Galvoju apie kūrybą…

tekstas: Ieva Kazlauskaitė

Galvoju apie kūrybą. Kūrybą ir kampus. Veidrodis stebi ir atspindi aplinką. Kūryba, o ypač poezija, suprantama priklausomai nuo kampo, iš kurio žiūrima. Iš skirtingų taškų žiūrint, veidrodyje atsispindi vis kitoks vaizdas. Priėjęs kiekvienas mato skirtingą vaizdą. Net ir dviese atsistojus, kampas vis tiek šiek tiek skiriasi. Jei niekas nestovi priešais veidrodį, jis atspindi nekintantį vaizdą, deja, kol neatsistoji prieš jį, neįmanoma pamatyti ką, o atsistoję matome save. Ir šis vaizdas ne visada toks malonus, kaip norėtųsi. Bet už nugaros, fone, lieka tikrasis atspindys, tik dalinai uždengtas žiūrovo. Įsigilinus į vaizdus, dažnai pamirštamas pats veidrodis – kaip daiktas. Kaip įrėmintas pasidabruotas stiklas. Jis pastebimas tik tada, kai nebūna tobulai skaidrus. Kitaip veidrodis neturi savo veido.

 

Labirintas

 

Galiausiai randu išėjimą iš veidrodžių labirinto.

O iki šiol tik klaidžiodavau po jį,

nuolat matydama tūkstančius figūrų,

iš kurių nei viena nebuvau aš.

Bandydavau paliesti savo veidą,

bet kiekvieną kartą jusdavau tik šaltą,

tobulai lygų stiklą.

Kartais, jį pajutus, apimdavo neviltis

ir pradėdavau daužyti kumščiais.

Kada pagaliau sugrius šitos bejausmės sienos?!

Bet greitai netekdavau jėgų

ir visi kūnai sukniupdavo spindinčiuose koridoriuose.

Aplink mane tūkstančiai vienodų veidų:

pasiklydusių, vienišų ir išsiilgusių saulės šviesos.

Dabar štai stoviu priešais duris.

Už jų – visas pasaulis.

Žybteli karštas akinantis spindulys.

Per ryšku, per ryšku, gerokai per ryšku.

Pabėgti. Pabėgti. Kuo greičiau pabėgti…

Vėl matau save.

Ne, tai nepažįstamas išsigandęs veidas,

vos įžiūrimu tamsiu kontūru.

Ištiesiu ranką ir paliečiu jį.

Vis dėlto pažįstamas.

Kaip visada šaltas ir lygus.

Kaip niekada jaukiai.

nuotrauka: Alis Balbierius