„…įkalnėn prie upės ištakų!“

tekstas: Jeronimas Brazaitis

Prieš Jus, gerbiami Skaitytojai, mano išversto romano Finegano šermenys (orig. Finnegans Wake) III ištraukos įvadinis straipsnis. (Pačią ištrauką galėsite perskaityti 11-ame BALTO KAMBARIO numeryje)

Airių Rašytojas JAMESAS JOYCEʼAS (1882–1941) parašė šį KŪRINĮ 1922–1939 metais.

Jis buvo išleistas Didžiojoje Britanijoje (Faber and Faber) ir JAV (The Viking Press) tą pačią 1939 metų gegužės 4 dieną.

 

***

 

Visą Tą Reikalą pagimdė TAI, kad JOYCEʼAS, Neprilygstamai visoje pasaulinėje BELETRISTIKOJE atvaizdavęs vieną konkrečią – 1904 m. birželio 16 – Dublino dieną iki kitos paryčių KNYGOJE (Autoriaus žodis, nes „ji peraugo romano rėmus“) ULISAS (1922), pajautė Stipriausią Norą tiksliai perteikti nakties įvykius…

JOYCEʼAS iš karto suvokė, kad NAKTIS (joje – 3 (trys) SĄMONĖS BŪSENOS!) pareikalaus „specialios kalbos“, todėl ta tema pradėjo savotišką „pasitarimų“ ciklą – ASOCIACIJA su Vico, – norėdamas išgirsti, ką mano meno žmonės ir draugai… ieškodamas „naujatikių į savo metodą“ (R. E., p. 559).

Pavyzdžiui, Maxui Eastmanui skyrė tokį paaiškinimą:

 

„Rašydamas apie naktį, aš tikrai negaliu – pajaučiau tai – vartoti eilinių žodžių, įprastai sujungdamas juos <…> jie neišreikš nakties įvykių skirtingose stadijose – sąmoningoje, pusiau sąmoningoje, pasąmoningoje <…> aš supratau…“ (Ibid.).

 

Surengė keliolika – VISĄ LAIKĄ menu savo pokalbius apie ULISĄ – tokių seancesʼų, galima straipsnį (pjesės forma) parašyti…

Ne visi entuziastingai pritarė, bet jis nenutilo – nepersigalvojo…

JOYCEʼAS kvietė, aiškino, tarėsi, svarstė…

Ir ta IDĖJA atnešė vaisių – Rašytojas pats sukūrė „nakties“ kalbą! Beletristikos TYRINĖTOJAI ją vadina EURISH.

 

***

 

JAMESAS JOYCEʼAS SUKŪRĖ NAUJĄ KALBĄ. Jis pavedė anglų kalbai „austi“ pagrindinį raštą, o tam, kad išgautų reikiamus „atspalvius“, pasitelkė į pagalbą 65 (šešiasdešimt penkias!) kitas kalbas – jų žodžius ir frazes, – daugiausia indoeuropiečių, bet, iškilus būtinybei, pasinaudojo ir vienu kitu Azijos žodžiu… t. y. „hieroglifiniu“ garsu.

(Taip! – iškart atsakau į „greičiausią“ klausytojų-skaitytojų klausimą: žr. ĮDOMYBĘ šio straipsnio gale)

JOYCEʼAS visiškai pritarė Giovanni Battistos VICO (1668–1744) „istorijos cikliškos raidos“ (R. E., p. 565) arba KETURIŲ EPOCHŲ pasaulio vystymosi teorijai, kurią italų filosofas išdėstė savo knygoje Principi di Scienza Nuova, 1725: pop. I epocha – dievų, II – didvyrių, III – žmonių; „Vico ciklą“ baigia IV – ricorso storici arba grįžimo (sumaišymo).

Laikydamasis VICO klasifikacijos, JOYCEʼAS sudarė 4 Knygų Finnegans Wake.

 

***

 

Tik pradėjęs šį DARBĄ – per visą kūrybinį procesą jis vadinosi Work in Progress – Rašomas Kūrinys – Rašytojas pasakė, jog jam atrodo, kad „parašys pasaulio istoriją“ (R. E., p. 551), ir viešai paskelbė, kad „kuria šedevrą“…

Ir nepaprastai greitai susibūrė 12 (dvylika!) autorių, kurie lygiagrečiai rašė komentarus JOYCEʼO pateikiamai medžiagai. Viskas buvo sudėta į specialią knygą „įmantriai komišku pavadinimu“ (Seamus Deane): Our Exagmination Round His Factification for Incamination of Work in Progress; ja žingeidūs Skaitytojai jau galėjo džiaugtis 1929 metais. Autorystė pažymėta taip: „Samuelis Beckettas ir kiti“; smulkiai žr. R. E., p. 626.

(„Įmantrumas“ tampa savas, įvertinus tai, kad lot. ex agmine – atskirti avinus [nuo avių]; paaišk. – RICHARDO ELLMANNO, p. 626).

