Atvirukai iš Airijos

tekstas: Marija Aušrinė Pavilionienė

Penkių dienų kelionėje jokios šalies negalima gerai pažinti, tačiau įmanoma gauti naujų žinių apie šalį ir nepamirštamų įspūdžių. 2017 m. rugpjūtį  vykau į Dubliną prisimindama airių rašytojo Jameso Joyce‘o žodžius, kad Dublinas yra paralyžiaus centras, tačiau palikau šį miestą nustebinta įvairiataučių gyventojų šurmulio, turistų gausos, airių nuoširdumo ir vidinės šilumos, jų siekio skleisti pasauliui savo tautos istoriją.  Penkios dienos Airijoje, grįžus namo, paskatino gilintis į Airijos mitologiją, istoriją, airių kovą už nepriklausomybę, tautinį tapatumą, religijos reikšmę airiams ir, žinoma, mąstyti apie tai, kad Airija lietuvių emigrantams tapo prieglobsčiu.

Šis atvirukas yra ne vien nematyto krašto pažinimo aprašymas, bet ir migrantų, persikėlėlių temos gvildenimas: kokį pėdsaką išeivių veikloje ir kūryboje palieka gimta šalis, kaip išeiviai keičia asmeninį ir naujos tėvynės gyvenimą. Dėl lietuvių migracijos neverkšlenu, nes manau, kad žmogus iš prigimties yra klajūnas. Ir kūrybingas, gebantis naujojoje dirvoje kurti save ir savo aplinką. Galvoju, kad žmogaus gyvenime  svarbiausias  dalykas yra sutarimas  su savimi,  savo gyvenimo esmių suvokimas, savo asmens tapatybės kūrimas ir puoselėjimas.

Žmogaus vidaus pasaulio ir visuomenės prieštarų atvėrimas, individo vidinės harmonijos ieškojimas matomas airių kilmės pasaulinio garso rašytojų gyvenime ir kūryboje:  Jonathano Swifto, Oskaro Wilde‘o, George‘o Bernardo Shaw, Bramo Stokerio, Samuelio Becketto, Williamo Butlerio Yeatso, kurie emigravo iš šalies, vėl grįždavo į ją ar, palikę šalį, mirdavo svetur. Nepaisant keičiamos gyvenimo vietos,  niūri airių tikrovė, slogi politinė ir socialinė sistema grindė jų kūrinių satyrą, ironiją, kritiką, siaubo fantazijas (Stokeris), skatino ieškoti estetizuotos tikrovės (Vaildas) ar  stūmė į individo sąmonės srauto chaosą (Džoisas), absurdo teatro šoko terapiją (Beketas), ar buvo paskata meniniuose darbuose kurti tautinės ir pasaulinės mitologijos filosofinę, simbolinę  sistemą kaip bėgimą nuo realybės (Jeitsas).

Anglija, Prancūzija, Italija, Šveicarija buvo Airijos priešpriešos, kur skirtingais  laiko tarpsniais gyveno vienas ar kitas minėtas airių kilmės rašytojas, tačiau, nors ir persikėlę į naują geografinę erdvę, jie neišvengė konkretaus airiško politinės, socialinės prievartos, socialinės nelygybės, tautinio ar religinio fanatizmo šešėlio.

Dubliną pasiekiau tiesioginiu reisu iš Kauno. Oro uoste laukė minia keleivių, tarp jų daug mamų su mažamečiais vaikais, klykiančiais kūdikiais. Tarp išlydinčiųjų – pagyvenę tėvai ir seneliai liūdnomis akimis  žvelgiantys  į išvykstančius vaikus ir vaikaičius. Kai kurie jų čiauškėjo anglų ir lietuvių kalbomis. Patekus į lėktuvą keliaujantys įsitraukė į kovą už būvį – skubėjo į bagažo lentynas sugrūsti lagaminus ir kuprines. Tas pats kartojosi grįžtant: išvykstantys ar atvykstantys tautiečiai mandagumo taisyklių per daug nesilaikė.

