Arano žvejo miražas

Iš anglų kalbos vertė, intarpus ir komentarus parašė JERONIMAS BRAZAITIS

ANGLIJOS APSAUGINIS VOŽTUVAS KARO METU^[1]

1912

Golvėjus, rugsėjo 2

Nedidelis laivas, plukdantis grupelę keliautojų, tolsta nuo krantinės; jį stebi budrios akys škotų agento, paskendusio privačiose apgalvojimo fantazijose. Laivas kerta mažo Golvėjaus uosto ribą ir įplaukia į atvirus vandenis, palikdamas užpakaly dešinėje Klado [orig. Claddagh] kaimą – grupelę trobų už miesto sienų.

Tokia grupelė trobų – iki šiol karalystė. Dar prieš dvejus metus tas kaimas išsirinko savo karalių; pasižymi savita apdarų maniera, leidžia savo įstatymus, pats save išlaiko. Gyventojų vedybiniai žiedai vis dar puošiami karaliaus kryžiumi: dvi persipynusios rankos laiko karūnuotą širdį.

Mūsų laivas susiruošė į Aranmorą [Aranmore], šventąją salą, kuri snaudžia kaip didelis ryklys ant pilkų Atlanto okeano vandenų^[2]; jį salos gyventojai vadina Senąja jūra. Įlankos dugne ir išilgai kranto guli nesėkmingos ispanų armados eskadrono nuolaužos. Po sumušimo Anglų [orig. English] sąsiauryje [tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos; mums įprastas Lamanšas (pranc. La Manche)] laivai metėsi į šiaurę, ir ten juos sudaužė audros ir bangos. Golvėjaus gyventojai, prisimindami ilgus Ispanijos ir Airijos draugystės laikus, paslėpė bėglius nuo anglų įgulos keršto, o žuvusiųjų kūnus, susukę į baltas linines drobes, tinkamai palaidojo.

Vandenys atgailauja. Kiekvienais metais, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventės [Žolinės, rugpjūčio 15] išvakarėse, kai prasideda silkių žvejyba, įlankos vandenys šventinami. Žvejų valčių flotilė, vedama flagmano, ant kurio denio stovi dominikonų vienuolis, išplaukia iš uosto. Pasiekę atitinkamą vietą, žvejai suklaupia, nusiima kepures, o vienuolis, murmėdamas piktųjų dvasių išvarymo maldas, krato savo šlakstyklę virš jūros ir žegnoja blausų orą kryžiaus ženklu.

^[1]Versta iš italų kalbos: “Il Miraggio del Pescatore di Aran. La Valvola dellʼ Inghilterra in Caso di Guerra”. Il Picollo della Sera. Trieste, September 5, 1912 (M., E.). [Komentarai, pažymėti (M., E.), – knygos THE CRITICAL WRITINGS OF JAMES JOYCE sudarytojų bei redaktorių ELLSWORTHO MASONO ir RICHARDO ELLMANNO; kiti komentarai – vertėjo.]

^[2]Pakartota su nedidelėmis variacijomis frazė iš str. „The City of the Tribes“. Žr. anksčiau, 2 išnašą, p. 229 apačioje. Plg. Ulysses: „They halted, looking towards the blunt cape of Bray Head that lay on the water like a snout of a sleeping whale.“ (M., E.) [ULISAS 1k, p. 20: „Jie sustojo žiūrėdami į buką Brei Hed iškyšulį, gulintį ant vandens kaip miegančio banginio snukis.“ (Čia ir kitur ULISO ištraukų vertimas mano ir vertimo bendraautorio SAULIAUS REPEČKOS).

Frazė p. 229, 2 išnašoje: „…the three Aran islands lying on the grey waters like a sleeping whale.“ (Mano vertimas: „…trys Arano salos, gulinčios ant pilkų vandenų kaip miegantis banginis.“)

Frazė verčiamo straipsnio originale: „…the holy island, that sleeps like a great shark on the grey waters of Atlantic Ocean.“

Pakartotas mano vertimas: „…šventąją salą, kuri snaudžia kaip didelis ryklys ant pilkų Atlanto okeano vandenų.“ (pabraukta mano, kad Skaitytojai viską matytų aiškiausiai – viename žvilgsnyje)].