 

***

 

O pavadinimą JOYCEʼAS pasakė tik 1939 02 02, savo Gimimo dienos pobūvio „deserto dalyje“, kurios konditerijos gaminiuose buvo atspindėta visa jo kūryba.

„Trūko tik vieno… Finnegans Wake, tada ištarė Jamesas Joyceʼas. Taip didingai „Finnegans Wake“ įžengė į pasaulį.“ (S. D.).

Tais žodžiais Seamusas Deaneʼas baigia 21-ą savo naujos įžangos (1992) puslapį, Į pusę, o parašęs visą, dar rekomenduoja „TOLIMESNIAM SKAITYMUI“ 17 (septyniolika) knygų, išleistų 1959–1990.

(Plg. mano vertimo 72 kom., kuriame parašyta, kiek knygų pateikia mūsų Pagrindinis Komentatorius ROLANDAS MCHUGHAS).

 

***

 

XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose į Paryžių, ten, kur JOYCEʼAS su ŠEIMA gyveno nuo 1920 metų, buvo suvažiavęs visas pasaulio intelekto darbuotojų ELITAS – rašytojai, literatūros tyrėjai, dailininkai, muzikai, filosofai, – ir didelis jų būrys palaikė JOYCEʼĄ, nes prie ULISIŠKO branduolio prisijungė gal dešimt kartų daugiau žmonių.

(Gal kas nors LIETUVOJE nepamirš to „pėdsako“, jei tuomet pasirodė J. Miltinio ir A. Voldemaro vertimai iš JOYCEʼO apsakymų rinkinio Dubliners (1914)…).

Tuo metu, kai JOYCEʼAS su žmona ir vaikais 1939 metų gruodį turėjo palikti, kad išvengtų karo, viešbutį Lutetia, Rašytojas turėjo apie 120 adresų: 20 Paryžiuje, o kiti – įvairių Prancūzijos dalių bei Anglijos, Velso, Vokietijos, Šveicarijos, Belgijos, Danijos, bet… nė vieno Airijos, nors Dublinas jam buvo „pirmas miestas visame pasaulyje“.

 

***

 

Pirmieji naują kūrinį skleidė literatūriniai pasaulio žurnalai, intelektualų sambūriai, vieši skaitymai, paskaitos (iki 200 klausytojų), kelių skyrių leidimai atskiromis „knygelėmis“, pvz., mūsų TIRIAMAS buvo išleistas dukart, 1928 ir 1930 metais, jo HMV plokštelės skaitovas – pats JAMESAS JOYCEʼAS…

(Neminiu to laikotarpio pavardžių. Tada reikėtų dar kokių 2-jų puslapių).

 

***

 

Tik būtinai parašau pavardę žmogaus, kuris pirmasis iš LITERATŪROS specialistų Lietuvoje manęs paklausė apie Finegano šermenis – MYKOLAS DRUNGA! Ir dar puikiai atsiliepė apie mano ULISO vertimą…

Tai įvyko, atitinkamai, 2005 ir 2021 metais.

Ir pats šviežiausias DŽIAUGSMAS: uždirbau 2 taškus iš LAIMANTO JONUŠIO, stipriausio-visapusiškiausio Lietuvos vertėjo (žr. KULTŪROS BARAI, 2022-12, p. 76).

  • ABIEM esu labai dėkingas. DIRBU toliau Lietuvai. Ačiū.

 

ROMANO VEIKĖJAI

 

  • FW TURINĮ sudaro SAPNAS. (Tai dar primenu 38 kom.)
  • PAGRINDINIS veikėjas – Sapnuojantysis. Jis – tipiškas airis, vienos užeigos Dublino priemiestyje Čeiplzode (Chapelizod) savininkas; kilmė – skandinaviška: įsiveržėlių palikuonis; auklėjimas – protestantų; pavardė – misteris Porteris;

„literatūrinė“ – HCE: Humphrey Chimpden Earwicker – HČI: Hamfris Čimpdenas Iervikeris;

„knyginė“ – HCE: Here Comes Everybody – ČAK: Čia Ateina Kiekvienas;

„pasakanti daugiau“ – HCE: Haveth Childer Everywhere – TVV: Turi Vaikų Visur…

Atrodo, visos… Jei kuris nors tyrėjas nesuras daugiau… Radau pats: HCE-4: Human Conger Eel – ŽJU: Žmogiškas Jūrinis Ungurys, kurioje „rodosi nenumalšinamas gyvybingumas“; taip pat herojus, „tas didžių konstrukcijų statytojas, matomas [J. J., p. 1, frazėje] Howth Castle and Environs“. (Abi citatos – A. B.)

Taigi – keturios! O „užvedė“ mane tai, kad po 4 vardus turi jo sūnūs dvyniai (žr. toliau); tik dar prisiminkite, kad angl. childer = children; pavardžių apibūdinimas – pagal nuotaiką (= momento poreikį).

