Ilgokai nesupratau, kodėl keletą dienų pabuvus namuose, o po to išėjus į gatvę apima liūdesys. Ir noras kuo greičiau grįžti atgal. Pagaliau suvokiau…Tarp mano keturių sienų vyksta šimtmečių karai, amžiaus dramos, čia užklysta genijai ir bepročiai, čia lankosi dievai ir demonai, iš čia nutiesiami zondai kelionėms į kosmoso platybes ir žemės gelmes, čia jausmai, emocijos ir patirtys neturi ribų, čia naktį šviečia saulė, o dieną spindi žvaigždės, čia baimės ir nevilties klyksmas atsveriamas palaimos šūksniais… Po tokio intensyvaus gyvenimo išėjus į gatvę (provincijos, sostinės ar pasaulio megapolio) tu nustembi nuo tempo lėtumo ir pamatai, kad šis (išorinis) pasaulis per tas kelias dienas nė trupučio nepasikeitė (na, gal grindinys naujas, lempučių parkuose daugiau, pastatas iškylęs vietoj plynės ar atvirkščiai… bet tai taip nereikšminga prieš tavuosius Minotauro labirinto užkaborius). Tu jau kitoks nei buvai vakar, o JIS-TOKS-PAT. Todėl kuo skubiau veržiesi atgal, kad nepraleist dar vieno įvykio. Versmėj. Tapsme. Savimi.

nuotrauka: Luana Mas / iš 56-osios Venecijos bienalės

Pin It on Pinterest

Share This