Simonas Gutauskas. ŽVEJŲ VALTYS. 120×90. 2023. Aliejus, drobė.

*

Balto smėlio riba dešinėje nurodo vietą, kurioje lemta, galimas dalykas, iškilti naujam transatlantiniam uostui^[3]. Mano kompanionas išskleidžia didelį žemėlapį, kuriame projektuojamos linijos iš Golvėjaus į didžiuosius Kanados uostus išsilenkia, šakojasi, kerta viena kitą. Kelionė iš Europos į Ameriką sutrumpės trimis dienomis, rodo skaičiavimai. Iš Golvėjaus, paskutinio uosto Europoje, iki Sent Džono Niufaundlende garlaivis nuplauks per 2 paras ir 16 valandų, o iš Golvėjaus į Halifaksą, pirmąjį uostą Kanadoje, – per 3 paras ir 10 valandų. Bukleto tekstas, pridėtas prie žemėlapio, mirga skaičiais, apytikrių kainų apskaičiavimais, okeanografiniais paveikslėliais. Autorius karštai kreipiasi į Britų jūrų ministeriją, geležinkelių bendrijas, prekybos rūmus, Airijos gyventojus. Naujasis uostas turėtų būti apsauginis vožtuvas Anglijai karo atveju. Iš Kanados, Jungtinės Karalystės aruodo ir prekių sandėlio, dideli laivų kroviniai patektų į airių uostą, taip išvengdami pavojingos navigacijos Šventojo Jurgio sąsiauriu [orig. Saint Georges Channel; tarp Didžiosios Britanijos (Velso) ir Airijos, valstybės nuo 1922 m.] ir priešo flotilių. Taikos metu naujoji linija būtų trumpiausias kelias iš vieno žemyno į kitą. Didelė dalis prekių ir keleivių, kurie dabar atplukdomi į Liverpulį, pirmiausia pasiektų Golvėjų, o paskui per Dubliną ir Holihedą [Holyhead, Velse] tęstų kelionę [Golvėjaus, Dublino ir Holihedo geografinės platumos mažai skiriasi] į Londoną. Golvėjus, senas nusmukęs miestas, vėl pakiltų^[4]. Iš Naujojo pasaulio turtai ir gyvybinė energija tekėtų šia nauja nukraujavusios Airijos arterija. Antra vertus, maždaug po dešimties šimtmečių tas miražas, kuris apakino vargšą Arano žveją, šventojo Brendano garbintoją ir pamėgdžiotoją, pasirodys tolumoje, miglotas ir virpantis vandenyno veidrodyje.

^[3] – naujam transatlantiniam uostui. – JOYCEʼAS rašo šį straipsnį 1912 metais, kai pastangos buvo atnaujintos.

Veiklos pradžia – 1850, nesėkmės prasidėjo (žr. 4 komentarą) 1858, kompanija uždaryta 1864.

Tai primena JOYCEʼO frazė „galimas dalykas“ (orig. perhaps).

^[4] – Golvėjus… vėl pakiltų. – Rašytojui rūpėjo visi dalykai, padedantys jo Tėvynei, – prisiminkime „Hungarian system“ – „vengrišką sistemą“ iš ULISO, kurį, kaip ne viename susitikime patariau Skaitytojams, reikia skaityti visą gyvenimą.

1922 metais išleistoje Paryžiuje žymiausioje XX a. knygoje ULISAS Golvėjaus uostas paminėtas dviejuose skyriuose: 2-ajame „Nestoras“ ir 16-ajame „Eumajas“.

Vėl prisiminkime:

„Ar galiu įžengti į jūsų brangią sferą. Ta laissez faire* doktrina tokia dažna mūsų istorijoje. (…) Liverpulio ringas, kuriuo buvo pergudrautas Golvėjaus uosto planas. Didžiulė Europos suirutė.“

* – laissez faire (pranc.) – nesikišimo. – U 1 k., p. 46.

„– Vien sudužę sudužę laivai, – tarė šeimininkas, aiškiai au fait*.

Jis štai ką norėjo išsiaiškint – kodėl tas laivas atsimušė į vienintelę uolą Golvėjaus įlankoj tuomet, kai misteris Vortingtonas ar panašiai pateikė svarstyti Golvėjaus uosto planą, ką?“

* – au fait (pranc.) – išmanantis reikalą. – U 2 k., p. 240–241.