Dublinas pasitiko niūria padange, dažnai lijo lietus. Teko pirkti laikiną lietpaltį smagioje suvenyrų parduotuvėje, iš kurios į gatvę liejosi airių tautiška melodija, o prie durų į muzikos ritmą trepsėjo mielas storuliukas airis, kviečiantis praeivius užeiti. Nepaisant merkiančio lietaus, užsibrėžiau tikslą pažintį su miestu pradėti nuo Dublino mažojo muziejaus, kuriame tikėjausi daugiau sužinoti apie XX a.  Pietų Airijos sostinę. Muziejus įkurtas 2011 metais XVIII a. pastate; visi eksponatai dovanoti ar skolinti.  Apkūni šviesiaplaukė airė ėmė pasakoti XX a. Dublino istoriją, iš kurios atmintin  labiausiai įstrigo 1916 metų Velykų sukilimas, siekiant Airijos nepriklausomybės nuo Anglijos, ir gidės požiūris į rašytojo Džoiso  sąmonės srauto romaną  „Ulysas“ : eksponuojamą atverstos knygos paskutinį puslapį ji komentavo taip: „Niekas šio romano neįveikia, todėl skaitykite nors paskutinįjį  jo lapą“.

Kai imi gilintis į Airijos ir Didžiosios Britanijos istoriją, matai politinį smurtą ir fizinę mirtį. Stebiesi, kodėl turistai plūsta į Kilmainhamo kalėjimą, kuriame buvo sušaudyti Velykų sukilimo vadovai. Ar žmones taip traukia  smurtas ir žiaurumas?

Velykų sukilimo pamiršti neįmanoma – 1916 m. Velykų pirmadienį, balandžio 24 d. slaptoji revoliucionierių organizacija, Airijos respublikos brolija, airių savanoriai, civilių armija pakilo už Airijos laisvę. Užėmė Dublino centro pagrindinius pastatus, pašte įkūrė sukilimo štabą, nuo pašto laiptų perskaitė Nepriklausomos Airijos respublikos laikinosios vyriausybės pareiškimą, kuriame skelbiama airių teisė valdyti Airiją, už kurią airiai kovėsi 300 metų prieš įvairius okupantus. Pareiškime užtikrinamos vyrų ir moterų lygios teisės ir galimybės,   religijų išpažinimo laisvė. Pasirašė 7 signatarai. Po kelių britų administracijos sąmyšio dienų į Dubliną buvo pasiųsta anglų kariuomenė, kuri subombardavo pašto pastatą, apšaudė miestą, ginkluota jėga užgniaužė sukilimą. Balandžio 29 dieną sukilėliai pasidavė. 7 signatarai buvo areštuoti ir kartu su kitais sukilimo organizavimo dalyviais pasmerkti myriop. Nuo gegužės 3 d. Kilmainhaimo kalėjime už tėvynės laisvės siekį  buvo sušaudyta 15 žmonių. Kiti areštuoti sukilėliai  išsiųsti į britų kalėjimus ir Velso lagerius. 1919 m. Airijos  parlamentas paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją, kurioje sakoma: „Šioje šalyje Anglijos valdžia prieš tautos valią buvo grindžiama jėga, apgavyste ir karine okupacija“. 1922 m. Pietų Airija tapo nepriklausoma valstybe. Šiaurės Airija liko Didžiosios Britanijos dalimi.

Šiandien šalia atstatyto pašto pastato O‘Conellio gatvės vidury stūkso 121 m.  plieno smaigalys, simbolizuojantis šviesą, manau, laisvės šviesą.  Pastatytas vietoje anglų admirolo Nelsono kolonos, kurią susprogdino airiai. Kai dviaukščiu turistų autobusu keliavau po Dubliną, patraukli pagyvenusi gidė, priartėjus prie kalėjimo,  ėmė pasakoti jautrią istoriją:  7 valandos  iki sušaudymo signataras J.M. Plunkettas kalėjimo koplyčioje susituokė su Greise Gifford. Sutuoktiniai kartu praleido 15 minučių. Gidė užtraukė ilgesingą dainą skirtą Greisei,  mylimųjų atsisveikinimui ir kovai už laisvę. 1985 m.  dainą „Greisė“ parašė Seanas ir Frankas O‘Mearos.  Airijos nepriklausomybė airiams yra labai brangi.

