Tapytojo mentelę, nelyginant piligrimo lazdą (o gal irklą), rankoje suspaudęs Rytas Jurgelis išplaukia į dar nepažintus drobių vandenis… Keliauja neskubėdamas, susikaupęs, kvadratėlis po kvadratėlio, į savo paties vidinės sąmonės gelmes, kur teka balta apsivalymo upė. Teka pro smegenis, pro širdį, pro atokiausius vidinius užkaborius, apvalydama ir nuskaidrindama juos iki pirminio tabula rasa. Ir taip kaskart vis iš naujo ir iš naujo, tarsi koks paslaptingas nuolatos besikartojantis ritualas.
„Kai nueini prie plokštumos, jau žinai, kas bus… Aišku, procese dar viskas keičiasi… Mano naudojama technologija tokia, kad pirma uždedi, o tada jau lieji dažus ir jie kinta… Taip baltas kartais virsta juodu… Aišku, reikia dar aplink pavaikščiot, prisijaukint,“− uždangą į kūrybinę virtuvę praskleidžia menininkas. Virtuvė jam gana artima ir tiesiogine prasme. Jei nebūtų tapytoju, Rytas sakosi veikiausiai būtų virėju, čia pat juokaudamas, kad ir vienam, ir kitam prisireikia maišyti, kurti, eksperimentuoti, estetizuoti, o jam tai patinka. Tačiau iš tiesų Rytas Jurgelis jau nuo pat vaikystės svajojo būti būtent tapytoju. Jam, dar mažam vaikui, imponuodavo žmonės su beretėmis, patikdavo meno knygos, neapsakomai traukė tas mįslingas dailės pasaulis… Todėl savo šiandieninę veiklą menininkas drąsiai gali vadinti svajonės išsipildymu. Rytas mano, kad menininkui neužtenka išmokti techninių kūrybos subtilybių, kad jis turi turėti kažkokį prigimtinį potraukį, pojūtį, tarsi tą svajonę „nuo vaikystės“.
Rytui tapant, jo studijoje nuolatos skamba muzika. Pastaruoju metu ji gan minimalistinė. Prieš porą metų išgirstas kompozitorius Pfilipas Glassas, kaip ir jau seniau pamėgtos tibetiečių mantros, labai sustiprino minimalizmo, kaip būtino sakralumo, vidinės švaros elemento, supratimą. To Rytas Jurgelis pradėjo siekti ir tapyboje, vis labiau pasinerdamas į laiko tėkmės refleksijas ir ankstesnę srauniai ekspresyvią koloristinę traktuotę keisdamas kontempliatyvia topografine kelione po kur kas ramesnių atspalvių savo vidinės upės vandenis, drobėse ribuliuojančius begale kvadratėlių.
Menininką įkvepianti muzika jo studijoje kartais nekeičiama skamba ištisomis savaitėmis nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. „Tiesiog tapydamas aš taip susigyvenu su tuo garsu, kad jis tampa natūralia nebepastebima aplinkos dalimi. Tampa lyg koks rūbas, kuriuo tą akimirką vilkiu.“ Tyloje Rytas tapo itin retai. Foninė muzika jam reikalinga ne tik pati savaime, bet ir garsams iš sociumo užgožti, atsiriboti nuo gyvenimo už studijos lango, neblaškomam pasinerti į kūrybos aktą. „Sociumo garsai viską sujaukia, o kai fone skamba muzika, ji viską harmonizuoja,“− sako R. Jurgelis.
Menininkas tapyti imasi tuomet, kai pajunta, kaip pats sako, „troškulį“, kurį jam gali sukelti kad ir vaikščiojimas prie upės. Kūrybos ciklo „Balta upė“ idėja didele dalimi ir užgimė bežiūrint į ramiai sau srovenančius Neries vandenis. Bet, kita vertus, menininkas čia pat įspėja, kad nevertėtų ciklo pavadinimo sieti su realia upe. „Tai kiti dalykai… Tas pats apsivalymo, sakralumo, švaros, skaidros pojūtis. Upė juk nestovi vietoje, nuolat teka… Kartais ir pro smegenis prateka,“ − pasakoja menininkas. Savotiška upės ciklo priešistore galime laikyti ankstesnį jo kūrinį „Baltas kelias“. „Tai balta, kuri pasidaro nebebalta. Nelyginant kokie besikeičiantys pojūčiai… Ir ta balta jokiu būdu nėra tik spalva. Tai ir močiutės staltiesė, ir vaikystės prisiminimai… Viskas labai intymu ir sakralu,“− į apmąstymus leidžasi Rytas.
