Kventinas Tarantinas (Quentin Tarantino), vienas svarbiausių Holivudo režisierių jau ne vieną dešimtmetį, 2016 m. filmuotoje apskritojo stalo diskusijoje (kurią organizavo The Hollywood Reporter) kalbėjo:
Stephen Galloway: Kokie yra didžiausi iššūkiai kuriuos išgyvena filmų industrija šiandien?
Quentin Tarantino: Aš manau, mes turime tam tikrų filosofinių problemų su filmais šiandien.
Stephen Galloway: Ką turi omenyje sakydamas filosofinių problemų?
Ridley Scott: Blogos istorijos? (juokiasi)
Quentin Tarantino: Ne. Aš nesu tikras ar mes duodame pakankamai priežasčių žmonėms eiti į kino sales.
Aš nenoriu skambėti kaip tą patį kartojantis ir persakantis sugedęs telefonas, aš iš tiesų manau, kad skaitmeninė produkcija (digital production), skaitmeninės filmavimo galimybės (the digital shooting) ir skaitmeninė projekcija (digital projection) daug prie to prisidėjo, nes mes dabar tiesiog galim žiūrėti dvd namie.
Tiesa ta, kad daugelio filmų, kuriuos dar 10 metų atgal aš iš tikrųjų eidavau žiūrėti į kino teatrus, dabar aš galiu palaukti, kad jie patektų į kabelines televizijas ar filmų platformas internete. Galiu laukti, kad jie pasirodytų Showtime, HBO… Aš nejaučiu praradimo žiūrėti juos 6 ar 7 mėnesius vėliau ir aš kuo puikiausiai mėgaujuosi jais ir neprarandu tiek jau daug.
Per šią apskritojo stalo diskusiją žiūrovams buvo pateikta tokia statistika:
Nuo 2011 m. iki 2016 m. JAV ir Kanados filmų uždarbiai (box-office) nukrito 5 procentais, o reguliarių 18–24m. amžiaus kino žiūrovų (moviegoers) skaičius pastoviai (continualy) mažėja.
Galime preziumuoti, kad 2021 m. šie duomenys yra dar labiau kritę. Taigi mano pasiūlymai nėra populizmas, o išties bandymas diskutuoti apie galimą filmų industrijos reabilitaciją ar pokyčius. Taigi:
kaip grąžinti žiūrovus į kino sales arba 7 naujos versijos ateities kinui
Netflixas pakeitė taisykles – šiandien daugelis mieliau žiūrėtų filmus namie, negu mokėtų iki 10 eurų už kino bilietą. Šiame straipsnyje aprašysiu savo planą kino kompanijoms, kaip sukurti konkurencinį pranašumą prieš Netflixą ir kitus analogiškus tinklus.
Pagrindinė idėja – reikia pakeisti patirtį. Kodėl kino evoliucija sustojo 1930-aisiais? Tylusis kinas buvo pakeistas įprasto žanro dabartiniams laikams, juodai baltus vaizdus pakeitė spalvoti. Ir tada viskas sustojo. Kodėl?
Telefonai, videožaidimai, kiti techniniai įrenginiai išleidžia patobulintas versijas kiekvienas metais, kino kompanijos turi suklusti taip pat. Štai versijos, kurias siūlau.
Užuot įprastai sedėjus kino teatre žiūrint į ekraną, būtų galima vaikščioti po salę ir žiūrėti filmą iš norimos vietos 360 laipsnių kampu.
Žiūrovas (ar žiūrovai balsavimu) galėtų pasirinkti siužetą (kaip „Black mirror“ serijoje „Bandersnatch“) arba žiūrėti viską įparstai kaip vientisą istoriją.
Tai žiūrovams leistų likti kino salėse apie 20–30 minučių ilgiau. Po subtitrų galėtų būti antra reklamų serija, kad žiūrovai nueitų nusipirkti užkandžių prieš peržiūrėdami visus nepasirinktus variantus ir kaip tai būtų pakeitę istoriją. Tai padidintų kino industrijos biudžetus ir leistų sukurti netgi daugiau neįtikėtinų filmų su itin dideliais biudžetais. Ar manote, kad neįmanoma vieno filmo biudžetui siekti milijardą dolerių? Galvokite iš naujo!
Įgyvendinus mano siūlymus pasiekti tokį lygį būtų galima daug lengviau, nei turtingiausiems pasaulio žmonėms peržengti vieno trilijono ribą.
Prieš pasirenkant siužeto vingį užduoti klausimą personažams, ką jie apie tai mano, būtų itin įdomu ir vertinga. Jie galėtų tau duoti užuominų ar išreikšti savo iš anksto scenarijaus autorių sukurtą nuomonę apie tai. Būkite budrūs, jie galėtų ir pameluoti!
Tokia inovacija dar labiau padidintų pardavimus.
Labai gerai sukurti personažus su dirbtiniu intelektu, pripildytu istorijų iš mano renginių organizavimo kūrybiškumui skatinti verslo idėjos, apie kurią rašiau savo tinklaraštyje metus. Tai tokios situacijos scenose, kurios reikalauja pasirinkti atsižvelgiant į galimybių įvairovę, kai tokie pasirinkimai keičia galimą filmo baigtį bei kartu lavina jūsų asmenybę, kognitivinę ir kūrybinę gebą. Svarbiausia, kad forma būtų išlaikyta, t.y. būtų išvengta kraštutinumų, kuriuos vaizduotė bendrame santykyje su spontaniškumu gali paskatinti.
