Dievo sapnas
tekstas: Eduardas Saprykinas
Priešistorė:
Debesys tvenkėsi virš plytėjusios dykynės ir Mėnulio paviršių primenančiame žemės kraštovaizdyje užėjo sieros rūgšties liūtys. Toje sausumos plynėje lietaus lašeliams prasiskverbus į smėlio smiltelių kolonijas tos iškart pradėdavo melsvai žaižaruoti. Susidarytų toks vaizdas, lyg kažkas paliko įjungtą gigantišką dujinę viryklę. Buvo praėję šiek tiek laiko po asteroidų fejerverkų aukštai tame itin neramiame danguje. Nors laikas dar nebuvo pradėjęs veikti – taip kaip sustojęs laikrodis netiksi be elementų arba tie nusėdę. Lyg ieškotum visų tų kataklizmų priežasties, o gal ir kaltininko, bet jo gal nebuvo arba savo klastingą darbą jis dirbo paslapčia. Klausimas, kodėl reikėtų kaltininką įvardinti. Jei jis ar tas kažkas turėtų kažkokį pavidalą, toks asmuo būtų bejausmis, nepakaltinamas. Galėtum pasakyti, kad procesai tiesiog vyksta savaime be niekieno įsikišimo. Taip, kaip veikia gravitacijos dėsnis arba kažkokia šalta substancija „už tai atsakinga“. Pradėjo suktis tūkstantmečiai, po to milijonas, gal ir milijardas metų praėjo nuo tų chaotiškų protu niekaip nepaaiškinamų reiškinių. Tiesiog pasakytum, kad taip turėjo būti, o gal ir gerai, kad joks gyvas padaras dar net nekvėpavo, tik nebent koks pirmuonis ar niekingas mikrobas. Vėliau iš vandens į sausumą išsliuogė padarai, kurie įeis į žmogaus DNR pirminę seką. Evoliucija darė savo, o tie gyviai gyveno ir vystėsi pagal Darwino atskleistus dėsnius „išlieka tik stipriausi“ . Nors ir kaip žiauriai ir beatodairiškai tai skambėtų. Tas darvinizmo dėsnis buvo būdingas visiems padarams, kad ir kas jie būtų: priešistorinė milžiniška jūrų žvaigždė ar neandertalietis, tik ką paėmęs tiesią šaką ir iš jos pasidirbdinęs medžioklės įrankį. Tik tada įvykus evoliucijai Homo sapiens, paklusdamas tiems negailestingiems dėsniams, kolonizuos didžiąją dalį žemės rutulio. Galbūt dėl to, kad bus prikaupęs daugiau pilkosios masės savo galvoje ir, žinoma, tąją įveiklinęs. Kuoką keis kardas, kardą dar aštresnis kalavijas ir galiausiai aštriausia bus šautuvo kulka. Tokia pažangos kaina, kad ir kokius padarinius tai turėtų, kad ir kiek kraujo upių būtų nulieta. Skausmas ir triumfas įveikus savo mirtiną priešą buvo pirminiai jausmai, lydėję žmogiškos civilizacijos vystymąsi nuo pat pradžių iki natūralios gamtos pavergimo savo reikmėms. Gal pagaliau ramybė turėtų užeiti į žmogaus namus – ar susitaikius su savo mirtinais priešininkais, ar nebesitaikstant su nuolatiniu karu. Taip santarvė ir taikos balandžiai bus paleisti padangėn, dėl ko vystysis amatai bei prekyba. Tik žmogus liks pasmerktas amžinai konkurencijai su kitais savo gentainiais. Prie ko tai priveda (ar prie mokslinių pasiekimų, ar prie atsinaujinančių karų) lieka atviras klausimas. Turbūt tokia pažangos kaina, kad ir ko pareikalaujanti.
Saulius Dastikas. CIVILIZACIJŲ CIKLIŠKUMAS. 2017. 150×212. Aliejus, drobė.
