Kelias holizmo ir harmonijos link

tekstas: Ona Gaidamavičiūtė

Šiauliuose gyvenančios ir kuriančios Zitos Vilutytės (g. 1970 m.) kūryba tokia įvairiapusė, kad ją sunku sutalpinti į bet kokius rėmus. Kūrėja – itin produktyvi muzikantė, kompozitorė, dailininkė, vienintelio Lietuvoje holistinio judėjimo teatro „S“ įkūrėja, mąstytoja, ieškanti naujų kelių, kaip ateinančioms kartoms parodyti, jog pasaulis neturi ribų.

Ji surengė per 40 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Italijoje, Indijoje, Gruzijoje, Vokietijoje, Portugalijoje, Makedonijoje, Maltoje, Latvijoje, Estijoje, Danijoje ir kt.).

2011 m. Šiaulių dailės galerijoje „Laiptai“ vyko paroda „Atlas obscura“ ir paroda Lietuvos mitologijos motyvais Tarptautiniame meno festivalyje Danijoje. Tais pačiais metais Nyderlandų F.G.S. galerijos rengiamame tarptautiniame konkurse parodos kolekcija „Atlas obscura“ pelnė bronzinį apdovanojimą. 2015 m. surengta paroda Šiaulių P. Višinskio dailės galerijoje „Kokoro“. 2016 m. ir 2018 m. autorė dalyvavo piešimo bienalėje Makedonijoje, 2017 m. – „Mithogenia Art Academy Art Fair“, Portugalijoje ir APS MDINA šiuolaikinio meno bienalėje Maltoje, 2018 m.  – Ketvirtoje tarptautinėje bienalėje Juodkalnijoje M.K. Gregovičiaus „Biennal of Nude“. Jos darbų yra Gruzijos D. Kipiani memorialiniame muziejuje, Makedonijos Skopje pasauliniame piešinių muziejuje bei Juodkalnijos M.K.Gregovičiaus memorialiniame muziejuje.

Zita Vilutytė. PACHA MAMA. 2011. 80×80. Akrilas, preskartonas. Bronzinis apdovanojimas Nyderlanduose.

Z. Vilutytė nuo 2013 m. yra meno projekto „Anima Mundi“, kasmet vykstančio skirtingose šalyse, direktorė ir tarptautinės meno, kultūros ir mokslo asociacijos IAF ANIMA MUNDI prezidentė. 2018 asociacija rengė pirmąją tarptautinę moterų meno bienalę ‘No standART“, kuri vyko Lietuvoje. Šiuo metu vyksta projektai ir darbai, kuriant socialinio praktikos meno Migruojančią akademiją.

Viena iš naujausių autorės parodų „Klausyk“ buvo atidaryta 2018 m. gegužės 7 d. Šiaulių universiteto bibliotekoje. Parodos atidarymą lydėjo ir Šiaulių menininkų, tarp jų – kompozitoriaus Gediminas Dapkevičiaus, fleitininkės Astos Krikščiūnaitės, pianisto Arijaus Ivaškevičiaus ir pačios autorės muzikinės interpretacijos. Per parodos atidarymą buvo pristatytas meninis-muzikinis projektas „Klausyk…“. 2019 m. autorė surengė tapybos darbų parodą „ Pas de Deux su savo siela…“,  šią vasarą, birželio mėnesį ji ruošiasi dalyvauti Serbijoje vyksiančioje, Nacionalinės televizijos galerijoje organizuojamoje tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje, kurią rengia Belgrado kultūros asociacija, o liepos mėnesį – Budapešte vyksiančioje DUAL galerijos organizuojamoje tarptautinėje parodoje.

 

Kūrybos ištakos ir raida

2004 m. Zita Vilutytė įkūrė holistinį judėjimo teatrą „S“. Su juo sukurta per 20 spektaklių, kartu su holistinės muzikos grupe „Vartai“, bendradarbiaujant su Šiaulių berniukų ir jaunuolių choru „Dagilėlis“, Šiaulių kameriniu orkestru bei Šiaulių universiteto kameriniu orkestru. Projektai „Saulės kelias“ (2002)  „Dangaus kukurūzai“ (2004), „Žvaigždžių knyga“ („Trinity“, 2004), „Saulės sodas“ (2005), „Adaptatio“(2007)  buvo pristatyti tarptautiniuose teatrų festivaliuose įvairiose šalyse.

2007 m. Indijos mieste Bangalore su Indijos muzikantų grupe įvyko muzikinio veiksmo „Adaptatio“ premjera.

2008 m. balandį pristatytas muzikinis veiksmas „Fortūnos ratas“ pagal žymiojo armėnų mistiko Georgijaus Gurdžijevo (1866–1949) muziką.

