Ištrauka iš naujojo mitinių mąstymų romano „Lilimų knyga“

 

I.

 

The 64 miles per hour winds were recorded on the Lake Pontchartrain causeway, the world’s longest overwater bridge, which crosses the huge lake just north of New Orleans…“ 1  Koks tiltas? Ir ar tai gera, ar baisu 64 mylios per valandą? Liūdėti ar džiaugtis? O po to staiga kitas Vajaus šuoras: „Передовым горнякам – знак „Шахтерская слава“ Шестьдесят пять передовых шахтеров…2  Gal ir baisus tas šešiasdešimt keturių mylių per valandą vėjas, tačiau neatrodo, kad šachtininkams tai bent kiek rūpėtų. Margas viesulas maišė ir plakė iš visokių pasaulių, gal net neturinčių nieko bendro, suneštą puikybę ir nuogąstavimą su tikrais rūpesčiais ir išsigalvotais patyrimais. Jis suko atskraidintus jaudulius į vieną košę, o gal ir į klampų kisielių. O kai gleivėtų vaizdinių susikaupdavo daug, jie iškrisdavo lipnaus sniego šlapdriba, kad tik rėkdamas galėjai nuo jų apsivalyti. Pastaruoju metu Vajus gana dažnai tapdavo jei jau ne nuodingas, tai bent bjaurus: tai sutraukdavo šnerves, o tai ir vimdydavo. Jis vis dažniau temdė protus nešiojamais tuščiais jauduliais, nes alsavimas visada kupinas jausmų. Anksčiau įkvėpdavai Vajaus gryną ryto gaivą ar nakties tylą. Tada į plaučius su nerimo vėjais atlėkdavo ir pasakojimai, turintys kažką bendra: tai apie karą, tai apie didelį laivą, o ir apie kažkokį atradimą, nesumišę, vaiskūs. Ir tada kalba ir supratimas dar buvo galimi, o dabar mąstymas pradėjo byrėti.

1„64 mylių per valandą vėjo greitis buvo užfiksuotas and Pončatreino ežero pylimo, ant ilgiausio pasaulyje tilto, кuris kerta didžiulį ežerą į šiaurę nuo Naujojo Orleano…“ – iš: Gettysburg Times – Sep 18, 1957.

2 „Kalnakasiams pirmūnams – „Šachtininkų šlovė” ženklas”. Šiašiasdešimt penki šachtininkai pirmūnai…” Передовым горнякам – знак «Шахтерская слава [Текст] // Заполярье. – 1957. – 20 июня. – С. 1.

Manto Bukotos nuotr.

Paaugliška lilimė, beveik žmogus, o per pusę demonė, išgalvotos, o gal ir tikros Lilitos pro pro pro … dukra  rėkė prieš purviną vėtrą. O kaip gi kitaip su vėtromis ir viesulais šnekėsi ir rungsiesi? Tik rėkdamas ar bent jau stenėdamas. Šiaip, Odei, toks buvo šios lilimės vardas, patiko Vajaus šlapdriba. Tada vėtros suneštos snaigės krisdavo ir tirpdavo kaip atšylančių širdžių liudijimai. Kai snaigės buvo sušalusios į ledą, veikiausiai nekentė viena kitos, laikė priešais, o kai virto minkštomis ir puriomis snaigėmis – glostė viena kitą. Pagaliau, kai dėl nežinia kokio  įvykio – draugiško žvilgsnio ar jautraus prisilietimo, gal net svajonės – atšildavo, virsdavo lietaus lašeliais ir susiliedavo į mažus upelius. Ir šiandien krito šlapdriba Evestroje. Evestra – tai lilimų pasaulis, kur iš Vajaus patys kyla niekados neužbaigti ir nuolat vaikaujantys lilimai, nei tai žmonės, nei demonai. Tačiau šiandien šėlstantys purvini vėjai nešė iš Žemės grėsmingus ar net nuodingus troškimus, kurių ne tik nebuvo galima suprasti, bet galėjo varyti iš proto. Jie kaukė apie „Louisiana coast is lashed by third tropical storm in less than three month“3.  O po to jau kartojo: įteikė II laipsnio, išsiliejo Misisipės upė, Vorkutos anglies terikonai, Didžiojo Spalio, automobilis vežęs valgomuosius ledus juos išbarstė ant kelio… įgyvendinsime penkmečio įsipareigojimus per ketverius, vaikai, būtinai valykite dantis, šachtininkai palaiko partijos suvažiavimo sprendimus!“. Keistas buvo viesulas, užkrėstas, kupinas haliucinacijų. Kartais jis suplakdavo ir visokiausių paskatinimų: tai dirbti dar sparčiau, tai pirkti kalėdines Česterfildo cigaretes.

Pakliuvusi į Vajaus atneštų raginimų šuorą, purviną ir lipnų, kad negalėjai tų nesąmonių nei prisiminti, nei užmiršti, Odė valėsi kaukdama. Apsivalyti nuo prilipusių kvietimų ir jaudulių gali tik juos išpūsdamas, o geriausia tai daryti – rėkiant. Šiandien vėtros  atneštų tirštalų susikaupė tiek daug, kad jie telkšojo daugiaspalvėmis lyg gyvatės balomis, tarsi fotografijomis, tarsi kvietimais į kažkokius spektaklius. Pasitaikė ne tik apie kažkokias Vorkutos šachtas ir Pončiatantro ežero tiltą. Kas tik ten nebuvo supainiota ir suplakta: „Auga Saudo Arabijos naftos… primilžiai, tepkite vandenilinės bombos… džemu, Amerikos komunistai… puola Šiaurės Korėją“. Tad kas beliko daryti? Tik rėkti  ar net išsikeikti visais būdais, ir kad nebūtų jokios logikos ar emocijų varžymo, paaugliškai, lilimiškai: „vandeniiiliniaaaai leeedai sunaikins tiltąąą!“, „Diplomatinėėė įstrižaaainė, myžainė, subinžaaaainėėėė“. Keiktis Evestroje buvo galima, kaip ir tylėti, valandų valandas, be jokios priežasties, iš ožiškumo. Jei negali išsirėkti, išsikeik, o jei ir tas netinka – tylėk, – dar vienas apsivalymo būdas. Tada bukumo košė greičiau atšoka. Vėjavaikėti Evestroje reikia – išsilaisvinti nuo Vajaus atblokšto suaugusiųjų kliedesio, kuris kartais pasirodo ir rimtas ir reikalauja būti budriems, susitelkti apie kažkokią partiją, vadą, idėją ir visa tai dėl saugumo, dėl kokio traktorius ar tūkstančio tonų anglies. O jei vėjavaikėji, tai tada gali pulti į balas ir trypti, kol visi šie kvietimai nutekės, kaip nuo kalakuto vanduo.