Manau, kad Skaitytojai nori žinoti, kaip šias vietas komentuoja ULISO tyrinėtojai DONAS GIFFORDAS ir ROBERTAS J. SEIDMANAS savo knygoje „Ulysses Annotated“. Atitinkamai:

1) „Nėra įrodymų, kad „Liverpulio ringas“ (suinteresuota Liverpulio laivybos grupė, bijanti Golvėjaus konkurencijos) rengė sąmokslą sužlugdyti tą planą…“ – p. 37–38.

PASTABA. TŽŽ: ringas – pramonininkų susitarimas kartu kontroliuoti rinką.

„Nesėkminga istorija prasidėjo 1858, kai vienas iš kampanijos laivų, Indian Empire, trenkėsi į Margueriteʼos uolą Golvėjaus uoste – vienintelę kliūtį devynių mylių pločio kanale.“ – p. 547–548.

Tai – fiction-real metodo JOYCEʼO KŪRYBOJE iliustracija.

Simonas Gutauskas. BURLAIVIAI. 100×130. 2023. Aliejus, drobė.

*

Kristupas Kolumbas, kaip kiekvienas žino, yra pagerbtas būsimųjų kartų, nes buvo paskiausias atradęs Ameriką. Tūkstantį metų anksčiau tas Genujos jūrų keliautojas buvo pajuoktas Salamankoje [Salamanca] – šventasis Brendanas pakėlė inkarą ir, palikęs nuogą krantą, prie kurio dabar artėja mūsų laivas, išplaukė ieškoti nežinomo pasaulio; perkirtęs vandenyną išsilaipino Floridos krante^[5]. Tuo metu ši sala buvo apaugusi miškais, derlinga. Miškų pakraštyje jis rado airių vienuolių atsiskyrėlio buveinę, kurią IV a. po Kristaus įkūrė Enda, karališkojo kraujo šventasis. Iš šios buveinės kilęs Finnianas, vėlesnis Luccaʼos vyskupas. Čia gyveno ir mąstė aiškiaregys šventasis Fursa, aprašytas Airijos hagiografiniame kalendoriuje kaip Dantės Aligjerio pirmtakas^[6]. Viduramžiškoje Fursos Vizijų kopijoje aprašoma šio šventojo kelionė iš pragaro į dangų, iš niūraus slėnio, kuriame tarp velnių gaujų dega keturi laužai, aukštyn per Visatą į dieviškąją šviesą, atsispindėjusią nuo nesuskaičiuojamų angelų sparnų. Ši vizija galėjo pasitarnauti kaip modelis Dieviškosios komedijos poetui, kuris, kaip ir Kolumbas, yra pagerbtas būsimųjų kartų, nes buvo paskiausias aplankęs ir aprašęs tris sielos sritis.

^[5] – šventasis Brendanas… Floridos krante. – Labiausiai gerbiamas iš visų 17-os Airijos šventųjų, turinčių tokį vardą, yra šventasis Brendanas iš Klonferto (Clonfert, m. 577, atlaidai – gegužės 16), vadinamas „the Navigator“ – „Jūrų keliautojas“.

Jo gyvenimas pirmiausia buvo aprašytas dviejuose lotyniškuose tekstuose; antrasis iš jų – Navigatio Sancti Brendani Abbatis (IX a. pab. ar X a. pr.) buvo plačiai skaitomas viduramžių Europoje.

Kitas žemes jis su savo įgulomis pasiekė skirtingais laivais ir sudėtimi:

• šv. Brendanas su 14 kompanionų nedideliu odiniu laivuku [orig. curragh] pirmiausia pasiekė Islandiją; ir šiandien ten yra nedidelis archipelagas, pavadintas Vestmannaejar (Airių Vyrų salos); jis grįžo po 5 metų, audringai sveikinamas;
• į antrąją kelionę išplaukė dideliu ąžuoliniu laivu su 60 žmonių įgula ir pasiekė tolimas salas, kurias fanatiški jo šalininkai – aiškintojai (orig. partisan commentators) sutapatina su Niufaundlendu, Florida ir Bahamomis.

