavau savo liesą sėdynę į vieną ar kitą leidinį, vėl tuojau pat geriausius spektaklius nugnybdavo kas nors kitas, o aš niūriai šiurendavau, jei leisite man taip išsireikšti,  antraplaniuose renginiuose, žiūrėdamas į pirmo kurso studentus ir jausdamas, kaip su kiekviena lėta spektaklio minute vis labiau plinku. Po kelerių metų bandymų šią karjerą mečiau ir tapau buhalteriu. Ramiai kasdien ateidavau į darbą ir pieštuku rašydavau skaičius. Juos sutikrinęs užrašinėdavau tušinuku. Ir maždaug taip slinko mano dienos.

Tačiau Kritikas B, kuriam teko garbė būti ir mano artimu draugu, buvo aršuolis. Nuolat plevendavo su savo rudu paltu, kuriam suplyšus, prisiūdavo skirtingų spalvų medžiagų lopus, dažniausiai juos iškirpęs iš merginos kelnių. Plaukų, kurių turėjo akivaizdžiai per daug, irgi nešukuodavo, tik retkarčiais nueidavo į kirpyklą, kur tą vienintelį kartą jį ir sušukuodavo. Tekstus šaudė kaip su kalašnikovu – po tris, keturis per dieną, jei ne dar daugiau. Buvo visur ir visada. Aišku, mane kiek vargino jo buvimas visur ir visada, nes net tais laikais, kai dar rašiau kritiką apie pirmakursių studentų spektaklius, jį net ten susitikdavau. Rodos, jis norėjo nudžiauti paskutinį mano kantrybės grūdą. Bet retkarčiais susitikdavome ir tuomet aš gerdavau, o jis kalbėdavo. Nesupraskite neteisingai, mes buvome geri draugai ir man visai patiko su juo būti, iki kol išėjau į buhalteriją. Tuomet mūsų draugystė nutrūko.

Tąryt valiausi dantis. Nesupraskite neteisingai, dantis valausi du kartus per dieną: ryte po valgio ir vakare prieš miegą. Jaučiu pareigą tai pasakyti, kad pajaustumėte tos keistos dienos atmosferą. Taigi, grįžtant prie dantų, juos valiausiai kaip visada: maždaug tris minutes, naudodamas mėtinę dantų pastą. Pažvelgiau į savo akių atspindį veidrodyje. Pradėjus dirbti buhalterijoje mano ratilai niekur nedingo, jie tik dar labiau pabrėžė mano nuovargį, nors, atrodo, miegojau pakankamą skaičių valandų – po aštuonias kasdien, tokį pat ritmą išlaikydamas ir savaitgaliais.

Mano kasdienes mintis išblaškė netikėtai sučirškęs telefonas, ramiai stovintis ant stalelio koridoriuje. Man niekas niekada neskambindavo, todėl pamaniau, kad greičiausiai kažkas mirė. Liko tik pakelti ragelį ir išsiaiškinti iki galo kas. Tačiau priglaudęs ragelį prie ausies išgirdau toli gražu ne verksmą.

– Laaabas, – per daug linksmas balsas suriko man į ausį. Nuo tokio pozityvo pliūpsnio norėjosi apsivynioti telefono laidą sau aplink kaklą. – Kaip tu laikaisi? Dar gyvas? Vis dar dirbi ten pat, ar ne? Su Anete kalbėjome, kad ji visai neseniai matė tave parduotuvėje, tačiau nepriėjo arčiau, nes nebuvo iki galo tikra, kad ten tu, bet iš jos pasakojimo aš supratau, kad ten tikrai tu. Sakė, kad atrodai pasitaisęs. Ar buvai neseniai tame naujame gigantiškame prekybos centre?

Išsižiojau, bet spėjau įkvėpti tik oro, nes atsakymas buvo per lėtas Kritiko B minčių srautui.

