Kai kurie keliautojai savo artimiesiems mėgsta siųsti atvirukus iš vietų, kuriose lankosi. Taip jie parodo, kad yra laimingi regėdami vietines įžymybes. Atvirukų niekada niekam nesiunčiau, nes maniau, kad mano kelionių įspūdžiai yra reikšmingi tik man pačiai. Tačiau paraginta leidinio „Baltas kambarys“ ir dėkodama už kvietimą rašyti, siunčiu atvirukus iš Portugalijos, taip dėliodama savo žemėlapį.
Šiuose atvirukuose – mano mintys apie keliautojų bažnyčių, katedrų, šventyklų lankymo priežastis. Keliaudama klausiau savęs, kodėl einu į šventyklas, nors netikiu jokiais dievais ir nesu pamaldi. Tačiau religiniai statiniai mane traukia kaip vidinės bažnyčios, kurias kiekvienas renčia savyje. Kaip žmogaus vienatvės, kančios, dėkingumo apmąstymų vieta, kaip atvėrimas žemiškosios, laikinosios žmogaus valdžios ir didybės bei jo menkumo mirties akivaizdoje. Ir suvokimas to, kad tik mirtis įamžina žmogų visose jo menkumo ir kilnumo apraiškose.
Religiniai statiniai dažnai stūkso kalno ar kalvos viršūnėje, veikdami žmogaus vaizduotę statytojų architektūriniais atradimais ir besikeičiančios gamtos paveikslais, kurie ryškina šventyklų grožį. Kopimas į bažnyčią simboliškai perteikia žmogaus tikėjimą ir dvasinį pakylėtumą.
Pripažįstu, kad tikėjimas reikalingas tiems, kurie nori tikėti religinėmis nuostatomis, kurie yra išugdyti religinėmis tiesomis ir nepasižymi kritiškuoju mąstymu. Tačiau netikėjimas turėtų būti vienodai gerbiamas kaip ir tikėjimas, nes netikėjimo laisvę taip pat iškovojo žmogus ir šiandien ją užtikrina įvairūs teisės dokumentai. Kita vertus, šiuolaikinis pasaulis suprato, kad prievarta peršant religines dogmas, esant švietimo ir kritiškojo mąstymo stygiui, žmonės gali virsti žiauriais ir agresyviais padarais. Užmigdytas protas skatina fanatiškiems poelgiams, savižudžių teroristiniams veiksmams.
Man nepriimtinas ir religijos propaguotojų verteiviškumas, apsukrus pelnymasis iš religinių mitų, apeigų, tikinčiųjų neišprusimo bei naivumo. Štai vienas portugališkų vaizdų, įstrigęs mano atmintyje, iš apsilankymo Šventosios Mergelės bažnyčioje Nazare mieste ant Atlanto vandenyno kranto.
Miestas ir bažnyčia garsėja mitu apie XII a. riterį Domą Fuasą Roupinho, kurį, medžiojant elnią, nuo mirties išgelbsti tikėjimas Marija. Rūke paklydęs ir atsidūręs ant stačios uolos, pakibusios virš vandenyno, jis šaukiasi Mergelės pagalbos. Prie prarajos žirgas sustingsta. Raitelis, sukaustytas išvengtos mirties siaubo, nulipęs nuo žirgo, eina į šalia esančią grotą, skliautuotą urvą, dėkoti medinei skulptūrai – Motinai maitinančiai kūdikį Kristų. Nuo tada uolos briauna imta vadinti Stebuklo iškyšuliu, o statulėlė iki 1182 m. laikoma ant altoriaus koplyčios, kurią virš grotos, atsidėkodamas Marijai, pastato Domas Fuasas Roupinho. 1377 m. statulėlė perkeliama į Portugalijos karaliaus Filipo nurodymu pastatytą Nazare Globėjos bažnyčią, į pagrindinę nišą virš altoriaus. Medinė 25 cm aukščio Marijos statulėlė vertinama kaip vienas seniausių krikščionių garbinamų objektų, kurį iš Artimųjų Rytų V a. į dabartinės Ispanijos teritoriją atveža graikų vienuolis. 711 m. musulmonams arabams ir berberams Guadaleto mūšyje sutriuškinus Vestgotų karalystės krikščionis, statulėlė patenka į Portugaliją. Vienuolis Romano globoja statulėlę Nazare grotoje, kurioje ir baigia savo gyvenimą.
