Gyvenimo skoniai ir poskoniai džiazuojančiame meduje

tekstas: Vilma Kilinskienė

 /spalvų šėlionėje su Andriumi Makarevičiumi/

 

Ramią, jaukią šeštadienio popietę susitikę „Aido“ galerijoje, kur eksponuojama Andriaus Makarevičiaus paroda „Ramybė kvepia medumi“, kartu su autoriumi panyrame į meditatyvų pokalbį, kurį pradedame nuo medaus. „Medaus įvaizdis parodos pavadinimui buvo pasirinktas ekspromtu, sugalvotas pakeliui į „Aido“ galeriją,“− sako Andrius. Mintyse bedėliodamas sau svarbius dalykus – meditaciją, ramybę, doom džiazo improvizacijas – kūrėjas įžvelgė tam tikras jų sąsajas su medumi, jo meditatyvia tėkme, tąsumu ir pavadino paskutinę savo parodą „Ramybė kvepia medumi“.

Visgi ramybė Andriaus paveiksluose yra daugiau būsena, juslinė pilnatvės patirtis, nes pačios spalvos čia nuotaikingai šėlioja viena su kita, kurdamos gana ekspresyvią nuotaiką. Paveikslai pulsuoja gyvybingumu, koketiška paslaptimi, žaisme. Spalvomis trykštančią energiją gal kiek slopina architektoniškos, monumentalokos, tingiame judesyje sustingusios moterų figūros. Tiek jos, tiek kosmine misterija dvelkiančios pažaliavusios būtybės, linijomis suskaidytos plokštumos, džiazuojančios formos, tarpusavyje konkuruojančių ryškių spalvų įtampa grindžiamas koloritas, išraiškingas, drąsus, faktūriškas potėpis charakterizuoja Andriaus tapybą kaip siurrealiai ekspresyvią, dinamišką, judrią, verčiančią gana ambivalentiškai vertinti medaus kvapo ramybės idėją. Kas yra ramybė autoriui, kuris žaižaruoja visomis spektro spalvomis, iki raudonumo įkaitindamas besideginančius moterų kūnus ar laidų/virvelių raizgalynėje įpainiodamas nuogą damą kiškučio ausytėmis akinančiai mėlyno ryto fone? Gal ji ir slypi tame absoliučiame atsidavime, atsivėrime iki nuogumo, pasitikėjime, kad kitas tave priims visokį… Bet ar tikrai priims? Kam tuomet apsinuoginant reikalingos kaukės, raiščiai, akių dangalai, maskuojančios kiškių ausys?..

Ausyčių istorija tam tikra prasme siekia ankstyviausią Andriaus gyvenimo etapą. Jau vaikystėje buvo tiesiog mieli, dar vaikiška ranka išpaišyti zuikučiai, ištisi komiksai, pasakojantys apie šių žvėrelių nuotykius ir kasdienybę. O štai šiandieninės zuikių kaukės jau su ironijos ar netgi sarkazmo potekste atkeliavo iš pasąmonės užkaborių, kaip lengva pašaipėlė iš kiek primityvaus įsimylėjimo, kuomet žmonės vienas kitą saldžiai ir šiek tiek paviršutiniškai vadina zuikučiais, kačiukais ir kitokiais saldžiais žodelyčiais. Ar gali toks atsainus saldumas išreikšti rimtą, gilų jausmą?– savo darbais tarsi klausia tapytojas. Ar mes tokiu bendravimu su mylimu žmogumi nesubanaliname savo jausmų?

MIŠKO TANGO. Drobė, aliejus. 95 x 90 cm. 2016.