Įkūrė keletą abatijų (Ardferte, Klonferte ir kitur).

Paruošta pagal JAMESO MACKILLOPO Dictionary of Celtic Mythology; taip pat 6, 8, 10–11 kom. bei 9 komentaro intarpas.

^[6]– šventasis Fursa… Dantės Alighieri pirmtakas. – Šiam VII a. airių šventajam (atlaidai – birželio 16 [ULISO veiksmo dieną!]) priskiriama šiurpi krikščioniškojo pomirtinio gyvenimo vizija, kurią citavo šv. Beda Garbingasis (731) ir kuri, kaip dažnai manoma, pagreitino Dantės Alighieri La Divina Comedia sukūrimą (1310–1314).

Apkrikštijo Rytų Airiją, o vėliau įkūrė vienuolyną netoli Paryžiaus.

Saulius Kruopis. KELIAS NAMO. 50×40. 1988. Aliejus, kartonas.

Ant įlankos kranto guli nedideli dužūs laiveliai, aptraukti tampria stora drobe, – ištempti džiūti. Keturi saliečiai eina prie jūros, mitriai žingsniuodami uolomis, kurios padengtos rausvai violetiniais ir rūdos spalvos jūros dumbliais; spalvos panašios į tas, kurias matome žolelių pardavėjų krautuvėlėse Golvėjuje. Arano žvejo kojos – patikimos. Jis avi šiurkščios neišdirbtos karvės odos sandalais: jie be kulnų, atviri ties keltimi, surišti žaliaminės odos raiščiais^[7]. Apsirengęs vilnoniu apsiaustu, tokiu storu kaip veltinis, užsidėjęs didelę juodą skrybėlę plačia atbraila.

Mes stovime statokoje gatvelėje, abejodami. Salietis, kalbantis angliškai, kaip jam užeina, palinki labo ryto, pridurdamas, kad išgyveno siaubingą vasarą, dėkui Dievui. Ta frazė, kuri iškart pasigirsta kaip viena iš apmaudžiai įprastų airiškų klaidų, atrodo, iškyla iš tolimiausių žmogiškojo susitaikymo klodų gilumų. Vyras, kuris ją ištarė, nešioja princo pavardę – OʼFlaherties – pavardę, kurią jaunasis Oskaras Vaildas [Oscar Wilde] didžiuodamasis pavedė išspausdinti antraštiniame savo pirmosios knygos puslapyje^[8].

Bet laikas ir vėjas iki žemės nupjovė praeities civilizaciją, kuriai jis priklausė, – šventuosius jo salos druidus, tą žemę, kurią valdė protėviai, tą kalbą ir galbūt net pavardę to Arano salos atsiskyrėlio, kuris buvo vadinamas bažnyčios balandžiu.^[9] Žemaūgius krūmus, augančius ant salos kalvų, jis vaizduote apaudė legendomis ir padavimais, atskleisdamas savo sielos gelmes. O po akivaizdžiu paprastumu išsaugojo lengvą skepticizmo, humoro pėdsaką.

Viską pasakęs salietis nukreipia žvilgsnį į šoną, leisdamas nekantriam užsidegėliui brūkštelėti savo užrašų knygelėje tą stulbinantį faktą, kad ten matomas gudobelės medis buvo tas mažas medelis, iš kurio Juozapas iš Arimatėjos^[10]  [Joseph of Arimathea] išsipjovė sau lazdelę.

^[7] – Pampooties. ‘The tramper Synge is looking for you… Heʼs out in pampooties to murder you.ʼ Ulysses, p. 197 (188)ʼ. (M., E.) [„Tas valkata Singas ieško tavęs. [He heard you pissed on his halldoor in Glasthuleʼ – „Sužinojo, kad apmyžai jo namo duris Glastule.“] Išpuolė su teptapiais pasiryžęs tave užmušt.“ ULISAS 1k. Truputį mano pakeista, žr. toliau.

„Didžiausias truputis“ – tai pakviestas į lietuvių kalbą „teptapis“. Nejaugi vadinsime tuo (nors ir Joyceʼo duotu) 14-os žodžių vos ne „apsakymu“?

WEBSTERIS pažymi: „local Irish, 1846“: pampootie „išsivystė“ iš arabų babūsh, persų pāpūsh, prancūziškų papouch: babouche – šlepetės.

