Kasdienybės (o kodėl ne spalvotoji?) revoliucija

tekstas: Gintautas Mažeikis

1. Kasdienybės revoliucijos prieš integruotą priklausomybę

Kasdienybės revoliucija yra išsilaisvinimas iš įsigėrusio į mus, mus supančius daiktus ir santykius, procesus ir kalbą, pavergtumo ir nuo noro pavergti.  Ši revoliucija gali vykti šiuolaikinėje daugialypių santykių bei procesų aplinkoje ir reikštų sąmoningą dalyvavimą plėtojant intensyvumų istoriją. Socialinių, kultūrinių, ekonominių santykių ir gamybos  intensyvumai yra naujasis materializmas, kurio reikšmes nagrinėja šiuolaikinė socialinė ir politinė kritika. Būtent reprodukavimo, rekonstravimo ir išardymo, perdirbimo, cirkuliacijos intensyvumai šiandien apibrėžia materializmą, įgalina materialistinę visuomenės kritiką, kurios vengia ar ją nutyli dvasingumą ginantys „inteligentai“. Dalykai, kurie Lietuvoje visados buvo paraštėse ir mąstomi ne autentiškai, o verstiniais tekstais bei menkais komentarais jiems: revoliucija ir materializmas. „Dvasingos“ tautos idėja ir kultas reiškia, kritinės teorijos požiūriu, ne daugiau, o tik melagingos sąmonės, klaidingo mąstymo, tikratikystės, ideologinio doktrinizmo būsenas. Kuo tauta dedasi dvasingesnė ir sau pakankama, tuo mažiau suvokia savo priklausomybes nuo įvairiausių komunikacijų, darbo santykių, engimo formų, priklausomybės būsenų, kalbinių ir mąstymo štampų… Priešingai, dvasingumą ginantys ir atstovaujantys autoriai gyvenimo prasmę nuolatos pateikia mito forma: kaip grįžimą prie didžiosios versmės šaltinio, kaip tautos dermę, tvarumą ir vienybę, kartu viešai drausdami ar, dažniau, tyliai sabotuodami, įvairovės proveržius, tradicijų trūkius, naujuosius spontaniškumus ir jų besimokančią plėtrą.

Vis dėlto viešoji komunikacija ir švietimas, nauji darbo santykiai įgalinantys iniciatyvas, naujas idėjas ir ne tik pinigų, o pirmiausiai gebėjimų ir kompetencijų cirkuliaciją, formuluoja ir kitokius reikalavimus socialinei, kultūrinei, politinei Lietuvos būklei. Migracija ir prievarta šeimose (paskandinti ir užmušti vaikai …) atveria Kasdienybės revoliucijos būtinybę. Problemines gyvenimo sferas aptinka ne tik pavieniai tyrinėtojai, o aptaria socialiniai tinklai ir žiniasklaida. Būtent viešoji komunikacija ir spontaniškas aktyvizmas formuoja požiūrį, kad yra daug sferų, kur taip ilgiau gyventi nebegalime, nes lietuviško baudžiavinio ir kolūkinio kaimo, sovietizmo, Gulago, kalėjimų, autoritarinių industrinių režimų nesąmoningas tęsimas ar aukštinimas yra į mus įsigėręs pavergtumas ir nelaisvė. Praeities blogį nešamės kartu su kūno nesąmoningumu, su mus supančia daiktų ir institucijų tvarka, su mąstymo ir elgesio inercijomis. Visa tai įveikti ir yra reikalinga Kasdienybės revoliucija. Tačiau ne tik vaikai, o ir mušamos ir užmuštos moterys, prievarta šeimose, žudomos senutės (prisiminkime Kražių naująsias skerdynes), partijų ir kariuomenės … korupcija, nepasitikėjimą keliantis BVP paskirstymas ir valdininkų klasės hegemonija yra paskatos Kasdienybės revoliucijai.

Vidas Poškus. PREZIDIUMAS.2016. 60×34.