Visgi, kalbėdamas apie veidą ir akis dengiančių zuikio ausyčių fenomeną savo kūryboje, Andrius įžvelgia ir daugiau prasmių. Tai tarsi kaukė, kuri nuasmenina, po kuria esi absoliutus anonimas ir tik būdamas tokiu išdrįsti pilnai atsiverti. Šia prasme zuikio ausytės ir kiti Andriaus paveikslų akių, veido dangalai įdomiai koreliuoja su apnuogintu kūnu. Pats autorius teigia, kad žmogų, dažniausiai moterį, savo kūriniuose jis apnuogina ne erotiniais sumetimais, o norėdamas atskleisti jo(s) vidinę asmenybę, nuvilkti ta išviršinį rūbą, dengiantį tai, kas žmogus yra iš tiesų po visais savo dangalais: teisiniu, socialiniu, šeimyniniu statusu, elgesio taisyklėmis, normomis ar kultūrinėmis tradicijomis. „Natūraliai mes juk gimę nuogi ir rūbas tėra mus slepianti priedanga,“– sako menininkas. Iš pirmo žvilgsnio gali kiek paradoksaliai pasirodyti tai, kad „išrengdamas“ moterį tokiu tikslu, autorius užriša jai ant akių raištį, kaukę, tarsi atskleisdamas ir slėpdamas tuo pat metu. Tačiau ilgiau apžiūrinėjant Andriaus kūrinius, pajunti, jog būtent tuo jie tarsi atveria tarpasmeninio susvetimėjimo šiuolaikinėje visuomenėje žaizdas. Kodėl mes negalime savęs pilnai atverti tiems, kuriuos mylime, kurie mums svarbūs ir brangūs? Bijome būti atstumti, nesuprasti, palikti? Kažkodėl lengviausia vidines savo opas ir skaudulius apnuoginti po anonimiškumo skraiste… Tą liudija tiek anoniminės psichologinės pagalbos linijos, skausmingi TV pokalbiai iš po uždangos ar tiesiog mūsų pačių išsikalbėjimai ne su tais, kurie kasdien šalia, o kaip tik su tais, kuriuos sutinkame prie atsitiktinio arbatos puodelio priemiesčio užkandinėje… Tie, kuriuos matome pirmą ir, tikimės, paskutinį kartą savo gyvenime. O jei, neduok Dieve, netyčiom susitinkame antrąkart, susinepatoginę sukame akis į šalį, lyg norėdami pridengti jas kauke iš Andriaus paveikslų.

Makarevičiaus paveikslai man kalba būtent apie baimę atsiverti, baimę prarasti, baimę likti nesuprastam. Ir apie būtinybę saugiai išlikti anonimišku giliausių savo esybės atsivėrimų metu. Todėl dažnai ir atsiveriam būtent tam, kuris mums mažiau svarbus, mažiau reikšmingas ir kuriam mūsų atsivėrimas galbūt tėra eilinis nuobodaus vakaro užpildymas beprasmiu pašnekesiu. O artimiausiems taip ir liekame meiliais zuikučiais, spinduliuojančiais gerą nuotaiką ir neatveriančiais nieko, kas gali pasirodyti nepatrauklu, gluminti ar atstumti. Atsiveriam tik iš po kaukės, iki galo nepažiniai, slėpdami savo tapatybę ar bent jau vengdami vienas kito žvilgsnio… Net meilės aktas, atveriantis skausmingas opas ant nuogo kūno, Andriaus kūryboje vyksta be akių kontakto, įsikniaubus į petį ar žvelgiant pro šalį („Nesveika meilė“).

„Akių kontaktas yra labai intymus, savitas. Pats nelabai žiūriu į akis, bent jau ilgėliau. Atviras žvilgnis – kur kas daugiau už nuogą kūną. Paprastai kai žvilgsniai susitinka ilgiau nei 3 sekundėms, tai yra ženklas, kad geidžiama mylėtis arba norima muštis,“− pokštauja Andrius. Jo paveikslų herojai taipogi slepia akis. Jei ne po kaukėm, raiščiais, akiniais, tai už paveikslo ribų („Rytas“, „Švelnūs tardymai“) ar po plaukų kupetomis („Draugės“).

ŠVELNŪS TARDYMAI. Drobė, aliejus. 80 x 90 cm. 2016.

Tam tikra prasme Andrius savo moteris-zuikutes sieja ir su Deivido Linčo kino kūryba – iš aštuonių trumpų vaizdo epizodų sudaryta režisieriaus siaubo komedija „Triušiai“ (2002), pasakojančia apie  bevardžiame mieste gyvenusias dvikojes esybes triušių galvomis, turėjusias mistika dvelkiančią paslaptį. „Tačiau ta sąsaja daugiau įvaizdyje, o mistikos mano kūryboje nėra taip jau daug,“– sako Andrius. „Apskritai pastaruoju metu mane labiau veikia Kęstutis Navakas, jo kūryba. Galima sakyti, šiuo savo gyvenimo periodu net ne skaitau, o tiesiog valgau jo knygas. Jo mintys, pamąstymai labai artimi mano gyvenimo pajautai. Natūralu, kad tai įtakoja ir kūrybą. Tai, apie ką K. Navakas kalba žodžiais, aš perteikiu vaizdais,“– sako menininkas.

