Keturi akordai Merlin Monro gyvenimui

tekstas: Žilvinas Vareikis

I

 

Normutės gimimas Gledisei buvo stačiai stebuklas. Judri šneki mergytė su  vyresniu broliuku Robiu šalia ūgtelėjusios sesutės Bernisės nardė tarsi nerūpestingas šviesos spindulėlis po visus namo Holivudo pašonėje užkaborius. Robis mėgdžiojo kaimyną Džordžą Atkinsoną, repetuojantį naują vaidmenį, jo dukra Nelė rodė Normutei Širlės Templ žingsnelius tuo metu, kai Bernisė skubėdavo atnešti tų raudonų mamos batų, kuriuos  Gledisės ir Džiapo santykių pradžioje  jam taip patikdavo nuauti abiem virstant į lovą. Vaikų smagus tauškėjimas  slopino  Gledisės skausmą ir malonumo geismą, slypinčius giliai viduje. Džiapas iš pradžių  švelniai  bučiuoja paausius, kutena įsitempusią nugarą, jo penis tarsi kastuvėlis, kuriuo  smėlį tarsi auksą Piedra Negroje žarstydavo jos kiemo draugas Karlosas. Džiapui švelniai liečiant jos kūną po truputį užliedavo iš pradžių rami, po to vis stiprėjanti karščio banga.  Gledisei būdavo gera, o visa kita buvo nesvarbu.

Daug dalykų pasikeitė tarp Robio ir Bernisės gimimo, kai Džiapas tapo vis šiurkštesnis. Jam neužteko įprastų meilės žaidimų. Mėlynės, seilėti įkandimai, kuriuos Gledisė mėgindavo beviltiškai nusiplauti, dažnai nusėdavo kūną. Pyktis ilgą laiką joje grūmėsi su beviltiška aistra, kol galiausiai nugalėjo sveikas protas. Jai reikėjo pasirūpinti vaikais, tad galiausiai Džiapą paliko.  Panašiu metu, kai nepaisydama motinos  Delės Monro, visa gyvenimą kentėjusios nuo savo vyro Očio Monro nuklydimų į šalį, įkalbinėjimų nesulaužyti švento santuokos sakramento ir ištverti iki gyvenimo galo su Džiapu, Gledisė išgirdo pirmuosius balsus savo galvoje. Balsai komentavo, ką daryti ir ko nedaryti.  Ji mėgino juos ignoruoti, bet jai nepavyko, tada kūrė sistemas, kad viskas nebūtų taip padrika ir neaišku.  Be to, jai labai trūko to šilumos pliūpsnio ir po to sekančios akis apgaubiančios švelnios  miglos.

Po Džiapo šio to panašaus ji bandė ieškoti su norvegu Edvardu Mortensenu. Edis  gražiai šypsodavosi, kai guldavosi greta, tačiau  rasa, kurią skleidė vijoklis  buvo per silpna, kad ją visiškai pagirdytų. Dėl to ji patirdavo aitrią sausringą dykynę. Teko mandagiai išsiskirti. Su Edžiu ir negalėjo būti kitaip. Jis buvo toks mielas. Po skyrybų įsidarbinusi kino juostų montažinėje atkreipė į save  viršininko  Šarlio Gifordo dėmesį.  Jis  turėjo žmoną, bet mielai laiką leido ir su Gledise. Galiausiai moteris tapo nėščia. Gimė Normutė, jos spindulėlis!  Šarlis nenorėjo nieko žinoti apie benkartę: teko mergytei suteikti Džiapo pavardę Beiker ir ieškoti kito darbo. Prašyti krikštatėvių Bolenderių pagalbos, kad prižiūrėtų ir augintų vaikus (tėvai, Normutės seneliai, jau buvo mirę), kadangi Gledisei reikėjo dirbti didesniame mieste.  Bolenderiai patys neturėjo vaikų, tad mažos mergytės auginimas  sklaidė jų ramią provincijos buitį ir  mažos vaikškos būtybės auginimo ilgesį.  Iki septynerių metukų Normutė ir augo pas juos, myluojama ir lepinama. Broliukas ir sesutė augo pas kitus globėjus. Nuo septynerių  jausdama galinti pasirūpinti  savo atžalomis Gledisė vaikus pasiima pas save.  Rami šeimos buitis apsiverčia aukštyn kojomis, kai nuo sunkios ligos miršta Robis. Mirus sūnui suintensyvėja balsai, atsiranda agresyvių įsakymų pasekti sūnaus pėdomis. Balsai tikina, kad tik taip ji susigrąžins anapilin išėjusįjį. Po eilinio mėginimo nusižudyti  galiausiai  Gledisė paguldoma į Los Andželo psichiatrinę tik laikinai, juk vaikai ją lankys ir jie vėl bus visi kartu. Jai tik  reikia klausytis gydytojų ir daryti, ką jai sako. Toliau tarsi seno gluosnio šakos, pro kurių  lapiją šviesa tai įspįsta, tai vėl užkloja nedidelis šešėlis.

