Kaip gerovė tampa naikinimu (II)

2 dalis

…Kai prieš dvi savaites galvoje besiblaškančios mintys pradėjo lietis normaliu, rišliu tekstu popieriuje, maniau, kad tuo vienu pliūpsniu ir išsiliesiu. Bet kryžkelėje prie nuorodos su trimis keliais užstrigau. Ne todėl, kad abejonės apniko, o todėl, kad suvokdama kokio ilgio kelias priekyje laukia, nusprendžiau pailsėti ir tik sukaupusi jėgas vėl leistis kelionėn. Pirmus du kelius intuityviai atmečiau, nes neviliojo pranašiškai regima kelio pabaiga. (Žinoma, čia galima mane apkaltinti neobjektyvumu ir savo pozicijos piršimu, bet tiems, kam ši pažeista pusiausvyra neleis ramiai miegoti, suteikiu teises, papildyti ši straipsnį. O aš pasilieku sau teisę kalbėti tik apie tai, kas man sava.) Šioje vietoje išplaukia iš atminties senas tarybinių laikų anekdotas.

Kolūkio skelbimų lentoje iškabinamas plakatas su didžiulu užrašu „Šį vakarą paskaita apie Meilę“. Suguža pilnutėlė salė žmonių: pirmoje eilėje kolūkio pirmininkas su žmona, metų melžėja su vyru; prie sienų tik ką po pamainos spaudžiasi traktorininkai, slėpdami benzinu atsiduodančias rankas; „galiorkėj“ nerimsta jaunimas.

Laukia visi – juk toookia tema! Ir dar viešai. Scenoje pasirodo kostiumuotas pranešėjas. Visi nuščiūva. Mirtina tyla. „Labas vakaras, draugai. Kalbėsime apie meilę. Yra trys meilės rūšys. Pirma – tai vyro meilė moteriai ir moters meilė vyrui. Antra – motinos meilė vaikui. Na, bet apie jas jūs viską patys žinote. Todėl, šiandien aš jums papasakosiu apie trečią meilės rūšį – meilę Partijai…“

Taigi šiandien aš jums papasakosiu apie trečią kelią – kelią maištininkams. Tiesa, pradžioje turiu paaiškinti, kas slypi šioje sąvokoje, kad išvengtume dviprasmybių ir klaidingo mano teksto interpretavimo.

Maištininku įvardiju ne tą asmenį, kurį slegia „pasaulio neteisybė“ ir kuris, įtikėjęs, kad šia našta atsikratys tik įtikinęs kitus vienintele pamatine „tiesa“, o to pasekoje jis ir jie (patikėjusieji) išgelbės pasaulį nuo apgavikų, vagių, parsidavėlių, išdavikų, kekšių, gėjų… Maištininku įvardiju ne asmenį keliantį tautą kovai su priešais (tikrais ar tariamais) ir ne kviečiantį į riaušes miesto aikštėse ar spaudos/televizijos puslapiuose/ekranuose. Tokių maištininkų-revoliucionierių pakanka pirmuose dviejuose keliuose: žengiančių procesijų priešaky su religinėmis vėliavomis ar diegiančių naujus kūno išvaizdos etalonus, bjaurumą pristatant kaip grožį su nuoroda į natūralumą (kas be ko, tikrai prie gamtos priartėjama „bičių sugeltomis“ lūpomis ir „vanago“ nagais ).

Manasis maištininkas nekalba apie sekso revoliuciją ar homofobų perauklėjimą, nedvokia parako dūmais ir nėra apkurtęs nuo revoliucinių salvių, todėl dar girdi dangiškųjų sferų sukimąsi ir pragaro ratų girgždėjimą. Manasis maištininkas – stalkeris, aptikęs paslaptingas vietas, į kurias gali (jums patiems to panorėjus) jus palydėti. Oi, tik nepagalvokite, kad jis tai daro dėl jūsų. Ne. Jis toks savanaudiškas altruistas. Vienam jam kartais tampa nuobodoka, o pakalbėt su kažkuo apie tai, ko niekas nei matęs nei girdėjęs, negali. Ir nudžiunga tuomet jis, kokiam nors žingeidžiam pakeleiviui atsiradus! Ir veda jis tais takeliais į slėpinius, kuriuos pačiam pavyko aptikti, kuomet gerovės grėsmė vedė į susinaikinimą…