Kitas (o gal pirmas?) mano užpultas „taikinys“ – tai brogue – brogai! Nes DLKŽ vos ne „eilėraštis“ – „tvirti raštuotos odos batai (su skylutėmis)“ tiesiog cypia, kad lietuviai tikri skurdeliai.].

^[8] – OʼFlaherties … puslapyje. – Oscar Fingal OʼFlahertie Wills Wilde: šiai pavardei užrašyti JOYCEʼAS paskyrė visą pirmąjį sakinį savo straipsnyje Oscar Wilde: The Poet of ʻSalomeʼ (1909).

^[9] St Columkill. (M., E.) [Dėkodamas už pateiktą pavardę, Skaitytojams dar siūlau platesnių žinių apie šį šventąjį:

…kuris buvo vadinamas bažnyčios balandžiu. – Šventasis Kolumkilas, Colum Cille.

Lot. columba: dove – balandis; air. cill: church – bažnyčia; (vienuolyno) celė.

Nors yra 32 [!] šventieji, vardu Colum/Columba, žinomiausias jų – škotų gėlų krikščionybės (Scotish Gaelic Christianity) globėjas šventasis (apie 521–597), atlaidai – birželio 9; jis taip pat – trečiasis labiausiai gerbiamas šventasis Airijoje po šv. Patriko ir šv. Brigidos.

Studijavo Movilyje (Moville) ir Klonardo (Clonard) vienuolyne, įkurtame šv. Finniano (m. 549).

Po įšventinimo gyveno atsiskyrėliškai Glasnevino (Glasnevine) vietovėje (dabar – šiaurinis Dublino rajonas).

[ULISO 6 sk. Hadas „Patriko Dignemo“ laidotuvių kavalkados dalyviai keliavo per miestą ŠV kryptimi – išbandytoje airių per šimtmečius – į Glasnevino kapines.]

Šv. Kolumkilo įkurtus vienuolynus (vien Airijoje – 38!) sieja rankraščių perrašinėjimas.

563 m. įkūrė bendruomenę Ionaʼos saloje [Vidiniai Hebridai, Škotija]; čia šv. Orano koplyčios (XI a.) laidojimo vietose ilsisi daugelio škotų, keturių airių ir aštuonių norvegų karalių palaikai.

Vertėjo išsiplėsti iki džiugios žinios: MACKILLOPO knygos p. 85 skaitome, kad „Graudžioji panegirika [literatūros kūrinio forma – prakalba, laiškas, pagiriamoji kalba, – šlovinanti, dažnai pernelyg, kokį nors asmenį, rangą, įvykį ir pan.] Amra Choluimb Chille (Colum Cille, the Wonderful Person) dažnai prisimenama kaip seniausias išlikęs airių literatūros kūrinys“.

Prisiliesti prie tokio dalyko… Nors mintimis.

^[10]– Juozapas iš Arimatėjos – Lk 23, 50–52 skaitome: „Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus, kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno laukdamas Dievo karalystės. Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.“

Neužrašau nė vieno Jūsų nustebimą išreiškiančio klausimo, tik atverčiu JAMESO MACKILLOPO knygą, p. 77:

„Cesair I, Cessair, Ceasair, Cesara, Kesair. Nojaus anūkė, I įsiveržėlių bangos į salą [vardas Éire (anglizuotas – Erin) jai bus išrinktas po 980 metų] vadė arba karalienė, išsilaipino Bentrio (Bantry) įlankoje (dabar – Korko (Cork) grafystė) su 50 moterų ir 3 vyrais 40 dienų prieš Tvaną…“

Autoriaus santrauka, p. 259:

„…apie biblinį Tvaną, kurį komentatoriai datuoja 2900 m. prieš Kristų arba 1104 PM (Pasaulio Metais) (…) SUKŪRIMĄ autoritetai nustatė 4004 m. prieš Kristų.“

Ir nerenku įrodymų komplekto – nelyginu visų žinomų duomenų. Nes užtenka pakartoti mano studijoje „Apie Finnegans Wake“ užrašytą teiginį, kad „MITUOSE glūdi kūrybinės ir vitalinės AIRIŲ jėgos.“

Linkiu jų Skaitytojams ir sau.