2. Kasdienybės revoliucijos tikimybė posovietiniame pasaulyje

Apie įsigėrusio ir neregimo blogio (takaus, drungno, pasak Z. Baumano ir L. Donskio) buvimą liudija posovietinio pasaulio spontaniški graffiti, plakatai, vieši riksmai ant medžiaginių sienų ar internete. Adiaforizacija arba santykių šaltumas, abejingumas, yra naujoji blogio forma, kurią svarsto Z. Baumanas, ir kuri yra integrali takiajai modernybei. Vis dėlto, takusis blogis, sumenkėjęs iki valdininko kasdienybės, verslininko ciniškumo ir darbuotojo visiško susvetimėjimo savo klasės atžvilgiu, skirtingai reikiasi posovietiniuose kraštuose ir Vakarų demokratijoje. Sovietinis paveldas įskiepijo ne partinę, o nomenklatūrinę hegemoniją, kuri lengvai transformuojama į naujus klaninius santykius, į neoliberalizmą (verslas plius nomenklatūra), į naująją oligarchiją ar naujų valdžios vertikalių kūrimą su konstitucinių teisių ignoravimu ar teisiniu jų ribojimu. Tai sukuria mišrią būseną, kai demokratiški, spontaniški naujųjų klasių (dažniausiai susiję su kūrybine klase) atstovai sako, kad toliau taip gyventi nebenorėtų. Šie šūkiai plinta socialiniuose tinkluose, graffiti pavidalu viešosiose erdvėse ar spausdinant naujuosius atsišaukimus ir fanzinus (nuo fan magazine). Jų lyginamoji analizė gali padėti ir mums suvokti iš kur mūsų sielos eina ir kaip jaučiasi, be jokių teologinių fantazijų. Lietuvoje didelė problema yra vienpusė emigracija. Apskritai, darbo jėgos, vadinasi gebėjimų, žinių, iniciatyvų ir kūrybingumo, migracija, mainai yra būtinas ir sveikas dalykas, nuolatos išjudinantis stovinčius, pūvančius vandenis, besiformuojančius klanus, privilegijų grupe. Migracija padeda griauti ar stabdyti valdininkų savivalę, užtikrina idėjų cirkuliaciją, integruoja Lietuvą į Europos raidos procesus ir daro ją žymiai labiau konkurencingą ir bendradarbiaujančią (kooperuotą). Tačiau emigracijos vienpusiškumas veikiau primena pabėgėlių srautus iš Lietuvos, nematomą pilietinio karo ar perdėto engimo, nepalankaus gyvenimui klimato buvimą. Tai yra pagrindinė paskata Kasdienybės revoliucijai, o jos vedančiąja grupe gali tapti kūrybinė klasė plačiąja prasme, kuri labai sparčiai plinta ir integruojasi į kultūra grįstos ekonomikos sektorius, naujais komunikacijos būdais siekdama transformuoti visus gamybinius santykius. Tačiau nei viena revoliucija neatsitinka be negrįžties taško ar būsenos atradimo, be tam tikro įvykio, skatinančio greitus socialinius procesus. Lietuvoje tokiais įvykiais tampa smurto šeimoje ir prieš vaikus atvejai. Kiekvieno skausmo ar kiekvienų garsių žudynių ar laidotuvių atveju plinta užrašai  apie „Gymiau gyventi …“. Kroatijoje Goli otok (Nuogos salos) lageryje (J. Broz Tito laikų), kuris yra dabar kurortinė vieta ir menkavertis muziejus, ant sienos radau užrašą  „Svršeno je! A šta sad?“ („Padaryta. O kas po to?“), kas šaukia tai, kad kankinimų sistema sukurta Tito Kroatijoje ir Jugoslavijoje išliko, kaip įsigėrusi tikrovė, nes nebuvo Kasdienybės revoliucijos! Lietuvoje, po Sąjūdžio, taip pat reikėjo ir dar reikia rašyti „Svršeno je! A šta sad?“ („Padaryta. O kas po to?“). Televizijos ir kitur laidose nuolat ir labai radikaliai klausiama „Kas padaryta?”, o atsakoma visados pakeičiant radikalų klausimą į: ministerijoje pakeistas valdininkas ir apsvarstyta Seime pataisa … Tai ne Kasdienybės revoliucija!  O kai būtinybės Kasdienybės revoliucijai nejaučiame, atsiveria žeminimo ir skausmo, vienas kito niekinimo bedugnės. Vorkutos mieste (Maskvos gatvėje) buvo (2016 žiema) graffiti „ Здесь не бывает больно» – „Čia nebūna skaudu“. Šis užrašas liudija, kad tai miestas, aplinka, kur niekas negali skųstis, kad kam nors skaudu, ar gaila, ar verkti … Tai yra pasaulis, kur Kasdienybės revoliucija dar nesimato. „Čia nebūna skaudu“ yra ir Lietuvos būsena iki Kražių senučių skerdynių ir šuliniuose skandinamų vaikų. Lietuvoje dar pilna vietų kur „Čia nebūna skaudu!”, kur nebūna nei gaila, nei pagarbu, o apie žaisminga, kūrybiška, laiminga … tik pasvajoti. Štai kodėl reikia Kasdienybės revoliucijos!

