Ir kada ateis veteranas manęs įvaikinti?

tekstas: Sondra Simana

Ir kada ateis veteranas manęs įvaikinti?

 

Įvairiais amžiais įvaikinti reiškėsi skirtingai,

pavyzdžiui, Erodas norėjo įvaikinti berniuką Jėzų,

bet pirmiausia turėjo jį surasti ir nukirsti galvą.

Tėvas Erodas labai kankinosi.

 

Mažai, kas pasikeitė,

Gal tik rūbai ir ginklai.

 

Kai įvaikinimo tarnyboje

Pakabino skelbimą,

Kad Žalgirio mūšio veteranai

Aptarnaujami be eilės,

Atsisėdau apšviestoje aikštelėje,

kad gerai matyčiausi,

kai ateis veteranas

manęs įvaikinti,

be eilės, prašyčiau, –

nes iki gimdymo

liko tik mėnuo.

 

Žalgirio mūšio veteranai,

Įvaikinkite daugiavaikę motiną,

Apginkite nuo smurtaujančių mylimųjų

vaikų

parduotuvėse ir gatvėse

parkuose,

darželiuose ir poliklinikose,

mokyklose,

autobusuose ir kavinėse,

 

daug baimės

ir nužudytų norų

manyje

 

Žalgirio mūšio veteranė

įsivaikina savo vaikus

be atminties ir be dėmės

baltai nutepta biografija

priimkite gimdymą

JAU

TĖVAS ERODAS

LAUKIA

Romualdas Petrauskas. NAKTIGONĖ. 2007. 110×90. Aliejus, drobė.

Šokis su riešutų sviestu

 

Jis slysta mano raudonu gomuriu

Dar kvepiantis jį gaminusios Rūtos

Krūtų aromatu

Nes sviestas tik tarp krūtų susiplakti tegali

Tik gomurį išasfaltuoti vos juntamais riešutų

grumsteliais,

Gličiais gerklę užveliančiais

Riešutų sviesto kąsniais

Kai nei pirmyn nei atgal

Ir šoka mano gomurys sekmadienio rytą

Įstrigęs tarp šiandien, kuris buvo vakar,

Ir šiandien, kuris yra dabar,

Nes kaip sakė Pūkuotukas,

Vakar nėra, pats patikrino,

Atsibundi ir vėl šiandiena.

Ir vėl šokis su riešutų sviestu

Ant gomurio parketo

Citrina neiškenčia, užlaužia riešutų sviestą

Čia pat ant liežuvio galiuko

Ir aš pasiduodu –

Juodai kavai

Juodai abejonei

Nuplausiančiai

Prieraišumą

Lipnumą

Nuo mintimis išteplioto parketo

Riešutų sviesto

Kuris tarp krūtų susiplakti tegali

Romualdas Petrauskas. RATILIO. 2018. 122×96. Aliejus, drobė.

Šokis su Jonu Meku

 

Tu vis klausinėji savęs, kur tavo namai,

Palenkęs ausį prie sniego,

Girdi kylančius nuo atogrąžų pievos drugius,

atsakai – kultūra yra mano namai, ir dar šie tiek

Kalbiesi su savim ir ieškai tikresnio žodžio,-

Namai yra kinas, dar labiau palenki galvą,

Ir toliau klausaisi drugio kvėpavimo virš sniego patalo.

 

Šoku su tavimi stebėjimą.

Vyno taurė spyruokliuoja tarp pirštų.

 

Sniego alsavimas ir drugio sparnų mostas

Yra tau tapatūs lyg dvi rankos – dešinė ir kairė –

Laikančios kamerą ir kišenėje špygą

Ir dar kartą patikslini,

Namai yra poezija

Taip, turbūt ir yra,

Geriausiai,

Kai grįžti į poeziją, palikęs 16 mm filmavimo kamerą

ant kablio

Semeniškių idilėje

Romualdas Petrauskas. PUSIAUŽIEMIS. 2014. 100×80. Aliejus,drobė.