Grįžo…

Grįžo Ada (dukra) iš gimnazijos ir sako, kad ištraukčiau laidą iš kompiuterio, nes jis pasikrovęs – tokiu būdu jį perkaitinu. O teksto „neužseivinau“, palikau, užmiršau, išėjau ganyti šunų, todėl viską iš naujo turiu madlavoti…

madlavóti, -ója, -ójo.

1. painioti, apgaudinėti: Ans madlavó [ja], t. y. matonija, vienam taip, kitam kitaip pasako.

2. mėginti: Ans viseip madlavójo, bet neišejo nėkas iš to.

išmadlavóti. išgudrauti, iškombinuoti: Kaip čia man išmadlavóti, kad išeitų iš to likulio vaikuo kelnės? Na, al ir ans galvą tura ant peties, kad teip puikiai galia išmadlavóti. (iš LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO)

…Myliu savo senutį nešiojamąjį, dar pirktą Mamos, kuriame wordo ir kitų programų prenumeratos nereikia kas metai atnaujinti. Naglai neįšoka tau prieš akis su įdiegiais nuo įtartinų virusų – įžūlus maikrosoftas. Kompiuteriai kaip žmonės – keičiasi. Skaičiau, kad dirbtinis intelektas pasiekia šunų sąmonės lygį. Iki tokio toli gražu (senutis, neįdiegtas, sunkus). Jau išgyveno vieną kartą (generation). Mano dukros. Ji buvo neteisi, kad ištraukčiau laidą. Ir tekstas apie madlenas dingo. Toks absurdiškas, kad vis vien būtų tekę viską perrašyt. Ak, man vis kas nors beprotiškai sekas.

Viskas yra ženklai. Madlenų nebuvo. Tik liepžiedžių arbata ir skrudinta duona. Rašytojas (Marcel Proust) sirgo, ir duoną su arbata jam atnešė ne Maman, kaip romane, o tarnaitė. Bet argi tai esmė? Prusto rašymas ieškant prarasto laiko – tėra mechanizmas surasti savąjį, o ne suvokti patį P.

Sąmonės paradoksas.

Kai mane vaikystėje paskiepijo nuo tuberkuliozės, ta vieta, kurioje buvo išvirkštas skiepas, smarkiai paraudo, ir gydytojai įtarė, kad mane reikia paguldyti į sanatoriją. Tada dar gyvenau kitoj šaly, kuri dabartiniuose žemėlapiuose nebepažymėta. Šiuo metu teritorija padalinta į gausybę dalelių, kurios kaip piligrimai skalaujami ekonominio skurdo vandenų naujajame Didžiąjame mažesnių ir didesnių tautų kraustymesi. Ir aš keistai tos kraustymosi bangos buvau išmesta į Graikiją, o paskui ir Daniją.

Kad nebūtų taip nuobodu, pacituosiu Aldous Huxley – iš „Neregio Gazoje“:

„Kokią patirtos praeities naštą žmogus valkioja paskui save! Turėtų būti koks nors būdas atsikratyti nereikalingų prisiminimų. Kaip aš nekenčiu to Prusto! Tikrai bjauriuosi juo.

Ir sodriai komiška iškalba jis ėmė vaizduotėje kurti reginį, kaip tas astmatikas prarasto laiko ieškotojas tupi, siaubingai išbalęs ir išglebęs, su kone moteriška krūtine, bet apsiplunksniavusia ilgais juodais plaukais, be galo tupi ir tupi drungnoje savo prisimintos praeities vonioje. Ir aplink jį plūduriuoja begalė dvisių ankstesnių prausimųsi pamuilių, per daugelį metų susikaupę nešvarumai aplipę vonios kraštus arba tvyro tarsi kybodami tamsiame vandenyje. Ir štai sėdi jis ten – išblyškęs, atstumiantis invalidas, kempine siurbia tirštas savo muilo putas ir spaudžia jas prie veido, saujomis semia tą pilką žvirgždėtą  svaigų gėralą ir vertinamai teliūskuoja burnoje, gargaliuoja, skalauja juo šnerves lyg pamaldus induistas Gange…“ (vertė Laimantas Jonušys).

1995 lapkričio 4 d. Gilles Deleuze nusižudo (dėl paūmėjusios plaučių ligos, tuberkuliozės (?) – dar anksčiau nuo jos mirė ne vienas (nebuvo antibiotikų) – iššokdamas per savo buto langą. 1995-ųjų rudenį išleidau savo pirmą eilėraščių knygą „Rojaus ruduo“. Tai sutapimas. Kodėl ne sykį pagaunu save mąstančią – kieno mirtis mane dabar išgelbės?

Slaptųjų architektų sutvertame dualistiniame gėrio ir blogio p(o)saulyje tu gyveni pagal savo (ar tikrai?) kažkieno užkoduotą programą.

Kunčino mirtis (2002) ir mano knyga „Neringos M.“, pasirodžiusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje 2003 m.