Šiuo metu (kur dabar „esame“, tuoj pat sužinosite) jo jau nėra tarp Žemės gyventojų: jis suimtas – nuteistas (sako, kad pagautas atliekant ekshibicionizmo seansą…) – miręs – palaidotas; ne tik „po žeme, bet ir po vandeniu“, guli užkastas Nėjaus ežero (Lough Neagh) dugne. Ten ir bus (nuo 1Kn 4-o skyriaus, mes – 8-ame). Argi? Negali būt!

Teisingai, jei knyga paprasta, o JOYCEʼO įdomybė – palaidoti pagrindinį herojų knygos pradžioj! Kaip? Atspėjote – SAPNAS!

 

  • PAGRINDINIO VEIKĖJO ŽMONA

Jos vardas –

  • ALP: Anna Livia Plurabelle – ALD: Ana Livija Daugiagrožė;

jai skirta atlikti

  • Ypatingą Misiją: „tris skaitmenis užpildyt“ (žr. vertimo 19 kom.), taigi tuo atžvilgiu ji – turtingiausia visame pasaulyje – tiek vaikų!

Daug jos puikių savybių ir veiklos, ypač su „mūsų berniokais“, kaip juos meiliai apibūdino – primindama „mūsų mergaites“, kai mokėmės III ar IV klasėje – viena ištraukos herojė, o „išduos“ mums, atrodo, jog dažniausiai gėrėdamosi, dvi moterys skalbėjos, „plepaus dialogo skersai upės“ (JAMES JOYCE; R. E., p. 575; plačiau žr. vertimo 5 kom.) dalyvės…

ALD taip pat yra Ieva, Izolda, Visos Moterys, Airija (Éire), pagaliau – upė Liffey (form. Lifis, tik „vaizdingi upėbariai“ prieš miestą – Anna Liffey); „riverrun“ – „upėsbėgimas“ – pirmas romano žodis, simbolizuojantis bėgantį Gyvenimą.

Ji baigsis (mirs) pasiekusi jūrą-vandenyną, tačiau greitai sugrįš atpūstų nuo jūros debesų pavidalu į savo šaltinio-versmės kalvas, ištakose pradėdama naują gyvenimą… Amžinai…

Liudvikas Natalevičius DVI FIGŪROS. 2009. Akrilas, drobė.

***

 

Ir paskutiniai FW žodžiai – „ne Dievo, ne vyro, bet moters“ (A. B.). Skaitytojai gali susipažinti su visu ALP laišku, o ji pati sapnuoja apie mirtį, ištiksiančią tada, kai „su žmogiško miesto nešvarumais ant nugaros pradės siekti atsinaujinimo per išnykimą“. (A. B.).

Skaitome apie ALP, ir apima toks jausmas, kad mus pradeda gaubti MITOLOGIJA, nes dar sužinome, jog JOYCEʼO labai vertinto italų rašytojo Italo Svevo (Ettore Schmitz) žmonos Liviaʼos „plaukai yra ta upė… jie ilgi ir šviesiai rusvi…“ (R. E., p. 572).

Į Kupiną Jėgų Tautai airiško MITO pasaulį įžengia ir ALP, kartais gretinama su tautos pradininke Banba, vyriausia iš trijų Adomo ir Ievos („…past Eve and Adamʼs…“, nusakomas „upėsbėgimas“, J. J., p. 1) sūnaus Kaino dukterų, kurios „laikomos pirmosiomis legendinėmis Airijos salos gyventojomis“ (J. M.).

 

***

 

  • ŠEMAS ir ŠONAS (Shem and Shaun), HCE ir ALP sūnūs dvyniai; jie turi dar po kelis VARDUS.

2-os Knygos pradžioje jie metamorfizuojasi į Gluggą ir Chuffą, žaidžiančius (kai dar vaikai) priešais savo tėvo smuklę, kitur jie dalyvauja veiksme kaip old Nick and Saint Mick, o paskutiniame skyriuje – kaip Jerry and Kevin (Džeris ir Kevinas).

Pastarasis pasirodo ir sekmadienio rytą kaip šv. Kevinas, kuris stipriu balsu skelbia krikščioniškos eros pradžią – viskas nukelta atgal, į 432-uosius, šv. Patriko atvykimo metus…

Jie – tai intravertas ir ekstravertas, simbolizuojantys žmogiškosios prigimties dichotomiją (dvilypumą)…

ŠEMAS – svajotojas, poetas, siekiantis tapti geru rašytoju; A. B. pasisako „už jį“ („Šiaip ar taip, Šemas parašė knygą.“), jo galvoje praskrieję 22 lietuviški žodžiai – seniausių pasaulio kalbų studijų išraiška – mus džiugina mano išverstoje FŠ II ištraukoje; menininko tipas; jo „modelis“ – pats Jamesas Joyceʼas Triesto laikotarpiu.

ŠONAS – racionalus, paprastas, praktiškas; „modelis“ – Rašytojo brolis Stanislausas Joyceʼas. (Apie abu dar žr. 42 ir 43 kom.)