Pamačiusi klyksnes, lilimė Pintė irgi susiaudrino, užsivedė ir garsiai cypdama puolė į balas. Pirma ji tėškė patižusią reklamą į Odę, o vėliau metė tirpstančią įsitikinimų košę į blyškiaveidį Pelinūrą ir šaukė: „Eik tu velniop socialistinių stovyklų solidarume!“ Po to paaugliai (o tiems paaugliams gal buvo dešimt, o gal ir penkiaūsdešimt metų, žmonių akimis žiūrint) ėmė lenktyniauti kas labiau apdrabstys kitus skiedalais. Pintė ėmė šokti, plakti laumžirgės uodega, kurią buvo sau prisiauginusi, kad būtų kuo vizginti. Juk be uodegos gyventi kur kas liūdniau, nors ne visi lilimai jai pritarė ir uodegų sau neaugino. Vajaus purvas varvėjo jai per nosį, kol susirinkę kūno įdubos vietoje bandydavo įgauti sliekų formas ir vėl kopti žvynais į viršų. Juk Vajus gaivino visa, net purvinos šlabdribos lašus. Visa kas pagautas alsavimo kėlėsi, kaip kažkoks žemės poetas šnekėjo, kažką panašaus. O kai žvynauodegė šlykščius prisikėlėlius nupurtydavo, tie iš piktumo pasipūsdavo it maži socializmo balionai ir sprogdavo.

Šokdamos Odė ir Pintė mergiškėjo, o štai mirguliuojanti Elėda, pasirinko būti belyčiu siluetu. Ji ignoravo žemišką seksualumą. Lilimai neturėjo aiškios lyties ir kas kartą pasirinkdavo tą lytį, kuria norėjo save apreikšti, o tų jau lyčių turėjo gyvą aibę, šimtus. O vėliau jau, susijaudinusios ir bejėgės parkrito, bet vis dar urzgė pažaliavusiais iš nerimo balsais. Balose suplakti motyvai jų klausė: „Kokiu tikslu tai darote?“ O vėjavaikės rėkė: „Nes noriu šokti, nes tai jaučiu, nes taip juda mano rankos“. Jos strykčiojo po balas,  „nes, kaltos kojos“. O kai bučiuodavo, sakydavo: „Tai daro pačios lūpos“. O gundo kas?  – „Užpakaliukas“. Jos mėgo plepėti su durnomis balomis prieš jas ištaškydamos.

Lilimai buvo bepriežastinės nenuoramos, ribinės asmenybės, niekados nežinančios, kas esančios iš tikrųjų, nes nebuvo tikrųjų. Neištikrųjų jiems svarbiausia: padaryti kasdien keletą dalykų, be aiškaus motyvo, tik todėl, kad linksmiau arba graudžiau, bet, kad būtų sukurta jų pačių, o ne prilipo. Jie net neturėjo aiškaus pavidalo ir turėjo susikurti sau kokį nors pavidalą, kol nepabosdavo. Pavyzdžiui, Gua, jis beveik visada buvo burbulinis ir su trimis peniais, nors galėjo turėti jų mažiau. Ir koks tikslas turėti tris? Jokio. Tame ir visa esmė. O Žalsvoji Odė buvo giesmė, nors save mėgo vizualizuoti rėksnių mergaičių pavidalais, dažniausiai garbanotų, arba tik kokį jų kontūrą: siluetą ar kojas su plačiomis lūpomis ir siautomis akimis. Išeidavo baisiai, tačiau ne blogiau už Gua. Tik keisti tuos pavidalus buvo sunku, išeidavo neišbaigti, kaip Pintė: galėjo būti su šešiais sparnais, bet du liko tik pradėti, lyg kas juos laumžirgei būtų nuplėšęs.

 

3 „Luizianos pakrantę čaižo trečiasis uraganas per mažiau nei tris mėnesius.“

Dalia Kasčiūnaitė. MĖLYNAS BLIUZAS. 2017. 80×100. Aliejus, drobė.

Pailsėjus lilimė Elėda – mirgantis lyg blogai veikiantis televizorius siluetas – paskelbė, kad tas, kas linksmiausiai dainuos – gaus dešimt lilimo Bežiuko bučinių arba pasirinktinai galės pajodinėti ant Pelkinio Gua, kitų vadinamo Pinčiuku. Bežiukas, primenantis kupstą su kojomis, pasipiktino, kuo čia dėtas jis, kaip kas nors gali dovanoti jo bučinius. Elėda atsakė, kad dovanoti savo – per daug paprasta, o kupsto bučiniai – lyg pievos prisilietimai: vilioja, skraidina ir baugina savo paslaptimi. Ką reiškia linksmiausiai dainuoti, buvo neaišku, ir kodėl turėtų norėti būti bučiuojami Kupstalakio Bežiuko taip pat. O Gua? Kas jam, jis ir taip jau maurojo lyg ganyklų jautis, net garavo iš karščio. Tada vėl staugė Odė, tik kitaip. Pradžioje klykė čaižiai aukštu balsu kaip kojotė, vėliau storesniu it vilkė, perėjo į lokio maurojimą ir galiausiai į pelkės akivaro čepsėjimus ir kliuksėjimus. Nuo jos dainavimo Bežiukui iš pradžių buvo linksma, o paskui nerimo ar dar kažkokie pagaugai ėmė lakstyti jo spygliukais čiupliukais – kupsto paviršiumi. Pagaugai lyg skruzdėlytės blaškėsi gainiojami vėjo ir balso, nežinodami kur įsisprausti. Vėliau dainavo Pintė, kvailai, kaip visos šatrijos: audringai, aritmiškai, su klyksmais, neramiai ir be tinkamo balso. Imitavo vabalus, vabzdžius ir varliagyvius: krebždėjo, čežėjo, zvimbė ir kurkė dešimtimis atspalvių, buvo tikra pieva. Odės nepasitenkinimui, Pintė laimėjo. Tačiau užuot puolusi kupstalakį, kuriam pievos šnaresių daina, o gal ironija ir pašaipa ir buvo skirtos, ji apkabino Pelinūrą ir jį pabučiavo. Plikagalvis Pelinūras buvo matematiškas. Jo lytis ir buvo geometrija, tačiau pabučiuotas jis  pažalsvėjo lyg trikampis iš nerimo. Odė, gal kiek supavydėjusi matematiko, kuris jai patiko, pareikalavo ignoruojamo Bežiuko bučinių, viso kupsto čiulpinukų.  Tas, pasimaivęs, sutiko, įspėdamas, kad nemoka suvaldyti viso savo pavidalo, ir nežino, kuris jo čiuptuvėlis bučiuos, kuris kąs, o gal kiti spjaudys ar laižysis: „Turiu šimtą lūpų ir negaliu jų visų suvaldyti. Jos pačios sau. Tad nepyk!“. Pelinūras, kuris suko apskritimus apie Odę, įtarė, kad Kupstalakis apsimetinėja. Kartą iš giesmininkės jis jau girdėjo, kad Bežiuko bučiniai primena tai ilgus ir lėtus smilgos prisilietimus prie veido ir lūpų, tai mėtos šuršenimą gomuriu ir žydinčių dobilų kvapą, tai raudonųjų pipirų kandimus. Paskui Odė užsiropštė ant šnopuojančio Gua ir ėmė joti nelyg ant buliaus stryksinčio po balas. Nuogo, storo, burbulinio Gua visi trys peniai žvygavo ir jis šnopavo taip, kad, atrodė, štai iš šnervių išsiverš jei jau ne ugnis, tai bent gausūs vandenys. Kam jis užsiaugino tris, buvo neaišku. Žemėje dažniausiai manoma, kad velniai turi ožio ragus, tačiau labai klystama. Ten yra ne ragai.