– Nesvarbu, man sekasi visai neblogai. Dabar, kai turime keturis vaikus, tai kiek vaikų, tiek ir leidinių, rašau į maždaug keturis.

Taip ir stovėjau išsižiojęs. Kitaip sakant, kvėpinau namus savo mėtine dantų pasta, nes maždaug penkiolika minučių neištariau nė žodžio.

– Tai va, jauniausioji neseniai gimė, prieš dvejus metus, bet su vaikais žinai kaip būna, jie gimsta ir tada viskas ritasi nežmonišku tempu. Jau greit pradės eiti į darželį, o aš net nemačiau jos pirmų žingsnių, nes tik atidarymai ir rašymai, spektakliai ir rašymai, ir rašymai, ir rašymai. O atsimeni mano pusseserę Eriką? Tai va, ji pasikorė, jeigu dar nežinojai. Čia buvo toks skandalas šeimoje, pasirodo, ji pralošė daug mūsų pinigų, tai palikimo mano vaikeliai jau negaus, haha, bet aš gal ir gausiu, haha. Anetė sako, kad man taip nedera juokauti, bet žinai, su manimi visada taip. Nemoku skaičiuoti kaip tu, bet galiu juokauti, ko tu negali, haha. O tu vis dar vienas? Negyveni su kuo nors? Gal radai sau atitinkamą partnerį ar partnerę? O gal jau buvo vestuvės, tik tu, toks slapukas, nieko nesakei?

Jau buvau arti savo pirmojo žodžio šiame pokalbyje, bet Kritiko B minčių srautas nuskriejo visai į kitą pusę.

– Bet ir tavo vestuvės būtų labai tylios. Sėdėtume visi prie stalo ir tylėtume. Bet nuotaka tikriausiai turėtų būti graži, prie tavęs visada gražios lipo.

Nei lipo, nei ką, visas tu pavogdavai. Bet ir tai buvo nepasakyta.

– Bet tavo mamai tikriausiai neįtiktų, nes jai gi niekas neįtikdavo. Ypač tavo profesija, bet gal dabar ji tave jau labiau vertina? Jai visada labiau patiko skaičiai nei žodžiai. Sakė, kad skaičiai turi daugiau vertės. Aš ją norėčiau pataisyti, nes man atrodo, kad pinigai turi daugiau vertės nei skaičiai. Bet ajajaj, kaip dabar man trūksta pinigų, tai iš paskutiniųjų gimdau tekstus, haha.

– Kodėl dabar sugalvojai man paskambinti po tokio ilgo laiko? – pertraukiau jį ir prieš mus atsivėrė tylos bedugnė.

– Norėjau pakviesti tave į spektaklį. Šiandien premjera. Pamaniau, kad gal tave sudomintų. Turėsiu apie jį rašyti tekstą, bet gal nori kartu, galėsi bent jau pasimėgauti.

Šyptelėjau.

***

Dabar autorė išpūtė cigaretės dūmus ir nustojo pasakoti, pažvelgdama į tą, kuris sėdėjo sunėręs rankas ant krūtinės ir spoksojo į besisukantį vinilą, kažką intensyviai mąstydamas. Už lango be garso krito snaigės. Ant naktinių stalelių tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės stovėjo apytuštės vyno taurės, o po lova gulėjo dar du buteliai. Tiek jai, tiek jam kiek sukosi akyse, bet abu laikė galvas tiesiai. Švelnumas ir intymumas liko kažkur praeityje.

– Jie abu, – jis pagaliau išspaudė pirmuosius žodžius, pažvelgdamas į ją žaliomis akimis. – Tiesiog nepakenčiami.

– Kaip ir mudu, – autorė išsišiepė ir paėmė apytuštį trečią butelį.

– Kaip tu ištveri tokius nepakenčiamus veikėjus?

– Taip pat, kaip ištvėriau tave ir kitus vyrus.

– Na jau, – jis kaip visada kiek įsižeidęs suraukė nosį, visai taip pat kaip praeityje. Nedaug pasikeitė nuo to laiko.