Ryto mama ir močiutė buvo mezgėjos. Galbūt iš čia menininko kūriniuose nevalingai atsiranda liaudies tekstilės tradicija grįstas spalvų derinimas, tam tikri liaudiški motyvai, kaip tulpytės, lelijos ir pan. Menininkui visuomet patiko ir jį savotiškai inspiravo liaudies tekstilė. Ypač ankstyvieji R. Jurgelio kūriniai faktūromis labai artimi tekstilės prigimčiai. Dailininkas juokiasi, kad ir šiandieninį jo „kvadratėlių dėliojimą“ galima vadinti savotišku audimu. Juk jei gerai įsižiūrėsime į senuosius liaudies audinius, lovatiesių raštus, pamatysime, kad ir čia viskas susideda iš daugybės įvairiai tarpusavyje sąveikaujančių kvadratėlių.
Kvadratas R. Jurgelio tapyboje itin reikšmingas. Ir pačios drobės dažnai yra jo formos, ir vaizdą sudaro maži kvadratėliai, kuriuos menininkas tarsi rožančiaus karoliukus kruopščiai veria į siužeto, atstojančio autoriui vidinę maldą, giją. „Mano paveikslų kvadratėliai − tai tarsi raidės, žodžiai, iš kurių gimsta pasakojimai, istorijos, maldos, tai nelygiant savotiškas rožinio kalbėjimas,“ − sako menininkas ir pasineria į prisiminimus: „Viskas prasidėjo nuo paveikslo formato, o vėliau, kokiais 1994-aisiais ir pats vaizdas pradėjo konstruotis iš kvadratėlių. Bet tai buvo dar tik užuomina, pradžia, galutinai išsigryninusi kokiais 2013-aisiais. Viskas radosi turbūt iš to, kad daugiausia darbų atlikinėdavau mentele. Mane žavėjo taip išgaunama faktūra. Joje regėjosi glūdinti itin stipri išgyvenimo koncentracija. Tas kvadratėlių „dėliojimas“ mentele man lyg kokia meditacija, emocinė iškrova. Kita vertus, man visuomet norėjosi paslapties. Aš kaip koks nesocialus žmogus, kuriam nereikia kitų, kuriam pakanka savo paveikslų. Ir mano paveikslai tarsi asocialai, nes jų iš tiesų reikia tik man, daugiau niekam… Kažkaip galvoju paskutiniu metu, kad man, kaip tokiam užsidarėliui labai svarbu apsibrėžti neliečiamą savo teritoriją, o mano paveikslų kvadratėliai taipogi turi tą apibrėžtą teritoriją, gyvena kiekvienas savo atskirą gyvenimą. Aišku, jie ir bendrauja tarpusavyje, bet kartu kiekvienas išlieka atskiras, išsaugo savo individualumą. Man tai regisi svarbu.“
Analizuojant R. Jurgelio kūrybos raidą akivaizdus paveikslų formatų augimas. Pats dailininkas teigia tam tikru metu pajutęs, kad sąlyginai nedidelio formato kvadratinėse drobėse jo mažieji kvadratėliai ėmė nebesižiūrėti, tapo dar labiau užsidarę, pernelyg izoliuoti, jiems tarsi ėmė trūkti erdvės ir oro augti. Įdomiausia, kad poreikis buvo ne tiek plėstis į horizontą, kiek kilti vertikaliai, dievop. Teko drobes didinti, aukštinti, kad įnoringieji kvadratėliai galėtų „kvėpuoti“ ir „augti“.