Normutė su mama Gledise (dešinėje pusėje)

II

 

Ji nieko blogo nepagalvojo, kai pasirodė tos tamsios išskyros. Manė, kad tai yra normali gimdymo, kuris jos pirmąkart laukė, preliudija. Norma džiaugėsi, kad sūpuos mažą  leliuką, kuris taps jos palaimos šaltiniu, sklaidysiančiu vienatvę ir nuobodulį tada, kai Džemis   darbe. Džemis ją pradėjo kabinti, kai Norma lankė vidurinę.  Buvo smalsu  sužinoti, kas yra seksas praktiškai, nes iki to laiko vidurinėje ji girdėjo tik mergaičių kikenimą. Ne, ji negalvojo apie tai, kas glūdi Džemio kelnėse. Na, gerai, kartais leisdavo sau tokias mintis. Be to, Norma žinojo, kad yra graži.  Ir dar: jai klaikiai  nesisekė su globėjais.  Nepaisant jos gero būdo, globėjai jos dažnai atsisakydavo. Tada jai tekdavo grįžti į Vaiknamį. Taip galėjo atsitikti ir su Godarais, nes ji juk dar nepilnametė. Vienintelis būdas to išvengti – tapti suaugusia susituokusia moterimi.  Džemis tam puikiai tiko. Besišypsantis  saulėje nurudęs jo veidas,  tvirta  vyriška eigastis jai iš karto patiko. Kai vakarais Džemis grįždavo iš fabriko, Norma išeidavo į savo globėjų Godarų verandą ir kantriai jo laukdavo. Džemis visada ją užkalbindavo. Jos krūtinė tarsi  vynuogių pilna pintinė, apklota balta staltiesėle, masinte masino Džemį. Jis ją dažnai paimdavo lauko pievelėje, ant automobilio sėdynės. Visada stengėsi, kad nematytų Godarai. Džemis Normai buvo jos Ešlis, o ji įsivaizdavo esanti  Skarlet O’ Hara, nuolat alkana meilužio dėmesio, glamonių ir to keisto  jos nervų virpčiojimo nuo viršaus iki apačios. Pastarieji meilės žaidimai truko keletą mėnesių. Džemiui buvo nepatogu tiesiog šiaip sau dulkinti Normą, juk jie gyveno gana konservatyvioje evangelikų krikščionių aplinkoje (tai tikrai būtų  užkliuvę, jei ne Godarams, tai jo paties  tėvams) ir jis jai pasiūlė susituokti.  Jos Ešlis  jai siūlo būti amžinai jo.  Žinoma, TAIP, TAIP, TAAIP!

Šešiolikmetės Normos ir Džemio (James Dougherty) vestuvės 1942 m. birželio 19d.