Šiame sprendime pagrindinė užduotis Holivudo kompanijoms būtų atsakyti sau į klausimą, kaip parodyti šią patirtį išlaikant filmą to paties žanro rėmuose. Mano nuomone, tai vis dar turėtų būti kategorizuota kaip kinas, tačiau tolesnėse versijose – jau šis klausimas paliekamas atviriems debatams.
Reikėtų pasirinkti savo personažą, su kuriuo dalyvausite viso filmo metu (žiūrovas ir dalyvis vienu metu). Tokia inovacija dar labiau prisidėtų prie didesnių bilietų pardavimų grąžinant žiūrovus į kino sales, netgi norint pamatyti tą patį filmą kelis kartus. O tame pačiame filme būti su savo draugais yra dar didesnis įdomumas.
Kad ši patirtis liktų kinu, pagrindiniai personažai, būtini istorijos struktūrai, turėtų išlikti, o idealai ir cenzūra negali peržengti sveiko proto ribų. Holivudui svarbu išlaikyti savo vertybes ir nenutolti nuo žmogiškų vertybių bei prisidėti prie edukacinės misijos kurti žmogų moraliu būdu ir išlaikyti bei didintų kognitivines proto galias. Taigi romantinės komedijos vis tiek negalėtų baigtis nelaimingai išsiskiriant ar kas būtų daug blogiau – kažkuris iš žiūrovų pasirinktų nužudyti personažą, kurį kitas personažas myli (turi mylėti), tik todėl, kad ši dalyvavimo filme patirtis suteikia tokią galimybę. Tai blogas pavyzdys, kuris prisidėtų prie regreso, kurį Platonas kritikuotų savo „Valstybės“ veikalo ribose. Iliustracijai tiktų „Westworld“ serialo idėja, kuriame žmonės galėjo išreikšti savo slapčiausius įgeidžius.
Be to, kai esate filme drauge su kitais, tampa problematiška tai laikyti filmu. O taip pat diskutuoti apie tai. Juk kai tu skaitai istoriją, žiūri filmą, kuris yra tau pasakojamas individualiai, po filmo tu šneki apie filmą su draugu ir sakydamas žodžius ieškai panašios patirties. Dabar rasti panašią patirtį (patirtis) bus sunkiau. Neturiu omenyje, kad tokios diskusijos neleistų geriau suprasti filmų (apie kuriuos yra diskutuojama). Noriu pasakyti, kad tiltai su kitais yra tai atsirandantys, tai dingstantys. Ir užuot buvę ant ilgo San Francisko tilto būsite labiau ant tiltelių, kurie leis peržengti į kitą upės pusę, bet kartu bus įmanoma pastatyti didesnį ir geresnį tiltą diskutuojant su kitais, nei analizuojant patirtą filmą vienam. Bet vis tiek – diskusijos apimtis gali būti prarasta.
Tokie papildiniai, kuriuos turi 5D kino aparatai (kelios minutės patirties Palangoje ar pramogų parkuose ir net kai kuriuose prekybos centruose), kurie priverstų sušlapti, būti sudrebintam (ir t. t.) gali būti taip pat tokio dalyvavimo patirtyje.
Visos šios patirtys, aš įsivaizduoju, būtų pastatytos kambariuose, kur būtų vaikščiojama tarp 3D hologramų. Mano teorinis ir matematinis išprusimas galėtų pridaryti klaidų aprašant tai, todėl plačiau neišsiplėsiu. Bet tai neturėtų būti žalinga protui, nebent galėtų įvaryti baimės. Tai netgi leistų kartu ir pasportuoti. Galbūt tau reikės užlipti ant kokio kalno ar, jei norėtum bėgti pamatyti neesminę sceną iš arčiau, gali tai padaryti. Gal netgi panerti į vandenyno dugną, kad ištrauktum iš nuskendusio Titaniko savo mylimosios paveikslą?
Po filmo „The Midnight Sky“ nematai, kodėl po vaikščiojimo nebūtų galima sukurti terpės „Skraidyti“. Kiekvienas norėtų dalyvauti tokiame superherojų filme – įsivaizduokite !
Taigi, visos šios inovacijos grąžintų žiūrovus į kino sales ir netgi skatintų pamatyti tą patį filmą ne kartą!
*Kad šios inovacijos nepaneigtų kino paskirties ir tikslo, ši filmo patirtis turi būti ne apie vaikščiojimą ar skraidymą, o apie istorijos pamatymą. Taigi gerų scenarijų kūrimas visada liks svarbus. Taip pat tai neturi prarasti laisvalaikio ir poilsio paskirties aristoteline prasme. Eiti į filmus po darbo yra įprastas laisvalaikio įprotis. Tad kai kuriems tiesiog norėsis ramiai pasėdėti arba (užuot vaikščiojus ar sklandžius) tiesiog mėgautis viskuo judančioje kėdeje, o intensyvumą pasirinkti lėtą ir ramų.