PRIEDAS. Šono apkaltinimo scenoje tie dvyniai iliustruoja „italų filosofo Giordano Bruno (1548–1600) tezę, kad „ilgainiui priešybės yra sutaikomos, jeigu ne žemėje, tai danguje“. (A. B.).

  • DUKTĖ Izi (Issy), dar vadinama Isabel/Iseult/Isolde – maža penkerių metų mergaitė, kuri pasakojimo gale pavirsta į debesį-debesėlį.

(JOYCEʼĄ savotškai traukia tas „gamtiškasis sutvėrimas“: du pagrindiniai ULISO herojai vyrai tos KNYGOS rytą tuo pačiu metu stebi tą patį debesį, tik, žinoma, skirtinguose skyriuose).

Mergaitė su ŠEIMA gyvena išskirtinio pavadinimo šiauriniame Dublino priemiestyje Chapelizode:

1) Chapel (koplytėlė) + izod (≈ Isolde); čia yra Izoldos (Tristano mylimosios) šaltinis, krikšto vieta;

2) „Chapelizod – Chapel of Iseult“ (A. B.) – „Izoldos koplytėlė“. Tas priemiestis yra prie Lifio upės, netoli Fenikso (Phoenix) parko.

 

KITI VEIKĖJAI*

Įvairiose vietose, vis kaitaliodamiesi, pasirodo FW simbolikai pavaldūs herojai:

  1. mėnulio mėnuo turi 28 dienas, 4 savaites: įvedami
  • FOUR OLD MEN – KETURI SENI VYRAI: Matthew Gregory, Mark Lyons, Luke Tarpey ir John MacDougel (JOYCEʼO „užšifruoti“ kaip Mamalujo), kurie yra taip pat
  • 4 Evangelistai (Matas, Morkus, Lukas, Jonas);
  • 4 Mokytojai, kurie parašė Airijos istoriją „The Annals of the Four Masters“ (1636);
  • 4 Teisėjai; 4 Airijos provincijos;
  • 4 Pagrindiniai Elementai, 4 Klasikiniai amžiai;
  • 4 Kompaso kryptys ir t. t., ir kurie gale, blėstant SAPNUI, baigia savo egzistavimą kaip
  • 4 lovos kojos (!).
  1. metuose – 12 mėnesių: romanas papildomas: įvedami
  • TWELVE CUSTOMERS – DVYLIKA LANKYTOJŲ – t. y. smuklės svečiai (savininkas – HCE); jie taip pat – ir
  • 12 Sullivanų ar Doyleʼių;
  • 12 Apaštalų;
  • 12 Žiuri narių, taip pat – Viešoji Nuomonė; jų skaičius svarbesnis už vardus, kurie nuolat keičiasi; jie sutinka naują rytą (jau minėto sekmadienio) ant smuklės grindų – taip nakvojo;
  1. vasaris, JOYCEʼO Gimimo mėnuo, turi 28 dienas, o keliamaisiais metais – 29; kūrinyje dalyvauja:
  • 28 merginos iš šv. Bridos (šv. Brigitos arba pačios Airijos – Ireland) akademijos;
  • 29-oji – Isobel, HCE ir jo žmonos ALP duktė.
  1. 28:4=7, septynios vaivorykštės spalvos, svarbi Finnegans Wake emblema: ji vaizduoja Dievo sušaukimą po Tvano: atleidimo viltis po nuodėmės, 11 po 32 (žr. toliau).
  2. Vieninteliai svarbūs metai HCE istorijos versijoje – 1132-ieji; simboliai:

11 – anglosaksų numerologijoje reiškia sugrįžimą, atkūrimą, atsigavimą, veiklos atnaujinimą;

32 – laisvų kūnų kritimo pagreitis [pėdos / sek.2].

 

YPATINGI VEIKSNIAI (I–III)

Labai svarbus vaidmuo pinant šį daugybinės reikšmės KŪRINIO audinį tenka konstrukcijoms, kurias kritikai vadina

  • PUNS or QUIBBLES – ŽODŽIŲ ŽAISMAIS ARBA KALAMBŪRAIS: jie (dar pop. – dūriniai, pokštai), dažnai sudaryti iš skirtingų kalbų dėmenų, vadovaujantis momento poreikiu, stebina vienu metu keliomis reikšmėmis, jie „kuria pagrindinį prasmės krūvį“. (D., S.).

Prašome su keliais susipažinti ar prisiminti.

Nenorėdamas atimti iš Skaitytojų nė kiek Atradimų Malonumo, mūsų čia TIRIAMOS lietuviškos FW III ištraukos komentarų „neliečiu“…

Štai su kokiais I ištraukos „perliukais“ man vėl norisi pasimatyti:

1.(11) – Tai Gražuolis Sexaloitez! – [šventei]: „Sex (Latin, „six“) + läuten (German, „to ring [the bells]“ (D., S.) – „Sex (lot. „šeši“ + läuten (vok. „skambinti [varpais]“)): Šeštaskambis!

