Ko reikia mūsų mokykloms XXI amžiuje. Demokratinis švietimas šiandien

tekstas: Miroslavas Siniavskis

Mokykla yra stebuklinga vieta. Čia vos pažiūrėjus į mokinių veidus galima pamatyti gėrį savaime, apie kurį kontempliavo visi didieji Antikos ir viduramžių filosofai. Gerumas ir vaikiškumas yra derinys, kuris gali išgydyti net labiausiai paniurusį pesimistą ir parodyti etikos mokslo pagrindinių aksiomų realumą. Tačiau kartu tai ir įsipareigojimas. Visų pirma nepadaryti žalos ugdant dar-vaiką, o ne būsimą suaugusį. Na, o tada pabandyti kažką duoti, kalbant nuobodžiau – sukurti naudą ir vertę.

Mokytojo ir mokinio santykis yra pirmas esminis naudos generavimo atskaitos taškas. Perduodant faktinę žiniją – šis santykis nebūtinas. Tačiau be jo niekur, kai kalbama apie ugdymą kaip asmens brandą, vaiko vystymosi raidą, o ne žinių įgijimą. Mokytojas savo asmenybe kartu vykdo mokomojo dalyko populiarinimo misiją. Štai čia faktinė žinija įgauna grožį, o jei dėsto ekspertas, ir harmoniją. Tačiau vaiko motyvacijai arba patikėjimui dalyku užtenka ir pirmo. Mokslo ir žingeidumo populiarinimas, vaikams, kaip gėriui savaime, reikalauja gryniausios ir vertingiausios valiutos – nuoširdumo. Jei reikėtų rinktis tarp disciplinuoto, tvarkingo, tikslaus, bet uždaro ir tarp atlapaširdžio katino Leopoldo, antrasis labiau atitiktų vaikų prigimtį kaip gėrio savaime ir vaikiškumo derinį.

Vaikas skaičiuoja skaitliukais. 1936 m. Nuotrauka iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių. Fotografas nežinomas.

Mokslo populiarinimas netelpa tik į 45 minučių formos rėmus, mat jei nėra noro klausti pasibaigus pamokai, kažkas atlikta ne iki galo. Bet norėjimui klausinėti reikalingas mokyklos kaip atviros bendruomenės akivaizdumas. Ar šiuo metu mes tą turime? Tik iš dalies. Atviras mokinio-mokytojo santykis esamoje švietimo sistemoje yra daugiau mokytojo charizmos, išsilavinimo ar vaikų gerumo – nuoširdaus komunikabilumo pasekmė. Bet jis neišvedamas iš mokyklos architektūros, klasių išplanavimo, tvarkaraščių ir klasių išskirstymo, e-technologijų (ne)taikymo, valgyklos eilių ir maisto pateikimo – ne tik šie stambūs dalykai, bet ir kiekviena smulkmena, jei gerai apgalvota, tarnauja vaiko udymui. Todėl ugdymas mokykloje turėtų siekti holistinio pavidalo ir kratytis dvilypio pamoka-ne pamokos metas realijų. Vaikai pertraukos metu turi pailsėti nuo pamokų, rašymo, atsiskaitymų ir mokytojo griežtesnio tono, tačiau ne per izoliaciją, mokytojo-mokinio erdvių atsiskyrimą, o per santykio transformaciją iš pamokos planą turinčio specialisto į vyresnį draugą, suprantantį, kad pertrauka yra mokinio erdvė pailsėti ir pabūti su savo bendraamžiais. Tokiu atveju ir mokyklų valgyklos bus be atskirų mokytojų-mokinių pertvarų; ne tik patyčios, bet ir rūkymas taps netoleruojamu reiškiniu, su  kuriuo į kovą stoja visa bendruomenė kartu, siekdama išrauti šį reiškinį neliberaliu būdu.

 

Plačiau apie ugdymą visur ir visaip

 

Kas pasikeitė mūsų švietimo sistemoje šiandien lyginant su XX a. pradžia? Darau prielaidą, kad ne itin kas. Nors atsirado projektoriai, galima parodyti filmo ištrauką ar Youtube video, išpopuliarėjo powerpoint prezentacijos, tačiau, mano dar neilga asmenine patirtimi, mokyklos vadovybė neskatina šių priemonių aktyviai naudoti, o  ir patys mokytojai jomis naudotis galėtų dažniau.

