1) Kančia-nepasitenkinimas-skausmas (duḥkha) Indijos mąstytojų laikytas prigimtine žmogaus būsena. Svarbu paminėti, kad žmogus Indijos filosofijoje nėra griežtai apibrėžtas bei išskirtas iš kitų gyvų būtybių. Filosofiniuose tekstuose beveik nevartojamas žmogaus terminas, bet tik „savastis, siela“ – ātman, jīva, puruṣa. Žmogus suprantamas kaip viena tobuliausių savasties raiškų, tačiau savastis skirtinguose gyvenimuose (jātaka) gali pasireikšti kaip gyvūnas, augalas ir pan. Įdomiausia, kad pas budistus, jainus galima aptikti mokymą, kad, pasiekus žmogaus lygmenį, jau nebegalima persikūnyti į nežmoniškus pavidalus.
2) Kančios (duḥkha) būsena yra „išeities padėtis“, remiantis kuria buvo kuriamos filosofinės sistemos, kurių tikslas pateikti kančios sustabdymo bei išsilaisvinimo mokymą (mokṣa, nirvāṇa, niḥśreyasa, kaivalya, apavarga).
3) Kančia-nepasitenkinimas ypatingai svarbiai pasireiškia žmogui, nes jis, skirtingai nei dievai, kančią patiria intensyviai ir, skirtingai negu gyvūnai, gali suvokti jos priežastis ir ją sustabdyti.
4) Beveik visa Indijos filosofija yra egzistencialistinė ir, skirtingai nuo vakarietiško egzistencializmo, Indijos filosofinės sistemos ne tik konstatuoja kenčiančio žmogaus padėtį, bet savo mokymu siekia ją pakeisti. Šis motyvas turėtų skambėti pranešimo metu.
Kančia-nepasitenkinimas laikomas pirmine žmogaus būsena beveik visoje senojoje arba klasikinėje Indijos filosofijoje (senoji filosofija datuojama nuo sūtrinių tekstų pirmaisiais amžiais pr. Kr.), tačiau ypatingai išryškinamas keliose srovėse: budizme, yogoje bei sāṃkhyoje. Kaip minėjau, pagrindinis terminas, įvardijantis kančią Indijos filosofijoje, – duhkha (dukkha). Termino etimologija kebloka, jis kildinamas iš dviejų žodžių duṣ ir kha, duṣ reiškia „blogas“, o kha – „tarpas, ertmė, skylė“. Rgvedoje žodį bandoma sieti su nepatvaria vežimo ašimi ir jis priešinamas terminui – suhkha, gerai ašiai. Tačiau panašu, kad terminas duhkha greitai virto bendriniu terminu ir tokią jo vartoseną aptinkame ankstyviausiose upanišadose – Bṛhadāraṇyakoje bei Chāndogyoje. Žodis pavartotas kontekste, kur tvirtinama, ,,kas siekia ātmano, tas gauna viską, bet kas jo nemato, patiria kančią”. Visgi Vedose ir upanišadose duhkha minimi labai retai. Duhkhos reiškinį, kaip patį reikšmingiausią veiksnį, lemtingai apsvarsto Buda. Buda (Torčinovo įžvalga) pakeičia visą iki tol buvusį Indijos minties kontekstą nauju tikrovės įvertinimu (tikrovės pertvarkymu), į kurį ilgainiui sureaguoja visi Indijos mąstytojai. Buda remdamasis asmenine patirtimi, o ne įsakymais, Vedų tekstais ir pan. (čia labai svarbus momentas) suformuluoja teoriją, kurioje į pirmą vietą iškeliamas išsilaisvinimas (nirvana, mokša) nuo kasdienybės, nuo medžiaginio gerbūvio (artha). Minėta asmeninė patirtis – tai kančios patirtis, matant seną, sergantį ir mirštantį žmogų, kuriuos Buda kontempliuoja 5-6 metus, kol galiausiai išmąsto būdus, kaip įveikti kančią (pasiekti nirvaną), jos įveikimas – tai savęs transformacija (perkeitimas požiūrio, veiksmo, mąstymo ir pan., savęs redukavimas). Buda padaro milžinišką indėlį į psichologiją (tai, kad sanskritiškai vadinama žodžiu – adhyātmika), pvz., Buda įveda tokius terminus: vedanā, saṃjñā, samskara, bei padaro jos smulkesnę analizę į mažesnius psichinius aktus (caitasika)), kontempliaciją, šiuos pasiekimus ilgainiui perima beveik visos indų filosofijos mokyklos.