Maištininku–stalkeriu netapsi to panorėjęs (tai ne tas pats, kas išsilaikyti vairuotojo teises ir pradėti dirbti vairuotoju). Net ir gimti maištininku-stalkeriu negali (taip kaip gimstama su absoliučia muzikine klausa). Juos užaugina pati aplinka, istorinės sąlygos, visuomenė, prieš tai atlikusios pačius žiauriausius atsparumo testus-išbandymus. Ir tik „nubrūžavus“ tave iki penkiasdešimt septynių briaunų (būtina sąlyga, deimantui tapti briliantu), tavo žmogiškasis pavidalas įgauna maištininko-stalkerio bruožų. Žiauriausia, kad kol šlifuojiesi/šlifuoja nežinai, kam tai daroma… Tas nežinojimas ir pagimdo mintis apie savižudybę – juk kam nupjaustinėti nuo savęs po gabalėlį, juk galima iškart „papjauti“. (Prisiminiau Mikelandželą, kuomet jo paklausė, kaip jis sugeba sukurti liūto skulptūrą. „O, tai labai paprasta! Aš tik nuskeliu tai, kas nėra liūtas“.)

Akmens luitas pradžioje nežino genijaus užmanymo, taip kaip žmogus pradžioje nežino savo ketinimų, iki tol, kol vieną dieną pamato, ką mojuodamas nyčišku kūju iš savęs padarė…

Štai ir aptikome, kaip apsaugoti save nuo totalaus susinaikimo nepažeidžiant įstatymų, kaip nebauginti šeimynykščių savo mazochistiniais išpuoliais, ir kartu patenkinti prigimtinį naikinimo instinktą, kuris protarpiais tampa stipresnis už išlikimo. Atsakymas toks paprastas ir aiškus. KŪRYBA. Tai tas aktas (o perstačius raides, gauname „TAKAS“), kuriame sunaikindami savo patirtis, tarsi išskobiame iš savęs pūliuojančias vietas, o jas kaip inkliuzus sudedame į apčiuopamą-regimą formą-kūrinį. Kūryba suteikia nuolydį įtampai, kylančiai dėl egzistencinio nerimo ir plevenančios amžinybės nuojautos. Kūryba leidžia kas kartą surengti simbolines laidotuves (parodos, knygos pristatymo, koncerto etc. pavidalu), kuomet patenkini ir suicidines vizijas, ir vaikišką smalsumą “o kas ateitų pas mane į laidotuves, jeigu šiandien mirčiau“. Po tokių „laidotuvių“ ir namai pilni gėlių, ir tu dar vis gyvas! Argi ne pasiekimas?

O kur dar intrigą keliantis klausimas: kiek tavoji kūryba, jau meno pavidalu, pajudins akmenėlį žmonių sąmonėje? Suprasdamas, jog retkarčiais dar ir vandens šliūkštelt teks, kad akmenėlį išplautų, randi motyvą pagyventi…

Nereikia jokių cunamių nunešt miestus ir jokių revoliucijų… Mažas akmenėlis ilgainiui tokią griūtį gali sukelti, kad pro atsiradusias ertmes į įprastą žmonių gyvenimą jau nesunkiai prasiskverbs -mano mylimiauso Lietuvos filosofo Gintauto Mažeikio įvardintos – “sistemas naikinančios klaidos: pasaulio pranašai”.

Taigi, kaip dabar negyventi, kai save taip suintrigavai? Laikinai primiršęs ir savo „buvimą neužbaigtu“, ir „gyvenimo nepakankamumą“, toliau gyveni kurdamas, kad vėl surengtum (jau eilines) laidotuves. Su dūdų orkestru, šypsena veide (tikra) ir palaimingu minties švystelėjimu: “Koks gražus šis laidotuvių maršas“.

p.s. čia priėjo Kindziulis ir tarė:
– O kur man eiti, jeigu nei vienas iš tavo trijų kelių nedomina. Pirmuoju buvusi žmona traukia, antrajam plikė manoji trukdo, trečias per nykus ir sunkus.
– Tavo kelias štai šis, – ir švelniai pasuku jį 180 laipsniu kampu. – Aiškus, pažįstamas, vienintelis. Kelias atgal.

nuotrauka: Mindaugas Gabrėnas

Pin It on Pinterest

Share This