Tačiau tiek daug nepasikeitusių aspektų: pamokos, kurių mokoma, klasių dydis, atsiskaitymo būdai, metodinės medžiagos perteikimo būdai. Darau prielaidą, kad nelabai ir galėjo pasikeisti, nes metodai liko panašūs: vadovėlinis mokymas, mokyklų architektūra, net klasių erdvės, vertinimo kriterijai…

Kapčiamiesčio pradžios mokyklos antrasis skyrius. 1929 m. Nuotrauka iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių.

Mokytojo ir mokinio santykis

 

Pripažįstu, kad pats mokytojo ir mokinio santykis pasikeitė į gera. Iš griežto ir vitalines jėgas tramdančio arba nuobodaus, tuos pačius faktus barbenančio specialisto – į supratingesnį pedagogą. Tačiau kažin ar mokyklai dėl to galima teikti daug nuopelnų. Pakito ne pati švietimo sistema, o mūsų visuomenės kultūra: tarkime tėvo-vaiko santykis. Ar Vakarų, ar Vidurio Rytų Europoje prieš šimtmetį jis buvo daug griežtesnis, autokratiškesnis. Todėl pagrindinė  šio mano straipsnio tezė:  reikia mokykloms tapti demokratiškoms arba tą demokratiškumą įgyti tikra, sveika, natūralia ir, džiaukimės, kad siekiame šito, klasikine demokratijos prasme. Jos tokios gali tapti mažiausiai dėl kelių priežasčių. Pirma, todėl, kad gyvename demokratiškose visuomenėse. Antra, reikia pripažinti technologinę pažangą ir atsiveriančias naujas galimybes, jau šiandien keičiančias darbo santykius ir pasaulio pajautą, buvimo pasaulyje būdą. Trečia – mokyklos prigimtyje tai užkoduota, nes autokratizmas yra ne kas kita kaip vaikiškas demokratizmas arba serganti demokratija. Autokratizmui siekti demokratijos yra natūralu ir protinga, nes jo genuose yra demokratijos. O Europa yra demokratijos tėvynė ir kelrodė žvaigždė. Todėl ji turi aiškiai parodyti pasauliui demokratijos kaip pliuralizmo realumą. Bet ar Europa šiuo metu žino ir įsisąmonina savo demokratiškumą?

 

XIX a pabaigos XX a. pradžios švietimo sistema Austrijoje

 

Pramonės perversmas arba pokyčiai gamybos technologijoje ir kaip organizuojamas darbas įvyko kiekvienoje šalyje skirtingai, bet apie XVIII ir XIX amžiaus pabaigas. Švietimo sistema buvo taikyta prie šių pokyčių, tai yra, kokio darbininko reikėjo šiai naujai pasaulio tvarkai. O reikėjo, kalbant ūkiškai, individo-mašinos, skatinti asmens demokratiškumą buvo perteklinis ir nebūtinas aristokratiškumo elementas. Reikėjo žmogaus, atliekančio kažkokią smulkią, išskaidytą per skirtingus procesus darbo funkciją, vieną iš daugelio procesų. Dažnai žmogus nematė galutinio rezultato, todėl darbo prasmė buvo mažiau pastebima. Į tokio darbininko kasdieninį gyvenimą galime įsijausti, pažiūrėję Charlie’o Chaplino „Moderniuosius laikus“ (Modern Times): darbų pasidalijimas buvo griežtas, komunikacija ir vadybos teorijos dar nebuvo gerai išvystytos, kaip ir reklama/marketingas, kuris išjudino kūrybinį darbuotojo potencialą. Masinis persikėlimas iš kaimo, kuriame visi visus pažįsta, į miestą, o daug kur ir į didmiesčius, stipriai pakeitė žmonių gyvenimo būdą, kasdienio gyvenimo aktualijas ir tai, kokių kompetencijų reikia.

Šiandien gyvename išmaniųjų technologijų laikais, kalbame apie ekologiją, dirbtinį intelektą, triukšmo mažinimą, gyvybės mokslai vis drąsiau ir geriau įvaldo gamtą ir žmogaus kūną, tai stipriai stumia sveikatos sistemą į priekį… Tačiau jau šimtmetį ar daugiau mokymo metodai liko beveik nepakitę. Kaip mokiniai mokosi – pakito. Bet kaip jie yra mokomi – nežymiai. L. Donskis viename straipsnyje prieš keletą metų labai taikliai pasisakė apie akivaizdų poreikį reabilituoti vaizduotę ugdyme ir galvoti apie kūrybingų žmonių visuomenę. Jis rašo: „Visos kalbos apie tai, kad reikia pridėti žmogui žinių ir kad žmogus turi būti prikimštas informacijos, tapo juokingos iki grotesko. Informacija sensta dienomis, kai kada net baisu greitai parengti specialistą, nes po trejų metų jo gali nebereikėti dėl technologijų kaitos, informacijų intensyvumo. Vadinasi, šiandien reikia vaizduotės, kūrybingumo. Lietuvai be galo reikalingi kūrybingi žmonės, turintys ir moralinę, ir estetinę, ir politinę vaizduotę.“

Rimos Dragūnevičienės nuotr.