Vidas Poškus. ŠOKANTIS IR ŽIŪRINTI. 1999. 17×10. Popierius, markeris.

3. Oranžinė ar kasdienybės revoliucija Ukrainoje, Rumunijoje ir Gudijoje?

Kremliaus saugumas spalvotąja demokratine revoliucija gąsdina Baltarusijos prezidentą A. Lukašenką? Neva Kremliaus saugumas geriau žino ir seka situaciją, nei visur kur infiltruotas Baltarusijos saugumas? Nori pričiupti blefuodami? Naivu. Vis dėlto, kas yra oranžinė arba spalvotoji revoliucija? Visos revoliucijos radikaliai skiriasi priklausomai nuo to, kokią naudoja grįžimo, prasiveržimo ir santykio su menama esme retoriką. Spalvotosios revoliucijos esmingai skiriasi ir nuo konservatyviosios Šlovingosios Anglijos revoliucijos (1688-1689), reiškusios įprastinės anglikoniškos tvarkos restauraciją, ir nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, skelbusios 1789-1799 m. grįžimą į Romos respubliką (jakobinai ir direktoratas), o 1799 -1814 m. grįžimą į Romos imperiją, ir nuo bolševikinės 1917 metų revoliucijos, skelbusios jau ne grįžimą, o prasiveržimą į naują, regimą, ateities esmę. Spalvotosios revoliucijos primena JAV revoliuciją (1765-1783), skelbusią grįžimą prie prigimtinės, natūralios tvarkos, turėdami omenyje liberalią svajonę patiems siekti socialinės laimės demokratinėje respublikoje. Būtent taip save interpretavo 1848-1849 metų Tautų pavasaris Europoje, kai daugelis imperijų ar kunigaikščių valdomų tautų ir atskirų miestų (Prancūzijoje, Italijoje, Habsburgų imperijoje, Vokietijoje, Danijoje …) ėmė siekti nepriklausomybės ir daugiausiai vadovavosi JAV revoliucijos idealais, taip sukurdami būsimą spalvotųjų revoliucijų precedentą. Visiškai kitaip vertintina kasdienybės revoliucijos idėja, kurią formulavo H. Marcusė, G. Debordas, R. Vaneigeimas ir kurios dalimi galima laikyti 1968 metų Paryžiaus studentų sukilimą, bei 1968-1969 metų hipių „revoliucija“ San-Franciske bei Martino Lutherio ir Juodųjų Panterų kova prieš rasinę segregaciją JAV. Kasdienybės revoliucija yra permanentinė ir vadovaujasi ne valdžios užėmimo ir esmės įgyvendinimo (grįžtant prie esmės ar prasiveržiant į naują esmę), o integralių, įkūnytų į kasdienybę hegemonijų, neregimų sienų ir gijų šalinimu ir spontaniškumo bei kūrybingumo įgalinimu. Kasdienybės revoliucijos elementai būdingi kovai su rasizmu, su kolonializmu, feminizmo ir lesbiečių bei gėjų emancipacijai, kovai su korupcija, subkultūriniams sąjūdžiams, naujų gyvenimo stilių paieškoms, kūrybinės klasės politiniams siekiniams, transformuojant visą politinių komunikacijų lauką. Kuomet Kremlius šantažuoja Lukašenką spalvotąja revoliucija ir kai Lietuvoje ir Ukrainoje svajojama apie tokios atsitikimą Gudijoje, vis dar galvojama JAV revoliucijos ir Tautų pavasario terminais: grįžimas prie menamos natūralios demokratinės tvarkos ir prigimtinių teisių įgyvendinimo, kas paslepia neregimąsias valdžios formas ir įteisina naujuosius oligarchus ir segregacijas. Toks galvojimas ydingas iš esmės. Jei Oranžinė revoliucija Ukrainoje (2004 m.) dar turėjo šio naivaus išsilaisvinimo iš Rusijos kolonializmo įvaizdžių, tai jau 2013-2014 m. Euro-Maidanas turėjo visą aibę kasdienybės revoliucijos bruožų: pirmiausia, kova su korupcija ir klaniniu šalies valdymu. Kasdienybės revoliucijos elementų rasime šių dienų protestuose Rumunijoje prieš korupcinį-nomenklatūrinį šalies valdymą. Revoliucija Gudijoje yra galima kaip mišri spalvotoji (nuo Kremliaus įtakų), bet kartu ir kasdienybės revoliucija, kuri įgalintų visų valdžios struktūrų demokratizaciją, autonomizmą, savivaldą, kalbinę ir etninę savimonę, o tai yra kur kas daugiau nei paprastas valdžios nuvertimas. Kremliaus saugumas šantažuodamas A. Lukašenką spalvotąja revoliucija nemato ir nesuvokia reikšmingesnio vyksmo: kasdienybės revoliucijos.