Z. Vilutytė 2006–2007 m. Indijoje dalyvavo poezijos projektuose, kuriuos organizavo Delio poetų sąjunga ir „Soul Art Society“. Ten surengė dvi grafikos darbų parodas (Delyje, 2006 m., Bangalore, 2007 m.), iliustravo dvi knygas – I. K. Angiras poezijos knygą „Gajre“ ir į hindi kalbą išverstas „Lietuvių liaudies pasakas“.

Vieni iš svarbiausių Zitos Vilutytės dailės kūrinių (tapyba, grafika) ciklai: „Mandalaluna“, „Still“, „Atlas obscura“, „Saulala“, „Lietuvos mitai. Tarp dangaus ir žemės“, „Equinox“, „Third ear“, „Garje“, „Trinity“, „O mere Sehyatri“, „Saulės sodas“, „Dainos“, „Heavencorn“.

Zita Vilutytė. LADA. 80×80. Akrilas, preskartonas.

Žvelgdamas į darbus stebėtojas patiria judėjimo įspūdį, regis, kad viskas sukasi centro lik. Mandalose akivaizdi simetrija, ritmo pojūtis, perteikiamas erdvės gylis. Pasak M. Merleau-Ponty: „Kaip tik ši erdvė be slėptuvių, kuri kiekviename savo taške yra kaip tik tai, kas ji yra, kaip tik šia būties tapatybe remiasi estampų analizė. Erdvė yra, ir veikiau ji  yra [būtis] savaime par excellence, jos apibrėžtis – būti savaime. Kiekvienas erdvės taškas yra ir yra mąstomas ten, kur jis yra, vienas – čia, kitas – ten; erdvė yra [buvimo] ten, kur akivaizdumas. Orientacija, poliariškumas, apsuptis yra išvestiniai fenomenai erdvėje, susiję su mano esatimi. Erdvė rymo absoliučiai savaime ir visur lygi sau, vienalytė, o, pavyzdžiui, jos matmenys pagal apibrėžimą yra pakeičiami tarpusavyje.“ / Maurice Merleau-Ponty. Akis ir dvasia. Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 72. /

Z. Vilutytės ikonografinės kompozijos, šiuo atveju mandalos, ypač dekoratyvios, juvelyriškos. Pavadinimai poetiški, pvz. „Auksinės gervės gimsta ugnies rožėje“.

Trinity“, „Intuitiontapybos darbų ciklai jau kitokios stilistikos – esminis ne ornamentas, ne ornamentinė datelė, o potėpis, spalvų simbolika. Visoje kūryboje ypač svarbus sparnų, drugelio, laivo, kelionės motyvas.

Mylimiausia – melsvų spalvų paletė… Čiurlioniška dvasia – „Virš skambančio vandens“. Atsiveria ypatinga sakralumo atmosfera.

Zita Vilutytė. PAS DE DEUX SU SAVO SIELA… 2018. 40×60. Akrilas,drobė.

Visumos – holizmo – link

Holistinė Zitos Vilutytės dailės kūryba ir muzika neatsieama nuo teatro. Vienintelio Lietuvoje holistinio judėjimo teatro „S“ vadovė Z. Vilutytė savo interneto tinklalapyje www.heavencorn.net (deja, jau nebeaktyviame) taip apibūdino pagrindinius šio teatro principus: „Holistinis judėjimo teatras „S“ dirba holistinės pedagogikos principais. Pagrindinis tikslas – ieškant gelmės savyje, kuriant savo pasaulį, jungiant ir vienijant visus pasaulio dalykus į visumą, ieškoti pusiausvyros, šviesos, naujumo, tiesos, jautimo gelmės, t.y. kurti TEISINGĄ meną. Žodis „holistinis“, šiomis dienomis vartojamas įvairiomis, dažnai ne visai tiksliomis reikšmėmis, tiksliausiai apibūdina būtent kūrybos procesą ir patį meną. Meną galima traktuoti kaip holistinį tada, kai jis tampa žmogaus – Kūrėjo – atspindžiu. Jo aktualumas ir tapatumas yra būtina sąlyga. Šių dienų gyvenimas kiekvieną akimirką mums pateikia naujovių: mums siūloma – daugiau, ryškiau, greičiau, garsiau, tačiau taip retai – GILIAU. Yra tik viena kryptis, įgalinanti pasiekti originalumo ir atskleisti tikrąjį save, – tai sielos balsas, menininko – Kūrėjo – buvimo esmės Paslaptis. Mūsų studijoje kuriantys žmonės eina būtent šia kryptimi. Projektuose dažnai kartu dalyvauja ir vaikai, ir suaugę, profesionalūs menininkai. Visai nesvarbu, kas tu esi išoriniame pasaulyje ir kiek yra tau metų. Kuriant kartu viskas jungiasi į bendrą visumą, į kosmosą ir tampa vieniu, ištirpsta harmonijoje. Labai svarbu ieškoti kūrybos impulsų gamtoje, suvokti juos ir matyti jų atspindžius savyje, ieškoti ištakų, gelmės. Kiekvienam menininkui – Kūrėjui grįžti prie tikro sielos išgyvenimo priežasties, kartu grąžinti meną prie jo ištakų, kai jis buvo naudojamas kaip priemonė išreikšti gyvenimo paslaptims. Ir kuriant atskleisti pačią didžiausią paslaptį – KAS MES ESAME.“