Įeinu į bažnyčią, kurią pro įspūdingų vitražų langus gausiai apšviečia Saulė. Artinuosi prie altoriaus, virš kurio yra legendomis apipinta Motinos globėjos statulėlė. Ir netikėtai susiduriu su gyva kliūtimi: kunigo apdaru dėvinčiu rubuiliu vyru, kuris sprogina į mane akis, kad duočiau jam pinigų už pakilimą laiptais prie statulėlės. Staigiai dingsta troškimas pamatyti religinę relikviją. Į galvą ateina mintis, kad lietuviai dar nerenka pinigų iš tų, kurie ateina iš arti pažvelgti į Vilniaus Aušros vartų Madoną.
Manyje nelieka ir mistiškos riterio išgelbėjimo istorijos nuotaikos. Jausdama burnoje kartėlį leidžiuosi į bažnyčios rūsį, kuris pilnas suvenyrų, įamžinusių žirgo ir riterio išgelbėjimo momentą, iš dangaus į riterį žvelgiančią Mariją, į vandenyną krentantį elnią. Perku labai praktišką daiktą – butelio kamštį (tikrai ne švęstam vandeniui) su puošnia galvute, kurioje pavaizduota riterio gelbėjimo scena. Šventumo suvulgarinimą pastebiu ir nuostabiame Portugalijos mieste Sintroje, kur vienoje gatvelių pro užeigos langą į mane žvelgia sparnuotas angeliukas, kviečiantis išgerti bokalą alaus.
Nuo religinės dviveidystės mano širdis atsigauna Viduramžiais įkurtame Obidoso mieste, kuris plyti ant aukšto kalno, ir kurio siaurų gatvelių pastatuose persipina Gotikos, Renesanso ir Baroko tradicijos. Kuris žavi spalvingomis krautuvėlėmis ir nuoširdžiu bei išradingu portugalų gebėjimu patraukti turistus vietiniais rankdarbiais ir keramika.
Čia pamatau ir susižaviu nauja bažnyčios paskirtimi: žengiu į Šv. Džeimso bažnyčią –knygyną, kuri buvo pastatyta 1186 m., ir perstatyta po 1755 m. Portugalijos žemės drebėjimo, esmingai pakeitusio šalies gyvenimą ir miestų bei miestelių architektūrą. Šiandien Šv. Džeimso bažnyčios vidus išraizgytas kelių aukštų originaliomis medinėmis lentynomis, kurios prikimštos įvairių laikų knygų. Čia pasijuntu savame pasaulyje – apsupta knygų, kurios liudija tikrų žmonių tikras mintis ir tikras emocijas.
Mano kelias toliau driekiasi į Bataljos vienuolyną ir Fatimos miesto apsireiškimo stebuklo garbinimo vietas.
Bataljos vienuolynas yra nuostabus Europos vėlyvosios gotikos perlas, kuris žymi Portugalijos pergalę prieš Kastilijos armiją Aljubarotos mūšyje 1385 m. rugpjūčio 14 d., ir šlovina Portugalijos nepriklausomybės gimimą, Avisų karalių dinastijos pradžią bei didybę. Bataljos Santa Maria da Vitoria vienuolynas koplyčiomis, karalių amžino poilsio panteonu keri grožiu, interjero puošmenomis, verčia stebėtis portugalų architektų išmone ir meistriškumu – manuelinio statybos stiliumi arba mūro raižiniais.
Vaikščiodama po senovinės bažnyčios erdves, vidinį sodą, klausausi kaip gidai būreliui vaikų pasakoja apie čia egzistavusį dominikonų vienuolyną ir 1834 m. visų religinių ordinų panaikinimą šalyje, žemę atiduodant valstiečiams.