 

Žaismėje – meno prigimtis

 

 Įkvėpimo kūrybai Andrius bene daugiausiai semiasi iš aplinkos stebėsenos, tačiau pastebėtus dalykus menininkas visuomet perfiltruoja per savo vidinius filtrus, todėl Andriaus kūriniuose galima užčiuopti jo paties vidinės savasties ženklus, pasaulėvoką, išgyvenimus ir jausmus, pagardintus išorinės aplinkos, kitų gyvenimo stebėjimo prieskoniais.

Andriaus giminėje menininkų nebuvo. „Nebent senelį priskirtume menininkams. Jis buvo architektas. O šiaip mano giminėje aš vienintelis, pasirinkęs tokį kelią“– sako Andrius. Iš senelio jis teigia paveldėjęs stiprų domėjimąsi architektūra. Gal tik dabar jo darbuose, atsiradus kiek daugiau gamtos, truputį sumažėjo dėmesys architektūros formoms, detalėms… Bet gyvenime šis potraukis vis dar labai stiprus. „Gatvėje netgi būna, kad užsižiūrėjęs į kokius statinius, pamirštu po kojomis žiūrėti. Ir net šimtąjį kartą einant ta pačia gatve, pro tą patį architektūriškai įdomų namą, niekaip negaliu ramiai, neužsižiūrėjęs, pro jį praeiti. Nes net ir tą šimtąjį kartą vis dar antrandi kažką naujo, kažkokią nematytą ar kitaip pamatytą detalę, fragmentą,“– apie aistrą architektūrai kalba Andrius.

Na o dailė jo gyvenime radosi labai natūraliai. Jis nebuvo tas vaikas, kurį mama, paėmusi už rankos, nuvedė į dailės būrelį ir pasiūlė išmėginti piešimą. „Buvo netgi atvirkščiai,– juokiasi tapytojas,– aš pats, ką bepaimdavęs, vis paišiau ir paišiau. Nesant dažų, ar tiesiog norėdamas kažko neįprasto, eksperimentuodavau, piešdavau ne tik su pieštukais, flomasteriais, bet ir, pavyzdžiui, su kiaušinio tryniu ar dantų pasta.“

Tai pastebėjusi mama nuvedė mažąjį menininką į arčiausiai namų įsikūrusią dailės mokyklėlę, kurioje mokė mokytoja iš Sankt Peterburgo, parodžiusi visokių įdomybių, sužavėjusi nematytomis, įmantriomis piešimo ir tapybos technikomis. Pradėjęs lankyti mokyklą Andrius pateko į reiklios ir talentingos dailės mokytojos R. Grušienės rankas, kuri skatino ir ragino mokinį neapleisti dailės, padirbėti dar ir dar, kol galiausiai jį patį nustebindavo kantriai išlauktas galutinis rezultatas. Būtent ši moteris, anot Andriaus, išugdė jo darbštumą, atkaklumą, valingumą, dėl kurių šiandien gimsta išbaigti, akį ir širdį glostantys menininko kūriniai.

DŽIAZUOJANT. Drobė, aliejus. 80 x 90 cm. 2016.

Baigęs mokyklą Andrius nedvejojo – jo kelias jam buvo aiškus. Būsimo tapytojo nekankinio dvejonės dėl studijų pasirinkimo. Andrius norėjo tik tapyti. Vaikystėje eksperimentavęs su kiaušinių tryniais ir kitais neįprastais technologiniais sprendimais, šiandien Andrius daugiau orientuojasi į eksperimentus įdomesnių faktūrų, spalvinių derinių paieškose. Priartėdamas prie filosofinės H. G. Gadamerio, J. Huizingos ir E. Finko meno sampratos, tapytojas tai vadina savotišku meniniu žaidimu. Žaismės, kaip fantazijos raiškos lauko, dedamoji kūrybos procese jam labai svarbi.

Ko gero žaidybinio momento akcentavimas tapant suartino jį ir su Andriui dėsčiusiu tapytoju Aleksandru Vozbinu. Abiejų menininkų drobėse regime tapybinių metaforų paieškas, konstruojant kompozicijas iš kiek netikėtų plokštuminių, struktūrinių, spalvinių sprendimų. Spalvos, linijos, faktūros, dėmės, plokštumos, moterų figūros čia tarsi linksmai išdykauja tarpusavyje, kurdamos naujus, netikėtus, drąsius derinius, gaivališkai perteikiančius kiek groteskišką ar net siurrealų tapytojo santykį su pasauliu.