Pelinūras nuobodžiavo, sakydamas „kokie kvailiai!“, bet nenuleido akių. Jis sekė trajektorijas – jo mėgiamas užsiėmimas. Burbulinis Pinčiukas judėjo netaisyklinga pentagrama, įbrėžta į apskritimą, tik pats to neįtarė. Matematikas pabandė apskaičiuoti paklaidą, iškreipiančią judėjimo figūrą. Nei bučiniai, nei peniai jo nedomino. Galiausiai lilimergės išsekino bulių ir tas pliukštelėjo į kažkokį šlapią reklamų marmalą. O tada visi lilimai apsivertė šalia jo ir juokėsi beveik iki apsišlapinimo. Lilimai šlapinasi garais kaip šutintos bulvės, o ne myža iš laimės kaip karvės laukuose. Atrodė, kad neduok jiems šlapintis, o leisk juoktis: „Oi, apsijuoksiu, kaip noriu šlapintis!“ Pelinūras vos garavo, o Gua virto gausiu, nepermatomu krizenimo rūku, kad net kitus užtemdė. Apie purvinos šlabdribos prielipas visi ir užmiršo.

Manto Bukotos nuotr.

Vakarop likęs vienas Gua lepinosi raiste kylančia tamsiąja migla. Vajaus raistas – tai ištisas kiek pridususių jaudulių, mandrų augalėlių ir įkvėptų padarėlių laukas. Visi tie šliužai, vabalai ir vabzdžiai, keisčiausių formų: nei tai šaknys, nei drugiai, bet su dantimis, o kartais tik gyvos uodegėlės, krutėjo, spygavo, skleidė žalsvas, melsvas, oranižes spalvas, žybsėjo ir gurguliavo. Kemsynai gimdė muses, šaknynai – gyvates, žolynai – drugius. Vajaus raisto augalai buvo kvaitulingi, nes mito įvairių pasaulių geismų ir norų išgaromis. Puplaiškiai buvo nereikliausi. Jie siurbė norą nušerti kiaulę, pričiupti vyrą, pašokti gegužinėje, užtepti sviesto ant duonos. O štai laukiniai vėdrynai buvi piktesni ir troško senų prisiminimų, norų atgauti prarastus namus, atgaivinti mirusius protėvius, pažadinti kapus. Vajaus  augalai bijojo istorijų, kad juos pričiups kokia nors namų šeimininkė ir išdžiovins kartu su grybais. Evestros augalai nė nežinojo, kad žmonės yra labai toli ir buvo prigąsdinti nuodingų vandenų.

Burbulinis bumbsėjo virš akivarų it pasakų pinčiukas. Gua tinginiavo. Kad būtum pragaišties pelkių sargu turi nesimokyti nieko, o tai padaryti labai sunku, nes visi aplink ko nors mokosi. Būti pasileidėliu yra sunku. Tam turi išsimokyklinti, atsikratyti visa ko, ko netyčia išmokai. O kad atsikratytum, pirma turi išmokti to, ko išsižadi. Tokia yra šelmio taisyklė. Šelmėti – vadinasi pokštu ir išdaiga paversti visa tai, ką moki. Štai kodėl Gua kartais vaikščiojo su lilimais diskutuoti, tik turėdamas priešingą tikslą ardyti žinias. Galbūt tam jam ir reikėjo trijų penių. Kam? Šiaip, šelmėti.

Burbulinis mėgo švytėti: tai sumušto kūno mėlyna, tai ausų sieros geltona, tai sukrešusio kraujo raudona, tai… akivaro tamsiai ruda. Kūniškas spinduliavimas buvo trečiasis jo charakterio bruožas. O pirmas – karštumas, antras – pasipūtėliškumas, tiesiogine žodžio prasme: jis pampo it didelis kunkulas. Lilimams užsidarant ilgoms meditacijoms niekas nesikėsino į jo pelkišką paleistuvystę: lakstė po žolynus ir sėjo pinčiuko sėklas. Nutrūkti nuo saitų jam buvo svarbu: todėl grandines, dažniausiai nematomas, tvarkas, dažniausiai net nepasakytas, dar reikėjo atrasti. Todėl jis ir buvo išmanus palaidūnas. Ir žodis kuo nors „tapti“ jam netiko. Visi kiti lilimai ir žmonės tapdavo, o jis irdavo. Norėjo būti sumanus irėjas ir tik todėl pa-, po- ir ant- laidūnas. Taigi, jis puoselėjo atoveiksmius – atsimokslinimo higieną; juk be irsmo į liūnus ir akivarus geriau net nežiūrėti, vis tiek nieko nesuprasi. Taigi Gua, kaip kos baronas Miunhauzenas, pats save ištraukdavo iš visokiausių tvarkų ir leisdavosi it pasiutęs bulius šuoliuoti, kol liežuvis imdavo dumblu vilktis.

Būti pasileidusiam reiškė mokytis žeisti normas, tačiau taip, kad išliktų orumas. O ką kitaip žeisi? Ribas išbando visi vėjavaikiai, tačiau jas pažeidę paaugliai aprimdavo ir imdavo tobulinti pasirinktus vaidmenis ir tik retas vėl juos keisti. Iš esmės jie mažai kuo skyrėsi nuo žmonių. Na, nebent tik pasirinkimo ir nepanašumo laisve, skirtumo išaukštinimu, kas dar daugiau sukeldavo ginčų dėl individo orumo. Gua neturėjo konkretaus tikslo, išskyrus nuolat pažeisti taisykles. Todėl, būdamas nenuorama, kartais prisiversdavo mokytis ir elgtis pagal taisykles ar įspėjimus, patarimus, bet tik tam, kad vėliau, supratęs, kaip kažkas veikia, sugriautų, suardytų, paverstų karnavalu, šėlu – nesavalaikiu ir nesavaviečiu. Konfliktuoti, muštis ir kartu mylėti – toks prieštaringas buvo jo orumas: panašiai kaip ir Vajaus, kuris buvo didus, nes buvo sudarytas iš tūkstančio vienas su kitu kovojančių vėjų, iš nesibaigiančio skaičiaus priešgynų vėtrų. Ir visa tai buvo esatis, nesutaikoma, nesuderinama.

Arvydas Martinaitis. SKRYDIS Į X MIESTĄ. 2001. 40×30. Mišri technika, popierius.