Ji gurkštelėjo vyno, pro taurės kraštą žvelgdama į jį. Jis žvelgė į ją.

KEISTUOLIŲ TEATRAS. Marguerite Duras MUZIKA 2. Režisierius Justas Tertelis. Sigito Daščioro nuotr.

***

Teatro aikštė buvo ne teatro aikštė, o vaikų ledo čiuožykla. Stovėjau ir palengva slydau į priekį, susikišęs rankas į juodo palto kišenes. Kritikas B jau stovėjo ant laiptų ir rūkė, garsiai kvatodamas su pažįstamais. Tie pažįstami buvo tie kiti kritikai, kurie turėjo daugiau grožio, charizmos ir baltesnius dantis. Na, mano pranašumas buvo tas, kad išėjęs iš kritikos, mečiau ir rūkymą, todėl dabar mano dantys buvo baltesni. Štai kaip apsisuko stalai.

– Labas, drauguži, kaip tu? – Kritikas B išsišiepė ir draugiškai plekštelėjo man per petį.

Pirmą kartą po labai ilgo laiko pajutau, kaip ilgėjausi šio plekštelėjimo per petį. Šis draugiškas gestas pažadino manyje ilgesio augalėlį, kurį buvau visai numarinęs. Žmogiško ilgesio augalėlį. Jo nelaisčiau jau daugybę metų ir tik dabar suvokiau, koks vienišas esu. Be draugų, be žmogaus, kuris lauktų manęs namie.

– Iš tiesų pasitaisei, Anetė sakė tiesą. Perduodu linkėjimus nuo Anetės, Kipro, Kajaus, Jano ir mažosios Lianos. Manau ir mirusi Erika norėtų palinkėti tau gerų dienų, ji visada tave labiau mėgo nei mane. Na, bet tu labiau patikai moterims nei aš. Net Anetė iš pradžių buvo nusižiūrėjusi tave, o ne mane, tik viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai pasiūliau nueiti į barą, po to, kai ją atstūmei. Bet viskas išėjo geriau, nei galėjai įsivaizduoti, nes jos charakterio tu paprasčiausiai nebūtum galėjęs ištverti. Anetė pati to nenorėdama gali būti tikra ragana.

Mano žmogiško ilgesio augalėlis numirė. Gal ir netrūksta man visgi žmogaus, kuris lauktų namuose.

– Pradėjai sportuoti, – nutraukiau tą nesibaigiančią prakalbą.

Kritikas B nustojo kalbėjęs ir nusišypsojo. Išties rudas paltas beveik plyšo per siūles, jis vos tilpo į jį. Ant rudos medžiagos mirgėjo dar daugiau skirtingų spalvų lopų. Dieve, ar Anetei liko nors vienos kelnės.

– Taip, dabar nesiliaudamas kilnoju štangas, padeda tvarkytis su stresu. Bet tu ir pastabus, drauguži, skaičiai tikriausiai išmokė tave būti akylą.

Pagaliau, po trylikos metų, vėl įžengiau į teatrą. Per visą šį laiką čia niekas pernelyg ir nepasikeitė, net kilimas buvo numindžiotas, su skirtingų spalvų dryžiais nuo vyno, šampano ir kavos išsiliejusių stiklinių lygiai taip pat kaip ir anksčiau. Stebėjau žmones rūbinėse, besivelkančius paltus, ir plačiai išsišiepusius rūbininkus su tvido uniforma, besitikinčius gauti arbatpinigių. Prisiminiau, kad paskutinį kartą čia buvau su Anete, ji vilkėjo baltos, standžios medžiagos paltą, o jos plaukai styrojo susitaršę nuo lauko drėgmės. Tąnakt pasakiau, kad jos nemyliu, kai ši tikėjosi intymiai praleisti laiką. Tada ji man sulaužė nosį.