Andriui svarbu ne tik kad koloritas būtų netikėtas, bet ir kad būtų ryškus, šviesus, viltingas. Jis stengiasi formuoti spalvingesnį, intensyvesnį, skaidresnį šiuolaikinį matymą, ieškoti įdomesnių spalvinių derinių, nuošalyje paliekant tapytojui pabodusias rudą, juodą, baltą. Nors… kartais įdomu grįžti ir prie to.

Kalbėdamas apie meno istoriją A. Makarevičius pirmiausia gėrisi klasikais, pvz., Rembrantu van Reinu. Taip pat jį be galo žavi impresionizmas, ekspresionizmas, kitaip tariant, savotiškas pojūčių menas, kur svarbi įspūdžių, patirčių, jausmų, nuojautų, neapibrėžtumo raiška, emocinis santykis su tikrove. Meno kalba, raiškos priemonėmis čia išreiškiamas stiprus vidinis, emocinis turinys, neieškoma formos vien dėl formos. Andrius stengiasi, kad jo kūriniai taip pat neštų emociją. „Gerą emociją,– sako Andrius,– blogų ir taip pasaulyje esti per daug. Nereikia, kad dar ir menas jas neštų.“

Makarevičius nebrėžia griežtos ribos tarp interjerinio ir parodinio meno. „Man džiugu, kai mano darbus žmonės perka savo interjerams. Reiškia, tai jiems yra artima, svarbu. Man tai daug reikšmingiau nei laikyti krūvas darbų kur nors dirbtuvių kampe,“– sako tapytojas.

„Ar savo kūriniais siunčiu žinutę pasauliui, žiūrovams? Kartais siunčiu, kartais ne. Būna, kad siunčiu net ne vieną, o daug žinučių viename kūrinyje. Tai nėra lengvai įskaitoma žinutė kiekvienam, tačiau tikiu, kad tas žmogus, kuriam ji skirta, turėtų ją įžvelgti,“– sako Andrius. Žinučių turinys būna įvairus, bet visos jos kalba apie gėrį, ramybę, meilę, grožį, nes blogio pasaulyje pakankamai. Andriaus kūriniai, pasak autoriaus, siunčia pranešimą apie tai, kad išsigelbėsime tik ramybėje.

ŽYDRAME. Drobė, aliejus. 80 x 80 cm. 2016.

Kūrybiniai sąlyčiai: įkvėpėjai, kūrėjas, kūriniai, suvokėjai

 

Ateidamas prie molberto Andrius ne visada žino, ką tapys. „Kartais tik po kokios valandėlės, ramiai besėdint, beklausant muzikos, atsiranda kažkokia vizija, įsijungia signalas, kas tai turėtų būti. O kartais tą viziją atsineši jau iš karto. Reikia tik ją ištransliuoti,“– atvirauja kūrėjas.

Vieną kūrinį Andrius kartais tapo ištisus mėnesius, o kartais tik kelis tapymo seansus. Tam tikra prasme jis lyg ir planuoja savo darbą, bet niekuomet netapo per prievartą. Jei atėjus į dirbtuvę išgeri vieną kavos puodelį, paskui antrą, parūkai, dar parūkai, paklausai muzikos, bet… jei diena ne ta, tai ji ne ta − ir nieko tokią dieną jau nepritapysi. Tenka susirasti kitą veiklą − pažiūrėti filmą ar paskaityti knygą. Galbūt būtent tai užkabins kūrybai. Ieškodamas motyvų ir įkvėpimo tapybos kūriniams, Andrius ne tik stebi natūralią aplinką. Gal ne visuomet tiesiogiai, tačiau menininką įkvepia ir kinas, ir grožinė literatūra, ypač Čarlzo Bukovskio, Viktoro Pelevino, Vladimiro Sorokino, Ričardo Gavelio, Antano Škėmos kūryba. Beveik visi paminėti autoriai išskirtiniai, ryškūs ne tik savo kūryba, bet ir gyvenimo būdu, dažnai netradiciniu, netikėtu, net šokiruojančiu, todėl, Andriui išvardinus savo favoritus, natūraliai prasprūdo klausimas apie menininko asmenybę. Koks tas gyvenimo būdo santykis su kūryba? Ar tikrai genialumas eina koja kojon su asmenine charizma ar klajokliška, nerimastinga, prie gyvenimo nepritampančio menininko būtimi? Ar gali menininkas gyventi eilinį įprastą gyvenimą ir kartu būti įtaigus savo kūryboje?