  1. M. įtraukė į savo knygą ir
  • „pavasarinį Ciuricho festivalį Sechseläuten“ bei
  • „vok. Leute: people“ – „…žmonės“.

„Angelo varpas skambina kas 6 (šešios) valandos.“ (D., S.).

„Angelo varpas skambina šeštą valandą…“ (R. M.).

 

2.(13) Godavari, vert liūčių! – „God of Eire – Airijos dieve + taip pat Godavari – upė Indijoje“ (D., S.);

„vert“ = avert (nukreipti) + vert (pranc. „žalias“): kad liūtys (orig. the showers) padėtų žolei žaliuoti; dar veikia / kuria prasmę „upės Vert ir Shower“ (R. M.).

Drįstu „pasismulkint“: Eire – dėl „-ari“ tarties.

 

  1. Ordovico ar viricordo – orig. Ordovico or viricordo;

(ištraukos)

„Ordovico“ – tinkamas kalambūras italų filosofui Giambattistai Vico ir jo nustatytai istorinių pasaulio raidos fazių tvarkai (angl. order) priminti;

„viricordo“ – susišaukia su Vico faze ricorso (angl. recurrence – sugrįžimas, pasikartojimas), t. y. ciklo IV stadija, kuri sugrąžina žmogų / istoriją į I stadiją.

Toks pat ir „lotyniškų virštonių (vir: man – žmogus bei cor: heart – širdis) suveikimas: žmogaus širdis plaka toliau, per visas civilizacijos fazes“. (D., S.).

Kita sąsaja: „It Vi ricordo: I remember you“ (R. M.) – „it… Aš tave / jus prisimenu.“

  • „Tiek reikšmių – tikrai vertėjo IŠGALVOTI šią „ERĄ“!“ (J. B.). Ten – nors 1 (vienas) mano..

(Bet gera džiaugtis. Reikia dar kartą patikrint…)

Ir nepraleist nė vienos upės (mano vertimo komentaruose – u) VARDO. Išvysime, kaip JOYCEʼAS nusprendė pagerbti viso pasaulio upes, tuos pirmuosius žmonijos susisiekimo kelius…

Šiame FŠ skyriuje radau jų – 1019!

Tęsiu YV-I.

 

***

 

KALAMBŪRŲ sukūrimui pasitarnauja VISI įmanomi ŠALTINIAI: mitologija, istorija, literatūra ir asmeninis Joyceʼo patyrimas.

Jie yra dar niekad beletristikoje neregėti „varikliai“, sudarantys savotišką „pramonę“, kuri formuoja „nenutraukiamą reikšmės plėtimąsi“ (NA, p. 2024).

  • „Aš rašau šitaip, kadangi man natūraliai taip išeina, ir nė kiek nesirūpinu, ar visas tas kūrinys nesuirs, vos baigsiu jį“, paaiškino Johnui Eglintonui JOYCEʼAS. (R. E., p. 559).

 

***

 

Savo draugą Maxą Eastmaną, kuris, be abejo, norėdamas apsaugoti JOYCEʼĄ nuo nemalonumų, nuogąstavo dėl anglų kalbos iškraipymo, Rašytojas nuramino pažadėjęs:

  • „…kai rytas išauš, aš atiduosiu jiems tą jų anglų kalbą. Aš nesuardau jos visam laikui…“ ().

Taigi visi turėjo suprasti, kad ši NAUJOVĖ, – pasaulio LITERATŪROS istorija nežino panašiai parašytų KŪRINIŲ, – nekaltas veiksmas, kurio tikslas – „tik“

  • „…to suit esthetic of the dream“ () – „patenkinti sapno estetiką“. (Ibid.).

 

***

 

Kai Frankas Budgenas pastebėjo, kad KALAMBŪRAI (arba – pokštai) kartais būna trivialūs (t. y. lėkšti), JOYCEʼAS atsakė:

  • „ Some of the means I use are trivial – and some are quadrivial“. (Ibid.) –

„Taip. Kai kurios mano vartojamų priemonių yra trivialios, o kelios net keturbuteliukinės.“

Tas jo geras draugas laukė žodžio „quadritrivial“ – „keturgubai lėkštos“, bet šį kartą jam teko pasidžiaugti (matyti, kad drauge nemažai išgerdavo balto vyno Fendant de Sion, JOYCEʼO mėgto, ir Frankas tikrai suprato, jog Rašytojas taip „išsuko“ žodį iš draugiškumo) „keturbuteliukinėmis“, nes angl. vial – ampulė, buteliukas.

(Ir geras sporto komentatorius nors kartą per karjerą pasako žodį „ketvir(t)filis“… Bet šitaip gimsta SLENGAS).

* Punktai a–e – iš ANTHONYʼIO BURGESSO įžangos „What Itʼs All About“ JAMESO JOYCEʼO knygoje a shorter Finnegans Wake, p. 7–24; sutr. – A. B.