Mąstau: šis religinis pastatas, liudijantis Portugalijos valstybės istoriją ir atskleidžiantis šalies architektūros meno savitumą, yra labai įtaigi naujų Portugalijos kartų švietimo vieta. Vienuolyno gidai vilki riterių ir vienuolių apdarus, linksmai tikrina vaikų žinias ir suprantamai aiškina sudėtingą Portugalijos valstybės ir karalių šeimų istoriją. Ar tokie vaizdingi istorijos ir religijos spektakliai įmanomi graudulingoje Lietuvoje?
Fatimos miestas traukė mane kaip šiuolaikinis religinių stebuklų garbinimo centras. Pasklidęs degančio vaško kvapas, žmonių eilės prie žvakių, religinių simbolių pardavimo kioskeliai, neįgalių žmonių kryptingas judėjimas Fatimos šventyklos link vedė į Fatimos religinių pasakojimų įkūnijimo ir realių žmonių fizinio ir dvasinio skausmo raiškos vietą. Fatimoje religinis tikėjimas turi konkretų pavidalą: atvirame žemaūgiame pastate, Apsireiškimo kapeloje, meldžiasi ir aukoja lėšas bažnyčiai vietiniai ir atvykėliai piligrimai; kai kurie jų keliais eina ratus prašydami dievo malonės; melsdami vilties, fizinio ir dvasinio išgijimo. Čia matai įvairaus amžiaus, skirtingų rasių, tautybių žmones, įvairių negalių pakirstus individus, dar galinčius judėti ar vežamus artimųjų, prižiūrimus globėjų.
Jaučiu dvasinį skausmą dėl žmonių negalios, suprantu jų troškimą gyventi, melsti sveikatos, turėti viltį, tačiau negaliu žiūrėti į religijos komercializavimą: šalia Fatimos šventyklos yra nedidelė aikštė, kurioje daug mažų krautuvėlių, nuo kurių prekystalių dribte drimba vis tie patys suvenyrai – kryžiai kryželiai, žvakės, žvakelės, plastikinės kojos, rankos kaip padėka už išgijimą, įvairūs šventųjų paveikslai, statulėlės…
Manyje gimsta noras suprasti, kaip po tariamo 1917 m. gegužės 13 d. Marijos apsireiškimo Aljustrel kaimo piemenėliams, buvo plėtojama apsireiškimo legenda, kuri tikrai pasitarnavo Fatimos miesto augimui ir bažnyčios statymui, bažnyčios aplinkos sutvarkymui, viešbučių steigimui, mašinų stovėjimo aikštelių, parduotuvių ir kavinių įrengimui. Šiandien Fatimos religinė industrija yra puikiai tvarkoma. Joje nerasi jokios mistikos – tik vien gerai organizuojamą verslą.
Po kelionės į Portugaliją grįžusi į namus mėginau gilintis į Apsireiškimo pranašystes bei bažnyčios, dvasininkų vaidmenį aiškinant Liucijos, vyriausios Apsireiškimų liudininkės, kuri vėliau tapo vienuole, regėjimus, kažkodėl kunigų užrašytus Liucijos žodžius bei tiesiamas pranašysčių sąsajas su pasauliniais karais, teroristiniais išpuoliais, Rusijos užsienio politika. Akivaizdu, kad egzistuoja daug neaiškumų bažnyčios pranašysčių interpretacijose: pernelyg akcentuojamos bendros apsireiškimų išvados, kaip antai –„ visi atgailaukite už padarytas nuodėmes, melskitės už bažnyčios ir kunigų šventumą, nepersekiokite krikščionių“.
Neturiu tokių nuodėmių, už kurias turėčiau atgailauti. Netikiu kunigų šventumu. Niekada nepersekioju krikščionių. Gyvenu be religinio tikėjimo, tačiau tikiu žmogumi. Mėgstu stebėti žmones, jų mąstymo vingius, jų elgesį, kadangi tai yra apčiuopiami dalykai. Geri ar blogi, teisingi ar neteisingi, tačiau atveriantys skirtingų žmonių skirtingas tapatybes. Artėji prie tų tapatybių lyg žengdama į žmogaus vidinę bažnyčią. Eini jos koridoriais nežinodama kur jie nuves.