Kūrybiškumas kaip kelias į laimę ir atvirą visuomenę

 

Atviros sistemos realumą dar jaunystėje galima suvokti naršant internete. Tiek pačiu naršymu, nes galima rasti neišsemiamą kiekį informacijos, tiek žiūrint skirtingus pasisakymus tuo pačiu klausimu socialiniuose tinkluose ar Youtube. Intuityviai tampa aišku, kad prisitaikymas prie baigtinės sistemos, kokio nors pavienio visuomenės burbulo, neatliepia tikrovės ir Vakarų demokratijos idėjos. Baigtinė sistema yra taip pat ir e-technologijų galimybių kasdienai neišnaudojimas. Tačiau tai išbandymas ir žmogaus sąmonei, kuriai būdingas įprotis kaip veikimo schema, kuris jaučiasi nepatogiai dalyvaudamas atviroje visuomenėje kasdieniniame gyvenime.

Todėl ugdymas turėtų žengti holistiniu bendradarbiavimu grįstu keliu, kuris praktikuotų globalizmą. Pavyzdžiui, suvienyti visas mokyklas į tinklą ir peržengti bet kokį nepagrįstą statiškumą: ne tik per karjeros dieną galima pasikviesti pamoką vedantį svečią-specialistą, ir nebūtinai jis turi ateiti fiziškai – tai gali būti ir užsienyje gyvenantis visuomenės veikėjas. Pavyzdžiui, anglų kalbos ar lietuvių literatūros pamoką veda Rūta Šepetys, o interneto pagalba ją vienu metu stebi didžioji dauguma mokyklų. E-technologijų dėka eliminuojama pagrindinė kliūtis – pragmatinis aspektas. R. Šepetys neapsimokėtų vesti pamoką vienai klasei, bet jei jos pamokos gali klausytis šimtas klasių, vadinasi, tai atitiks jos valandos rinkos kainą. Pamatinių sistemų statiškumas ir baigtinumas neatitinka ne tik multikultūriškumu grįsto globalizmo. Taip pat jis neatitinka poenšteininio ir pohokinginio fizikinio pasaulio vaizdo. Kaip ir šiandieninės darbo rinkos dinamiškumo.

Tarkime, įprastinė komunikacijos specialisto ar reklamos kūrėjo diena. Biudžetai gali kisti, realijos, iš kurių kyla, ką reikia komunikuoti, kartais gali pasikeisti itin greitai: šiandien reikia formuoti prekinio ženklo žinomumą naujoje rinkoje, jau rytoj aiškinti ir komunikuoti tiesą ar mitą, prigijusį apie tave visuomenėje. Facebookas ir socialinė žiniasklaida taip pat yra pavyzdys, kaip iš uždaro žinių portalo kaip Delfi, kuriame dirba žurnalistai ir rašytojai freelanceriai, atkeliavome iki influencerių laikų, kada kiekvienas gali susikurti platformą ir rasti apmokėjimo šaltinį pagal aktualumą ir populiarumą.

Tokiame dinaminiame lauke klaidos ir nesusikalbėjimai yra dažnas reiškinys, o kartu ir būdas atrasti gerus ir vertingus veikimo būdus. Taigi šiandien mes turime pasaulį, kuriame klaidų darymo toleravimas turbūt yra vaisingiausias būdas ugdyti laisvą, drąsų, demokratišką pilietį. Toks pokytis griauna poindustrinę švietimo sistemos esmę, paremtą faktinių žinių ir klaidų vengimo skiepijimu. Vertinimas pagal klaidų nepadarymą, pasitelkiant drausminimą ir nuobaudas ne toks efektyvus ir humaniškas kaip pasitikėjimo savimi skatinimas, kuris pasieks tą patį, gal net geresnį rezultatą, o kartu nepakenks kūrybiškumui ir vaizduotei.

 

Kodėl dabartinė švietimo sistema yra autokratiška?