Liudvikas Natalevičius. KETURIOS FIGŪROS. 2004. Aliejus, drobė.

***

 

PAPILDYMAS-APSIDRAUDIMAS. JOYCEʼAS, kuris visada anketose, grafoje „Religija / Tikėjimas“, įrašydavo žodį „Without“ (liet. būtų „Be“), aštriai nepuolė nė vienos JŲ, bet jo pozicija dėl kalambūrų buvo tokia:

  • „“After all, he said to Frank Budgen,” The Holy Roman Catholic Apostolic Church was built on a pun“. () –

„Šiaip ar taip, – pasakė jis Frankui Budgenui, – Šventoji Romos Apaštališkoji Katalikų Bažnyčia buvo pastatyta ant kalambūro“.

(Argumentas, taip sakant, „atsargai“. Reikia turėt.)

 

 

  • VEIKSMO VIETA

Reikia įvertinti ir FAKTĄ, kad tos mūsų „žinių skrynios“ Jūsų SKAITOMOJE / TIRIAMOJE – teigiamą REZULTATĄ atneša bendras Autoriaus-Tyrinėtojų-Skaitytojų DARBAS – ištraukoje, kaip ir kiti herojai, veikė (2-jų moterų skalbėjų likimas aprašytas 66 kom.) tikrai įspūdingoje VIETOJE:

  • ją mini PTOLEMAJAS (140-aisiais metais) savo „Geographike hyphēgēsis“ (liet. būtų „Geografijos vadove“), nes šioje pakrantėje priešistoriniais laikais susiliejo 4 iš 5 svarbiausių Airijos salos kelių;
  • skandinavų įsiveržėliai (angl. invaders) IX a. pradžioje čia įkūrė fortą, o
  • 841 m. – ir miestą (nors padavimas sako, kad „jie [vikingai] įsiskverbė į salą tik „as far as salmon goes“ – „…tiek toli, kiek nueina lašiša“) vardu
  • Baile Átha Cliath ([Bla Klije], turime žinoti), angl. Town of the Ford of Hurdles – Kilnojamų užtvarų forto miestas, jo angl. pav. Dublin < air. Dubh Linn < skand. Dyfflin – Tamsus Duburys; apie jį,
  • „2 mylių pločio ir apie 5,5 mylios ilgio nuo pietinio Dublino įlankos krašto į šiaurę“ (DON GIFFORD) perskaitome 1-me ULISO skyriuje „Telemachas“.

 

  • PAVADINIMAS

Kaip pavadinti tokį KŪRINĮ (gali pradėti spėlioti ne vienas žmogus), kuriame JOYCEʼAS iškėlė sau

  • TIKSLĄ „pavaizduoti universalią istoriją“ (R. E., p. 557)? Kaip pavadinti tą Niekada Nesibaigiančią
  • KNYGĄ-RATĄ, kurios (-o) pradžia yra nutraukto paskutinio sakinio („A way a lone a last a loved a long the“ (J. J., p. 628)) baigiamoji dalis – „riverrun, past Eve and Adamʼs, from swerve of shore to bend of bay, brings us by a commodius vicus of recirculation back to Howth Castle and Environs“. (J. J., p. 1)?
  • KNYGOS Amžinąjį Tęsimąsi rodo ir JOYCEʼO sugalvotas pavadinimo užrašymas:
  • Finnegans (t. y. visi Fineganai) Wake – „Fineganai Budi“ (arba – Būdrauja; Nemiega; Pabunda), o ne

Finneganʼs – kilm. linksnį (tik) rodytų apostrofas.

  • Įsimintinas palinkėjimas – ir mano išverstos liet. FŠ I ištraukos pabaigoje:

„Teems of times and happy returns“ (J. J., p. 215) –

„Laikmečių daugybių ir laimingų sugrįžimų“. (nemunas, 2019-6, p. 29; BALTIJA-2020, p. 144).

Pagaliau – PAVADINIMAS buvo tiesiog pagautas, kai JOYCEʼAS jau parašytoje knygos pradžioje, čia pratęstoje airių-amerikiečių baladėje „Finneganʼs Wake“, išgirdo (!) savo mėgstamo ir sektino italų filosofo VICO pasaulio vystymosi teorijos įsikūnijimą, žr. toliau: „Svarbiausias paliepimas“.

(Šią baladę Rašytojas pažinojo nuo vaikystės: namų koncertuose „ji buvo [brolio] Stanislauso specialybė, Džeimso pagrindinis to laiko teikimas – Houlihanʼs Cake“. (R. E., p. 26)).

ROMANO PRADŽIA. Karaliaus Cormako valdymo laikai.

Pratęstoje baladėje (suprantama – proza) Timas Finneganas gyvena priešistoriniais Karaliaus Cormako valdymo laikais, jis yra pakeltas iki dieviškojo meistro statytojo rango, labai panašus į Finną MacCoolą.