Kai lilimai ir chimeros skubėdavo snausti arba medituoti, išlįsdavo visa, kas nuo jų slėpdavosi. Įdomiausi buvo apuokliai: šmėklinėjančios pelėdos. Plačiasnukės ir didžiaakės vištos išskysdavo visokiausiais ūkais, šmėklino, apglėbdavo savo aukas ir tyliai laižydavo virpesius. Kuo labiau bijodavai, tuo daugiau jos nulaižydavo. Gua mėgo apuoklių šlapius kutenimus, todėl mokėsi drebėti kuo labiau. Apuokliai bandydavo apžioti burbulinį, o Gua siekdavo apžioti juos, ir tada vemdavo vieni kitus. Apuokliai rydavo jo nerimą, o jis siurbdavo jį atgal, ką anie jau prarijo. Taip ir šlemšnodavo vienas kitą, kol pabosdavo. Kartais apuokiai sužiaumodavo ir kokio lilimo pasiklydusią gają – taip jie vadino sielą. O Gua iščiulpdavo iš apuoklių tai, ką jie sušlemštė, ir, jei rasdavo svetimą gają, grąžindavo, nors ir apseilėtą, dvokiančią. O jei nerasdavo, tai gają praradęs lilimas išdžiūdavo, dažniausiai nebeatgaivinamai. Todėl burbulinį kartais kvietė būti tarsi gydytoju, o gal ir sekliu, nors ir šlykščiu, nepadoriu ir labai nepatikimu, bet su viltimi, kad išgelbės, suras prarastą sielą. Tik jis kartais užuot padėjęs tyčia apkrėsdavo niežuliu ar dusuliu.

 

 

II.

 

Iš Mato užrašų: „Sodo obelys talžė dvikaušį slibiną, kad nelėktų vaduoti brolelio, neviliotų jo grįžti namolei. Tik vienas karklas spyriojosi ir ragino „skrisk!“ Senelis Antanas, nerimstantis šposininkas, ilgas šlabdribas ramino mane, aiškindamas, kad jei dar bliausiu, tai obelys ir man voš, jei ne šaka, tai pašalusiais obuoliais, ir tęsė: „Kai tik slikūnas pakelia savo sparnus, medžiai jam paukšt per makaulę: negalima ryti jaunojo skrajūno, tegul sklendžia po dangų ir džiaugiasi žvaigždžių miltais.“.  „Kas tie žvaigždžių miltai?“ O senelis atsakydavo: „Tai manų kruopos, iš kurių kepa džiaugsmo pyragus. Kai brolis išmoks skrajoti ir prikeps pyragų, tada ir grįš. Kai būdavai alkanas, galvodavau: ko tas Liūnas gaišta, kur pyragai?“

Keistas buvo senelis, gimęs dar baudžiavoje, pasakorius. Jis mums, dar sveikuojant Liūnukui, porino apie kaukus, kurie augina medžius, ir apie upelių deives, kurios moka vėžių kalbą. Kiekvienas upeliukas turi savo deivę, sakydavo jis. O kai vaikščiodavome pamiškėmis ir rasdavome užakusį upelį, jis imdavosi valyti jo vagą, linkėdamas deivei sveikatos: „Kai tik upelis užanka, deivė miršta. Gaila paukštelių, gaila ir deivių.“ Keistas buvo, o mums su broliu labai patiko: šnekasi su kaukais, nors mes jų nematėme. O jis sakė: „Žiū, žiū už kelmo!“ Kol bėgome pažiūrėti, jis juokėsi ir sakė: „Va tai tau, ant kiškių nujojo.“ Nematėme ir tų kiškių. Mus tai erzino. O žengdamas į mišką jis aukojo Medeinai plauką: „Štai, – sakydavo, – aš, tavo tarnas, priimk mane ir leisk tau gelbėti“ ir šile be reikalo net grybo neraudavo. Jo baudžiavos išplakta siela buvo laisva kaip krūmų vėjai ir pagarbi, koks tik gali būti pagarbus visa kas gyva mylintis žmogus. Bet namuose buvo bjaurus, mėgo visokius zbitkus krėsti ir mus balažin ko mokė.

 Visaip kaip bandžiau broliui pavaizduoti, kaip atrodo dvigalvis uodeguočius, ir papasakoti apie medžius, kurie klausinėja deivių upelių „kas gera pasaulyje“. Nes iš kur kitur tie miško medžiai gali ką nors žinoti?

Manto Bukotos nuotr.

 O paskui aš jam piešiau slibiną, tik išeidavo panašus į laumžirgį. Liūnas kartą paklausė: „Ar būna slibinai moterys?“ Ilgai galvojau. Nei šeši, nei devyni. Pripiešiau slibinui didelius papus, buvo daug juoko.

O kai tėvas papasakojo apie Adomą ir Ievą, labai jau tikintis jis buvo, mes bėgome pas senelį pasakorių klausti, ar Ievą suvedžiojo tas pats žaltys ar žaltienė? Ir juokėmės.  O senelis rimtai pažiūrėjo į mane, mirktelėjo akimi ir tarė: „Tu teisus, atspėjai, tik niekam nesakyk, ten buvo slibinė ir suviliojo ji ne Ievą, o Adomą. Supranti. O tas Dievuliui ir primelavo: sako, taip ir taip, atšliaužė žaltys, mano Ievą suviliojo, pasileidėlė ji, tokia ir tokia, na suprantate?“ Ir mes abu pypliai pūtėmės, na žinoma, kad suprantame, kaipgi kitaip. O jis tęsė: „Su vyrais visada taip. Tokia jų jau prigimtis būti suviliojamiems slibinių.“ Klausiausi išsižiojęs, o po to papasakojau mamai. O ta kad sukėlė vajų seneliui. „Pagoni! – šaukė ji, – nemeluok, nevesk iš kelio mano vaikų!“. Senelis į tai tik nuleisdavo galvą, pakrenkšdavo ir tyliai krizendamas eidavo į šalį. niekados nesiginčijo. „Ką čia su ponais ginčysies“, – atlaidžiai kalbėjo jis. O kitą kartą jo klausėme: „Seneli Antanai, kodėl slibinas toks blogas?“ „Kad neblogas, – sakė jis, – kas jau jame blogo? Na, suryja vieną kitą žmogeliuką, bet ir mes valgom ir aveles, ir štai kiaulę skersim. Bet juk mes kitu laiku jas maitiname, glostome, išvedame pasivaikščioti. Taip ir slibinai – myli jie žmones, globoja, padeda ūkį žiūrėti, žiū ir kokį naują drabužį atneša. Na, štai, Matai, kaip manai, iš kur tos tavo naujos kelnės?“ „Slibino? – su baisiu įtarumu paklausiau, – mane prižiūri ir nori suvalgyti?“ Nė už ką nenorėjau tų kelnių mautis, kai mama mane vedė į bažnyčią. „Slibino kelnės!“ – šaukiau ir spardžiausi. Senelis ir vėl gavo barti. O jis tik nusisukdavo ir tyliai krizendavo. 

