Gyvenimas ne po žeme

/ apie Vytauto V. Landsbergio spektaklį “Bunkeris”/

(vienas žvilgsnis)

Ne, jokios uždangos, jokių pompastiškų fanfarų, tik juodos taburetės, sustatytos ratu, ir žvakių atšvaistai ant stiklinės sienos. Ir šešėliai. Daug šešėlių. Visai kaip ir realiame gyvenime. Taip visai paprastai prasideda. Veiksmas. Ir pagaliau išties sveikintina drąsa. Drąsa pažvelgti į sunkią ir dualistinę Lietuvos pokario istoriją. Į žmogaus virtimą Žmogumi arba… šunimi. Žaliuoju arba raudonuoju. Maištininku arba prisitaikėliu. Scenoje keturpėsčias žmogus, lojimas, seilių purslai ir skandalingas teiginys: „Aš esu šuo.“ Tai bepročio kliedesiai. Ir pasiteisinimas. Jokių įspūdingų dekoracijų, bet emocijos pulsuoja tiesiog ore. Veikėjai mainosi, emocijos taip pat. Slogią sovietinio beprotnamio atmosferą keičia kiek šaržuoto rašytojų sąjungos susirinkimo vaizdai. Jaunas kūrėjas yra pašalinamas iš sąjungos dėl „nelojalumo partijai“. Nusivylęs šiuo sprendimu poetas Kostas išvyksta į atokų Dzūkijos kaimelį. Ten prasideda visa nuoširdžiosios veidmainystės drama.

Taip nepaprastai atvirai, drąsiai ir jautriai žvelgiama į žmogaus, atsidūrusio istorijos sankryžoje, klausimą. Motinos jis priimamas visoks. Su kulkomis draugų galvoje ir amžina dėme širdyje. Su bandymu pritapti ir jausmu, jog tavimi tiesiog pasinaudojo. Su požemyje užgimusiais trapiais ir čia pat sunkių istorijos girnų sutrintais meilės daigais. Ir su nepaprastai subtilia, todėl nesubanalinta pagarba visiems žuvusiems. Taip, pasmerkimo šiame spektaklyje nerasime. Tam nesuteikta nei teisės, nei galios. Juk didžiausias žmogaus teisėjas – viduje. Mūsų galios centre. Sąžinėje.

Tai istorijos, artimos kaip vaikystė, pašvaistė Lietuvos teatro padangėje. Pagaliau scenoje savo akimis pamačiau tai, ką seneliai patylomis pasakodavo mano tėvams, baimindamiesi raudonojo maro. Ir tai, ką mano tėvai, ačiū Dievui, išdrįso pasakyti man garsiai. Ko gero, pirmą kartą scenoje pažvelgta į tiesą. Tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo. Į abi puses. Nesmerkiant ir nepamokslaujant. Nešlovinant ir nežeminant. Ne(si)graudinant ir nesišaipant. Neišstumiant Dievo ir atskleidžiant žmogaus vidinius demonus.

Lenkiu savo jauną galvą prieš autorių, režisierių ir visus aktorius.

Ir ypač prieš Tuos, kurių dėka mes galime kalbėti apie istoriją. Garsiai.

(antras žvilgsnis)

Spektakliai gali pakerėti, patikti, neįsiminti, o kartais ir piktinti. Emocijos manęs neapleido ir po Vytauto V. Landsbergio spektaklio „Bunkeris“, kurio veiksmas vyksta rezistencinės kovos metu. Spektakliui pasibaigus, dar ilgai galvojau ne tik apie patį siužetą, bet ir apie gyvenimą.

Spektaklis prasideda Mariaus Jampolskio, kuris atlieka rašytojo Kosto Skinkio vaidmenį, monologu. Riksmas nuaidi salėje: „Aš esu šuo!“, o įsižiebusių šviesų atspindžiai ant scenos dekoracijų sukuria vaizdą, jog tolumoje blykčioja dvi vilko akys. Šioje scenoje susipina viskas: beprotybė, skausmas, neviltis, gyvenimo tragiškumas, kančia, praeitis ir dabartis, kažkada turėtų draugų šešėliai ir dabarties vargas. Žiūrovą tarsi lavina užgriūva viskas, o protas ne viską įstengia paaiškinti. Atsirandantys klausimai skatina dar akyliau stebėti scenoje vykstantį veiksmą.

Scenoje besiblaškantį rašytoją Kostą Skinkį aplanko jo gydytojas, kuris suleidžia raminamųjų. Galima numanyti, jog visas veiksmas yra pagrindinio veikėjo viziją. Ji prasideda didžiuoju sukrėtimu – Kosto Skinkio pašalinimu iš Rašytojų sąjungos. Nuo tos akimirkos rašytojas atsiduria kryžkelėje: nepriklausyti daugiau Rašytojų sąjungai ir padėti partizanams ar siekti režimo palankumo ir išduoti savo draugus.

Ši pagrindinė dilema ir plėtoja siužeto liniją. Veikėjus galima išskirti į poziciją ir opoziciją. Partizanams spektaklyje atstovauja taurus ir teisingas partizanų vadas Kurmis (Gediminas Storpirštis) ir jauna ryšininkė Liepa (Jūratė Viliūnaitė). Jie yra idealistai, kuriems tėvynė yra didžiausias turtas, svarbesnis už pačių asmeninį gyvenimą. Opoziciją šiems teigiamiems personažams sudaro kritikas/MGB skyriaus viršininkas (Algirdas Gradauskas), Rašytojų sąjungos partorgė (Ramunė Skardžiūnaitė) ir rašytojo draugas (Remigijus Bučius). Jų tarpusavio santykiai yra tarsi šaržas: negerbia vienas kito, nesupranta ir vadovaujasi taisyklėmis, kurių, rodos, patys nesuvokia.

Atsidūręs tarp dviejų pusių, Kostas Sinkys priverstas rinktis, tačiau tai jam kainuoja labai daug. Pagrindinis veikėjas jaučiasi nesuprastas, užgožtas ir nevertinamas. Pasirinkimas priveda prie beprotystės ir alkoholizmo.

Paskutinė scena pagerbia visus mirusius. Tuos, kurie mirė kovodami, nepamiršę savo idealų ar pasiklydę, bet širdyje gailėjęsi dėl to. Visi padaro klaidų, o spektaklis rodo, kad dažnai žmonės pamiršta tuos, kuriuos labai greitai nuteisiame. Labai retai susimąstoma, o kaip jautėsi tie, kurie klydo, koks jų gyvenimas buvo toliau.

Spektaklis „Bunkeris“ yra įdomus tuo, jog rašydamas šią pjesę Vytautas V. Landsbergis pasinaudojo Lietuvos partizanų vadų Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Lukšos-Daumanto dienoraščiais, laiškais, bei poeto Kosto Kubilinsko autobiografijos ir eilėraščių ištraukomis; taip pat kūrinyje cituojami KGB dokumentai apie Dainavos štabo sunaikinimą ir knygos „Rašytojas pokario metais“ fragmentai. Tai dokumentinė drama, kurios pagrindinio herojaus Kosto Skinkio prototipas – Kostas Kubilinskas. Pirmą kartą pjesė buvo parodyta dar 2005m., tačiau iki šiol ji yra labai populiari. Kitas pasirodymas numatomas birželio 21 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.