Jo likimas – ūmus: jis nupuola / nutrenkiamas ant Airijos salos ir guli negyvas – „jo galva – the Head of Howth (Houto viršūnė), kūnas – po Dublino miestu, o pėdos turėtų kyšoti netoli Čeiplzodo“. (A. B.).

Tai atsitinka pirmojoje (teokratinėje – dievų) VICO „žiedinio atgimimo proceso“ (A. B.) epochoje.

REALI ISTORIJA. Šermenys: žmonės gedi ir laukia Finnegano perėmėjo.

Taigi FW pradžioje skaitome apie mitinį pasaulį, o vėliau sužinome realios (mūsų laikų) istorijos mums pateikiamus įvykius…

Šermenų dalyviai – gedėtojai budi (Budynė – kitas galimas lietuviško pavadinimo žodis) prie pašarvoto labai gabaus meistro statybininko; meistras turėjo ne tik „auksines rankas“, bet ir „auksinę… gerklę“; jis dirbo neatsargiai „maktelėjęs“, nukrito nuo kopėčių ir užsimušė!

Gedėtojai kalba apie velionį, gerais žodžiais prisimena jo darbus, „gedulingai“ vaišinasi…

Tuo pačiu metu žmonės jau laukia Finegano perėmėjo, šį kartą paprasto, neherojiško šeimos vyro – tinkamiausias, pasirodo, esąs HCE…

MIRTIES–ATGIJIMO TEMA. Meistro atgijimas – gedėtojų reakcija.

Staiga meistras sujuda! Prasimerkia – jis užuodė viskį, išsiliejusį ant krūtinės, – nesismulkinsim, iš kur tas „gyvybės vanduo“ (J. J., p. 24 – „usqueadbaugham!“) ten atsirado, – prakalba, bando pakilti…

Visi akimirksniu prišoka prie jo ir švelniai, ramiai, net pagarbiai (pvz., „Now be aisy, good Mr Finnimore, sir“ ir pan.) kalbina „kaip pasamdyti“, kad jis vėl atsigultų ir miegotų, kol istorijos ratas / ciklas užbaigs šią fazę.

(Kad tik tas Fineganas prisikėlęs nesuardytų amžinosios nustatytos kaitos, nes jau visiškai pasiruošta ciklo II fazei).

Svarbiausias paliepimas.

Jie žinojo paliepimą, kad tada, kai viena gyvenimo fazė baigėsi,

  • grįžti, neperėjus „tvarkingai“ per kitas, – NEVALIA! („Nevalna!“ – šaukė vaikai Viduklės ir Vainuto miesteliuose…).
  • MIRTIES–ATGIJIMO tema (ta pati – pasikeitimų ciklo, pasikartojančio „laikmečių daugybėje“) – PAGRINDINĖ Finnegans Wake
  • ĮDOMYBĖ. Nuopuolius lydinčių garsų tyrimas. (Buvo pažadėta straipsnio pradžioje)

Abu nuopuolius (prisimenu A. CAMUS romaną) lydintį garsą – trenksmą JOYCEʼAS užrašo mums dieviško ilgio žodžiais – abu po 100 (šimtą!) raidžių. Jie, žinoma, skirtingi; pažiūrėjau truputį ilgiau ir „raportuoju“:

  • 1-ajame „sutalpinti“ 10-ies kalbų žodžiai, reiškiantys GRIAUSTINĮ arba GRIAUDĖJIMĄ (žr. J. J., p. 3);
  • 2-ajame yra dar daugiau – 14-os kalbų! Visų reikšmė ta pati, ir ši serija dar TURTINGA tuo, kad ją pradeda „latviškas Perkons“, o 7-as – kaip jūs manote? – „lietuviškas griauja“ (žr. J. J., p. 23).

Abiejų žodžių rašyba ir kalbų skaičiaus pateikimas (dideli mano „raporto“ pagalbininkai) – pagal mūsų pagrindinį KOMENTATORIŲ Rolandą McHughą; orig., atitinkamai, „Perkodhus“ ir „gruauya“: žinoma, kur reikia – j = [dži].

Kaip dabar vėl neprisiminti mano išverstos liet. Finegano Šermenų II ištraukos, kurioje mus džiugina 22 (dvidešimt du) lietuviški žodžiai…

 

JOYCEʼAS IR YEATSAS

Abu Rašytojai matė savo pačių kartą, gyvenančią VICO IV epochoje ir laukiančią sukrėtimo – „Dievo balso griaudžiant perkūnijai“ – turinčio nublokšti žmoniją atgal į I epochą…

BELETRISTIKOS tyrinėtojai gana dažnai palygina jų pažiūras, galbūt ir dėl to, kad YEATSAS 1923 m. buvo apdovanotas Nobelio premija, t. y. tuo, ko prieš metus atsisakė JOYCEʼAS:

„– Tada jūs netektumėte portfelio.“

Tik šitaip jis sureagavo į ką tik susikūrusios Laisvos Airijos Valstybės kultūros ministro pasiūlymą įtraukti Joyceʼo pavardę į Airijos paraišką.