Mudu su Liūnu niekaip negalėjome suprasti, kas čia vyksta, ir pykome ant senelio, nes kiti pasakojo, kad slibinas yra blogas. O Antanas mums aiškino, kad geras, tik ne visados reikia jį laisvinti: „Užmuš svetimi žmonės, užplaks, ypač, jei jis glušas. Šitas slibinas yra ir dabar jūsų kelnėse, mokykite jį, eilėraščius jam skaitykite!“ Po to ilgai su broliu apžiūrinėjome savo pimpaliukus, mažiukus, leisgyvius. O pirtyje matėme tėvo slibiną, jau pasirengusį kilti ir skristi, bet buvo, matyt, išlavintas, mokytas ir tyliai tupėjo baisiame karštyje. Ir tada svarstėme su Liūnuku, kad turime pažadinti savo slibinus. Ir dar buvo labai įdomu, kaip atrodo slibinės. Reikėjo surasti kokią mergaitę ir apžiūrėti, patikrinti… O po to kilo klausimas, kaip tuos savo slibiniukus mokyti? Ir ko? Nei rašyti, nei piešti jie nenorėjo. Skaitėme jiems eilėraščius, kokius tėvas mus mokė. Pakeliame kelnes, nuleidžiame galvas ir bumbame  Maironį: „Už Raseinių, ant Dubysos, teka saulė, teka; Geltonplaukės puikios visos šneka ten, oi šneka.“ Žiūrime, lyg ir nieko neišėjo, neaišku. Lekiame pas senelį. O tas aiškina: „Neteisingai, blogus eilėraščius parinkote, ir iš užančio ištraukė „Keturių vėjų“ leidinį, pirmą numerį. Tada nežinojau, kas tai per stebuklas. Davė skaityti Stasį Šemerį ir liepė mokytis „Himną mergelei“: „Duok savo pusrutulius, kurie gaisrais pastirę  – laižysiu šėlstančiomis letenomis / Karštuos krantuos suveltą tavo girią.“ Pabandėme, tačiau eilėraštis buvo per sudėtingas, ir kai paklausėme mamos, kur tos girios, ta tik paraudonavo ir paaiškino, kad tai medžiais apaugę Nemuno slėniai, kuriuos nutvieskia saulė. Taigi ir vėl nepasisekė jodyti slibinukų. Tada vėl bėgome pas senelį Antaną, skųsdami neklusniuosius. Senelis, šveisdamas kirvio kotą malkinėje, nusišypsojo ir atsakė: „Mokykite juos šokti, suprantate, eilių nepakanka, dar turi galantiškai šokti, reikia išmokyti klausyti muzikos, takto, suprantate? Ir dar visokiausių figūrų. Na bet figūras jums aiškintis dar anksti. O jei nemokysite, – liks laukiniai. Tada tikrai medžiai užvanos.“ O po to brolis iškeliavo… 4

4 Turima omenyje Fats Domino daina „I’m walking“, 1957. 

Gaiva Paprastoji. DRAKONAS III. PERGALĖS. 2013–2014. 45×75. Kiaušininė tempera ant medžio.

***

Jau kiek susidėvėjęs Matas sėdėjo prie didžiulio Pončetreino ežero ir žiūrėjo į neseniai baigtą tiltą tarp jo dabartinio miestelio Mandevilio, kur jis po ilgų blaškymųsi pasaulyje ilgam priklydo. Ten, kitame, vos matomame krante stūksojo Orleanas, velnių miestas, – kuriam jis neturėjo pinigų, nei noro jų turėti. Jo kišenėse visados švilpavo vėjai ir jam tai nekliudė. Kai tik ką uždirbdavo, tuoj pat ir prapildavo, „socializuodavosi“. Jis mėgo kalbėtis su paprastais aplinkiniais, su kaimynais, bičiuliautis ir gerti pigų vyną, o kada ir kai ką stipresnio. Neskubomis apšnekėti storulio Domino naują rok-en-rolą „Vaikštinėju“, kaimynų moterų šlaunis, palmių brendžio kokybę, o kada ir tiesiog tylėti. Juk kai tyli kartu su kitais iš žiūri į viliojančias figūras, dingsta noras prisiminti, ir niekas nesibrauna į viršų pro slepiamas žaizdas.

Matas nevengė didelių miestų, tokių kaip Madridas, Londonas ar Orleanas, tačiau jam labiau patiko bažnytkaimiai, o ne valdžios arenos. Juk geriau pačiam, kad ir mažais darbeliais tvarkytis, nei anonimų būti vedžiojamam už apynasrio. Tiesa, anonimų valdžios, kaip koks maginis dūmas, pritraukia teatrus ir festivalius. „Kur rūmai, ten ir teatras, jaučia vienas kitą“ – galvojo jis. Teatrą jis dievino, o valdžios nekentė ir šis neadekvatumas jam buvo mįslė. „Gal vieni vaidina, ir man tai patinka, o kiti nemoka, ir tai nepakenčiama. Na štai, kažkas vaidina karalių Lyrą, nelaimingą beprotį, ir mes juo žavimės. O štai prieš save matau valdovus, kurie nemoka savęs vaidinti, ir tai nepakenčiama. O gal valdžios nekenčiu todėl, kad spektaklis baigiasi – kelios valandos ir baigt. Valdovai ir juokdariai žino saiką, matą, o valdovai jo neišmano. O turėtų būti kitaip: pavaidinai karalių tris keturias valandas ir pakanka, eik sau žvejoti ar švilpauti. Tada būtų galima jam paploti.“

Jis galvojo apie tai, kad ilga kelionė pylimo tiltu leidžia nebūti nei ten, linksmybių sostinėje, nei Mandevilyje, suskilusios vergovės veidrodyje, kuris jam primena senelio baudžiavą. Jis mėgo būti nei ten, nei šen, nei šis, nei tas, – juk žmogus neturi jokios savo vietos ir savo kelionę pasirenka pats, net jei ta kelionė yra kasdienis vaikščiojimas apie vieną ir tą patį sodą. Jis girdėjo, kad seniai kažkoks filosofas tuo didžiavosi – žmogus yra nei šen, nei ten, nei šis, nei tas, tačiau gali tapti bet kuo, kuo tik sugebės. Taip, jis su šiuo teiginiu galėjo sutikti. Tik tapti kuo nors nelabai išeina, ne taip tai jau paprasta. „Kaip tu gali kuo nors tapti, jei nesi tikras, kad tavęs ir vėl neapgauna?“ Todėl jam patiko teatras: kažkuo tampi ir netampi vienu metu. Po mirties, tie kas nevaidina, kaip valdžios vyrai – virs kiaulėmis, kiti vištomis ar sliekais, o štai aktorius ir toliau bus nei šis, nei tas, juk jis kažkuo tampa ir netampa vienu metu.

Tačiau ir klausimas, ką ir kiek ilgai vaidinti, jam nedavė ramybės. „Na, gerai,sutikime, kad būti nei šis, nei tas yra geriausia, nes gali suvaidinti ir tą, ir aną, ir kuo geriau suvaidinsi, tuo puikesnis aktorius būsi. Tačiau jei aplink visi pilki, tai ką, vaidinti pilką, o kitą dieną ir vėl tokį pat? Todėl aktoriui reikalinga revoliucija, tik ne bet kokia, o įvairovės, kad būtų ką vaidinti, nei šio, nei to revoliucija. Jei visą laiką tavo pasirinkimas yra ta pati miežinė košė, tai koks čia pasirinkimas? O jei kovoji dėl pyrago visiems, anokia čia ir revoliucija. Revoliucija tai yra visų keistuolių išvadavimas nuo vienodumo, nuo apibrėžties.“ Šiandien Matas buvo patenkintas – kuo didesnį „neadekvatumą“ sugalvoja, tuo daugiau džiaugsmo. Jis tai vadino „rezistencija“, nei šio, nei to pasipriešinimu engiančiai vienodybei. Jis galvojo: „Tėveliai kviečia įleisti šaknis į protėvių dirvonus ir didžiuotis tėvyne. O kodėl ne pakelti sparnus ir skristi su audromis? Juk nesi kirmėlė, kad šliaužtum ten, iš kur išsiritai?” Amerika jam patiko.

