Į paštą, šiandieną į paštą, kur nelaimingi mėnuliai priiminėja džiaugsmų ryšulėlius: tetulei į kaimą, močiutei krislelis laimės iš užusienių, dar ir draugei, užstrigusiai ankštoje virtuvėlėje maišyti sriubas, kad tos neprisviltų, kad nepasirodytų pajuodę sielų dugnai.
Ir tam mylimajam, kuris jau visai ir ne meilė, o tik liūdesio guolis, naktinė akimirka – viena iš atminties dulkių, vangiai pakylanti nuo trobos sienų, kai pakedeni savo sielos lentynas. Kedeni atviru delnu, visiems leidžiant suvokti – tu prieš nieką neturi nieko, tu esi tik tu, gal kiek pagyvenusi ir jau pragyvenusi savuosius laikotarpius, kurie buvo skirti tik tau. Atseikėti dar tada, kai žuvies burna suklykei į naktį: „Aš jau čia“… Iš Dievo prievaizdos į ledines mėnulių sterbles!
Eisi į paštą, kur išsiunčiami vilčių likučiai, pasiliekant sau gomurinį ilgesį, kurio niekam negali nusiųsti: tai nukainuota prekė, bevertis niekalas, pilka dėmė obuolio vidury, sava tamsa, kai vos už poros žingsnių tvieskia svetimų namų šviesos.
Beveik prisimeni tą savo pirmąjį verksmą… Leisgyvės žuvies žiobčiojimą. Verksmas neišnyko. Jis čia pat, šalia, įsuktas į baltąsias marškas. Kada nors jį su savimi išsineši. Nedaug žmogui duota. Nedaug?