PATIKSLINIMAS. Kas dar pasitarnavo kūrinio pavadinimui.

Kad būtume visiškai tikslūs, – kartą esu pasakęs tokį „Šedevrą“: „…tiksliai maždaug apytikriai“ ar pan. – mums reikia žinoti, kad be „meistro statybininko“ KŪRINIO pavadinimui pasitarnavo ir labai senas legendinis airiškas prototipas – kilnus didvyris ir išmintingas vyras – Finas MakKamhelas (Finn MacCumhal).

„Kaip vėliau Joyceʼas pranešė vienam draugui, –

  • [jūs užfiksavote, kad Rašytojas labai daug kalbėdavosi su patikimais žmonėmis] –
  • jis suvokė

savo knygą kaip sapną senojo Fino, gulinčio mirties patale šalia Lifio upės ir stebinčio, kaip Airijos bei pasaulio istorija – praeitis ir ateitis – teka pro jo galvą it sudužusio laivo likučiai gyvenimo upe“. (R. E., p. 557). (Kursyvas – mano)

 

DU ŽYMŪS BELETRISTIKOS mokslininkai-rašytojai

 

RICHARDAS ELLMANNAS

Pagrindinės JOYCEʼO mintys apie būsimą romaną yra išsaugotos Ateities Kartoms; ypač daug jų – parašytoje su Meile ir nepaprastai vertingoje knygoje „James Joyce“ (1966), kurią literatūros kritikas R. M. Adamsas pavadino „geriausia mūsų laikų literatūrine biografija“.

Už šią knygą RICHARDAS ELLMANNAS buvo apdovanotas National Book Award – Nacionaline Knygos Premija.

Jums leidus, užrašysiu man labiausiai patikusias JOYCEʼO mintis:

  1. „Aš įsivaizduoju, kad parašysiu pasaulio istoriją“. (R. E., p. 551);
  2. „Laikas, ta upė ir tas kalnas yra tikrieji knygos herojai“. (R. E., p. 565);
  3. „Visa tai – nieko paradoksalaus. Aš tik bandau sukurti daug pasakojimo planų, turėdamas vienintelį – estetinį tikslą“. (R. E., p. 566); pastaba: „Visa tai“ – veikėjai ir įvykiai.
  4. „Aš įsitikinęs, jog turėsiu vienuolika skaitytojų“. (R. E., p. 601). (Skaičius „11“ reiškia pasikartojimą, atsinaujinimą, veiklos tęsimą).

 

ANTHONYʼIS BURGESAS

Labai reikšmingas, populiariai patariant ir aiškinant FW, – ir ANTHONYʼIO BURGESSO INDĖLIS.

Jis rašo:

„Mes galime puikiai žengti pirmyn, pasitelkę į pagalbą keletą raktinių žodžių ir įsisąmoninę knygos esmę, o kai nuo keistų šaknų ir neįtikimų sudurtinių žodžių suglums akys – ką gi, tada galima „įsijungti“ ir ausis. Tikrai padės“. (A. B., p. 23).

„O bet koks nusiskundimas, kad ji – sumaišyta, per daug nestabili, erzinamai sudėtinga, nuo simbolių trūkinėjanti per „siūles“, tai yra kad ji primena kažkokį sapną, reikštų ne jos nuopelnų naikinimą, bet didžiausią komplimentą“. (Ibid.).

Šitais jo pamokymais ir baigiu įvadinį straipsnį…

JAMESAS JOYCEʼAS (1882–1941). Ciurichas, 1937 m.

LITERATŪRA

 

(D., S.) DAVID DAICHES, JON STALLWORTHY “The Twentieth Century, James Joyce” in (N. A.) The Norton Anthology of English Literature, Vol. 2, New York, London: W. W. Norton & Company, Inc., 1962.

(R. E.) RICHARD ELLMANN James Joyce, London, Melbourne, Toronto: Oxford University Press, 1966.

(A. B.) ANTHONY BURGESS “What Itʼs All About” in JAMES JOYCE A Shorter Finnegans Wake, London: Faber & Faber Limited, 1973.

(DON GIFFORD) DON GIFFORD WITH ROBERT J. SEIDMAN Ulysses Annotated, Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 1989.

(F. G. L.) FERNANDO IR GIOIA LANZI Šventieji globėjai ir jų simboliai, Vilnius: Alma littera, 2005.

(J. J.) JAMES JOYCE Finnegans Wake, London: Penguin Books, 1992.

(S. D.) SEAMUS DEANE “Introduction” (with Outline of Chapter Contents) in FW (2000).

(R. M.) ROLAND MCHUGH Annotations for “Finnegans Wake”, Baltimore: Johns Hopkins University Press, 2016.

(J. M.) JAMES MACKILLOP. A Dictionary of Celtic Mythology, Oxford, New York: Oxford University Press, 1998.

 

Baltas kambarys

© 2024