B̶r̶ū̶k̶š̶n̶y̶s̶

tekstas: Andrėja Liudžiūtė

Kai akys, kurias nešioji žemiau savo pakaušio, ties nosies žemiausiu įlinkimu (arba, dailės terminais tariant, tarp antros/trečios (čia jau kam kokia galva patinka) linijos ribos nubrėžimu), mato tik tokias pačias linijas ir lankus, iš kurių esą susideda pasaulis, tai joms pasaulyje viskas ir atrodo gera bei gražu, nes linijos visada daugiau ar mažiau eina tiesiai arba linksta ir lūžta perpus, bet taip… iš pagaliukų galima sudėti labai daug. (Gal tai ir yra mokyklos klaida, kada pagaliuką pridėjus prie pagaliuko išmokstame juos visus suskaičiuoti ir sudėlioti į savo vietas?) Toks ,,pagaliukinis“ ar, jei norite, ,,kontūrinis“ matymas leidžia išvysti kraštus, leidžia išryškinti tam tikras vietas ir viską aplink save tiesiog supaprastinti. Visai kaip komiksuose arba šaržuose. Lyg ir žmonės, bet ne visai, lyg tokie, bet kitokie. O kitokie, nes neužbaigti, o neužbaigti, nes neišpildyti. Svarbiausių linijų rinkinys: brūkšniukas šen, brūkšniukas ten, ir visa žmogaus, pasaulio, reiškinio esmė atskleista. Svarbiausia pažymėta. Bet, deja. Gal leisite paklausti, o kaip prasmė, kaip viso to, kas likę nepavaizduota, reikšmė?

Būtent toks supaprastinimas, kada matai tik kontūrą, o ne tai, kas yra visa tai, kieno dėka jis apskritai yra – ir yra siauras, aklas, tuščias ir ničnieko neparodantis matymas, kurį galima pavadinti dar vienu paprastu žodžiu ,,noriu“. Noriu, nes matau tik kontūrą ir man to gana. Noriu, nes tai madinga, noriu, nes tai turi kiti, noriu, nes tai nauja, noriu, nes dar tokio neturiu, noriu, nors nežinau, ko noriu… Be jokio įsigilinimo, pamąstymo, vertės suvokimo tiesiog noriu ir tiek. Taip, greta vienas kito ir iš paskos vienas kitam žengia gausybė vienodų, į armiją (masę ar kaip tik norite) panašių pagaliukų kolonų. Tokia ,,masė“ traiško viską, kas stoja jos kelyje, visa, kas turi kitokį nei jai įprastą ir priimtiną iš pagaliukų sudėliotą pavidalą.

Turi formą, spalvų, esi ne liniuotas, puiku! Krisi žemyn, būsi traiškomas, laužomas ir naikinamas tol, kol virsi tokiu pat linijiniu kaip ir visi kiti, visuose kituose. Tada eisi greta ir laužysi taip kitus, visus, kurie bent menka dalele išsiliejo už šios, leistinų kontūrų ribos. Būsi sargas, teisėjas, mokytojas, žmogus! Todėl pasitempk! Stovėk tiesiai! Ir laužyk, naikink, žudyk! O iš viso to, kas liks, sudėliok antrininką save, kuris pratęs tave savimi, o jis save kitu… ir taip iki begalybės! Ne, dar geriau, iki beprotybės! Kol kiekviena akis, kiekviena galva, kiekviena vieta, šalis, Žemė ir visa Visata taps tarsi viena nauja visuma, nauju milžinišku kūnu, matančiu tomis pačiomis akimis, galvojančiu tokiomis pačiomis mintis ir jaučiančiu tokius pačius jausmus. Ir nei trupučio truputėlio kitaip. Visi už vieną, ir vienas už visus! Brūkšnys už brūkšnio, dėl brūkšnio, prieš visus!

O vis dėlto, yra ir kitokių.

Tų, kurie vis dar galį regėti spalvotai, suvokdmi viso to, ką mato priešais save, visumą ir reikšmę. Tų, kuriems paviršius tėra gylio pradžia, o gylis neturintis ribos.

O tau atrodo, jog matai pasaulį, jog pažįsti saulę ir skiri medžių lapus nuo plunksnų, bet iš tikrųjų tu nežinai nieko. Ir šis niekas yra viskas, ką tu žinai. Sakai linija? Kontūras? Žinai? Ne, tai nėra realybė. Surogatas. Išnara. Padraikai. O kas buvo prieš visa tai? Kur dingo spalvos? Formos? Jų visuma ir jų esmė?

Kokiame pasaulyje gyvena žmogus, jei didžioji jo dalis lieka nepažinta, o tikrovė užslėpta ir jis niekaip ne tik, kad  nepajėgia jos atslėpti, bet ir nesugeba ar dar baisiau – nenori to padaryti. Tamsos gaubiama ola pasirodo esanti jaukesnė; čia viskas kur kas paprasčiau. Šešėliai paslepia dar daugiau visumos, dar daugiau tikrumo ir pasaulis susitraukia susiaurėdamas iki tokio plotmens, jog pro jį telpa tik vienas ir tas pats – BRŪKŠNYS.

Ir štai norėdamas pamatyti, kas slypi už jo, tu privalai jį pargriauti. O parverstas žemyn, jis išsitiesia visu savo ilgumu ir tampa riba. Siena. Pertvara. Binarinių opozicijų susidūrimo, priešinimosi ir puolimo vieta. Ir tu esi priverstas stovėti ant jos kaip ant minos, nežinodamas, ar ji sprogs ar liks gulėti toliau.

O gal ši mina tai tu? Ir ši fronto linija? Ir šis karas tarp Rytų ir Vakarų? Tačiau prieš ką tu kovoji: kitus ar save? Kokios vertės tavo kulkos ir iš ko jos padarytos? Laisvės? Lygybės? Brolybės? Bet kas, jei paleista kulka per silpna, o jos svoris per didelis ir kaip Sizifo akmuo, vos pakilusi į viršų, ji prakeiksmu atsigręš prieš patį tave? O jei neiššausi… ar galiausiai jos vis tiek nepanaudosi nukreipdamas ne kur kitur, bet tik į save? Vadinasi, kažkuri Tavo pusė neišvengiamai turės pralaimėti: tu arba tavo įsitikinimai, tavo vertybės arba tavo troškimai, tavo kūnas arba tavo dvasia.

Bet yra išeitis. Juk gali paskelbti paliaubas. Gali pakelti šį brūkšnelį aukštyn ir įsikibti kitų. (Su patirtimi.) Gali virsti nuoseklia brūkšnelių seka, vienoda trajektorija, guldančia ar statančia (priklausomai nuo to, kaip į ją pažvelgsi) save kaip standartizuotą ir nekintantį matą. Gali virsti liniuote, graduota tokiais pačiais sudūlėjusiais pagaliūkščiais, kurie kaip lavonžmogiai liko gyventi, kovoję, bet kritę nuo savęs pačių.

Ir netgi tavo sukčiavimas vaidinant gyvą, vienokiu ar kitokiu būdu, liks tiesus, nors ir su paklaida. Nes pliusas ir minusas – tos pačios linijos sudėtos kitu kampu. Todėl gali prisidengti melu, bet jis niekuomet tavęs nesušildys.

 Rita Polėkė. SESERYS. 2018. Akriliniai dažai, drobė.