2004 m. gimė Ada.

Gintaro Beresnevičiaus tragiška žūtis policijos mašinos bagažinėj 2006 m. ir mano laikinas sugrįžimas į tėvynę 2008…

Ne, tai tik sutapimai…

Ir tai………. dabar prieš visuotinę savinaiką (arba savanorišką dirbtinio imuniteto įdiegį) galvoju apie mamą ir vaikystę su paskiepyta po langu vyšnia.

skiẽpijimas (-yjimas). → skiepyti:

1. Skiepijimas įpjovimu, įskėlimu, sudūrimu po žieve. Obelų ir kriaušių veislės paprastai dauginamos skiepijimu. Skiepijimas akute. Skiepijimo vaškas. Įdėjus įskiepį, aprišama ir rūpestingai aptepama skiepijimo tepalu.

2. Skiepijimas nuo raupų. Skiepijimai visiškai nežalingi sveikatai. Nuo to skiẽpyjimo vandens ant smegenų randase. Teip darydami, nustosite murmėtie ant skiepijimo raupų.

3. Mokslinių pažiūrų skiẽpijimas. (iš LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO)

Kada galėsiu ir vėl atidaryti kas rytą nebe langą prie žemės (kaip vaikystėje), o duris į sodą, kuriame girdėti iš toli atošianti jūra?

Mama jau seniai neberūko „Kosmoso“ cigarečių. Tokią vieną bandžiau prisidegti prie jūros pučiant smarkiam vėjui. Nepavyko. Liko eilėraštis, kurį grįžusi paslėpiau spintelėje. Įdomu, kaip mama jį surado? Gavau pylos, ir daugiau nė nebandžiau prisidegti.

jei galėčiau išnykti kaip dūmas ir niekas manęs neminėtų

pradėčiau greičiausiai rūkyti kosmoso cigaretes.

nepatikrinti faktai: rastas malkinėj nukritęs g. 2000-aisiais

be smurto žymių. Krizė išgręžė skolą poėtai

tarsi skylę – pro ją matosi kaip 90-aisiais

ji valkatavo, bet gyveno palyginti neblogai

jei galėčiau išnykti kaip dūmas ir net nesuprasčiau –

buvau Neringa A. ar numeris 2712723664

gerovės šaly bet negaliu nors ir taip esu nykstanti

pavojinga gyvybei net savo ir sau svetimybė

ką daryti liepsnoja jei išmestų visą gerą

į gatvę su šunimis ką daryti jei mirti

nepatikrinti faktai: eina  garsas imperijoj

trimituoti nereik ir  balnoti žirgo k. nerijoj

(iš knygos „Musmirusiųjų“)

Skaičiau tik Sigito Parulskio „Mirusiųjų“, šventos Mirusiųjų knygos dar neteko. Kaip ir musmirių niekada nebandžiau. Gal susapnuočiau naują eilėraštį?

2020–2023 liepa

Knygos viršelyje Danieliaus Rusio MUSMIRUSIŲJŲ KOSMOSAS

Apie autorę iš VISUOTINĖS ENCIKLOPEDIJOS:

Abrutýtė Neringa. 1972 12 27. Nida. Lietuvių poetė. 1998 Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Gyvena Danijoje. Išleido eilėraščių rinkinius „Rojaus ruduo“ (1995),  „Išpažintis“ (1997), „Neringos M.“ (2003), rinktinę „Trilogija“, rinkinius „Atostogos (elektroniniu formatu 2017, vėliau 2022 m. ir kietu viršeliu gausiai papildyta knyga pasiekė skaitytoją tradiciniu materialiu pavidalu), „Musmirusiųjų“ pirmoji dalis ir pirmasis variantas, tačiau  MUSMIRUSIŲJŲ tiražas, deja, buvo  atšauktas ir neplatinamas: nutarta knygą papildyti  ir išleisti kitokiu formatu bei turiniu. Be to pakeistas viršelio dailininkas.

Abrutytė yra įsteigusi savo leidyklą – „Utopija“ (per pandemiją uždariusi kavinę utopia-peders.dk, ją nutarė performuoti į kūrybiškesnę dimensiją, kuri padeda dalyvauti tiesiogiai kūrybos-leidybos procese tobulinant knygas, eilėraščius, ieškant tikrojo savo aš, neapgaudinėjant savęs ir skaitytojo „intelektualumu“, atrastomis seniai poetinėmis formomis, metaforomis, vengiant klišių, grafomanijos, kuri kai kuriais atvejais reikalinga ir pasitarnauja išskleidžiant autentišką žodinį pavidalą, tačiau tik kaip kūrybos proceso dalis. Apie ankstesnę kūrybą kritikai rašė, kad N. Abrutytės „eilėraščiai lyg dienoraščio fragmentai, paremti autentišku kasdienybės, meilės ir erotiniu išgyvenimu, savo vietos ieškojimu Europos miestuose; vyrauja kuriančios asmenybės tapsmo tema.“