Pradžioje žemė žaižaravo dėl evoliucijos kataklizmų, o vėliau dėl paties žmogaus veiklos. Tiek tai, tiek kita kėlė didžiausius skausmus ir siaubus, kuriuos tekdavo pergyventi, jeigu esi pasiryžęs išlikti ir toliau kurstyti gyvybės lauželį. Žemė buvo ir tebėra niekinga smiltelė, o gal oazė plačioje Visatos dykumoje. Gal kažkur už kvintilijonų šviesmečių, kitoje dimensijoje vyrauja ramybė toli Eliziejaus laukuose, atviroje ir tykioje pievoje. Lyg pavargęs piemuo kurstė lauželį ir bandė sušilt prie jo ugnies. Būta ilgų septynių dienų ir naktų, tas piemuo visiškai pavargęs užsnūdo prie gęstančio lauželio. Jo miegas buvo neramus, tas per miegus vartėsi ir kažką neramiai kalbėjo sapno metu…
Civilizacijos aušra:
Iš niekur nieko skaisčiai sužibo Šiaurinė žvaigždė, sužibo ir vėliau taip pat netikėtai užgeso. Astrofizikai tai pavadintų žvaigždės mirtimi, o kai kas pamanytų, jog tai kažkieno duotas ženklas. Vis dėlto žemėje tvyrojo ramybė kitam rytui ir dar gausybei kitų rytų. Rytai bei po jų atėjusios dienos dėliojosi į vienerius metus, vėliau dešimtmečius ir pan. Juk laikas jau sukosi visu spartumu, kai kažkas jį paleido veikti taip, kaip rankinis laikrodis nustatomas ir paleidžiamas veikti. Iki tol, kol jo elementai nusės. Kažkada ir visuotinio laiko, tiksinčio mūsiškėje galaktikoje, elementai nusės… Greičiausiai tas momentas ne šiandien ir ne rytoj. Kai po turbulentiškos pradžios gyvasties procesas žemėje tik tik įsibėgėjo, kad ir kokie negailestingi dėsniai tą lemia. Atrankos būdu išgyvena tik stipriausi. Kaip ir šį rytą tokiu stipriausiu tapo Zaratustra, susimedžiojęs menkesnį kiškelį. Dirdamas tojo kailį, akimirkai Zaratustra pasišlykštėjo ir jam tapo nemalonu. Nors atskirtyje gyvendamas, pusdykumėje negalėjo nemedžioti. Visgi tas jausmas peraugo į mintį, ar tas padarėlis pasmerktas negyventi vien tik todėl, kad atsirado stipresnis, pergudraujantis visus žmogus? Koks protas galėjo sukurti tokią sistemą ir jos dėsnius, kur skausmas galiausiai pasiveja ne tik auką, bet ir kaltininką, nes šis pasaulis esti nuolatiniame kisme. Medžiotojas galiausiai tampa medžiojamu bei patiria tą patį aukos skausmą – rytoj ar gyvenimo pabaigoj, nes niekad nežinai, ko rytoj laukti: ar bado, ar puotos. Tokios mintys jį aplankė tik minutėlei ir jis jau kaitė vandenį vargšui kiškeliui…
Miesto apgultis:
Po metų klaidžiojimo ir gyvenimo pusdykumėje, atskirty, būsimasis pranašas sėsliai apsigyveno graikų Polyje, kažkur Sicilijoje. Atrodė, jog ten gyvenimas virte virė, agoros nustodavo bruzdėti tik atėjus pavakarei. Amatai ir prekyba buvo tų miestų klestėjimo sąlyga, nors ir ta aplinka niekada negalėjo būti saugi. Atrodė, kad tokie miestai gyveno visiškai pagal kitokius dėsnius, nei gyvena natūrali gamta, kur jos ramybė persipynusi su negailestingumu bei fatališkumu. Tenai atrodė, jog bet koks padarėlis galiausiai bus pasmerktas. Plėšrūnas niekada negalėjo nujausti, kada pats taps auka. Jam tokie miestai primindavo skruzdėlynus, kur visi zuite zuja. It skruzdės žmonės pasiskirstę atitinkamais darbais. Kas darbininkas, kas karys, o kam tenka visą tą valdyti – it kokiai skruzdžių motinėlei karaliauti nepaisant kitų miestelėnų pageidavimų. Nepaisant to, Pranašui atrodė, kad miestas nepalyginamai saugesnė vieta negu natūralios gamtos sąlyginė ramybė iki to lemiamo momento. Tačiau tiek gamta, tiek žmonių miestas gyveno pagal tą patį dėsnį: „Išlieka tik stipriausi, iškyla tik atkakliausi, stipriausi.“
Tądien būsimojo Pranašo rytas buvo neramiausias iš patirtų tame mieste-skruzdėlyne (taip kaip ir kitų miestelėnų). Jie visi kartu atsidūrė romėnų karių apsupty. Mieste tvyrojo panika, perspėjantis varpas skalambijo be paliovos. Tie nelaimingi miestelėnai ieškojo atokesnio užkaborio, kur galima būtų pasislėpti bei prakęsti tą bene visų neramiausią laiką. Gal romėnų kariai, užkariavę tą miestą bei prisigrobę turtų, paliks ramybėj tą Polį. Iš esmės nukentės bei bus pasmerkti myriop tik valdantieji aristokratai. Paprasti žmonės po kiek laiko grįš prie savo darbų, tik mieste plevėsuos kita vėliava. Deja, tuomet romėnų katapultos pradėjo bombarduoti miesto sienas, drauge kliuvo ir pačiam miestui. Greta viso to chaoso, įsiliepsnojo pavieniai gaisrai, sukelti ugninių kamuolių, kurie buvo svaidomi iš katapultų.