Zita Vilutytė

Z. Vilutytės kūryba holistinė. Holistinį meną galima apibūdinti kaip „judėjimo“ meną – ne bendrąja prasme, bet žvelgiant plačiau, t.y. kiek menas yra aktualus kūrėjui šią akimirką, dabar, ir kiek jis atskleidžia, brandina savimonę ir suvokimą kūrybos proceso metu. Judesio teatras, šokis, grojimas, dainavimas be žodžių, piešimas ir tapyba – tai meno sritys, kuriose ryškiausiai gali atsiskleisti kūrėjas. „Kur nėra jokių ribų ir judėti galima atskleidžiant vis gilesnius sielos sluoksnius. Vienas svarbiausių kriterijų – kūrėjo motyvacija, t.y. jo saviraiškos autentiškumas, vientisumas, galimybė per savo išgyvenimus išreikšti originalų jautimą, kuris parodo menininko meistriškumo lygmenį. Tokioje kūryboje nėra už ko pasislėpti: nėra štampo, iš anksto numatyto veiksmo ar proceso – yra improvizacija ir spontaniškumas. Ir visai nesvarbu, kokioje srityje dirba kūrėjas – teatro, muzikos, šokio, tapybos, mes jungiame daug meno sričių. Svarbiausia, kad tai būtų JUDĖJIMAS į TEISINGĄ meną.“

Kaip teigia Z. Vilutytė, holistinis judėjimo teatras „S“ – tai kūrybos procesas. Kiekvienas veiksmas gimsta iš poreikio ieškoti atsakymų į klausimus ir troškimo atskleisti didžiausias gyvenimo paslaptis, kurios slypi kiekviename iš mūsų. Žiūrovas ir kūrėjas – neatsiejamos šio kūrybos proceso dalys, vyksmo dalyviai, šiame procese išgyvenantys virsmą. To proceso sudedamosios dalys yra metaforos. Jis apibūdina ne aiškindamas, o atkartodamas gyvenimą.

Zita Vilutytė. AKIMIRKA PRIEŠ NUŠVITIMĄ. 2019. 100×100. Akrilas, drobė.

Gyvenimas – ornamento kūrimas

Z. Vilutytei, jos pačios žodžiais, gyvenimas – tai begalinio ornamento kūrimas. Iš paties centro tarsi keliaujama į visada naujas nežinomas erdves, kurios, sąveikaudamos tarpusavyje, piešia vienintelį ir nepakartojamą vaizdą. Metaforos, Zitos žodžiais, – tai mūsų patirtis. Mes suvokiame aplinką per informacijos, įvykių, energijos apykaitą. Metaforos dėka mes galime sujungti žinomą su nežinomu, atverti neišsemiamas kūrybos galimybes, pajusti kūrybos procese Visatos dėsnius, harmoniją. Kai kūrėjas tampa proceso dalimi, jis keičiasi pagal Visatos dėsnius. Sąveikaudami ornamentai vibracijų ir spalvų šokyje susilieja į vieną nedalomą besikeičiančią visumą. Nepaisant kūrybos vyksmo konteksto, mūsų sąmonė gali sujungti jį su kuo nors dar nepatirtu. Tai sinergetinis procesas: jo metu intuicija kuria naujus junginius, metaforas – idėjas, sąvokas, objektus, vaizdinius, procesus, kurių dėka randamas naujas sprendimo būdas. Jei kas nors prarandama formoje, tai gali būti surasta procese. Procesas – tai judėjimas, kūrybos kelias į naują kokybę, formuojantis subtilesnį, tobulesnį ornamentą. Kiekvienas spektaklis – tarsi ornamentas. Kuo daugiau detalių, tuo daugiau atspalvių, vibracijų muzikos. Kiek šis ornamentas išaugs, priklauso nuo kūrėjo meistriškumo, sugebėjimo matyti dalelės atspindį galybėje sferų, išlaikyti centrą ir gebėti perkelti jį į bet kurį naują atskaitos tašką. Tokia kūryba nėra vien tik nežabotos chaotiškos laisvės produktas. Tai laisvės ir disciplinos sintezė, sugebėjimas sujungti Dangų ir Žemę ir tuo siauru horizontu judėti į tikslą“.