Dar vienas sušiuolaikintas klasikos pastatymas, trunkantis maždaug šešias valandas. Mano laikais trukdavo keturias. Po gero dešimtmečio, norint peržiūrėti visą spektaklį tikriausiai teatre reikės likti nakvoti. Kai tai pagalvoji arba ištari garsiai, iškart pasijauti kiek pasenęs. Ironiškiausia, jog ant scenos atsidūrė tie patys pirmakursiai, kurių spektakliuose kažkada lankiausi. Vienus ištiko ta pati vyriškoji tragedija, kaip ir mane, ant kitų veidų atsirado ryškių nuovargio požymių ir pirmųjų raukšlių, o tretiems paburko veidai nuo nuolatinio gėrimo. Spektaklyje nieko per daug neįvyko: kažkas tepėsi nuogą kūną ožkos krauju, kažkas trankė galvą į sieną, o kažkas rovėsi sau plaukus. Sėdėjau tuščiu veidu įsikibęs į minkštos kėdės rėmus ir galvojau apie laikus, kai stovėdavome po spektaklio ir rūkydavome cigaretes, tikėdamiesi, kad dabar ateisime ir viską nugriausime. Pastatysime naują tvarką. Na, aš savo gyvenime naują tvarką ir pastačiau: pakeičiau savo profesiją 180 laipsnių kampu. Greičiau 90, bet tai visai nesvarbu.

– AŠ DAUGIAU NEBEGALIU.

Šie žodžiai pažadino mane iš saldaus įmygio atmerktomis akimis. Tuo metu ant scenos stovėję du aktoriai, bandę vienas kitą pakarti, nejaukiai susižvalgė. Kritikas B pašoko ant kojų, atsilapojo švarką ir iš už diržo išsitraukė ten tvirtai laikytą raudoną plytą. Štai kodėl jo paltas plyšo per siūles, nė trupučio jis nekilnojo štangų, tik atsinešė plytų į teatrą. Kritikas B užsimojo ir sukliko:

– AŠ!!! DAUGIAU!!! NEBEGALIU!!!

KLAIPĖDOS JAUNIMO TEATRAS. Samuelis Beckettas BELAUKIANT GODO.

Režisierius Paulius Pinigis. Sigito Daščioro nuotr.

Kritiko B plyta nuskriejo per kelias eiles ir beveik pataikė aktoriui į koją, bet šis spėjo ją pakelti. Taip ir liko stovėti išsižiojęs ir ant vienos kojos, primindamas lemūrą išlindusį iš urvelio. Kritikas B užsimojo sviesti dar kartą. Plyta pataikė tiesiai kitam aktoriui į kaktą, stovėjusiam ant kėdės ir besiruošiančiam kartis. Šis buvo išjungtas ir dramatiškai su visu krėslu nukrito ant žemės. Jau stojausi, bet Kritikas B atkišo į mane plytą lyg rankoje laikytų šautuvą.

– TIK!!! PAMĖGINK!!! – iškošė. Tada dramatiškai atsitiesė ir ranka perbraukė vešlius plaukus. Tą akimirką mano viduje instinktyviai sukilo pavydas. – Ah, visą mėnesį ėjau į salę, kad tai pagaliau padaryčiau.

– Tau prireikė viso mėnesio, kad galėtum mesti plytą? – atsiliepė kažkas iš salės galo.

Kritikas B sviedė plytą į salės galą, pats nežinodamas, ar į kažką pataikė.

– Ar gali nedaryti man gėdos? – iškošiau pro sukąstus dantis. – Tu ką tik išjungei aktorių ant scenos.

– AŠ NEBEGALIU. AŠ NEBEGALIU IŠTVERTI DAR VIENO SPEKTAKLIO. ***** **** ******!!!!

– Man atrodo, tu truputį persitempei, – ištariau pusbalsiu.