Kita man įdomi Dublino tema  –  D.Džoiso literatūrinis palikimas ir dubliniečių požiūris į rašytoją, kuris teigė, kad, jei Dublinas būtų sugriautas, jį būtų galima atstatyti pagal jo knygas.  Džoisas paliko Dubliną ir Airiją, tačiau visi jo kūriniai skirti tėvynei, todėl šiuolaikiniai airiai išradingai naudoja rašytojo įvaizdį ir jo kūrinių mintis bei vaizdus turizmo tikslams. Štai, North Earl gatvėje pastatyta Džoiso statula traukia ne vien turistus, bet ir vietinius alaus gėrikus, kurie mėgsta įsitaisyti prie statulos kojų. Organizuojami turistiniai  pasivaikščiojimai po Dubliną, vietas kur gyveno ir mokėsi rašytojas, kur vaikštinėjo  gatvėmis autobiografinis „Ulyso“ personažas Leopoldas Blumas,  lankydamas alaus barus, ar po tas Dublino vietas, kur vyksta Džoiso apsakymų ir romanų veiksmas. Mane nustebino Dublino baruose pritvirtintos plokštės su rašytojo galvute ir jo parašu, taip suteikiant barui  D.Džoiso baro apdovanojimą,  įvertinus baro jaukumą ir draugišką atmosferą.

Aplankiau ir D. Džoiso centrą, kuriame  eksponuojamos rašytojo portretinės nuotraukos, atkurtas su baldais Paryžiaus  kambarėlis, kur buvo rašomas romanas   „Finegano šermenys“, lova ir stalas nukloti rankraščių kopijomis, rodomi keli Džoiso vaikystės ir vėlesnio gyvenimo apdarai, jo šeimos nuotraukos, filmuota medžiaga apie rašytoją, televizoriuje bėga kadrai iš vaidybinio filmo „Ulysas“. Ant sienų – abstraktūs piešiniai, kurie perteikia „Ulyso“ grafinį suvokimą.  Centre rengiami Džoiso kūrinių skaitymai.

Grįžusi namo dar kartą perskaičiau psichologinės prozos rinktinę „Dubliniečiai“, kurioje rašytojas ryškina miesto purvą, skurdžius Lifės upės krantinių mažus namukus, žmonių vienatvę, baimes, neviltį,  bejėgiškumą ir meilės ilgesį. Šiandien Dublinas visai kitoks – pilnakraujis europietiškas miestas, toks, kurio rašytojas ieškojo Vakarų Europoje. Perskaičiau ir paskutinįjį „Ulyso“ puslapį, kuriame nėra jokių nuorodų į graikų mitus, būdingus jo romanui, o  atskleidžiami personažų jausmai, meilė kaip priešprieša neapykantai.

Airijos istorijoje neapykantos yra daug. Ji įspūdingai atskleista Dublino Emigracijos muziejuje, kuriame naujomis technologijomis atkurtos  airių emigracijos priežastys ir jų palikuonių gyvenimas skirtinguose kontinentuose – Australijoje, Naujoje Zelandijoje, JAV, Lotynų Amerikoje, Meksikoje, Kanadoje ir t.t. Teigiama, kad iš Airijos  išvyko 10 milijonų žmonių, kurie bėgo nuo bado ir skurdo, išvaryti iš savo žemių, nuo religinio persekiojimo, beteisiškumo  ar buvo ištremti į Australiją už nusikaltimus (net už nosinės vagystę, pastojus ne santuokoje), kur nuteistieji buvo pigi darbo jėga. Airių katalikai išvykę į Australiją savo noru formavo šalies istoriją, švietimą ir kultūrą, steigė švietimo įstaigas savo vaikams, nes Didžiojoje Britanijoje airiams buvo uždrausta šviestis ir studijuoti. JAV airiai dalyvavo Amerikos nepriklausomybės kare, kūrė JAV industriją, pramonės šakas.  Airiškas šaknis turi Kenedžių šeima, buvęs JAV prezidentas B. Obama, daug žymių amerikiečių politikų, menininkų ir rašytojų.

Kai palygini šių dienų lietuvių emigracijos priežastis su airių tautos ilgaamžėmis kančiomis ir pažeminimu, imi galvoti, kad Lietuvos gyventojai palieka gimtąjį kraštą ne dėl egzistencinio išlikimo, o dėl geresnio gyvenimo. 2017 m. iš Lietuvos išvyko 57 000 žmonių, manau, tikrai ne dėl politinio ar tautinio persekiojimo. Dėl socialinio pažeminimo – šalies piliečiai neišgyvena dėl menkų atlyginimų. Nekompetentingos vyriausybės ir politiškai angažuoti parlamentarai nevertina ir negerbia  savo piliečių pastangų siekiant  švietimo, mokslo ir darbo, t.y. žmogaus teisių į švietimą, mokslą ir darbą.