Zita Vilutytė. SUSIJUNGIMAS. 60×60. Akrilas, drobė.

Svarbiausia – intuicija

Dailininkė, paklausta apie pagrindines įtakas (ir filosofines) kūrybai, apie savo dvasios mokytoją, atsakė, kad jos kūrybos vartai yra intuicija. Z. Vilutytės žodžiais visa tai, kas vyksta įžengus už intuicijos, jau nebetelpa į jokios struktūros, estetinės ar filosofinės mokyklos rėmus, nes visa tai – tik mažos dalys to, ką atrandu TEN, savo kūrybos erdvėje. Ji teigia: „Neturiu ir niekada neturėjau jokių dvasios mokytojų. Ar galima nukeliauti tą patį dvasinį kelią du kartus?

Čia labai gerai būtų prisiminti A. Tarkovskio filmą „Stalkeris“ – jei prisimenate, zonoje niekada neinama ir niekada negrįžtama tuo pačiu keliu. Tai ir yra gyvenimas, tai ir yra holistinis principas, kai nėra sugalvotos struktūros, bet yra visuma, ir viskas vyksta pagal labai aiškius dėsnius, kuriuos turi jausti, nes kitaip – pasiklysi. O kad juos jaustum, reikalinga tam tikra dvasios būsena. Aš mokausi žingsnis po žingsnio. Būdama kūryboje jaučiu tikrajį savo judėjimo greitį. Nes visame tame išoriniame chaose, kurį mes vadiname gyvenimu,to nėra. Bet mums viskas duota.“

Zita Vilutytė. TODĖL, KAD AIŠKUME AŠ GALIU MATYTI. 70×100. Pastelė, popierius.

„Ornamento principas užkoduotas kiekvienos gyvos būtybės genuose

Z. Vilutytė, paklausta apie mandalų svarbą kūryboje ir apie aiškiai išreikštą baltiškų (kad ir saulės, mėnulio motyvai – įdomu, kad mėnuo – moteriškos giminės) bei rytietiškų motyvų sampyną, atsakė, kad mandalos jai labai svarbios: „Jos yra visumos bei judėjimo ir kūrybos principų atspindys. (Dar nereikia užmiršti, kad ne viskas, kas šiais laikais vadinama mandala, iš tikrųjų yra mandala). Persipynę motyvai, taip, tai tiesa. Kaip gali nejausti jų sąsajų?… Pažvelkim į istorijos vingius, iš kur mes atėjome, kaip formavosi pasaulio istorinis žemėlapis, kur visko pradžia?“

Z. Vilutytė patikino, kad visa ko esmė yra tame, kad „ornamento principas užkoduotas kiekvienos gyvos būtybės genuose. Ir tai veikia. Ir veikia tiek, kiek arti savęs mes esame.“

Žvelgiant į šių dienų gyvenimą, kai viskas juda visai kita kryptimi, apie buvimą arčiau savo esmės arba joje yra sunkiai suvokiami dalykai.

Einu pasroviui, tai yra tikra palaima.  Tik sunku matyti, kad didžioji pasaulio dalis veržiasi į tą kitą pusę, eikvodama didžiulę gyvybinę energiją, o tas tikslas anksčiau ar vėliau yra pasmerktas žlugti. Dėl to yra liūdna.“

 

Skirti tikrumą nuo iliuzijos

 Z. Vilutytės vizualioji kūryba – itin dinamiška, ryškus judėjimo, darnaus ritmo pojūtis… Akivaizdžios sąsajos su menininkės holistinio judėjimo teatru „S“.

Kūrėja, plačiau komentuodama šias sąsajas, teigė, kad holistiniame teatre veikia tie patys principai. Esmė juk labai paprasta, ir holizmo esmė yra labai paprasta, sutelpanti į kelis sakinius, apie ką jau buvo kalbėta.

Bet, menininkės žodžiais, „reikia vieno dalyko – valios prieiti iki savęs, kad pradėtum skirti tikrumą nuo iliuzijos. Juk tikras žinojimas ir tikra gyvenimo energija pasireiškia ne tada, kai mes darome tai, ką esame išmokę, o tada, kai veikiame, nors nežinome, ką turime daryti, ir taip pasiekiame tikslą.“

Zita Vilutytė. JUKŠTANDIS – SEGINA. 2019. 120×180. Akrilas, drobė.