Luanos Masienės nuotr. Fotomanipuliacija: 2017/2021. Londonas/Helmondas

O kai pakildavo rūkas, jis svajojo, kad tiltas veda į kitus pasaulius, į Didžiuosius Grįžulio Ratus, kur sukasi visi pasaulio didieji vaidmenys. Ir tuo tiltu keliauji pas tuos, juos, kurie slepiasi už rūko. Ir jei riedi ten, jie kartais tave pasitinka, kai nori. Jis vairavo seną „Ford“ pikapą „F 1“, bet vadino „Vergeltungswaffe“, kaip naciai vadino savo atpildo raketą. Jis susidūrė su modernesne  –  „V-2“, kurios jėgą pažino Anglijoje, kai tarnavo savanoriu civilinio saugumo komandoje. O šiandien jis važiavo į Grįžulio Ratus pasiimti strazdanotos Elzės. Paskutinį kartą jos raudonus plaukus matė keturiasdešimt penktaisiais, prieš pat jai iškeliaujant pas jo brolį. Ir kodėl ji pasirinko Liūnuką, o ne jį, Matą? Jis pavyduliavo. Ir kam? Mirusiams mažam penkerių metų broliukui? Tądien, prieš jos žiežirboms kylant į Grįžulio Ratus, jiedu su Elze buvo ant pastato stogo ir dairėsi bombonešių. O po to dangų nušvietė tūkstančiai skraidančių žiežirbų, mirties jonvabalių, ten, šalia Vulvičo politechnikos mokyklos, Londone. Elzė pasitaisė skarą, nusišypsojo, kaip jam dabar atrodė, ir suskilo į žaižaruojančią šviesą. Puolė ir jis į ten, bet vartai užsivėrė.  Po to sekė ilga tamsa… Kontuzija.

Kitą kartą jis sustodavo ir svajodavo, kaip tada aimanuojančioje ir rėkiančioje karo ligoninėje, kad štai atsidarys durys ir įeis strazdanotoji. Juk pakeliavo, pakaks, gali jau grįžti iš vaiskumos. O dabar bauginosi: kokia ji ten? Gal pasikeitė, o gal susidėjo su broliu? Kiek kartų jis kvietė Liūną globoti Elzę, o dabar baisiausiai supavydėjo. Tačiau jau geriau Liūnas, nei kas kitas.

 

Iš Mato užrašų: „Vaikystėje, dar ilgai iki karo, kai mama buvo gyva, man skaitė Adomo Mickevičiaus „Dziady“, mokė lenkų kalbos. O nenuorama senelis man aiškino, kad jo marti, tai yra mano mama, – plikbajorė. Apie plikumą jau šį tą žinojau ir mamą mačiau pirtyje, pliką. Galvojau, kaip čia taip „plikbajorė“, ir nedrįsau paklausti.  Ji ir išmokė mane galvoti apie Vėlines, buvo tovianskininkė, kaip jau dabar žinau, – mistiko Andrzejaus Towiańskio sekėja. O kai man pilvą perrėžė plieninės širšės ir Bloody Mary ieškojo viduriuose paliktų geluonių, fantazavau apie vėjų blaškomas vėles. Ir kaip mano draugų sielos ras kelią namo pabaigti pradėtų darbų? Bijojau: kai kruvinoji chirurgė išpjaustys man vidurius, nušautų falangistų vėlės sulįs į pilvą ir bandys mane užvaldyti. Tada dar nieko nežinojau nei apie vudu, nei apie Folu.“

Jis buvo individualistas anarchistas ir gynė lakios vaizduotės ir kūrybinio elgesio teisę. Todėl ir gerbė visokius magus, mistikus, religinius pranašus, nors kartais ir vijo juos lauk, bet ne piktai. O apgavikai jie buvo visi, bent taip manė Matas. Ir kai šie sukčiai suvedžiodavo vieną kitą turčių, jų „genialius“ jaunuolius ir gražuoles ar jų išsipusčiusias namų šeimininkes, jis plojo katučių, vadino juos svieto lygintojais, Tado Blindos palikuonimis. Tik anie nežinojo, kas tas Blinda, ir manė, kad dar vienas dievukas ar demonas. Ilgainiui net ir patys pradėjo kartoti: Blinda, Blinda, Blinda, lyg mantrą. Jie galvojo, kad Blinda yra keliaujančių magų, šamanų, hilerių, taro būrėjų, astrologų dievas, ir jam dėl visa ko jam nupildavo vyno. Blinda suteikdavo progą išgerti. Matas sakydavo, reikia aukoti sukčių dievui ir svieto lygintojui Blindai, ir atidarydavo butelį vyno. Šlakelis amžinajam dievui, jis ir taip kasdien visų girdomas, o likęs butelys lieka aukotojams. Matas aiškino, kad Blindos demonas laimina būrėjus, kurie vilioja turčių pinigus! Už tokias kalbas keliaujantys magai ir hileriai jam palikdavo tai kokią vištą, tai nereikalingą vogtą papuošalą ar dar kokį niekutį.

O kai Mato košmarai paūmėdavo, jis ir pats atsiduodavo mulkintojų, kaip jis juos vadino, gudrybėms. Žiniuoniai tepdavo jo kūną maginiais taukais ir sakydavo esą „Jaguaro dvasia grąžins tau galią“, nors ta „nirtulinga galia“ tebuvo aštriais pipirais įtrinti kiaulės riebalai. O kai jis piktindavosi sukčiavimu, jie jam, Blindos šventikui, aiškindavo: „Koks tau skirtumas, kieno tai taukai. Svarbu, kuo tiki. Tau reikia surasti galią, dvasios globėją – nahualį, Blindos nepakanka, pats matai. O nahualiui gali patikti ir kiaulės riebalai arba čili, ką tu žinai, juk Blinda tik vyną laka.“

Kai sukti šamanai surimtėdavo, pasakodavo: „Visi mes esame sukibę su galia, kuri pasirodo vienam varnos, kitam šmėklos pavidalu. Nahualio galios yra it vėjų šuorai. Gal tavo galios ir yra vėlės? Kodėl jas atstumi?“

Manto Bukotos nuotr.