Priminsiu  kelis airių tautos žeminimo ir naikinimo faktus, lėmusis airių emigraciją:  XVII a. vid. britų politikas ir karvedys Oliveris Cromwellis nusiaubia Airiją, žudo miestiečius ir airių kareivius, išvaro ūkininkus iš savo žemių, parduoda airius kaip vergus  į Britanijos kolonijas. Britų parlamentas 1695 m. skelbia bausmės įstatymus airių katalikams: airiai neturi balsavimo teisės, švietimo ir mokslo įgijimo teisės,  negali dirbti valstybės tarnyboje, kilti armijos pareigybėse, nešiotis ginklą, pirkti ar nuomoti žemę, eksportuoti žemės ūkio produktų, kurti verslą, lankyti katalikų bažnyčios ir katalikybės mokyti savo vaikų, vesti ar tekėti už protestanto, tapti vaikų globėjais. 1816 ir 1846-51 metais dėl stichinių nelaimių ir blogo derliaus airiai išgyveno badmečius -1,5 mln. žmonių mirė, 3-4 mln. – badavo, anglų vyriausybė badaujantiems ir ligotiems nepadėjo. Airius išgelbėjo  emigracija. Šiandien 70 mln. pasaulio piliečių teigia turintys airiškas šaknis.

Po kelių dienų praleistų Dubline Rabbies tour autobusiuku leidausi į Šiaurės Airiją – Belfastą, Bangorą, Downą, Downpatricką, Mount Stewartą, Newry. Dublino taksistas mane perspėjo – „ten šalti žmonės, nenorėčiau ten gyventi“. Šiaurės Airija mus pasitiko puritoniška atmosfera, sustingusia istorija,  ištuštėjusiais, skurdokais  miesteliais, rūsčia, be saulės gamta. Kai nušvisdavo Saulė, niūri gamta atrodė  šiaurietiškai graži, o išgirdę informatyvius gido aiškinimus, gamtos vaizduose mėginome įžvelgti keltų  pagoniškosios religijos, druidizmo, ženklus. Stebėjomės vulkaninės kilmės Mourne granito kalnų grožiu ir Silent Valley ledyninės kilmės ežeru, gryno vandens saugykla; akmenų tvoromis aptvertomis ganyklomis, ant stačių šlaitų besiganančiomis avių ir karvių bandomis; Bregahn Roado šakomis susipynusių bukmedžių alėja. Gilų įspūdį paliko didžiausia Europoje lavos plynaukštė, skirtingo aukščio daugiabriaunės bazalto kolonos, atsiradusios prieš 50-60 mln. metų, atsiskiriant Eurazijai ir Š. Amerikai. Tai – Ulsterio provincijos Milžinų kelias, apipintas airių mitais, kuriuo keliauja, autobusais važiuoja šimtai įvairiataučių turistų grožėtis gamtos stebuklu, uolomis, savo formomis primenančiomis senelę, kupranugarį, batą, vargonus ir t.t. Milžinų kelias įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą.  Pamačiusi Š. Airijos savitą, paslaptingą gamtos grožį, supratau, kodėl šios šalies gamtovaizdžius filmuoja fantastinių ir istorinių filmų kūrėjai.

Sužavėjo apsilankymas rytinėje Stanfordo ežero pakrantėje  XIX a. Ledi Edith Londonderry rekonstruotuose rūmuose ir sode, airių didikų gyvenamojoje vietoje Mount Stewarte, Downo grafystėje.  Įspūdingą sodą planavo, egzotiškus augalus iš įvairių pasaulio kraštų rinko pati rūmų šeimininkė. Sode ji įkūnijo keltų ir graikų mitų idėjas, išmoningai derino skulptūras ir fontanus įvairiuose sodo vandens baseinuose.

Kelionę emocingai šildė įdomūs  išsilavinusio vairuotojo, dubliniečio  žurnalisto pasakojimai apie Airiją, airių tapatybę, kalbos ypatumus, apie kovas anglams – normanams užgrobiant airių žemes (Carrickfergus pilis), praeities airių fermerių, britų išvarytų į akmenuotas kalvas, skurdą, žemdirbystės tikslais išnaikintus miškus, pasikeitusią Airijos gamtą, XX a. religinius konfliktus Belfaste tarp airių katalikų ir britų protestantų.