Tad kokia yra žmogaus prigimties analizė pasak Budos? „Dharmos rato įsukimo sūtroje“ (Dhammacakkappavattana Sutta) Buda pasakė pirmąjį pamokslą penkiems savo bendražygiams, Budos atradimas – viskas yra kančia (sarva duhkam asti), „O vienuoliai – tai taurioji tiesa (ariya): gimimas yra kančia, senatvė yra kančia (liga yra kančia), mirtis yra kančia, nemalonių dalykų pasiekimas yra kančia, atsisiejimas nuo malonių dalykų yra kančia, negavimas to, ko nori, yra kančia, trumpai tariant, 5 nuosavos skandha yra kančia“. Bet kančiai nėra priešinama laimė ar džiaugsmas, pasak Budos, laimė irgi yra kančia: ,,Ką paprasti žmonės laiko laime, prabudę – kančia.” (samyutta nikāya 136) Toliau pateiksiu smulkesnį kančios išdėstymą, kuris pasirodo “Kančios sutroje“ (Dukkhatā sutta, SN 45.165, bet vėliau daug komentuojama ir cituojama beveik visuose veikaluose). Šioje sutroje kančia suskirstoma į tris rūšis: duḥkha-duḥkhatā (tiesioginė kančia), vipariṇāma-duḥkhatā (kismo kančia) ir saṃskāra-duḥkhatā (sąlygotumo kančia) (Samyutta Nikaya 45,165). Tiesioginė kančia – tai nemalonus pojūtis, pvz., tiesioginis skausmas (taip pat minima gėda). Kismo kančia – tai savotiškas egzistencinis nerimas, nuovoka, kad visi dalykai praeina, tad, pvz., jeigu susitelkiama ties maloniais pojūčiais, nesuvokiant, kad jie neamžini ir nepraeinantys, malonūs pojūčiai netrukus gali virsti priežastimi atsirasti tiesioginiai kančiai, kai malonūs potyriai praeis, nes matysis kontrastas. Sąlygotumo kančia – tai kančios forma, kad dalykai yra sudėtiniai iš dalių (skandha-anātma) bei sąlygoti karmos, tai supratimas, kad nėra nieko pastovaus ir substancialaus. Tad ką siūlo Buda? Buda formuluoja savo mokymą kaip vaistą išsilaisvinti nuo kančios. ,,Vandens gyvatės palyginimo sutroje” (Alagadduupama sutta): ,,Aš mokiau vieno ir tik vieno dalyko, kančios ir kančios nutraukimo” (majjhima nikaya, 22). Kančia kyla ne iš pasaulio, bet nuo mūsų pačių nereflektuotų sąlygų, kurias mes priimame nekvestionuodami. Tad išsilaisvinimas – tai mąstymo perkeitimas, kuris pasireiškia kaip dalykų nesuabsoliutinimas, netapatinimas savęs nei su vienu egzistuojančiu dalyku ir dėl to neprisirišimas nei prie vieno iš jų.
Dabar trumpai apie samkhyą-yogą. ,,Samkhyąkārikā” prasideda tvirtinimu (SK 1.), kad egzistuoja triguba kančia (Duḥkha traya). Komentaruose sakoma, kad šioji triguba kančia – vidinė savasties (ādhyātmika), išorinė natūrali (ādhibhautika) bei dangiška (ādhidaivika). Kančios negali panaikinti jokios laikinos priemonės (pvz., medicinos priemonės – āyurveda – tai tik laikinas vaistas), todėl kyla noras ją stabdyti (jijñāsā apaghātake). SK 2. Vedos ir aukojimai negali padėti, nes tai nešvaru (aviśuddha), smurtinga (kṣaya) bei perteklinga (atiśaya). Sustabdyti kančią gali tik skirtis (vijñāna) tarp neatsiskleidusio (avyakta), atsiskleidusio (vyakta) ir žinančiojo (jña). Čia kalbama apie 2 pradus, kurių sąveikoje atsiranda visi kiti: tai prakṛti bei puruṣa. Yogoje plėtojama ta pati perskyra (išskiriamos trys kančios rūšys), pabrėžiama, kad šią trigubą kančią galima pašalinti tik atsiribojus nuo visko, kas yra medžiagiška ir panyrant į save patį (samadhi), atsisakant nuo proto, ašybės bei aumens (šie atsiranda kaip medžiagiški įrankiai ir skirtingai nei vakaruose nėra laikomi dvasinėmis substancijomis – kokie nors res cogitans). Duhkhos nepatiria tik grynoji siela – puruša, kuri neturi jokio ryšio su medžiaga.
