Apie VIENĄ KARTĄ iš dviejų pusių

tekstas: Aistė Brusokaitė, Eglė Zubriūtė

/ lenkų animacijos menas Vilniuje /

 

(vienas žvilgsnis)

Ko galime tikėtis iš animacijos? Teisingausias atsakymas – visko. Tuo galima įsitikinti, apsilankius Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salėje „Titanikas“ veikiančioje ONCE UPON A TIME – lenkų animacijos meno parodoje.

Vos pravėrus parodos duris į akis krenta salės viduryje esančios vaikų skulptūros. Jas sukūrė skulptorius Sylwester Ambroziak, kuris nėra susijęs su jokia meno mokykla. Laisvumas jaučiamas ir jo meninėje kompozicijoje. Vaikai guli nepriklausomai nuo lyties, iš pirmo žvilgsnio netgi netvarkingai. Dažnas žmogus, mąstantis logiškai, pamanytų, kad tai klaida, tačiau autorius siekia provokuoti žiūrovą ir padėti jam atrasti savo matymo ir mąstymo kryptį.

Parodoje nevengiama įspūdį formuoti ne tik vaizdu, bet ir garsu. Mistinė muzika, sukurta Josenon Antoniszo, puikiai atitinka parodos dvasią. Žiūrovas jaučiasi atsipalaidavęs, bet vis pasikartojantys, tačiau, rodos, netikėti muzikos akcentai, priverčia dar labiau atsiriboti nuo pasaulio ir pasinerti į meno erdves.

Parodoje gausu grafikos darbų, kurie žavi savo idėjomis. Jacek Staniszewski eksponuojamuose plakatuose vyrauja rankų tema. Žmogaus delnai tampa ne tik meno įrankiu, bet ir idėjos įgyvendinimu – juodąja tulpe, moters kūnu… Vėliau dėmesį patraukia Jan Koza komiksai. Maži, spalvoti… Jų suvokti netrukdo net neišversti lenkiški paaiškinimai, nes jų vizualumas padeda suprasti prasmę. Jie tarsi draikomi vėjo yra išsibarstę ant parodų salės sienos.

Skaitydami šią apžvalgą tikriausiai ne vienas susimąstė, o kur čia slepiasi animacija? Iš tiesų ji yra šalia mūsų. Salėje pastatyti televizoriai, kuriuose rodomi lenkų kurti animaciniai filmai, tačiau juos reikia pačiam pamatyti. Vaizdą nusakyti žodžiais sunku. Daugelis šios animacijos pavyzdžių yra neįprasti. Jie neprimena dabar televizijoje vyraujančių animacinių filmų.

Salėje yra ir viena uždaresnė erdvė. Joje stovi dvi kėdės priešais ekraną, kuriame rodomi trumpametražiai animaciniai filmai, o šalia ant sienų kabo piešiniai, kurie yra tarsi ištraukos iš kūrėjo animacijos. Ši vieta ypatinga tuo, jog joje beveik nesigirdi visoje parodos erdvėje skambančios muzikos. Čia skamba animacinio filmo, rodomo ekrane, garso takelis.

Lenkijos animacijos kūrėjai yra ypatingi tuo, jog dar 1982m. Zbigniewas Rybczynkis gavo Oskarą už trumpametražį animacinį filmą „Tango“. Dabartiniai Lenkijos kūrėjai yra gavę Oskaro nominacijų būtent šioje kategorijoje. Ilgametražiai filmai taip pat pasižymi profesionalumu, savitumu. Jie kovo 10- 13 dienomis buvo rodomi Šiuolaikinio meno centre.

Paroda ypatinga ir traukia meno gerbėjus. Retai kada galima išvysti lenkiškos kūrybos pavyzdžių, o ypač animacijos. Ši paroda veiks iki balandžio 2d., todėl dar nevėlu ją aplankyti VDA menų galerijoje „Titanikas“, esančioje Maironio g. 3. Animacija sužavės visus: ir jaunus, ir senus.

(kitas žvilgsnis)

Taip jau atsitiko, kad vieną šaltą, darganotą kovo popietę su drauge užsukome į parodų salę, Titaniku vadinamą. Pamačiusios, kad čia kaip tik eksponuojama šiuolaikinės lenkų animacijos paroda, šiek tiek nusivylėm. Žodis ANIMACIJA neskambėjo labai įkvepiančiai. Tačiau vos įžengus pro duris, dėmesį patraukė tai, ko visai nesitikėjom. Tai buvo paveikslas, kuriame puikavosi nutapytos juodos rankos, o šalia bolavo užrašas: „Juodoji tulpė“. Nuotaika nepastebimai pasikeitė, nes nuomonė, kad animacija – tai tik lėkšti, ryškiaspalviai piešinukai, jau buvo sugriauta iš pamatų. Visai netoli ,,Juodosios tulpės“, kurios autorius Jacek Staniszewski, kabėjo kitas paveikslas (beje, ko gero, labiausiai įstrigęs atmintin). Charakteringai susiglaudę vyro ir moters delnai – Tango.

Salės viduryje akių žvilgsnis užkliuvo už daugybės ateivius primenančių nuogų kūnelių, tiesiog išmėtytų ant grindų. Kiek toliau keletas tokių vaikiukų buvo pasodinti nemažoje smėlio dėžėje. Aliuzija į tikrąją animacijos publiką, kurios riba šioje parodoje visiškai nusitrynusi. Taigi, jeigu jau atėjome į animacijos parodą, tai kodėl gi negalėtume ir smėlio dėžėje prie daugiabučio pažaisti?

Kiek toliau ant baltų sienų buvo prikabinėta šmaikščių lenkiškų komiksų nuotrupų. Kai kurie užrašai buvo neišversti, bet net aš , nemokanti lenkų kalbos, nuoširdžiai šyptelėjau išvydusi sąmojingus gyvenimo atspindžius Jan Koza komiksų piešinėliuose. Ne ką mažiau (galbūt net daugiau…) mane sužavėjo Jano Lenicos spektaklių afišų viražai. Niekada net nebūčiau pagalvojusi, kad galimai taip „šviežiai“ ir nenuvalkiotai pažvelgti į klasiką. Pasižiūrėjus į jo spalvingą ir tiesiog akyse besimainančių kūrybą, net „Karalius Lyras“ sužėrėjo pakerinčiu modernumu.

Tiesa, reikia paminėti, kad šioje parodoje kartais gąsdino keisti garsai, rodos, labiau tinkami siaubo filmui nei animaciniam kinui. Kartais vertė šiurpti ir patys filmukai, demonstruojami didžiuliuose ekranuose. Juose dažniausiai vyravo tamsios spalvos, kartais kiek agresyvoki siužetai, tačiau ilgiau pastovėjus ir įsigilinus, kiekviename iš jų buvo galima surasti kabliuką savoms neramioms, kūrybinėms mintims. Tada įsitikinau, kad šioji animacija – ne vaikams. Ja galima ne tik grožėtis, bet ir ieškoti prasmės.

Tokioms mintims knibždant galvoje, išėjau į kiek apsnūdusią Maironio gatvę. Dar kurį laiką manęs niekaip ,,nepaleido“ tamsiai pasakiški parodos įspūdžiai. Turbūt todėl ši paroda ir vadinasi „Once upon a time“.

iliustracijos: Gabrielė Penčylaitė