 

Užtenka pažiūrėti į klasės erdvę ir išplanavimą, kad galėtum tarti apie autokratiškumą – mokiniai susodinti po du sunkiuose, nepaslankiuose suoluose žiūri į lentą, žiūri ne į mokytoją kaip ugdytoją, o į mokytojo kaip autoriteto ar žinijos turėtojo pusę. Čia ne viskas gerai todėl, kad tai – vienintelis išplanavimo būdas, kuris stipriai apriboja ir susiaurina pamokos formato ribas. Kodėl gi neparinkus baldų, leisiančių dinamiškai perkeitinėti klasės išplanavimą ir per kelias minutes pritaikyti erdvę grupiniam darbui ar kažkam panašaus į kūrybines dirbtuves? Juk atgauti demokratiškumą ir žmogiškumą reikia ir akivaizdžiame kontekste – ne žmogus turi derintis prie daikto, o daiktai prie žmonių poreikių. Vien šis mažytis pokytis galėtų išlaisvinti mąstymą nuo rūpintojėlio mentaliteto ir užmirštipramonės revoliucijos neigiamus masinės gamybos padarinius, perkeltus į mąstymą apie žmogaus gyvenimą. Ugdyti galima ir reikia visur ir viskuo – net pasitelkiant mokyklinius baldus. Tai ir yra dualistinio ugdymo modelio keitimas į holistinį.

 Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos abituriantai. 2019 m. Airos Jucaitytės nuotr.

Stipriai demokratijai reikia, kad polio gyvenime dalyvautų ne suvienodinti individai, o kiekvieno lygybę į skirtingumą įsisąmoninantys asmenys. Todėl kalbant apie būtinybę patobulinti švietimo sistemą perauklėjant autokratizmą, būtų vaisinga tarti, kad mokinio amžius neturi tokių griežtų lūkesčių ribų (atitikimo maketui), kaip kad ir klasės ribos. Galbūt kartą per penkmetį atsiras klasė, kuri galės jau 7-oje klasėje mokytis to, ko pagal autokratiškai užrašytą planą, reikia mokytis 8-oje ar 9-oje. Čia nėra jokių problemų, tereikia apmąstyti klasės ribų peržengimo ir klasių maišymo principus pasiremiant tuo, kaip yra dabar. Kitaiptariant, suderinti teisingąjį kolektyvizmą ir demokratizmą – norą, kad gabesni vienoje srityje kilstelėtų silpnesnius kitoje ir kad visi bendrautų vieni su kitais lygiai, nepaisant skirtingumų ir kitokybių, suderinti kartu su šiandieninio pasaulio ir darbo rinkos pokyčiais – darbu atvirose sistemose mąstant kūrybiškai. Pavyzdžiui, reikėtų sukurti adaptuotą tvarkaraštį, kur dalį laiko (ne visą) būtų galima vystyti asmeninius gebėjimus ir praleisti mokantis su kitais pagal savo dabartinį žinių lygį. Kaip kad profesionaliame sporte –  suteikti galimybę vystyti savo asmeninį meistriškumą ir potencialą. Tada atsirastų vietos apmąstymams apie smegenų baigtinumo ir ribotumo teorijos pokytį (praeito amžiaus mąstyseną apie žmogų) link smegenų plastiškumo (atviro, visą gyvenimą galinčio ir turinčio mokytis žmogaus). Taip būtų pastatytas paskutinis iš pagrindinių demokratiškos švietimo sistemos stulpų.

Čia pasitarnauja ir e-technologijų galimybės. Būtų prasminga pereidinėti prie debesijos (cloude) teikiamų galimybių, sistemų, kaip kad Google Drive ar Microsoft Live, kurios dargi galėtų būti praplėstos open-code teikiamomis galimybėmis. Tada būtų prasminga sukurti specializuotą edukacijai ir mokyklų pasauliniam tinklui skirtą cloude’ą (galbūt atskirą nuo universitetų), kuriame mokytojai galėtų dalintis savo pamokų planais ir praktikomis.Tiek gerosiomis, tiek blogosiomis – mat mokymasis darant klaidas ir mokiniui, ir mokytojo asmeniui turi būti natūralus reiškinys. Neturėtų likti autokrato iliuzijos – mokytojas žino ne viską, bet jam ir nereikia žinoti visko, kad galėtų ugdyti ir mokyti. Tada jis savo pamokas galės išplėsti į beveik neribotus horizontus, kartu ieškodamas kai kurių atsakymų ir pats taip besimokydamas ir keldamas savo kompetenciją.