Santuokos monotonija Normai nepatiko, nes iš fabriko perėjęs tarnauti į laivyną Džemis retai būdavo namuose. Jai beprotiškai trūko jo artumo, mokyklos draugių, kurių bendrystės ji neteko dėl namų šeimininkės dalios metusi vidurinę. Vienintelis kinas buvo jos paguoda. Sėdėdama tabako dūmais ir pigiais kvepalais atsiduodančios salės prieblandoje Norma patirdavo kino pasaką, kuri atrodė nepaprastai patraukli. Taip Norma pati užsimanė tapti kino aktore.  Reti Džemio sugrįžimai iš laivyno neliko be pėdsakų. Ji pradėjo lauktis, o tada nutiko TAI. Galiausiai prie tų tamsių išskyrų prisidėjo  beprotiškas  skausmas pilvo apačioje tarsi kas pilve durstytų smulkiomis adatėlėmis. Kaimynai iškvietė greitąją. Ligoninėje kitą dieną įvyko persileidimas. Norma jautėsi apgailėtinai menka, pikta, nelaiminga.

Kaip tada, kai globėjai ją grąžindavo į vaikų namus, o juk Norma stengėsi būti gerutė, nes, jeigu būsi negera, niekas juk tavęs nemylės.  Buvo paklusni. Ji nesipriešino netgi tada, kai mamą išvežus į psichiatrinę, Džordžas Atkinsonas, tapęs vienu iš jos globėju, maudavo jai kelnaites, čiupinėdavo jos mažus papukus, jos kriauklytę ir patenkintas veblendavo: „Kokia graži tavo dupcė !“ Keistas pasipriešinimo, atstūmimo jausmų verpetas smogdavo į pažirdžius. Jai nepatiko toks Džordžo, kurį dėl  nepaliaujamo plepėjimo ir malonaus bendravimo laikė mielu dėde, elgesys. Tai kartojosi daugiau nei vieną kartą. Normutė tapo nekalbi, ėmė mikčioti. Galiausiai pačiam Džordžui tapo nelabai patogu, nes jautėsi esąs padorus žmogus. Pasitarė su  žmona ir ją atidavė į vaikų namus, kad keliautų pas kitus globėjus.  Panašus jausmų kokteilis virė ir dabar. Susirašinėjimas su Džemiu jai labai padėjo. Sužinojęs, kas nutiko, nuo to laiko vyras ją visur vežėsi su savimi: iš pradžių į Katalinos salą, o vėliau, kai buvo perkeltas į jūrų bazę Ramiajame vandenyne, ten taip pat.

Devyniolikmetė Norma paplūdimyje. Viena iš fotografo Džozefo Jasguro (Joseph Jasgur) nuotraukų,
patekusių į pirmąjį būsimosios kino žvaigždės portfolio karjeros  pradžioje.

III

 

Ką ji dabar galvoja apie  savo naująjį Aš? Tiesą sakant, Normos Beiker jau seniai nebėra. Vienintelė jungtis su Norma – tai jos mama Gledisė, gulinti psichiatrinėje, vaikystės laikų draugės, sesuo Bernisė. Su artimaisiais ji dažnai pramogauja prie vandens.  Kai Džemis atsisakė palaikyti jos vis stiprėjantį troškimą tapti aktore, jai kilo vis didesnis vidinis nepasitenkinimas. Tada ji suvokė, kad  filmuotis  vyriškuose žurnaluose pusnuogei ar reklamuoti variklius, neužtenka valios. Dalyvaudama šiose veiklose, kuriose šiek tiek uždirbdavo  kosmetikai ir naujai suknelei, ji po truputį mezgė reikalingas pažintis su kino pasaulio žmonėmis. Per „Paramount“ darbuotoją Beną ji susipažino su Derilu Zeneku, „Fox’o“ vadovu, o per jį ir su kitais reikšmingais žmonėmis. Iš pradžių jai sunkiai sekėsi, nes  buvo  vis dar drovi mergina, kuri scenos jaudulį mėgindavo įveikti gerdama barbitūratus, rašomus daktaro dar nuo persileidimo laikų, ir nuolatiniu plepėjimu su scenos partneriais. Kalbėjimas ją keistai atpalaiduodavo. Dėl savo baikštumo kontraktus ji gaudavo tik trumpiems laikotarpiams, tad  neišvengiamai teko verstis jau iki gyvo kaulo įgrisusia modelio veikla.