– AŠ RAŠAU Į VISUS ĮMANOMUS LEIDINIUS APIE VISUS ĮMANOMUS SPEKTAKLIUS IR AŠ NEBEGALIU DAUGIAU IŠTVERTI NĖ VIENO.

– Tu ką tik apmėtei žmones plytomis, – sušnabždėjau. – Ar negalėjai tiesiog išeiti?

– ČIA MANIFESTAS.

– Koks dar manifestas? KOKS DAR MANIFESTAS?

– MANIFESTAS, KAD MES VISI MIRSIM!!! GIRDIT MANE??? MES VISI MIRSIM!!! IR TEATRAS MIRS DAR PRIEŠ TAI!!!! O ŠIS SPEKTAKLIS MIRS ŠIANDIEN, NES AŠ JĮ NUMARINSIU!!! ŠEŠIOS VALANDOS??? ŠEŠIOS VALANDOS, AR JŪS IŠPROTĖJOT!!! MAN SKAUDA NE TIK GALVĄ, BET IR UŽPAKALĮ!!! ŽIŪRIU PUSANTROS VALANDOS Į KAŽKIENO NUOGĄ UŽPAKALĮ, KURIS NET NĖRA ŽAVUS, IR TURIU TAI TYLIAI TVERTI, O UŽ TAI MAN NET PAKANKAMAI NEUŽMOKĖS. AR ŽINOTE, KIEK UŽDIRBA RAŠANTYS ŽMONĖS? AŠ AUGINU KETURIS VAIKUS IR Į KOKIĄ KULTŪRĄ MAN JUOS NUSIVESTI? Į KOKIĄ? MAN NUOBODU, MAN NEPATINKA, AŠ PAVARGAU IR AŠ NEBEGALIU.

Ramiai atsistojau, paėmiau iš jo rankos plytą ir pažvelgiau jam į akis. Kritikas B susmuko ant grindų su didėjančiu guzu ant kaktos, o aš lėtai nuleidau sugniaužtą ginklą. Apsižvalgiau. Nuščiuvusi publika žvelgė į mane. Mano ir galvą ant kaklo vis dar turinčio aktoriaus žvilgsniai susitiko. Man atrodo, tą akimirką jis mane prisiminė.

***

Buvęs mylimasis apsivertė ant šono ir mieguistai pažvelgė į vis dar žvalią autorę. Užmerkęs akis, smiliumi ir viduriniu pirštu pasitrynė tarpuakį ir atsiduso.

– Jis apmėtė plytomis visus tik dėl to? Nieko didingesnio nesugalvojęs? Ar čia pakankama priežastis apmėtyti žmones plytomis?

–Tai žmogaus asmeninė tragedija, o asmeninės tragedijos ne visada nutinka dėl didingų pasaulio neteisybės priežasčių, – ji padėjo galvą ant šalia esančios pagalvės. Atstumas tarp jų traukėsi.

Jis nusisuko ir pažvelgė į lubas. Ji stebėjo, kaip kilnojasi jo krūtinė. Galbūt tai buvo alkoholis, o galbūt – atplaišos iš praeities, tačiau ji labai panoro pasiklausyti jo širdies plakimo. Tačiau kažkas ją sustabdė.

– Tu labai kritiškas šios istorijos atžvilgiu, – ji užsimerkė.

– Ji manęs neįtikina, o veikėjai erzina.

– Galbūt būdamas veikėju, tu lygiai taip pat erzintum.

Kai ji atsimerkė, jis buvo apsivertęs ant šono ir jiedu vėl pažvelgė vienas į kitą, beveik galėdami pajusti iškvepiamą vienas kito šilumą.

Viktorijos Bevackua nuotr.