Nyāyos mokykloje kančios (duhkha) priežastis laikoma iškreiptu žinojimu (mithyājñāna). Nyāya gvildena pažinimo bei logikos klausimus. Beveik visi nyayos veikalai (pradedant nuo „Nyāyos sutrų“) prasideda trumpu apibūdinimu, jog mokyklos svarbiausias tikslas – kančios nutraukimas. Tvirtinama, kad klaidingas žinojimas (mithyājñāna) sukelia klaidas (doṣa), klaidos sukelia pasekmes-karmą (pravṛtti), šios sąlygoja naują gimimą (janma), o naujas gimimas reiškia naują kančios pradžią. Netgi labai preciziškas mąstytojas k Gangeša, kuris laikomas naujosios nyāyos pradininku, savo magnum opus – „Tattvacintamani“ pradeda tuo, kad pasaulis pilnas kančios ir didžiulis veikalas yra būdas sušvelninti šią kančią. Nyāyos mokyklos siūlomas kančios pašalinimo būdas – tai preciziškas mąstymas. Vaišešikos mokykla kančią suklasifikuoja kaip vieną iš neatskiriamų sielos būsenų medžiagoje, jau, pavyzdžiui, vaišešikos sūtroje sakoma, kad šalia jų dar jaučiamas malonumas (suhkha), budra (buddhi), taip pat geismas (iccha), priešiškumas (dvesa) bei pastanga (prayatna). Smulkiau duhkha apibrėžiama Prašastapados, jis apibūdina kančią kaip žalą-kenksmą (upaghāta), kai juslės patenka į santykį su nepageidaujamais objektais, sąlytyje su protu bei neigiama karma. Praeities kančia – tai atsiminimas apie neigiamus objektus, ateities – tai neigiamo objekto laukimas. Kančios nutraukimas reiškia tikrovės pradų suvokimą, gebėjimą juos atskirti vienas nuo kito, tai yra pažinimas tikrovę sudarančių pradų (arba kitaip pasakius, pažinimas tikrovės sąlygų) ir dėl to sąlygų netikėtumo pavojaus numalšinimas.
Dabar trumpai apie advaitą vedāntą. Samkara „Brahma sutrose“ nurodo, kad kančia yra sielos iliuzija (jiva māyā), ji atrodo tikra, kai negalime savęs atskirti nuo kūno, juslių bei ribojančių darinių (adhyāropų), tokių kaip vardai ir pavidalai (nāmarūpa). Samkara skiria savastį (ātman) ir žemiškos tikrovės aš (jīva). Žemiškas tikrovės aš įstrigęs kūne laikoma iliuzija, ir dėl to patiriamas nepasitenkinimas aukštesnės tikrovės atžvilgiu yra mažiau tikras, žinoma, galima ginčytis, jog netikras objektas ar būsena irgi kelia kančią, bet Śaṃkara seka Budos keliu bandydamas. Tikra tikrovė Samkarai yra mūsų mąstyme atrandamas vienio žvilgsnis, galėjimas matyti objektus kaip vieną.
Jainų supratimu (nuo Umāsvāčio „Tattvārtha“ sutros), kančia kyla dėl varžančios medžiagos (āsrava), kuri apriboja jīvos galias. Kiekviena jīva turi žinojimo (jñāna), pastabumo (darśana), laimumo (sukha) bei jėgos (vīrya) savybes, tačiau dėl ryšio su ajīva visos savybės yra apribojamos ir jīva patiria nepasitenkinimą. Vienintelis būdas yra asketizmas (tapas), kuriuo po truputi atsisakoma nuo medžiagos, kiekvienu veiksmu siekiama įveikti medžiagiškos polinkius, pvz., mažinant valgio poreikį.
Šiais pavyzdžiais norėjau parodyti, kad indų mąstytojams, kaip ir egzistencialistams, nepasitenkinimas yra kertinė problema, kurią jie siekia spręsti siūlydami skirtingas teorines prieigas bei praktikas, kurios, kaip tvirtinama, šalina ir įveikia kančią, bet ne tik ją apmąsto. Dažniausias būdas yra savęs perkeitimas, peržiūrint kasdienines nuostatas, pirmiausiai sveiko proto nuostatas, suvokiant visko sąlygotumą. Buda siūlo neprisirišti prie dalykų, samkhya-yoga siūlo kreipti dėmesį į nekintantį aš, kuris laikomas kaip visa ko sąlyga, kurio nepaliečia kančia. Nyaya-vaišešika analizuoja ir neutralizuoja kančią ją klasifikuodama ir bandydama paaiškinti, advaita tvirtina, kad kančia yra iliuzija, jainai siūlo griežtas praktikas, kuriomis siekiama atsiriboti nuo medžiagos. Visi minėti būdai yra pasiekiami kiekvienam individualiai, be niekieno pagalbos, bet Indijos filosofijoje taip pat milžinišką reikšmę turi mokymai, kuriuose kančia aiškinama Dievo malonės kontekste, jos pašalinimas laikomas Dievo valioje, atsidavimas (prapatti) Dievui ir kitiems laikomas pagrindiniu kančios pašalinimo būdu, tas pats išryškinama ir mahayanos budizme (ypatingai bodhisattva kelyje).