Į tai Matas svarstė: „Tai kaip Gogolio nosis. Skaičiau paauglystėje. Dar iki karo. Nosis yra pripažinimas, valdžia, bet ir skylė ar net dvi. Skylėtas kalnas, nėra ko jos riesti.“ Pokario Mandevilyje jis jautėsi beveik kaip Ispanijos karo metu: aplink įsikūrė keletas buvusių nacių, kurie čia pasiliko po sulaikymo belaisvių stovyklose. Jis jau nepyko: jų sielos buvo tiek pat sujauktos, sudraskytos istorijos kaip jo paties, nebebuvo nosies. Keli tarp jų buvo ir Ispanijoje, tik frankistų pusėje. Su jais jis kartais susitikdavo išlenkti meksikietiškos tekilos stikliuką. Tekila jiems nieko nepriminė. Čia ir liko gyventi tie, kurie nenorėjo prisiminti. Pabandė ir juos įtraukti į vaidinimus ar pagroti. Vienam kitam sekėsi. Taip pamažėle jis subūrė šiokią tokią gringų grupę „Sin-narices“ – benosiai. Barams tiko, nes gebėjo linksmais ir kandžiais pasirodymais įsiterptį į skyles: koncertų pertraukas, nejaukias išgertuvių pradžias, įsiterpti tarp pykčio protrūkių. Benosiai skylių užpildytojai neturėjo laiko Šekspyrui ar baletui, nei pinigų. O pigios karikatūros ir šmaikštūs, dažniausiai nepadorūs vaidintojai barams patiko ir lankytojai dalinosi savo pensais. Namo parsivilkdavo paryčiais smirdintis dūmais kaip Antano rūkyti lašiniai.

Belaukdamas pokalbių su donu Nahualiu, Matas ėmėsi auginti namuose pejotlio kaktusus – mažas, žalias, dygliuotas bulvytes. Šitos bulvės slėpė gilią filosofiją arba, kaip jis pats vadoiino, „donasofiją“. Matas melagį Doną pripažino ir net šiek tiek gerbė, tarėsi su juo ir aiškino, kad Blinda tėra pramanas, kad nepavyduliautų. Su Donu jis dalindavosi prisiminimais: žaliais, liuminiscenciniais arba žaižaruojančiais, kaip tie, kurie pasigrobė Elzę. Daug buvo tų prisiminimų, ypač apie varnų ir voverių karą, apie sapnus. Juose juodi paukščiai kapojo įsidrąsinusias voveres, o tos bandė sugauti užsižioplinusias krankles. Varnos skraidė padangėmis kaip falangistų lėktuvai, o voverės neduodavo nusileisti ant medžių. Ir tos, nepasiekiamos, krisdavo iš nuovargio. O kartais, priešingai, varnos čiupdavo voverę ir nusinešdavo sau.

 

III.

 

Kai kurie akmentakiai buvo smarkiai apsamanoję, o jų nesuvokiami veidai išvagoti mažų ir didelių vėjų, lietaus šuorų, naktų ir dienos, saulių ir mėnulių šviesos. Kiekvienas buvo vis kitoks, nepanašus vienas į kitą. Kaip jie galėjo tapti tokie skirtingi, jei nesipyko, nesivaidijo? Ir kaip galėjo pyktis: juk gulėjo nekrutėdami? Na, nebent, kai kažkodėl slėgė vienas kitą. O gal ir priešingai, jie šildė vienas kitą. Ach, tos kaitrios akmentakių krūvos. Ir kodėl mes, matydami jų nepanašumą, manome, kad jie yra tokie pat? Lilimai prašė vienas kito be reikalo nejaudinti riedulių, o geriau mokytis pažinti jų amžių veidus. Kodėl vienas kampuotas, o kitas apvalus, vienas žalsvas, kitas balšvas, vienas susiraukęs lyg sena bobutė, o antras skaistus? Daugumai lilimų taip ir liko neaišku: ką reiškia draudimas nejaudinti riedulių, kurie niekur nerieda?

Lilimų garbinama Vėtraupė siautė, mylavo ir grūmojo, niekada nebuvo abejinga ir tokiais siaučiančiais pavertė savo vaikus, o rieduliai buvo priešybė Vajaus siutui ir paniro į tūkstančius nejudros atspalvių, į lėtumo visatą. Nebuvo jiems pakeliui ir su Babilonija, didžiuoju išminties bokštašulniu. Akmentakiai nesaugojo jokių žinių, idėjų ar sustingusios išminties. Ir kam? Jie, kaip niekas kitas,  buvo panirę į gyvenimą, tik kitaip, priešingai nei Vėjas. Vajus gyveno šia akimirka, akmentakiai – amžinybe, Vėtraupė jaudinosi, rieduliai rymojo. Ir kas gali nustebinti tuos, kurie žiūri į milijonų milijonų dienų pasikartojimą? Milijardai gimė riksme ir tiek pat mirė su ašaromis, nesuskaičiuojamus pykčius ir neapykantas keitė toks pat begalinis atleidimas, meilė ir laimė. Ir stebėdami šį nuobodų pasikartojimą rieduliai susiraukšlėjo, kiekvienas vis kitaip ir ėmė dūlėti: virsti dulkėmis po mažą smiltelę, per milijonus metų. Tai buvo akmentakių menas mirti.

Manto Bukotos nuotr.

O gimdavo akmentakiai ne ką greičiau: iš tūkstantmečių jaudulio kruopelyčių, kurios, nors ir sukosi, nors ir šnabždėjo, tačiau, būdamos niekam reikalingos, stingdavo, stingdavo, kol virsdavo smiltimis. Pradžioje jos dar tikėjo, kad audringas Vajaus lietus jas išbučiuos ir kas nors surinks sustingusias jausmų akimirkas ir jos vėl bus reikalingos. Tačiau palijus, pasidžiaugus, jas ir vėl užmiršdavo. Abejingumo ir nereikalingumo vejamos jaudulių smiltys kaupdavosi, kabindavosi viena prie kitos, šiaip ne taip susitardavo, susiglausdavo ir virsdavo nereiklingų jausmų gniutulu, primenenčiu akmenį: akmeninėmis meilėmis, rieduliniais pykčiais, granito nuoširdumu. Akmentakiai kilo iš nereikalingų jausmų nuotrupų, iš jų chaoso, kuris primindavo smėlynus. Iš šių emocijų karjerų reduliai kėlėsi taip lėtai, kad tai pastebėti galėjo tik žvaigždės. Šio lėtumo tėkmės nematė  ir nejuto nei vienas iš lilimų ar iš chimerų, nekalbant jau apie akmenų naikintojus žmones, kurie mano, kad jei kas su jais nekalba, juos galima paversti arklių minamais, padangų minkomais keliais. Ir kur dingo tie šimtmečiai iki Blindos, kai šventų akmenų ramybė buvo saugoma? O gal jie ir nenori ramybės? Gal reikėjo priešingai, neliečiamus akmenis paguldyti pačiame įvykių sukūryje. Juk viskas turi suktis apie juos, kertinius?