Vidas Poškus. MERGELIŲ KALNAI. 2016. 180×120. Popierius, akrilas.

4. Kūrybinė klasė kaip Kasdienybės revoliucijos subjektas

Šiandien kūrybinė klasė plačiąja prasme yra ne tik Kūrybinių industrijų darbuotojai (reklamos, dizaino, architektūros, programavimo, teatro …), bet daug plačiau: tai atstovai visų sferų, kur veikia Kūrybinės ekonomikos principai – spontaniškumas bei inovacijos – siekiant didelių technologinių ir komunikacinių proveržių. Pavyzdžiui, naujasis marketingas remiasi ne primetimo strategija ( kai siekiama pateikti vartotojams kaip galima daugiau tam tikrų prekių), o plataus bendradarbiavimo, komunikacijos, individualaus vartojimo skatinimo, tokiu būdu marketingui įsitraukiant ir įvairinant, įgalinant kasdienybę. Strateginė ir viešoji komunikacija šiuo metu tampa integralia bent kiek sėkmingos įmonės dalimi. Todėl vizualinis dizainas, marketinginė ir kūrybinė komunikacija keičia visus darbo santykius ir revoliucionizuoja visą ekonomiką. Tai reiškia, kad senoji valstybės tvarka, valdininkų gyvenimo būdas, pasenęs ir regresyvus proletariatas ir valstietija bus ir yra veikiami revoliucinės kūrybinės klasės. Ji ir yra tas faktorius, kuris kuria ne vietines „tarybas“, būdingas gamyklų darbininkams ir jų savivaldoms, bet dinamiškus kooperuotus tinklus, komunikacinius ir partnerystės centrus, kurie nebėra nei valstybiški, nei sutampa su valstybių sienomis, o priklauso nuo plačiosios migracijos ir kūrybinių tarptautinių santykių. Todėl saugumui, jei tik jis bando ginti senosios nomenklatūros interesus, itin sunku sekti tarptautinius Kasdienybės revoliucijos centrus, o jei jie tai daro, patys tampa veikiami kūrybinės klasės bei jos interesų ir bet kada gali pradėti veikti prieš savo senąją ir nomenklatūriškai sustabarėjusią valdymo struktūrą. Štai kodėl Kasdienybės revoliucija yra permanentinė.

5. Hibridinės arba po-kasdienybės revoliucijos

Atvejų analizė rodo, kad šiuo metu vis rečiau yra galimos grynosios revoliucijos: grįžimo prie esmės, proveržio į naująją esmę ar išėjimo už hegemoninių esmių rengiant Kasdienybės revoliucijas. Dažniausia vyksta hibridinės revoliucijos, kokia laikytinas Euro-Maidanas Ukrainoje 2013-2014 metais. Esmės revoliucija (valdžios pakeitimas, valdančiųjų grupių pasikeitimas, politinės retorikos pasikeitimas) turi savo pradžią ir pabaigą, o Kasdienybės revoliucija užima daugelį metų ir demontuoja senąsias hierarchijas, priklausomybes ir engimo formas žingsnis po žingsnio. Vis dėlto Kasdienybės revoliucijos dažniausiai negalima įgyvendinti be klasikinės (esmės) revoliucijos – pirma, įveikiami oligarchai ar pakeičiama visa valdymo sistema, o tik po to vykdomos gilios ir labai svarbios socialinės, kultūrinės, institucinės, humanistinės reformos.

Eglė Mažuknaitė. UTOPIJA: NEATITIKIMAI BALTŲJŲ VARNŲ ŠALYJE – NAUJOJI RŪŠIS.
2016. 21X29,7. Popierius, mišri technika.