Galiausiai tam nebuvo kantrybės. Matydama, kaip kitos merginos lengvai prasitęsia  kontraktus, pamėgino ir ji pati. Iš pradžių manė, kad be barbitūratų nepavyks. Galiausiai mokydamasi darbšti tapo ne tik scenoje, bet ir šioje srityje. Su Džemiu daugiau jos niekas nesiejo. Be to, jis nuolat keldavo scenas.  Kodėl parėjai tuo ar anuo laiku? Kam tau reikia ano modelio darbo? Galiausiai, kai jos nuolatiniu sekso partneriu tapo vienas iš „Fox’o“ prodiuserių, Džozefas Čenkas kontraktus nuolat pratęsdavo ir ji pradėjo gauti  geresnius vaidmenis. Džemio jai nebereikėjo. Panašiu laiku, kai vyko skyrybos su Džemiu, Norma susipažino  su „Paramount“ prodiusere ir garsia aktore Rita Heivort, kuri jai pasiūlė radikaliai keisti sceninį įvaizdį, kad taptų populiari. Norma klaikiai žliumbė, kai kirpėja plovė jos bespalvę galvą kriauklėje. Kaštoninės garbanos buvo tokios nuostabios. Po to atėjo jos vardo eilė. Su Normos vardu ją menkai kas siejo, tad ilgo galvos laužymo galutinis rezultatas senelės iš motinos pusės pavardė Monro ir garsaus Brodvėjaus aktoriaus feminizuota vardo forma – Merlin Monro – išreiškė jos naujos tapatybės  išorinę formą na, ir, žinoma, naująjį įvaizdį, primenantį Džinės Herlou, „peroksidinės blondinės“ ir puikios aktorės, atrodymą. Žinoma, iki Džinės jai buvo dar labai toli. Teko daug mokytis įvairiose kino studijose – šokti, dainuoti, groti. Iš ankstesnės  Normos išsaugojusi užsispyrimą Merlin dirbo atkakliai ir daug. Vaidmenų ėmė gausėti nemenko biudžeto filmuose.

Merlin Monro (Marilyn Monroe)

IV

 

Dvi, trys tabletės. Šiek tiek ramiau. Mintys tampa aiškesnės. Nuo pat „Niagaros“ pristatymo kiekvienas režisierius čiupdavo jai už užpakaliuko, grūsdavo pirštus  tarp spenelių ir po sijonu, kai kurie dar giliau. Šių šlykščių epizodų buvo apstu tarpuose tarp filmavimo sesijų ir ne tik. Dėl kontraktų filmuose tekdavo pergulėti su kai kurių filmų režisieriais, jų prodiuseriais, o vaidmenys  tuose filmuose buvo lėkšti ir paprastučiai.  Tiesa, ji uždirbdavo daug, tačiau vidinė tuštuma kaupėsi. Palaikoma draugų galiausiai ji pateikė ultimatumą „Fox’ui“ studijai dėl vaidmenų pasirinkimo ir atlyginimo. Derelas Zenekas tik pasijuokė iš jos. Atseit esi žavi blondinukė, kuriai geriausiai tinka šis amplua. Kosmetikai, kojinėms, rankinėms užteks. Ogi ji tiek jau buvo uždirbusi pinigų „Fox’ui“! Nutraukusi sutartį įkūrė savo prodiuserinę kompaniją.  Honorarai padidėjo.  Tačiau kaip ją tada dergė visi laikraščiai „Fox’o“ užsiundyti!

Žurnalisto Valterio Vinčelo (Walter Winchell) ir 20th Century Fox pirmininko Džozefo Čenko
(Joseph Schenck) kompanijoje 1953 metais

Panašiu laiku jos gyvenime pasirodė Džojus. Di Madžio ją lietė kaip niekas kitas. Tarsi elektrinė girlianda Merlin gulėdavo su juo ištisus rytus. Režisieriai nerimaudavo, kai ji vėluodavo į filmavimą, bet ji juk buvo žvaigždė. Galėdavo sau leisti tokius kaprizus.