Saulius Kruopis. IŠĖJIMAS Į KITĄ GYVENIMĄ. 1988.

(Juodos dėmės šio paveiklso kraštuose tai poveikis nuo gaisro, kurio metu patamsėjo.

Nepaisant to, paveikslas buvo daugiau nepažeistas, nors buvo ir sudegusių.)

Visgi veikale „Mirtis ir kas toliau“ ši sistema nėra iki galo eksplikuota, vienas iš iškylančių klausimų yra – kiek reikia išgyventi tokių persikūnijimų, kad būta pasiekta grynoji buddhi-ātmos, arba nirvāṇa būsena? Manyčiau, kad tokį atsakymą galima rasti Vydūno straipsnyje „Sielos kultūra“, publikuotame daugiau nei po 17 metų po „Mirties ir kas toliau“ veikalo pasirodymo. Šiame straipsnyje Vydūnas išskiria septynis žmonių sąmoningumo laipsnius, kurie aiškiai pasireiškia dar žmonėms gyvenant žemėje. Šie 7 sąmoningumo laipsniai neatsitiktinai sutampa su jau aptartomis septyniomis žmogaus dalimis ir būtent nurodo į kiekvieną iš aptartų žmogaus lygmenų, o kartu – ir gyvenimo uždavinį – siekti aukščiausio sąmoningumo laipsnio dar žemėje ir taip po mirties pasiekti mūsų jau minėtą amžinybės gelmę vienyje su visumos pagrindu – Dievu. Vydūnas nurodo net ir konkrečią programą, kaip tą galima įgyvendinti: „budinimas gali ateiti iš skaidriojo mokslo, meno, dorovės, bet jos gali spindėti ir iš kitos sielos“. Pats svarbiausias dalykas – „Reikia pažinti ir viso to pagrindą, kurį galime vadinti „galia“ (…) Toks žmogaus atsigręžimas vadinamas – tikyba. Ji reiškia daug ant visų sielos kultūros laipsnių. Tai yra santykiavimas su gyvenimo slėpiningumu ir visumos Pradu. Iš santykiavimo plūsta sielos kultūrai galia, o tai veda žmogų į tobulybę.“

Bendrai atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vydūno pateiktoje pomirtinio gyvenimo sampratoje mirtis beveik netenka tradiciškai Vakarų kultūroje turimos prasmės, kadangi ištirpsta tarp daugelio gyvenimų ir tampa tik gyvenimo momentu, žengimu tarp gyvenimų, žemiškojo gyvenimo riboženkliu, kuris svarbus atsižvelgiant į būsimą dvasinį (devachaninį) ir amžinąjį gyvenimą.

Paskutinis likęs klausimas – kiek ši schema turi hinduizmo ir budizmo soteriologijos bruožų? Žvelgiant pagrindinių budizmo tezių atžvilgiu, pagrindinis panašumas tarp budizmo ir Vydūno mokymo yra aiškus – reikalavimas „neprisirišti“ prie gyvenimo teikiamų smagumų ir nebūti ūpų, geismų bei minčių priklausomybėje, tačiau tuo pat metu suvokti ir vykdyti tam tikras kilnias tiesas, kurios užtikrina išgelbėjimą – nirvāṇa. Žvelgiant iš hinduizmo populiariausios filosofinės mokyklos vedāntos pusės, matome akivaizdžius Vydūno ir vieno iškiliausių indų filosofo ir garsiausio viśiṣṭādvaitos mokyklos atstovo Rāmānujos mokymų sutapimus, kur tikrovė pasireiškia daugiu (kaip ir Vydūno atveju, kai ātma involiuciškai be savęs išsiskleidžia dar šešiuose lygmenyse), bet vis tiek savyje yra viena – Dieviška tikrovė tapati žmogaus sielai. Kita vertus, Vydūno sistema turi panašumų ir su sāṃkhyos mokymu, kadangi šeši minėti lygmenys išsiskleidžia involiucijos būdu iš vieno prado, visgi sāṃkhyos mokykloje skirtingai nei Vydūno supratime šis pradas materialus ir nekylantis iš dvasinio.

Simonas Gutauskas. RŪKAS VIRŠ MARIŲ. 80×60. 2021. Aliejus, drobė.