Būtent taip mąstė kai kurie lilimai, slapčiomis tempdami akmentakius arčiau Vajaus šėlo. Ypač stengėsi Gua, tripenis Pinčiukas. Tas jau rengė jiems visokius pelkių vaidinimus ir net bandydavo šiokį tokį drabužį jiems surakavoti. Tačiau Odė tam priešinosi, aiškindama, kad Gua striksi per gretai. Galbūt akmentakiams savaitė ar mėnuo yra viena akimirka, o jis tik zuja ir kelia jiems nesuvokiamą nerimą. Priešingai, Odė bandė jiems dainuoti, ištisą savaitę, be perstojo tą pačią melodiją, kad anie išgirstų. Kas žino, gal ir pavyko, tačiau atsako galėjo sulaukti tik už šimto metų. Gua stebėjosi, jei jie „takiai“, tai kur jų tekėjimas? Stūkso sau ir nė iš vietos. Odė aiškino: „Jie teka baisiai lėtai, ir ne čia, o ten.“ O kur tas „ten“ – nemokėjo paaiškinti.

Vėliau labiau patyrę lilimai jiems paaiškino, esą rieduliai žvalgosi po amžių gyslas, kol randa neišpildytą jausmą jo įvykio aplinkoje. Mąslūs akmentakiai minta jausmų  neišsipildymais: tikrais, ne išgalvotais, ne prasimanytais. Kažkas jau turėjo įvykti, bet šast, situacija pasikeisdavo, o jausmas nedingdavo, nors jau nebeatitikdavo nei to žmogaus, nei jo pasaulio. Šiuos apleistus vienišus jausmus akmentakiai neva puoselėjo, augino, kaip grybus ar kopūstus. Nebūtos svajonės išsiskleisdavo, ištisu gyvenimu, o akmentakiai jas sužiaumodavo. Gua į tokią dietą žiūrėjo su dideliu įtarumu.

Akmentakių sodai ar daržai ir driekėsi kažkur ten, amžinybėje, kur ir klajojo neišsipildę jausmai. Jų ir ieškojo rieduliai, tik ne lilimiškoje laiko tėkmėje ir juo labiau ne žmonių chronometruose, o vienalaikiškume. Mes visi labiausiai pripratę gyventi laiko dalumu, taip pagrįsdami skubėjimą ir greitį. O mąslūs rieduliai stebėjo laiko nedalumą, kai jis virsdavo vieniu – visi įvykiai yra vienu metu – nes nėra nei po to, nei prieš tai. Viskas yra iš karto, tik mes juos stebime vieną po kito, lyg apžiūrinėtume piešinį ar atviruką. O po to ateina laikas kitam atvirukui – kitas pasaulio tolydumas. Šito Visatos mirkčiojimo mes net nepastebime. Tai štai, akmentakiai gyveno ne dalumo, o vienovės laike. Todėl kas buvo prieš tūkstantį metų ir kas yra šiandien – yra viena. Todėl rieduliai ir ieškojo šviežių neišbaigtų jausmų. Norėjai pabučiuoti, jau jau siekei, ir nieko neįvyko. Štai tau ir jausmelis. Jis blaškosi vienalaikiškume, kol akmentakiai jį suranda ir ima puoselėti: jo bučinio polinkius, auginti jį kaip grūdą, gyventi jo menamą gyvenimą, galvoti jo mintis, kol rastas grūdas virsta javu. Tada rieduliai jį sužiaumoja – ištisą meilės ir glamonių istoriją. Tikri begėdžiai.

Nomeda Saukienė. IŠ KIEMO PUSĖS. 1986. 99,7×99,7. Aliejinė tapyba.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuosavybė.

Iš akmentakių „Liūno laiškų“: Žmonės tik galvoja, kad svarbiausia yra žodžiai, o aš manau, kad raštas – juo tęsiamas gyvenimas ten, kur kūnas nelabai ir įlenda. Tas raštas, veikiau protoraštas, šneka žvaigždynų prokalbe arba atkartoja upės vingius, o gal ir lapų gyslas, o kada ir snaigių kristalus. Daug jungčių mane moko ir mano priepelkės ir pelkės, kuriose klajoju, kai tu, broli, išvykai. O po to ir pas mus prasidėjo karas. Tada ir aš pakėliau ginklą, tik nežinojau, už ką, todėl bandžiau gerti ir vienų, ir kitų kraują. Išbandžiau. Kraujas, žinai, primena surūdijusį vandenį, kuris nuo senų dalgių tekši ant akmenų, rudas toks ar jau juodas kaip žemė. Pameni, kai kartu gėrėme iš senos geležinės statinės, dar būdami visai pienburniukai, galvojome, kad kiaulės kraują lakame, kaip mūsų Pifas. Pienas ir geležis, ne, dabar matau – jie nesukuria jokios dermės, jokio išaukštinimo. O štai kraujas ir rūdys – jie panašūs, tinka vienas prie kito. Žinai, aptikau tokį Paracelsą, gydytoją, magą. Ir jis keliavo po kaimus ir rinko visokius patarimus iš vietos raganų. O jos jam šnabždėjo senąja paukščių kalba, veikiausiai smarkiai kranksinčia, na, panašiai kaip kalba germanai. Vokiečiai tos kalbos jau nebemoka. Pagalvojau, kad Lietuvoje Paracelsas būtų mokęsis laimų ir kaukų šnektos. Tai štai, jis ir sugalvojo, o gal jos ar jie jam patarė, kad yra toks Evestrum, tik aš vadinsiu Evestra. Šis magas gydytojas buvo nei vyras, nei moteris, nei riteris, nei juokdarys, krikščionis ir pagonis vienu metu. Jo tapatybės mirgėjo, jis niekada nebuvo tas, kurio laukei, dvigubas: netikrai tikras ir tikrai netikras. Tik toks ir galėjo atrasti sferą, kuri buvo nei Žemėje, nei Danguje, o kitur, ir ten gyvena mūsų su tavimi sukubės ir inkubai. Jis teigė esą Evestrum yra nuostabus esinys, visų pranašysčių motina: ir astronominių (astrologinių), ir medicininių. Kol mūsų suvokimas nekils iš Evestrum, nesuprasime ir gamtos. Panašiai kaip vagystė pranašauja bausmę, debesys žada lietų, o prakaitas – ligą, taip ir Evestra rodo visa be išimčių. Ją įkvėptos liudijo Sibilės ir pranašai, tačiau taip lyg sapne būdrautų. Evestra pasireiškia keturiuose pasauliuose ir kiekvienas iš jų kitam yra pranašystė, vaizdas ir stebuklas; o jų atskleidimas parodys juos dar labiau nelauktus. Ji yra tarpinis pasaulis: nei šen, nei ten, ji yra nei šis, nei tas. Kaip mano pelkė. Pameni, kaip buvome į ją pabėgę? Tada  surinkome pušų spyglius ir kankorėžius, senas durpėtas šaknis ir deginome. Baisiai rūko, blogai degė. Sušalome ir rankas, ir užpakalius. Ir dabar galvoju, kad kankorėžiuose slepiasi medžių galios, ir jei jie svajoja, tai turėtų Evestroje būti ir pušų inkubai, kurie sėklas išnešioja. Ten užauga pušų ir eglių dvasios. Na, ką gi, Matai, ir dabar prašau kankorėžių dvasių nešti su dūmais mano žinią broliui, o aš atsidėkodamas už pušų inkubus išnešiosiu pušų sėklas.

Luanos Masienė nuotr.