Deja, di Madžio buvo labai pavydus. Dėl to jų santykiai ir greitai sudaryta santuoka nutrūko. Dar kelios tabletės. Jai reikėjo tokio rūpestingo vyro, kuris  eitų su ją į parduotuves, paruoštų pusryčius, ją liestų švelniai, švelniai… Arturas taip mokėjo. Dar jis pasakodavo  Merlin apie savo naujus kūrinius. Arturas neabejotinai buvo jos svajonių vyras. Bendraudama su Arčiu Merlin pamėgo skaityti rimtas knygas.  Tad negalėjo delsti – tai jos svajonių vyras!  Nepaisydama to, ką sakė bendradarbiai, draugai, jog tai yra komunistas, su kuriuo gali susilaukti problemų, susituokė su Arčiu ir net trokšdama jam įtikti perėjo į Arčio tikėjimą – judaizmą.

Vis dėlto problemos tęsėsi. Jai būdavo itin sunku susikaupti filmavimo metu, nes matydavo tuos alkanus vyrų žvilgsnius.  Teko samdytis specialistus, nes tuo metu kišenė tai leido. Vis dėlto scenos baimę nuslopindavo tik barbitūratai ir stipresni preparatai. Ir tada TAI pasikartojo. Vėl reikia tablečių. Geriau. Tai turėjo būti berniukas, mažas, gražus. Jie su Arčiu jį būtų vežioję vežimėlyje ir pirkę įvairius gražius dalykus, o, kai jis užaugtų, leistų jį į pačią geriausią Los Andželo mokyklą. Po persileidimo Merlin galutinai tapo priklausoma nuo barbitūratų. Artis  nuo jos atitolo ir susirado kitą.  Ima miegas.  Eunisė ją ryte pažadins, nes ryt jai reikia susitikti su Bernise. Žadėjo pasirodyti Džojus. Jis nerimauja dėl jos blogos nuotaikos ir nesėkmių filmavimo aikštelėje. O vidinė gėla iš tiesų nesiliauja, laimės jausmo kaip nėra taip nėra krūtinėje.  Dar kelios tabletės ir ji tikrai eis miegoti.

Po Arčio prasidėjo „lunaparkas“. Merlin tai sekėsi, tai nesisekė santykiuose, filmavimo aikštelėje. Frenkis Sinatra po šešių mėnesių bendrystės su Merlin  nepamiršdavo akcentuoti, jog maloniausia, kas buvo nutikę su Merlin lovoje, tai jos gražus veidas ir  mašinalus  judėjimas tarsi lėlytės, kuri mechanizmui sutrikus pakartoja tuos pačius judesius. Huveris su savo meilužiu Tolsonu klausydamasis  blakių įrašų iš Baltųjų rūmų negalėjo nepasidalinti Merlin ir Džonio dejonėmis su Džonio broliu Robertu.  Merlin jau nepatirdavo elektrinių girliandų. Tiesą sakant, jai buvo vistiek. Vienintelė aistra liko filmavimas, tačiau ir čia susidurdavo su sunkumais. Sunku buvo prisiminti tekstą, improvizuoti.  „Fox’as“, kurį ji buvo nugalėjusi, vėl nutraukė kontraktą. Grįžo mikčiojimas. Su specialistais Merlin dirbdavo daug valandų, kad balsas vėl būtų aksominis, seksualus ir  ji vėl galėtų  tęsti filmavimą. Prieš tai nuo barbitūratų vartojimo jos veidas ištindavo, net miegoti tekdavo su grimu, kad ryto metą spėtų į filmavimus ir atrodytų ne ištinusi baidyklė, o seksualioji Merlin. Dar kelios tabletės ir  grius į lovą. Sau ramiai išmiegos iki ryto. Tik reikėtų stipresnių tablečių, o rankinė toliau numesta ant kėdės, kuri toli nuo lovos. Miegoti taip norisi. Tiek to. Eunisė ryte viską sutvarkys. Elektros lemputės šviesa vos vos blėsuoja. Jokių garsų ar minčių. Tyla.

„The Misfits“ filmavimo akimirka. Reno, Nevada.1960.
 Eve Arnold nuotr. iš „Magnum Photos“ kolekcijos