Augti savimi
tekstas: Andrėja Liudžiūtė
Prakeikta ši tamsa, kuri skandina, kuri nustumia į bedugnę savęs buvime.
Prakeiktas šis lūžis, šis tarpas, skylė, ši jausena, jog viskas, kas esi ir ką darai, – nepakankama. O gal priešingai: taip per daug, jog neatlaikai savęs ir byri kaip lig tol tvirtai stovėjęs tiltas, kuriam kraunamas svoris per sunkus ir per dažnas atlaikyti? Išbalansuoti?
Prakeiktas šis skausmas, šis šauksmas, nuo kurio plūsta akys, trūksta šaknys ir tu sustingsti, įsikabinęs pats į save kaip laivas, blaškomas bangų, ištemptomis burėmis, jog ir vėl… atsilaikytų.
Prakeiktos visos pastangos. Atradimai. Pomėgiai. Žingsniai, žodžiai ir įkvėpimai. Viskas? Bet kas? Tu?
Ta pati kilpa, tas pats sakinys: kokia yra viso to prasmė? Prasmė stengtis? Prasmė patirti? Prasmė kovoti? Prasmė sukurti? Prasmė išsakyti? Tiesiog… prasmė?
Kam gimei ir kuo, kas, kaip, kodėl čia esi?
Siela pavargsta. Kartoti. Išbūti. Patirti tą patį. Gyvenimas po gyvenimo, lyg kartotum juos, kaip Sizifas kartoja savo žingsnius, lyg kas kartą įžengtum į Hado gelmes, vildamasis, jog tai, kas ten prarasta – sugrįš… jei tik neatsisuksi, jei tik išbūsi ir iškentėsi. Šį taką, šią mintį, šį (ne)buvimą, kitų lūkesčius, norą pa(si)rodyti, įrodyti, patikti, nustebinti… (iš)gyventi.
Gustas Jagminas. SĖDĖTOJAS PER NAKTĮ. Juodkrantė. 2024. 70×60. Akrilas, drobė.
Šiame momente tu miršti. Sudūžti. Suliepsnoji. Prasmengi bedugnėje. Uždūsti. Prigeri vandens, nuodų ar bet ko kito, kad nuskausmintum tai, ką išties skauda, kas nepaliaujamai srūva iš tavęs lauk, ir nežinai, kaip tai sustabdyti, kad nereikėtų sustingti, nereikėtų sušukti, nereikėtų numirti.
Tą momentą, kai pakasi save žemėmis, kai pasiduodi viskam, prieš ką ir už ką kovojai, – tu transformuojiesi. Į sėklą. Į pluksną. Į lašą. Į anglį. Bet ką. Kažką, kas esti taip tikra ir taip didinga, taip galinga, jog dar nematai, nesupranti, kad visi šie prakeikti sluoksniai turi nubyrėti, kad prakeiksmas gyventi, kentėti – virstų palaima tai išgyventi, tampant ir išsigryninant tai, kas esi.
Todėl dek, skaudėk, verk, šauk, nutilk… tik išjausk. Išjausk srūvant ašaroms taip, lyg jos būtų trokštamas ir reikiamas vanduo tau augti ir šaknytis toliau, giliau, stipriau.
Lyg ši minčių tamsa tebūtų tik žemė, kurioje save pasodini…
Augti ir būti žmogumi.
Balta
Storais brūkšniais išrašytos raidės, nugulė žodžiais baltai rožinių tapetų fone.
Buvo per ramu.
Per tylu.
Lyg ligoninės palata būtų sugrįžusi su manimi drauge. Išsipakavusi save iš kuprinės ir nugulusi sienomis, kurios šaukia tylą, negalėdamos išsiduoti, negalėdamos išsakyti, kad ši tyla nėra tyli savimi…Tarsi jos net nebūtų sulipdytos iš plytų ar tinko, vien iš jausmų, visų buvimų ir nebuvimų, iš juoko ir skruostais tekančių lašų, iš spalvų ir noro jų nematyti, iš prasmės, kuri kartais esti tokia beprasmė…
Verdenė Monika Valkiūnaitė. Scenovaizdžio eskizas pagal Jon Fosse pjesę EG ER VINDEN.
2018. 14,8×10,5. Tušas, pastelės, popierius.
Kieno šie balsai, šie žodžiai… jie mano?
Ne.
Jie visų.
Visų, kurių galvoje esti diagnozė – kitoks.
Svetimas.
Ne toks, kaip visi.
Ne taip, kaip visi.
Bet ten pat, kur visi.
Visų, kuriems balta spalva konotuoja atskirtį, kada išties tai turėtų būti jungtis, gija, gysla, šaknis atgal į save, iš savęs, per save.
Ar mes gimę ne iš šviesos? Ne iš tyrumo? Ar siela… ar ji nėra balta? Bet kažkaip… šiame pasaulyje balta virsta juoda… ir kūnai, pamiršę savęs šviesą, bijo ir engia tuos, kurie nori ją kurti, rodyti, dalintis ir skleisti.
Gal jau metas tai pakeisti?
Prisimink, kas iš tiesų esi.
Atslėpk šviesą savyje – įformintą ir įgyvintą žmogaus kūno. Tavo esmė – šviesti. Ir ši šviesa, kurią skleidi, leidžia atrasti vietos, erdvės, oro ir visiems kitiems, nes esi pavyzdys, esi lyderis, fakelu nušviečiantis priešais žengiamą taką tolyn.
Neatėjai čia tam, kad regėtum, ką regi kiti, turėtum, ką turi kiti.
Atėjai čia nutapyti baltas sienas savimi. Išliedamas savo džiaugsmą, skausmą, patirtis ir suvokimus paveikslais, poezija, tekstais kūriniais, kuriuos sukurti gali tik Tu.
Tu.
Ir šis Tu yra nuostabus.
Jis tikras.
Jis nuogas.
Atviras.
Jautrus.
Todėl įžiebk save žvaigžde, žvake, lempute. Ir Šviesk.
Šviesk!
Kad kambarys, kuris esti baltas, būtų ne vieta, kurioje save prirakini, bet išlaisvini ir leidi tekėti prasmėmis ir beprasmybėmis, patirdamas ir išjausdamas save žmogumi.