Saulius Dastikas. DEGIMAS. 2014. 154×212. Mišri technika, drobė.
Zaratustrai kaip ir kitiems miestelėnams reikėjo susirasti kokią saugią užuovėją bei išsaugoti gyvybę bent šiuo momentu. Visur aplinkui tvyrojo panika, prekeivai bandė gesinti užsiliepsnojusias prekes bei išsaugoti savo užgyventą turtą. Kas raudojo ir vaitojo, apimti begalinio šoko, – tai buvo jų pasaulio pabaiga. Zaratustra nebūtų galėjęs pasakyti, kad bejėgiškumas ir panika nebuvo apėmę jo. Tik jis viską darė it sapne, kai supranti, kad tavo sąmonė lyg ne tavo ir tada suveikia automatizmas arba išgyvenimo instinktai prasismelkia. Taip buvo ir Zaratustrai šį kartą, jis bėgo pro pavienių gaisrų apimtą prekyvietę. Iš nukritusių krepšių ant žemės ritinėjosi granatai bei kitokie prabangūs vaisiai. Nors imk ir rink, bet niekam tas nebuvo galvoj. Jis bėgdamas užkliuvo už vieno tokio krepšio ir suklupo. Parkritęs, skausmo iškreiptu veidu nukreipė savo žvilgsnį kairėn. Akies krašteliu atsitiktinai pamatė ramiai besidarbuojantį kažkokį amatininką. Būsimasis pranašas nevalingai nusistebėjo, koks žmogus tokiu metu gali ramiai sau darbuotis. Zaratustros karštligiškumą nustelbė begalinis smalsumas. Jo galvoje daugiau nebebuvo siekio susirasti saugią, atokią užuovėją, netgi romėnų apsiaustis neatrodė tokia svarbi. Jis iš lėto artinosi link to besidarbuojančio amatininko. Tas žmogus palengva mynė staklių pedalą, tosios buvo skirtos apdirbti medienai, gaminti prabangioms žvakidėms ir kitokiems rakandams. Tik arčiau priėjęs jis pastebėjo, kad tai būta senyvo, aklo žmogaus – tai buvo matyti jo žvilgsnyje. Zaratustrai aklasis pasirodė matytas… Tik kažin kur? Gal viename iš tų keistų pranašiškų sapnų, kurie kartkartėmis aplankydavo? Priėjęs jam tarė: „Čiagi tu, nemaniau, kad kada tave sutiksiu…“ Žmogus liovėsi dirbęs ir pakėlė žvilgsnį Zaratustros pusėn: „Ko tau reikia, prašalaiti, eik šalin.“ Ir tada būsimasis pranašas suprato kieno čia būta: „Tu norėjai šito, o gal ir siekei.“ Aklasis amatininkas toliau dirbo apčiuopomis, o Zaratustra tęsė: „Tu mums žadėjai laisvę, o įdavei beprotybę į rankas. Nuėmei visas surūdijusias grandines, atskleidei visus įmanomus kelius. Tik jie visi veda į niekur, akligatviu užsibaigia. Visi tavo keliai bei atsiveriančios galimybės yra apgaulingi. Tie keliai nepraeinami, veda pražūtin, tokion, kurioje ir mudu su tavim dabar esame…“
Aistija Sokolovaitė. LIBEROSIS. 2022. 120×80. Aliejus, drobė.