 Jonavos viešojoje bibliotekoje. 2018 m. Aidos Židžiūnės nuotr.

Ko reikia, kad švietimo sistema demokratiškėtų?

 

Dar viena iš demokratinės švietimo sistemos išplaukianti pasekmė – skatinti kvestionuoti status quo ir su juo konstruktyviai nesutikti. Vystyti stiprias asmenybes, kurios gali protestuoti prieš esamą valdžią ar paskirus visuomeninius reiškinius. Dabar pabuvus pamokose ryškiai matosi to trūkumas –  t. y. susidaro įspūdis, kad vaikai nemato to kaip galimybės, maištas prieš mokytoją ir išsiliejimas ant jo – taip, bet savo teisių gynimas už klasės ribų, pavyzdžiui, kad valgyklos maistas būtų įvairesnis, kad mokykloje būtų suteikta galimybė ruošti namų darbus su mokytoju, kad už neformaliojo ugdymo veiklas būtų galima gauti rėmėjų dovanų, leisiančių plėsti akiratį, kaip antai, nemokamų bilietų į renginius (kuriuos mokinių taryba galėtų gauti aktyvių pardavimų būdu, panašiai kaip rėmėjais apsirūpina studentų atstovybės, o tuo pačiu įtrauktų ne tik tėvelius, bet ir tėvelių pažįstamus – savo bendruomeniškumu tiesiogiai įaugantį visuomenės šaknis) ir t.t. – ne.

Atrodytų daug kam nepatogu ar net baisu būtų atstovauti sau ir savo interesams. O mokykloje nėra pakankamo paskatinimo ar priminimo, kad tai natūralus Vakarų visuomenės reiškinys. Turime stiprią demokratiją, kurioje dar gajus Rytų kaimynystėje esantis valdžios nekritikavimo principas. Nuo jo kuo greičiau į Paryžių – valdžią ar esamą tvarką konstruktyviai kvestionuoti ar pasisakyti prieš ją turi būti toleruojama. Jei pedagogai ir švietimo sistema nėra pakankamai pasitikinti savimi ir savo stiprybe, kad dar-vaikus nukreips ir tokiu būdu ugdys, tai demokratiškumo skiepijimas mokykloje prarastų tai, kas demokratija yra – kalbant klasikiniais terminais – stipraus, aktyvaus, asmens-piliečio kategoriją. Ugdyti paklusnumą reiškia ugdyti vergiškumą. Vaiko gerumu nepasitikėti yra netoliaregiška. Kaip ir neleisti jam nuo kuo jaunesnio amžiaus suprasti, kad jis tiesiogiai gali prisidėti ne tik prie savo ir savo šeimos, bet ir prie mokyklos ir net valstybės pokyčių. Per tai ugdysime ir globalizmą – buvimo pasaulio piliečiu pajautą.

Empatija ir emocinis intelektas – dar viena geba, kuri yra kertinė šiems laikams. Tad sujungus skatinimą būti aktyviam asmeniui, t. y. rūpintis savo teisėmis ir gerove drauge ugdant empatiją ir bendravimą, galima gauti gerą rezultatą.

Jaunystė kaip kažkas, kas bus išaugta kaip prasirgta liga, nesiderina su demokratiška švietimo sistema. Demokratiškoje mokykloje vitališkumo slopinti autoritetu ar tramdymu nevalia. Reikia įtikinti savo teisumu – konstruktyviais argumentais, pamokymais ir empatišku konfliktu, kuriame svarbi meilė. Taip, tai užkrauna papildomų sunkumų kai kuriems mokytojams, veikiantiems dabartinėje sistemoje, bet suderinti edukologinį išsilavinimą su demokratiškų mokyklų vaizdiniu bus nesudėtinga, nes dabartinei jaunajai kartai šios idėjos yra giminingos.

Tik labai svarbu nyčišką vitališkumą derinti su subordinacija protui – diskusija ir konstruktyvumas tam tinka geriausiai. Taip pat ir papildomos sporto ir sveikatingumo erdvės, ir sveikos gyvensenos įtraukimas į pamokų planus. Ir, žinoma, filosofijos pamokos nuo 11 kl. visose mokyklose pasirinktinai, o geriausia –  kaip privalomas dalykas, atskiras nuo dorinio ugdymo. Demokratiškai švietimo sistemai filosofija yra reikalinga, mat išmintis demokratiją sukūrė.

Ritminė gimnastika. 1924 m. Nuotrauka iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių. Fotografas nežinomas.