Atvykstant į Belfastą, Š. Airijos sostinę, ant namų sienų pastebėjau organizacijos „Už gyvybę“ užrašus –„mūsų aborto įstatymai išgelbėjo 100 000 gyvybių“. Š. Airijos įstatymai dėl nėštumo nutraukimo nesuteikia moteriai teisės pačiai planuoti šeimos pagausėjimą. Beteisės moterys dėl aborto vyksta į Angliją, Škotiją, Velsą. Religinis fanatizmas gyvas šioje šalyje. Belfaste  sustojame prie mūro sienos,  raiškiai ir spalvingai ištapytos Airijos istorinių revoliucinių įvykių, datų, šūkių, asmenybių priminimais.  Kelias valandas skyrėme Belfasto Titaniko muziejui apžiūrėti ir ekskursijai į laivą „Nomadic“, kuris žmones plukdė į lainerį „Titanikas“. Dėl didelių eilių, žmonių grūsties atsisakiau eiti į muziejų, bet aplankiau „Nomadicą“, kuriame sutikau dvi lietuvių šeimas jau 13 metų gyvenančias Airijoje. Jie teigė, jog  į Lietuvą grįžti neketina. „Mažojoje „Titaniko“ sesėje“, laive „Nomadic“ surengta nuotraukų paroda tų žmonių, kurie plaukė laineriu, kurie nuskendo ar išsigelbėjo. Taip pat eksponuojami keleivių daiktai, laiškai, pasakojamos įvairios keleivių gyvenimo istorijos. Ir vėl matome žūtį ir mirtį  kaip turistų traukos jėgas.

Kelias naktis praleidome Bangore, uoste, kažkada klestėjusiame poilsio kurorte, tačiau šiandien praradusiame gyvastį. Apleista įlankos krantinė, ištuštėję namai, uždaryti viešbučiai kėlė nejaukumo  jausmą. Iš ten vykome į Downo katedrą, Downpatricke, kur išgirdome Maewyno Succato, pasivadinusio Patricijumi, Patriku, istoriją. Šv. Patrikas laikomas Airijos globėju, o jo mirties diena kovo 17 – oji minima ne vien kaip religinė šventė, bet ir kaip airių tautos šventė, kurią taip pat mini po pasaulį išsibarsčiusios airių bendruomenės. Patriko gyvenimo istorija atskleidžia tai, kaip emigranto veikla naujoje tėvynėje gali pakeisti naujos bendruomenės, naujos šalies gyvenimą.

Šv. Patrikas, Airijos šventasis, kaip asmenybė turi konkrečią savo gyvenimo istoriją. Tai – asmuo, gimęs pasiturinčio brito šeimoje (385-9? – 461) romėnų užimtoje Šiaurės Britanijos teritorijoje. Sulaukęs 16 metų   buvo pagrobtas airių plėšikų, nugabentas į Airiją, kur kaip piemuo vergavo 6 metus. Pabėgo iš vergijos ir laivu pateko į Galiją (senovės Europos sritį), kur stojo į vienuolyną ir studijavo teologiją. Jautė turįs pašaukimą atlikti  misiją – grįžti į Airiją ir skleisti krikščionybę pagoniškose bendruomenėse. Nors pradžioje vietinių bendruomenių buvo sutiktas ne visai draugiškai, sugebėjo kurti vyskupijas, vienuolynus, mokyklas. Jo sėkmė glūdėjo gebėjime keltiškiems simboliams suteikti krikščioniškas prasmes, pvz., druidams šventą trilapį dobilą jis aiškino kaip krikščionybės trejybės simbolį. Pasisakė prieš žmonių vergovę. Po Patriko mirties jo veikla buvo apipinta legendomis (gyvačių išvarymas iš Airijos). Downo katedros kieme pastatytas akmuo jo asmenybei ir veiklai įamžinti.

Nors nedera lyginti senosios ir šiuolaikinės Europos migracijos procesų, tačiau asmenybės svarba visais laikais ir visose visuomenėse turi tas pačias reikšmes: asmenybė, kuri dirba tam tikros visuomenės pažangai, yra tos visuomenės turtas.

Mohero uolos. Elenos Onos Tervidytės nuotr.