Dievas, sakralumas, šventumas nėra tuščios sąvokos Ryto kūryboje. Savo drąsiausiose vizijose tapytojas svajoja apie šiuolaikinę modernią bažnyčią, kaip apie tinkamiausius namus savo paveikslams. Keletą kūrinių Rytas jau yra eksponavęs Kretingos bažnyčioje. R. Jurgelio manymu, jo kūriniams reikalinga švari, sakrali, netriukšminga erdvė, kad jo balta upė galėtų sroventi, atverdama stebėtojams giliausias savo metafizines ištarmes. Kai žmogus auga − išmoksta kalbėti, o kai bręsta − išmoksta tylėti. Taip ir Ryto darbuose srauni ekspresija su laiku vis labiau rimsta, pamažu peraugdama į tarsi upės tekėjimas ramią meditatyvią raišką. Menininko nuomone, ramybė, tyla yra iškalbingesnės už daugiažodžiavimą, bet jo tylai „perskaityti“ reikia ir atitinkamos erdvės, ir tam tikros dvasinės būsenos, nusiteikimo. Tai negali įvykti bet kur. Todėl Rytas itin kruopščiai renkasi erdves savo kūriniams.
Dar R. Jurgeliui be galo svarbu išlikti savitu ir jusliškai įtaigiu kūryboje. „Svarbu kurti taip, kaip jauti tik tu, iki galo nuoširdžiai ir visiškai atsidavusiai. Teptuko judėjimo trajektoriją turi brėžti tavo vidinė tiesa,“− teigia kūrėjas ir čia pat papildo: „Gali nebūti jokio siužeto, tik „rašymas dažais“, bet tuo pat metu energetiškai tai bus stipriau už įmantriausią siužetą. Kad kažkas kūriniuose stebėtoją trauktų, juos kuriantį menininką kažkas turi vesti. Tas kažkas, kam nuolankiai atsiduodi, nors galbūt iki galo pats nevisai supranti. Todėl daug kūrybinių sprendimų mano paveiksluose atsiranda nevalingai.“ Tai ir jau minėtos tulpytės, ir kartais gan ryškios, o kartais tik skvarbesniam stebėtojo žvilgsniui pasirodančios keistos formos pasąmoninės būtybės, paties menininko kartais vadinamos angelais, kartais buožgalviukais… Jų atsiradimo savo drobėse Rytas negali paaiškinti, nes jie yra, ir viskas. Taip tiesiog turi būti.
O upė? „Upė teka ne tik pro šalį… Žiūri į ją ir jauti jos tėkmę kiaurai per save, per sąžinę… Ir taip vis teka ir teka, kol įvyksta apsivalymas, išsigryninimas, kol su laiku bejuostanti balta grįžta į savo pirmapradį skaidrumą. Nors… Kita vertus,− sako Rytas,− nieko nėra baltesnio už juodą, niekur nėra tiek spalvų ir tiek paslapties, kiek juodoj…
Man visą laiką norėjosi paslapties. Ir kartu norėjosi teisybės. Kaip malda, kaip teisybė yra tokia, kokia yra, ir viskas, taip ir mano kūryboje. Kai paimu dažą ir užtepu juo kvadratėlį ant plokštumos, tai antro sluoksnio nebededu. Visai nesvarbu, ar tas pirmasis gražus, ar ne, ar galbūt jis koks kreivas ar dalies jo visai nėra. Jis koks išeina, toks jau išeina ir tik toks jis yra tikras. Nieko čia nereikia gražinti, dailinti, nes pagražinta tiesa nebėra tiesa.“ Šiuolaikiniame mene menininkas labiausiai ir pasigenda takoskyros tarp tikrumo ir netikrumo, o visuomenėje − moralės ir švaros, todėl jo tapybos kūrinių ciklas „Balta upė“ savo idėjiniame lygmenyje yra tarsi savotiškas siekis to švaraus tikrumo, nepagražintos tiesos.
Nors daugelyje „Baltos upės“ ciklo darbų dominuoja balta spalva, tačiau nei viename ji nėra gryna. „Aš dar nesusitvarkau su tokia švara,− sako menininkas. – Tai itin aukštas lygmuo. Prie teisybės man dar daug reikia gyventi, pirmiausia su savim tokią vidinę švarą pasiekti, kad galėtum sukurti kažką visiškai baltą, kuo pats tikėtum ir kiti patikėtų…“