Andrius Makarevičius

Andrius sako, jog gali. Jis pats nejaučiąs savo, kaip kažkokio ypatingo žmogaus išskirtinumo kitų tarpe. Jo pagrindinė misija – tapyba, o ne pastangos pasirodyti charizmatišku, madingu ar išskirtiniu. A. Makarevičiaus prigimčiai svetima arogancija ir išsišokimai. Energiją tapytojas skiria išimtinai kūrybai. Jam netgi priešingai, nei įkvėpimo gyvenimo dramose ieškantiems kūrėjams, reikalinga absoliuti ramybė, kad galėtų kurti: jos susikūrimui  tapytojas į pagalbą pasitelkia įvairius meditatyvius, atpalaiduojančius ritualus: kavos, arbatos gėrimą, cigaretes, muziką…

Paveikslų herojai ateina ir iš gyvenimo, iš buities, ir iš galvos, iš kažkokių kažkur paties matytų personažų, pažįstamų, draugų… Dažniausiai konkretus personažas susilipdo iš daugybės atskirų detalių, kurios paimtos iš skirtingų objektų ir kūrybiškai sulydytos į naują vaizdinį. „Kartais kurdamas kaip prototipą turiu minty ir kokį nors netgi labai konkretų žmogų, dažniausiai moterį, tik išrengtą gal kiek daugiau, nei esu matęs. Pavyzdžiui, kad ir paveikslas „Draugės“. Tai buvo tokia savotiška meninio atsako forma. Gavau šių merginų, pasirėmusių ant mano paveikslo, nuotrauką. Man pasirodė įdomi kompozicija ir štai aš jas nutapiau,“– juokiasi Andrius. Dažniausiai Andrius tapo iš atminties, tačiau kartais pasinaudoja ir gyvų modelių paslaugomis. Iš to gimsta daug gerų darbų. Bet net ir turėdamas gyvą modelį, menininkas stengiasi prie realybės pridėti kažkokių paties išgalvotų detalių, kad kūrinys būtų įdomesnis.

Dažnas motyvas A. Makarevičiaus kūryboje – muzikos instrumentai. Pats Andrius sakosi rimtai nemuzikuojantis, tik besimėgaujantis klausoma muzika. Iš to begalinio jos klausymosi ir atkeliauja į tapytojo drobes tai saksofonas, tai fortepiono klaviatūra, tai gitara ar bandža… Andriaus paveikslai skamba, džiazuoja, o plokštelės išsidažiusios aliejiniais dažais. „Tai neperskiriama, nedaloma. Neįsivaizuoju savo tapymo be muzikos,“– sako menininkas.

Paroda jam, dalyvavusiam jau aštuoniolikoje parodų − tai būdas kartas nuo karto parodyti aplinkiniams savo kūrybą, sužinoti kitų nuomonę apie ją, nes kitaip tai tebūtų meninė masturbacija, užsidarius slapčia savo dirbtuvėlėn. Kad menas įvyktų, žiūrovas yra būtinas, nes čia esminis yra santykis, kuomet menininkas meno kūriniu perteikia kažką žiūrovui, o pastarasis tai priima, arba atmeta. Tai kuria naują tarpasmeninių santykių visumą, pagrįstą kūrybinio menininko impulso ir estetinio žiūrovo suvokimo sąlyčiu. Meno kūriniai, anot Andriaus, neskirti stovėti kampe. Jie turi išvysti dienos šviesą, turi būti pamatyti ir vienaip ar kitaip įvertinti. „Aišku, visuomet yra jaudulys. Ypač prieš atidarymą. Nes tas savo kūrybos parodymas yra lyg koks dvasinis striptizas. Visi žiūri, o tu viešai apnuogini savo jausmus, emocijas, intymiausias mintis, visą save… Jau kai atidarai parodą, tai kažkaip lengviau pasidaro, bet iki atidarymo visuomet lydi įtampa. Po parodos ateina kitas etapas. Kažkokia euforija, kad štai jau viskas įvyko. Tarsi išauga sparnai, įkvėpimas tolimesnei kūrybai, kitoms parodoms. Bet tai tikrai ne pasipuikavimas, ne pasirodymo poreikis, kad štai ir aš čia kažką darau. Be tapybos aš tiesiog neįsivaizduoju gyvenimo,“– pokalbį baigia Andrius ir iškeliaujame pro galerijos vartus,  išsinešdami medaus kvapo ir kosminės ramybės pojūtį…

RYTAS. Drobė, aliejus. 90 x 95 cm. 2016.