***

Nejaukiai su tą patį išgyvenusiu aktoriumi sėdėjome ligoninės koridoriuje, nes du išjungti gulėjo už durų. Neištarėme vienas kitam nė žodžio, tik susižvalgydavome ir linktelėdavome vienas kitam, nebyliai pasiūlydami užtraukti dūmą. Šiąnakt ne tik sugrįžau į teatrą, bet ir prisiminiau, ką reiškia erzulį malšinti cigaretėmis. Išgirdau kaukšinčius kulniukus. Jos plaukai judėjo ore susitaršę nuo drėgmės, o pati vilkėjo juodą paltą ir, žinoma, sijoną, nors lauke ir šalo. Anetės nemačiau trylika metų ir štai ji išdygo beveik nepasikeitusi, tik su ryškesnėmis raukšlelėmis akių kampučiuose. Atsistojau, tikėdamasis antausio, bet vietoj to, gavau apkabinimą.

– Ačiū.

– Už ką?

– Kad užčiaupei jį nors vieną kartą, – ji atsitraukė ir pažvelgė liūdnomis, vandeningomis akimis į mane.

– Jis metė…

– Jau žinau, – susinervinusi nuleido galvą ir mostelėjo, kad sekčiau paskui. Nuėjome į koridoriaus gale esantį bendrą balkoną. Uždariusi duris, ji prisidegė cigaretę ir pasiūlė man, tačiau aš papurčiau galvą. Tegu prisimena mane gražiu žodžiu be žalingų įpročių, nors tai buvo ir ne visa tiesa. – Jam pareiškus, kad pradės eiti į salę kilnoti svorių, supratau, kad kažkas bus. Kažkas manęs laukia. O aš kamuojuosi namuose su tais keturiais mažiais, iš kurių pusė net nėra maniškiai.

– Kaip…

– Manai jis apkarpo mano vienos kelnes? – ji akies krašteliu žvilgtelėjo į jį, o tada nusisuko.

– Turbūt per savo „manifestą“ minėjo, kad nepakankamai uždirba. Tačiau visa tai buvo padaryta tikrai ne dėl pinigų. Jam reikia dėmesio, o dabar jo tikrai gaus. Antraštės, interviu ir pokalbiai. Jam nereikia teatro ir teatras jam jau seniai neberūpi. Tikriausiai nustojo rūpėti tada, kai tu išėjai. Visada laikė tave kažkuo geresniu ir protingesniu, jo širdyje gulėjo nuoskauda, kad su tavimi prasidėjau pirmiau nei su juo.

– Nemanau, kad…

– Ša, – ji priglaudė smilių man prie lūpų ir pervėrė akimis. – Kaip manai, kodėl būtent po trylikos metų jis tik dabar pasikvietė tave drauge nueiti į spektaklį? Tikrai ne iš didžios meilės, kurią galėjo teiktis parodyti jau po metų. Jis norėjo parodyti, norėjo, kad matytum ne tik jo pakilimą, bet ir nuosmukį. Tas parsidavęs šunsnukis.

– Jis norėjo, kad būtent aš tai pamatyčiau?

– Taip. Jis norėjo, kad žinotum – niekada nenuplėši jo dėmesio ir šlovės. O obsesija prasidėjo tada, kai prieš mėnesį pamačiau tave parduotuvėje ir pasakiau, kad visai neblogai atrodai.

Tą akimirką aš šyptelėjau. Mano pranašumas buvo tas, kad aš egzistavau. Kritikas B būtent to ir pavydėjo, kai aš jam pavydėjau visų kitų dalykų.

***

Fone skambėjo Cheto Bakerio balsas, kurio jis negalėjo pakęsti, bet jos vyras tiesiog dievino. Vyras iš praeities ramiai užmigo autorės lovos pusėje. Ji atsistojo ir apklojo jį švelnia antklode. Jis užmigo, taip ir nesulaukęs jos pasakojimo pabaigos. Kaip ir anksčiau. Ji atsisėdo ant palangės ir pažvelgė pro langą į tyliai krintančias snaiges. Plokštelė sukosi toliau, braukiama patefono adatėlės. Ji nesiruošė nutilti dar bent kelias valandas.

Danieliaus Rusio nuotr.