Pranašas prisiminė savo metus atskirtyje ir tarė: „Plėšrūnas galiausiai tampa auka ir nesvarbu, kur jis yra: ar gamtoj ar tokiam mieste kaip mes… Diev…“ Jis vos nepratarė to žodžio… Aklasis galų gale atkreipė dėmesį ir tarė: „Toks gyvybės dėsnis – išgyventi šią dieną.“ Zaratustra jį nutraukė: „Šią dieną, o rytojus gali būti blogesnis nei šiandien. Apgailėtinas tas tavo dėsnis ir negailestingas. Išgyvenimo instinktai tokie patys kaip ir kitų menkiausių sutvėrimų. Tik mums davei proto ir mes perprantam tavo kėslus. Retkarčiais.“ Pranašas toliau vystė mintį: „Šis miestas bus nusiaubtas ir sugriautas… Ar norėjai, kad vienas kitame sėtume skausmą bei kančią?“ Aklasis tylėjo. „Ir tavęs čia nebebus, gal trauksi į Termopilus, tai dar toli nuo romėnų, kol kas.“ Galų gale aklasis atsakė: „Tu kliedi, tau raudonoji karštinė, tau reikia užleisti keletą dėlių, kraują nuleisti.“ Atrodė, kad pagaliau Zaratustros žodžiai padarė kažkokį poveikį aklajam išminčiui, tik Zaratustra neatlyžo: „O gal trauksi Sirakūzų pusėn, kad pamatytum „savo akimis“, kokia ramybė ir santarvė jų lauks romėnams atėjus. Kad ir kur keliausi, tik paniką ir siaubą sėsi, gal aklu elgeta apsimesi… Juk žinau, kodėl aklu dedies ir išmaldos prašai. Pasiversti niekuo, aklu būnant, nes nematyti yra tolygu nežinoti… Nežinoti, nežinoti, nežinoti… Nežinoti to, ką padarei. Bet tu juk žinai ir nujauti kas bus.“ Aklasis sėdėjo nudelbęs akis į žemę, jam norėjosi, kad Zaratustra jo netrukdytų. Tik šis tęsė: „Visgi tu žinai ir renkiesi nematyti.“ Tuo metu galima buvo girdėti ir jausti, kaip visas miestas dreba, atvilktam taranui bandant laužtis pro pagrindinius miesto vartus. Zaratustra tęsė: „Per septynias dienas – o tau patinka simboliai bei žaisti skaičiukais – tu sapnavai kažką neramiai, o mes gyvenom tavo sapnuojamame košmare.“ Zaratustra tai pasakė su nusivylimu ir bejėgiškumu: „Tik tada netikėtai prabudai, o tavo sapnas tapo tikrove, žiauria tikrove. Ir tavo užmerktos akys neramiai vartėsi po užmerktais vokais.“ Aklasis amatininkas dar įnirtingiau pradėjo minti staklių pedalą ir tada netikėtai pratarė: „Blogą keičia gera, tik reikia išlaukti.“ Zaratustra jam atsakė: „Sakai išlaukti, kai tas skausmas nepakenčiamas – ar fizinis, ar kitoks. Visi tave nori laikyti išminčių išminčium už visą, ką sutvėrei, bet tu… tik abejingas genijus… abejingas.“ Aklasis neatsakė, o Zaratustra toliau tęsė: „Kažkas dar daug metraščių prirašys, krauju nulietų… filosofija, menas placebas tėra… tik placebas, tu juk tą žinai.“ Tuo metu aklasis amatininkas nustojo minti staklių pedalą ir paėmė naują, nenudilusią apdirbimo matricą. Ir vėl iš lėto pradėjo minti pedalą, tai jį ramino. Jis veik negirdėjo Zaratustros nieko nelemiančių kalbų. Pro šalį bėgo ir klykė Artemidės šventyklos patarnautojos. Tik šie abudu veikėjai nekreipė dėmesio į tai. Aklasis tuo metu apčiuopomis palietė raižinio griovelius ir tarė: „Paliesk, ką tau primena tie grioveliai?“ Zaratustra ramiai atsakė: „Kažkoks sodas ir medžiai, bet dar nepabaigta ir kažin ar greit pabaigsi.“ Aklas išminčius tepasakė: „Rytoj pabaigsiu, pamatysi, kas bus, ir visi pamatysim… “ Tuo metu link jų artinosi romėnų kareiviai, susiglaudę stačiakampiais skydais vienas prie kito. Kažkokia senolė atsidūrė jų kely, bet po akimirkos ji buvo nudurta durklu į nugarą ir tuo pat metu suklykė. Zaratustra apstulbęs viską stebėjo, o kai grąžino žvilgsnį link aklojo – pastarojo nebebuvo. Tik dabar jau būsimajam pranašui reikėjo sprukti bei galvoti, kaip išsigelbėt. Sveiki, nenukentėję miestelėnai judėjo link rytinių vartų, kur romėnų karių jau nebebuvo. Ta kryptimi karštligiškai patraukė ir Zaratustra, kad išgyventų šią dieną nežinodamas, kas laukia rytoj.
